Darius Žiūra: „Portretai“
Šioje parodoje pristatomi keturi reikšmingi D. Žiūros kūriniai, įkūnijantys ir tuo pat metu kvestionuojantys portreto, laiko, vietos ir visuomenės sampratas bei dažną, nors ne visada savanorišką ryšį su istorija ir geopolitika.
„Gustoniai“ (tęsiama nuo 2001 m.) – tai serija, kas trejus metus papildoma nauja dalimi. Kiekvieną dalį sudaro daugybė nebylių 60 sekundžių trukmės videoportretų, vaizduojančių šiam kūriniui pavadinimą suteikusio kaimo gyventojus.
„Portretuose“ (tęsiama nuo 2005 m.) užfiksuota pirmoji Lietuvos gyventojų karta, gimusi po nepriklausomybės atgavimo.
„Monumentas utopijai“ (2015) pasakoja apie tris jaunuolius, susitikusius 1988–1990 m. karinės tarnybos Sovietų Sąjungos Tolimuosiuose Rytuose metu ir svajojusius tapti dailininkais.
„Videostudija“ (tęsiama nuo 2017 m.) – interaktyvi trijų dalių medijų instaliacija, kritiškai apmąstanti giminingą Andy’io Warholo projektą.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 19 d.
Paulius Petraitis: „Enjoy the Now“
Ši serija gimė kasdien stebint Lietuvos spaudą, vaizduojančią nelegalius emigrantus, atvykstančius iš Baltarusijos. Serija siekia įsigilinti į tai, kaip reprezentuojami emigrantai, pagrinde abstrakčiai, anonimiškai ir atmetant žmogiškumą, kai vedai didinant „išsipikseliuoja“ tiek, kad forma tampa neatpažįstama.
Fotografijos įdomios tuo, kad jos lyg ir vietos dokumentas, dalinai atsitiktinai nufotografuotos, dalinai atrodančios kaip nusikaltimo vietos fotografija, kurias užfiksavo nežinomas autorius.
Parodoje bus eksponuojami koliažai, atskleidžiantys dvejopą vizualinę medžiagą: „pikseliuoti“ migrantų veidai iš fotografijų, darytų sienos apsaugos tarnautojų, ir ta pati pilna fotografija, kuri bus sumanipuliuota taip, kad nebus įmanoma matyti imigrantų. Tai lyg situacijos refleksija, bandant empatiškai prieiti prie emigranto arčiau arba atsitraukti per saugų atstumą, kai nė viena situacija neleidžia iš esmės jų dorai pamatyti ar suprasti.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gruodžio 17 d.
„225“
Paroda „225“ skirta 1797 metais senajame Vilniaus universitete įkurtos Tapybos ir Piešimo katedros 225 metų sukakčiai pažymėti.
Ekspozicija remiasi VDA muziejaus fonduose sukauptų studentiškų darbų rinkiniu, pradedant seniausiais darbų pavyzdžiais, apimančiais laikotarpį nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Parodoje siekiama ištraukti iš tamsos buvusius Tapybos katedros studentų kursinius, diplominius darbus, kūrinius iš vasaros praktikų, natiurmortus, portretus, aktus, peizažus, figūrines ir architektūrines kompozicijas bei kitus kūrinius. Darbų išklotinėje galima atrasti laiko, temų, prasmių, formaliųjų savybių rutuliojimąsi nuo Stepono Batoro Universiteto dailės fakulteto laikų, iki šiais metais studijas baigusių absolventų darbuose išryškėjančių tendencijų, perėjimų nuo karo sunkumų nutamsėjusių drobių, iki laikmečio politinių užsakymų nušviesintos kasdienybės. Judėjimo nuo priverstinio urbanistinio ar kolūkietiško peizažo, iki besiformuojančių naujų konceptualių formų, taip pat lūžio momentų – nepriklausomybės laikų dvasingumo šauksmo ar po dviejų dešimtmečių įvykusio vizualinio sprogimo, paskatinto interneto atsiradimo.
VDA Parodų salių „Titanikas“ II aukšto ekspozicinėse erdvėse veiks iki gruodžio 3 d.
Rokas Janušonis: „Molio pjaustymas stygomis“
Parodoje eksponuojami 2022 m. sukurti pavieniai objektai ir jų kompozicijos. Permąstydamas su keramika siejamas klišes ir požiūrį į indų funkcionalumą, į molį žvelgiu kaip į vieną iš daugelio plastiškų medžiagų, įrankį savo idėjoms išreikšti. Lipdydamas/konstruodamas objektus, kuriu savotiškus ekranus, kuriuose atsiskleidžia formos ir piešinio sąveika per spalvų ir abstrakčių elementų dermę. Jungdamas erdvinius objektus ir piešinius, kuriu trijų matavimų paveikslą, papildytą besisukančios keramikos bei gitaros garsais.
Rokas Janušonis (g. 1997 m.) yra jaunosios kartos menininkas, 2021 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė keramikos studijas, šiuo metu mokslus tęsia keramikos magistrantūros programoje. 2022 m. laimėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paskatą-stipendiją už keramikos konceptualumo ir autentiškos stilistikos, paremtos pasąmonėje gimstančių vaizdinių refleksija, paieškas bei šiuolaikinį požiūrį į klasikinę Lietuvos kultūrą, savitą, originalią jos interpretaciją, taikant įvairias menines prieigas bei praplečiant klasikinės keramikos ribas.
Galerijoje ,,Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki lapkričio 26 d.
„ID_tentity“
Lodzės kino mokyklos fotografijos studentai, bendradarbiaudami su Vilniaus dailės akademijos studentais, surengė parodą, apimančią įvairius projektus. Netikrumas, skausmas, fantazija, linksmybės ar maištas – tai tik keletas parodoje pristatomų sąvokų.
„ID_tentity“ – tai nuolat kintantis projektas. Tai kolektyvinis jaunųjų menininkų pareiškimas, kurį daugiausia sudaro klausimai.
Paroda yra mūsų rūpesčių rezultatas. Tai nėra disertacija, išsamus apibrėžimas, išvada ar manifestas. Tai netikrumo balsas, kuris vis dėlto nėra bejėgis. Pristatome savo būdus atrasti, pokyčių procesus ir išraiškos formas. Bandome atrasti save savo praeityje ir dabartyje, savyje ir kituose. Lygindami, skirstydami, pasakodami, žaisdami ir kentėdami užduodame sau ir jums keletą klausimų.
Galerijoje „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 10 d.
Liudvika Sonia Koort: „Nuostabaus peizažo, tekantis kūnas“
„Staiga atsiduriu tarp savęs ir tarp žemės, ieškanti vaizdinio, galinčio įkūnyti kūno ir kraštovaizdžio sintezę.
Mano procesas yra nuolatinė vizualinės kalbos paieška, galinčios įkūnyti sąveikaujančius žmogaus prigimties elementus, tokius kaip emocijos, fiziniai pojūčiai, intelektas ir mistinis pradas. Ir kaip šie žmogiškieji elementai kryžminasi su gamtoje esančiais: aplinkiniais kraštovaizdžiais, metų laikų kaita ir kitais virsmais. Kūrinio erdvėje tai pasireiškia per formas ir figūras, kūniškos linijos mainosi su peizažo kūnu, jausmai ir troškimai pinasi tarp šių gaivališkų scenų.
Kūrybiniame vyksme piešiniai tampa sigil’ais*, skirtais šiam chaosui žmogaus kūne pažymėti. Šie simboliai kalba apie jausmingumo malonumus ir skaudulius. Tarsi klausiama: kodėl taip sutvarkyta, kad turime kūnus, jei taip nenumaldomai tekame?“ (Liudvika Sonia Koort)
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki lapkričio 25 d.
„Nematoma pusė – dvi restauratorių laidos“
Kiekvienas restauruojamas meno kūrinys turi nevaizdinę, žiūrovui nematomą pusę. Išardytas tekstilės gaminys, suskilusi skulptūra ar lipdinys, nevaizdinė tapyto paveikslo pusė yra pažini tik kūrinį į rankas paėmusiam restauravimo specialistui. Sienų tapyba, neturinti kitos, nevaizdinės pusės, yra ne mažiau paslaptingas objektas – vėlesni užtapymai ar netgi uždažymai taip paslepia tapybos fragmentus, kad juos atrasti galima tik skalpeliu. Tačiau ne vien restauravimo objektai turi nematomą pusę – didžioji restauratoriaus darbo dalis, kruopščiai užfiksuota dienoraštyje ir restauravimo pase, žiūrovui nėra matoma. Juk rampų šviesa apgaubia atgaivintą meno kūrinį, o restauratoriaus „siūlės“ (kartais ir tiesiogine prasme!) kruopščiai paslepiamos. Dar viena tylus/nutylimas aspektas – restauravimo studijose sutinkami iššūkiai ir ilgas profesinių įgūdžių gludinimo procesas.
Siekdama žiūrovams atkleisti šiuos paslėptus meno kūrinio istorijos ir kismo aspektus, Vilniaus dailės akademijos Restauravimo katedra galerijoje „Akademija“ pristato parodą „Nematoda pusė – dvi restauratorių laidos“. Paroda skirta 2022 m. diplomus apgynusių jaunųjų restauratorių baigiamiesiems darbams – eksponuojama aštuoni konservuoti bei restauruoti meno kūriniai, prie kurių dirbo keturiolika bakalauro ir magistro studenčių. Darbai atstovauja skirtingas, Restauravimo katedroje ugdomas specializacijas – skulptūros, molbertinės tapybos, tekstilės bei sienų tapybos restauravimą.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki lapkričio 26 d.
Gedimino Endriekaus piešinių ir skulptūros paroda
„Visai jo kūrybai būdinga labai įdomi sintezė: iš vienos pusės jaučiama stipri prigimtinės, baltiškosios, žemaitiškosios kultūros įtaka, netgi pagoniškoji, žyniuoniškoji jos galia – tam tikra žemaitiškoji rustika, o iš kitos – šiuolaikinių medijų, psichodelinio ir klasikinio roko, virtualiosios tinklo kultūros įtaka. Ši sintezė leidžia atspindėti visą sukauptą skulptoriaus patirtį ir kismo aplinką, išskiriančią G. Endriekaus kūrybą iš skulptūrinio aktyvizmo erdvės. Jis išlieka savitas, autentiškas ir laisvas nuo visų modernistinių, konceptualiųjų, šiuolaikinių madų menų sampratų, atitolęs nuo kūrybinio matymo „autostradų“ ir einantis savo individualiu takeliu gilyn į pasąmonės ir sąmonės sąlyčio pakraščius.
Psichovizualinė skulptoriaus vaizdinija leidžia jungti tokias medžiagas, paviršius ir faktūras, kokių gėdytųsi tikriausiai didžioji dauguma šiuolaikinių lietuvių menininkų, adoruojančių perdirbinių, citatų (ne/at)kūrimą ir parodyti gaivališkai demonišką, siurrealistinį, nuolat pažangaus, lekiančio prieš traukinį žmogaus pasaulį. Ironizuojantis žvilgsnis į šiandienos žmonių poreikius tyrinėja viso jų vidinio šizoidinio kraštovaizdžio erdves ir kelia klausimus: į kur ta pažanga mus nuvedė?“ (Skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė)
Užupio meno inkubtoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki gruodžio 3 d.
Rūta Šipalytė: „Patirčių salos“
Parodoje, kuriai architektūrą kuria tarpdisciplinė kūrėja Renata Valčia, kolekcija komponuojama ant ekspozicinių salų. Dalyje jų šalia seniau sukurtų kūrinių eksponuojami nauji, interpretuojantys anų dienų patirtis iš dabarties perspektyvos. Paralelinis ankstesnių ir naujų kūrinių integravimas idėjine prasme labai svarbus kaip esminė menininkės kūrybinio kelio gija, atverianti kultūrines dermes per laiko tėkmės patirtį.
Dalį savo kūrinių, anksčiau nerodytų Lietuvoje, Šipalytė pasiskolino ir atsivežė iš meno kolekcijų kitose šalyse. Greta jų pristatomi ir visiškai nauji, anksčiau nerodyti, darbai. Tarp pastarųjų – kūriniai ciklui „Mark My Rothko”, kuris buvo pradėtas simpoziumo metu Mark Rothko meno centre Daugpilyje.
Naujausia ekspozicinė sala – kamerinės apimties ciklas „Silicio namai“, sukurtas tęsiant 6-oje Vilniaus keramikos meno bienalėje pagrindinį prizą laimėjusio kūrinio idėją. „Silicio namai” – tai ir keramikos, ir elektronikos namai. Silicis yra bazinis keramikos medžiagų cheminis elementas: tiek molis, tiek glazūros yra silicio junginiai. Naudodamas įrenginius, kurių pagrindą sudaro iš to paties silicio sukurti elektronikos komponentai, dabarties pasaulis migruoja į virtualią erdvę. Sudėtingos silicio struktūros suteikia namus tiek mūsų fiziniams kūnams, tiek mūsų meninėms idėjoms, tiek virtualioms reprezentacijoms pasaulio erdvėje.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 10 d.
Vilniaus keramikos meno bienalė „(Al)chemija“
„Ekspozicijoje pristatomi 45 keramikai – tai gerai žinomi Lietuvos ir užsienio meno lauko profesionalai, atskleidžiantys, kaip skirtingos kartos ir jų aplinka gali ne tik tolti vieni nuo kitų, bet ir sinerguoti. Vedami šių metų alchemijos temos bienalės menininkai ją interpretavo plačiai. Vieni savo kūriniuose daugiau pabrėžia mokslinius, technologinius, stilistinius eksperimentus; keramikos prigimties sudėtingumą ir medžiagiškumą. Jai būdingą tarpdiscipliną, o ir kaprizus, siekiant įgyvendinti keramikos sričiai ne visada pavaldžią meninę idėją. Kiti susitelkia į chemines ir alchemines transformacijas. Virsmo, kismo, takumo metaforą, bandant suvaldyti ne tik molį, porcelianą, akmens masę ar šamotą, bet ir įforminti laiką. Svarbia tradicija virtusi Vilniaus keramikos bienalė jau septintąjį kartą suburia Lietuvos keramikos profesionalus ir žiūrovus laiko permąstymui“. (Kamilė Pirštelytė)
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 10 d.
Gintaras Gesevičius: „IN↔OUT. RYTOJ BUS VAKAR“
Nors naujausiuose Gesevičiaus paveiksluose atsiranda vis daugiau spalvinių dėmių, tarsi švytinčios tuštumos ar tolimo horizonto, skambančios tylos ir ramaus susikaupimo įvaizdžių, savo kūryboje per pastaruosius dvidešimt metų jis tęsia ir simbolinių struktūrų, ženklų, kodų (žvaigždės, saulės, aukuro, piramidės, laivo, kriauklės ir kitų) naudojimą, plėtoja šių motyvų jungimą į savitas sistemas, kuriose jie kartojasi, auga, priartėja, nutolsta, primena sapną ar filmą. Ir galiausiai – virsta filmu. Ekspozicijoje pristatoma tik keletas kūrinių, kurių detalės panaudotos kuriant virtualios realybės (4D) filmą „Pasaka“. Šio 4D filmo fabulą, besisukančią apie dailininko šeimą, plėtojanti kūrybinė komanda multiplikacijos priemonėmis į filmą perkėlė Gesevičiaus kurtų estampų ir vaikiškų knygų iliustracijų elementus, tarsi atgyjančius tapybos darbus.
Ekspozicijoje pristatomi skirtingų kūrybos etapų ir laikotarpių estampai, naujausi tapybos pavyzdžiai, ankstyviausio laikotarpio plakatai, ekslibrisai ir knygų iliustracijos. Meditatyviai sukdami laiko spirale nejučia suprantame, kad rytojus jau buvo vakar. Ir kitas „rytoj“ taip pat kažkada virs „vakar“.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 26 d.
Martyna Jan: „Ar sunku būti jaunam?“
„Yra tokia teorija, kad žmogaus gyvenimą galima suskirstyti į etapus. Kiekviename etape įgyjami gebėjimai, kuriuos pasitelkdamas žmogus turi pateisinti aplinkos jam iškeltus socialinius lūkesčius. Jeigu žioplinėsi, ir neįgysi tam tikro gebėjimo ar neišpildysi pateiktų lūkesčių, sekantis etapas, natūralu, eisis sunkiau. Čia visai kaip kompiuterinis žaidimas – jei susimovei ankstesniame lygyje, vargu, ar lengvai pereisi vėlesnį. Tai ir galvoju, kaip gali būti lengva, kai kiekvieną dieną tavęs tykoja nauji iššūkiai, naujos pamokos, pokyčiai ir įvairūs kiti dar nematyti dalykai? O jeigu jie ne visai teigiami? Kaip išgyventi jaunystę nuolatinėje euforijoje, jei viską patiri pirmą kartą? “ (Martyna Jan)
LDS galerijoje S_IN (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki gruodžio 3 d.
Sigitas Burneckis: „Moterys ir visa kita“
„Paskutinis mamutas, pusę šimtmečio sergantis karikatūra“, – taip save pristato dailininkas, Lietuvos karikatūristų asociacijos „Humor Sapiens“ narys Sigitas Burneckis, bene vienintelis likęs iš gausios šiauliečių karikatūristų grupės, kurios aukso amžius buvo pažymėtas kelis metus Šiauliuose rengta tarptautine karikatūrų paroda „VELOCARTOON“.
Sigitas Burneckis dažniausiai naudoja tradicinę grafikos techniką – pieštuką, tušą ir plunksną, o idėjos gimsta netikėčiausiose vietose. Apie ką ši paroda? „Karikatūra yra labai asociatyvus dalykas, duoda kažkokią užuominą, kuri tave nuteikia gilesniems pamąstymams. Reikėtų gerai įsižiūrėti į piešinių detales, kurios padeda atskleisti pagrindinę mintį, aktualiją: ekologija, narkomanija, hiperbolizuotos buitinės situacijos, žmonių tarpusavio santykiai, filosofinis požiūris į gyvenimą, jo spalvas. Ieškokime detalių, kurios jus pralinksmins, – sako autorius. – Aš stengiuosi, jog piešinys nebūtų lėkštas, kad žiūrovas pamatęs karikatūrą neužmirštų jos, o pagalvotų. Siekiu, kad piešinys būtų daugiaplanis, kad įvairaus amžiaus žiūrovas surastų tam tikras asociacijas.“
Galerijoje „Laiptai“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki lapkričio 26 d.
Mironas Zowniras: „Outlaw“
Mironas Zowniras – aštuntojo dešimtmečio pogrindžio kultūros ikona, įgijęs vieno iš labiausiai bekompromisių šiuolaikinių fotografų reputaciją. Jo egzistencialistinėje fotografijoje daugiausia dėmesio skiriama įvairių subkultūrų žmonėms. Autoriaus subjektas yra autsaideris, individualistas arba nelaimingo likimo žmogus. Skausmingas, neapdorotas ir kartu nuoširdus fotografo požiūris į gyvenimą ir mirtį skurdžių lūšnynuose dažnai peržengia bendras padorumo ir gero skonio ribas ir, atrodo, pažeidžia meno institucijų kuriamus estetikos ir etikos standartus. Jo dažnai neaiškios ir šešėliuose skendinčios fotografijos pateikia žiūrovui stipraus nerimo ir nediskretiškus geismo, apsėstumo, beprotybės, baimės, mirties, vienatvės, smurto ir visuomenės pakraščių išdidumo vaizdus. Nors autoriaus fotografijos turi neabejotiną dokumentinę vertę, Zowniro darbai yra labai dviprasmiški, nepaiso lengvo skirstymo į kategorijas. Jo vaizdiniai žiūrovui kelia sunkiai suvokiamą dezorientacijos ir paslapties jausmą, iškeldami klausimus, o ne pateikdami atsakymus ar aiškią informaciją. Todėl įvairių formų cenzūra buvo dažna fotografo karjeros palydovė ir dėl to nesuskaičiuojami keisti užsakymai ir darbai jam, kaip fotografui, teikė pastovesnes pajamas nei meninė fotografija, kuri vos kažkiek leisdavo apmokėti sąskaitas, tačiau daugelio yra laikoma itin novatoriška.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 11 d.
Aleksandras Čekmeniovas: „Lelijos“
Kai 1999 m. Aleksandrui Čekmeniovui pavyko gauti leidimą apsilankyti Ovručio kaimo (Žitomiro apskritis Ukrainos šiaurėje) psichiatrinėje ligoninėje, lydėdamas užsienio kolegą žurnalistą, jis, kaip įprastai, ėmė spalvota juostele fotografuoti ligoninės pacientų ir medicinos personalo gyvenimo sąlygas. Tačiau pojūtis, kad čia šis metodas nevisiškai veikia, privertė autorių tęsti paieškas. Atsakymą padiktavo įprastas portreto fotografavimo būdas, kurį ir pritaikė serijoje „Lelijos“ (1999). Čekmeniovas darbą prie šios serijos aprašo taip: „Ruošdamasis fotografuoti, staiga ant šaldytuvo pastebėjau ryškiai geltonų dirbtinių lelijų puokštę. Tada supratau, kokia turi būti serija. <…> Sodinau pacientus po vieną prie lango, daviau jiems tas dirbtines lelijas ir prašiau šypsotis.“ Fotografas neizoliuoja modelių nuo aplinkos naudodamas neutralų foną – fotografavo tiesiai gydyklos skyriuose, ir už kiekvienos nugaros matomas smalsių veidų choras. Kamera neregistruoja ligos požymių – išties, tik autoriaus paaiškinimas apie serijos atsiradimo kontekstą bei keliuose kadruose matomi žmonės baltais chalatais išduoda, kad portretuose yra pacientai.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 11 d.
Sergejus Solonskis: „Nuojautų savęs veidai“
COVID pandemijos pradžioje Solonskis grįžo prie koliažo, šį kartą skaitmenine forma. Autoportretų fotografavimas studijos vienumoje ir iš to sekęs groteskiškas transformavimas autoriui buvo tam tikra terapija depresyvioje saviizoliacijos realybėje. Menas jam visada buvo būdas suvaldyti vidinį nerimą: jis dažnai fotografavo save per chaotišką ir nerimą keliantį dešimtąjį dešimtmetį, nes pats sau buvo lengviausiai pasiekiamas modelis. Ironiška savęs dekonstrukcija vėl tapo aktualia jo nuotaikų refleksija. Kadangi nespalvota analoginės fotografijos paletė jo nebevaržė, Solonskis eksperimentavo su įvairiais iškraipymų, tekstūrų ir spalvų tipais. Tačiau jo kompozicijose išliko monumentalumo pojūtis. Autorius neslepia savo intervencijų skaitmeninio pobūdžio: jo atvaizdų spalvos ir deformacijos yra perdėtai dirbtinės, taip prieštaraudamos jo paties kūno tikrovei. Solonskis kūniškumą įsivaizduoja kaip susidūrimą su Kitybe, kuri galiausiai yra tik žmogaus pasąmonės išraiška.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 11 d.
Ukrainos fotografų paroda „Karo amuletas“
Dariaus Vaičekausko kuruojamoje grupinėje parodoje pristatomos keturių ukrainiečių fotografų: Sergejaus Melničenko (Sergey Melnitchenko), Andrejaus Lomakino (Andrey Lomakin), Stanislavo Ostrouso (Stanislav Ostrous) ir Aleksejaus Charejaus (Alex Charey) fotografijų serijos, kurias sieja karo Ukrainoje tema.
Tuomet buvo sukurta pirmoji Sergejaus Melničenko fotografijų serijos „Karinis komisariatas“ dalis. Prasidėjus antiteroristinei operacijai Donbase, logiška tąsa tapo antroji autoriaus serijos dalis su dvyniais. Portretuose, padarytuose Mykolajivo miesto pakraščiuose, lyriškų peizažų fone, sukuriamas ypatingas kiemo gyvenimo romantizmas.
Andrejus Lomakinas savo fotografijos projekte „Amuletas“, kurtame 2015 m., po Rusijos invazijos į Krymą bei Rytų Ukrainą, nagrinėja ukrainiečių ginklavimosi temą.
Apie prasidėjusį karą Ukrainoje savo fotografijų serijoje kalba ir fotografas Aleksejus Charejus. Pastaruosius septynerius metus autorius yra tiesiogiai susijęs su fotografija – fotografuoja kūrybinėms agentūroms, vykdo savo asmeninius kūrybinius fotografijos projektus. Kiek leidžia dabartinė situacija, Aleksejus rodo ir savo naujausią fotografijų seriją „Asmeninis Vergilijus“.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 11 d.
„Zefyras. Permainų vėjas“
Menininkų rezidencijų programos, kaip viena iš Klaipėdos kultūros strategijos krypčių, yra svarbios ne tik miesto gyvybingumui palaikyti, patrauklumui didinti, bet ir menininkams bei miesto bendruomenėms. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, siekdamas sukurti profesionalią kūrybinę erdvę ir stiprinti kūrybinių mainų platformą, nuo 2019 metų vykdo fotografijos rezidencijų programą. Į rezidencijas kviečiami Lietuvos ir užsienio šalių fotomenininkai ar menininkai, savo kūryboje naudojantys fotografiją kaip mediją. Jų prašoma kurti su vietos kontekstu susijusiomis temomis, atsižvelgti į miesto specifiką ir aktualijas, skatinamas rezidentų bendradarbiavimas su vietos menininkais, jų įtraukimas į kūrybinius procesus. Šiais metais rezidencijoje lankėsi ir kūrė fotografės iš Ukrainos: Olia Koval, Julija Galeta ir Olesia Saienko. Parodoje „Zefyras. Permainų vėjas“ pristatomi fotografių kūrybos rezultatai, kuriuose išreiškiamos dabartinės situacijos Ukrainoje refleksijos, asmeninės skaudžių patirčių interpretacijos.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki gruodžio 11 d.
Dalia Matulaitė: „Tėvynės tema“
„Lietuvoje jau nemažai moterų skulptorių, bet D. Matulaitės kartoje tai buvo retenybė. Juo svarbiau, kad skulptorė nesusikoncentravo į kamerines parodines skulptūras. Ir dar iš nepatvarių medžiagų ̶ molio ir gipso. Ji susitelkė į monumentinę skulptūrą, kalė akmenį ir medį, liejo bronzą. D. Matulaitė yra sėkmingai save realizavusių skulptorių gretose išskirtinis reiškinys – tiek skulptūrų viešosiose erdvėse, įvairiuose Lietuvos regionuose ir užsienyje tikrai nedaug kas turi. Menininkė sugebėjo kūrinius realizuoti medžiagoje ir atvesti juos iki pergalingos pabaigos, nors daugelio skulptūrų kelias užtrukdavo dešimtmečiais.
Autentiška pasaulėjauta ir meninė kalba susiformavo dėl įdomiai persiklojusių segmentų, nes skulptorė save laiko krikštyta pagone; žemaite, kuri vaikystę, jaunystę praleido Mažojoje Lietuvoje. Todėl Tėvynės tema D. Matulaitei susideda iš daugybės genčių, jų likimų, nors menininkės kūrybos perspektyvoje jos jungia skirtingus laiko, ne tik erdvės pjūvius. Naujausioje parodoje pristatomos skulptūros, piešiniai, kurti pirmaisiais ir pastaraisiais kūrybinio kelio metais (1972–2021).“ (Kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė)
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. gegužės 28 d.
Lina Jonikė: „Paslaptys II“
Irmos Gineikienės akvarelių ir cianotipijų paroda
Respublikinė keramikos paroda „Tradicija ir dabartis“
„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“
Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys. Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje. Antroji parodos dalis – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus. Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2023 m. lapkričio 13 d.
„Prisikėlęs Kristus“ ir kiti religinės dailės kūriniai
2020 m. vasarą Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui buvo perduota nelegaliai iš mūsų šalies išvežta medinė XVI a. skulptūra „Prisikėlęs Kristus“. Tai didelės istorinės ir meninės vertės kūrinys, viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių vėlyvosios gotikos stiliaus skulptūrų.
Iki 1928 m. „Prisikėlęs Kristus“ priklausė Kretingos bernardinų bažnyčiai. Vėliau jis buvo padovanotas Babtyno dvaro savininkui generolui Vladui Nagevičiui. 1944 m. generolui pasitraukus į Vakarus, buvo manoma, kad skulptūra dingo. Bet kūrinys vėl pasirodė viešumoje apie 1990 m., grubiai perdažytas aliejiniais dažais, Kristaus figūros kojos buvo nupuvusios, pirštai aptrupėję. Skulptūrą nupirko kunigas Ričardas Mikutavičius. 1997 m. Prano Gudyno restauravimo centro restauratorius Alfonas Šaulys skulptūrą restauravo. Paskutinį kartą „Prisikėlęs Kristus“ buvo pastebėtas 1998 m., per R. Mikutavičiaus laidotuves.
Vilniaus paveikslų galerijos lankytojams „Prisikėlęs Kristus“ yra pristatomas greta Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomų to paties laikotarpio gotikinių skulptūrų „Švč. Mergelė Marija Sopulingoji“, „Šv. evangelistas Jonas“ ir XVII–XVIII a. religinės tapybos kūrinių, kadaise puošusių įvairias Lietuvos bažnyčias.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks lapkričio mėn.
„Ukrainos istorijos kontūrais: pagarsinti“
Šiandien nepaprastai svarbu kuo garsiau kalbėti apie Ukrainos istoriją ir jos raidą. Pasaulis iš naujo atranda Ukrainos dailę, paveldą, architektūrą, muziką ir daug kitų kultūrinių šio krašto sluoksnių. O tuo metu ukrainiečių tauta visomis jėgomis bando kurti autonomiškos valstybės istoriją toliau, puoselėja savo identitetą ir konstruoja naują tautos pasakojimą.
Pristatomi naujausi, specialiai šiai parodai sukurti kelių šiuolaikinių Lietuvos ir Ukrainos menininkų darbai erdvę apgaubia atmosferiniu šydu ir pasakoja apie žmogų kare, folklorinius simbolius, viltį, ateitį bei praeitį.
Radvilų rūmų dailės muziejaus rūsys – periferinė pastato zona, „perjungianti“ lankytoją į kitą estetinį ir atmosferinį režimą. Iš architektų Onos Lozuraitytės-Išorės ir Petro Išoros-Lozuraičio moderniai renovuotų parodų salių laiptai mus nuveda po žeme, palydi šviesos pluoštu ir primena apie saugios buveinės siekį.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki lapkričio 27 d.
Milos Gorun-Kudinos tapybos dygsneliu paroda
Mila Kudina (Gorun) gimė vaizdingame Moldavijos Čoburčiu kaime, esančiame ant skardingų Dniestro krantų. Jos tėvas buvo avių kaimenės piemuo, tad mažoji Mila kiekvieną dieną nešdavo jam pietus. Jos kasdienis kelias vingiavo per sodus ir vynuogynus. Nuo pat mažens Milos širdį pavergė poetiškas Moldavijos gamtos grožis. Motina ją mokė kaimiškų amatų: pinti krepšius, austi rankų darbo kilimus ir siuvinėti. Nuo to laiko Mila Kudina nesiskiria su meniniu siuvinėjimu.
Tapusi matematikos mokytoja Mila ištekėjo ir išvyko gyventi pas vyrą į Lietuvą. Dirbo gamykloje, vėliau mokykloje, kur mergaitėms vedė darbų pamokas ir daug metų vadovavo rankdarbių būreliui.
Jos darbuose vyrauja švelnūs augalijos pasaulio siužetai – žydi gėlės ir skraido ryškiaspalviai drugeliai, gieda pasakų paukščiai. Milos menas patraukia dekoratyvumu, pavergia spalvų gausa ir optimizmu.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
Natalia Szostak: „EKSTRAKCJA | ЭКСТРАКЦИЯ | IŠGAVIMAS“
Parodoje apžvelgiamas tęstinis daugiasluoksnių šeimos šaknų sudėties ir jų neryškios kilmės tyrimas. Nepublikuoti memuarai veda per tarptautinius archyvus, kalbų meandrą ir realias vietoves. Baltijos jūros kirtimas, dviejų adresų Telšiuose ir Vilniuje atkūrimas žymi lietuviškąjį kelionės etapą, negyvai pasibaigiantį Baltarusijos pasienyje su gelsvų rožių krūmu. Pavasarį augalas pražysta kreminės baltumos žiedais. Rudenį jie virsta apvaliomis, permatomomis, ryškiai raudonomis uogomis. Kartą išsprogusios, kraujuoja rožine spalva. Slavų mitologijoje guelderio rožė simbolizavo saulę, todėl buvo neliečiama ir šventa. Buvo sakoma, kad ji jungia gyvųjų pasaulį su mirusiųjų pasauliu. Ištrauktas pasienio vaisių dažiklis, svetimos abėcėlės teksto nuotrupos, ilgi pusiau ištuštėjusių gatvių vaizdo kadrai, senolės pasakojime pasikartojančios augalo citatos – keistas implozuotos atminties derlius padeda iš naujo sudėlioti fragmentišką išrautos užmaršties vaizdą.
VDA galerijaoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) vyks iki lapkričio 15 d.
„3 motyvai“ I Panemunės pilis
Ketvirtus metus iš eilės, rugpjūčio pradžioje, Vilniuje esančios tapybos ir piešimo mokyklos „Drobė, aliejus“ įkūrėja Rima Blažytė kvietė tapybos praktikus atvykti ir 7 dienas – 6 naktis tapyti, piešti, atradinėti ir jaukintis vietovės motyvus. Šį sykį praktikos vieta tapo Klaipėdos miestas, uostas ir šalia esanti Olando kepurė – tai ir buvo 2022 metų trys motyvai.
Šių metų praktikos iššūkiu buvo – Mažiau yra daugiau – teiginio suvokimas; todėl tik trys motyvai, todėl dangaus ir jūros, ar jūros ir smėlio spalvos santykio fiksavimas, todėl pasviręs horizontas ir žemės apvalumas. Šie nedideli pastebėjimai leido nutapyti puikiausius paveikslus, suteikė džiaugsmo, išlaisvino pasididžiavimo, nuostabos, nusivylimo ir kt. jausmus.
Vilniaus dailės akademijos Panemunės pilyje veiks iki gruodžio 1 d.
Vytautas Kumža: „AFTER THE DAY“ Is it over yet? / PO DIENOS „Ar jau baigta?“
Parodoje tyrinėjama būsena tarp fikcijos ir tikrovės; vizija, problema, sapnas, košmaras, pagirios, stebuklas. Slenkstinė erdvė tarp prarastos praeities ir nežinomos ateities. Tai, kas pamiršta, bet staiga sugrįžta į atmintį. Šioje parodoje Vytautas Kumža eksponuoja naujų netipiškų fotografijos kūrinių ciklą kartu su skulptūriniais objektais ir erdvinėmis instaliacijomis, kurios žadina nerimo jausmą ir primena plačiai paplitusį pažeidžiamumo pojūtį. Visa tai veikia mūsų jusles ir suvokimą naujais bei sunkiai apčiuopiamais būdais.
V. Kumža mus panardina į vizualinius kontekstus ir neapibrėžtas situacijas, kuriose žiūrovas stebi pažįstamus objektus ir juos apmąsto, priskirdamas jiems naujas funkcijas ir galimybes. Šie buitiški objektai patiria radikalų transformacijos procesą. Jie atsiduria vienoje gretoje su kitomis medžiagomis ir objektais, šitaip generuodami naujas reikšmes ir istorijas. V. Kumžą domina, kaip mes suvokiame gestus ir simbolius per emocijas, kurias priskiriame mus supantiems objektams.
Galerijoje „The Rooster Gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
Solomonas Teitelbaumas: „Pamilti pasaulį piešiant“
Palangoje, ant stalo, visada buvo atversta Rembrandto graviūrų knyga. Jo Naujojo ir Senojo Testamento temų personažai buvo nupiešti iš natūros. Pamatyti amžinybę, šventumą, dievišką paslaptį kasdienybėje – tai klasikinės dailės esmė. Be žmogiškos atjautos, širdies skausmo, atsidavimo ir tikėjimo įžvelgti dieviškumą – vaizduoti tai yra neįmanoma. Tik per nuolatinį dialogą su gamta, o per tai ir su Sutvėrėju, menininkas atranda nuolatinį savo meistriškumo bei dvasios tobulėjimą. Bet kuriame praeivyje ar supančiame peizaže galima įžvelgti biblinę dramą. Nuolatinis piešimas iš gamtos ugdo šį matymą ir profesinį meistriškumą. Tai lyg kasdienė tarnystė Aukščiausiajam. Įkvėpimas ateina tik kantriai dirbant ir mokantis iš savo klaidų, bei tikint gamtos stebuklu – kad vaizduojama akimirka virs amžinybe.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki lapkričio 26 d.
Monika Kučiauskaitė: „Harmonijos beieškant“
Autorė apie savo kūrybą: „Paskutiniais metais dirbau nagrinėdama savo santykį su aplinka, gyvenimą Londone per tapatybės klausimą, pragyventą pandemiją, užgriuvusius jausmus karo kontekste. Ieškau įkvėpimo savo viduje, nors išgyvenu begalybę išorinių pokyčių tiek asmeniškai tiek kolektyviai. Kas kartą bandau suprasti koks mano vaidmuo besikeičiančiame pasaulyje, kiek jame matau prasmės kurti. Kūryba tapo vieninteliu pastoviu reiškiniu leidžiančiu pabūti su jausmais kurie užplūsta, juos išreiškiant jiems suteikti kūną, konkrečią akimirką, kurią bandau sustabdyti, įprasminti darbuose.“
LDS Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ (Laisvės a. 7, Panevėžys) veiks iki lapkričio 25 d.
„Molyje įamžinta istorija“
Parodoje pristatomi keleto Šiaurės Lietuvos dvarų (Biržų dvarvietės, Papilio, Mantagailiškio, Kelmės, Pakruojo, Kurtuvėnų, Burbiškio dvarų, Kražių dvaro ir pilies) kokliai. Lankytojai susipažins su koklių istorija: kaip jie atkeliavo iš Europos į Lietuvą, kokie buvo gaminami, kaip dekoruojami.
Parodoje „Molyje įamžinta istorija“ kokliai atsiskleidžia kaip neatsiejama dvarų interjero puošybinė dalis, kaip vienas iš dvarų kultūros pažinimo šaltinių. Paroda siekiama skatinti patyrinėti koklius ir kaip fizinį objektą, ir kaip kultūrinį reiškinį, teikiantį praktinę naudą ir kuriantį meninę vertę. Tikimasi, kad vaikščiodami po parodą lankytojai nusikels į laikus, kai buvo šildomasi krosnimis bei išsamiau susipažins su Šiaurės Lietuvos dvarais.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki lapkričio 20 d.
Kęstutis Grigaliūnas: „Lietuvos žydai grįžę iš nacių konclagerių“
Parodoje pristatoma 335 iš nacių konclagerių grįžusių Lietuvos žydų veidų fotografijos su trumpomis jų biografijomis ir to paties pavadinimo knyga, pagal kurią parengta paroda.
„Šioje Kęstučio Grigaliūno parodoje – žydų, karo pabaigoje sugrįžusių į Lietuvą, veidai ir likimo epizodai. […] Išgyvenę per Holokaustą pereina grįžimo procedūras, iš vienos valstybės išnaudojimo ir naikinimo mašinos patenka į kitos ar net kelių kontrolės mechanizmą. Šio mechanizmo svarbus elementas – kontrolė pasitelkus mediją, konkrečiai – fotografiją. Ji leidžia atlikti optinę pilietybės kontrolę ir valstybei tinkamu fotografiniu būdu žmonės rūšiuoti, skaičiuoti, priskirti kategorijoms ir vietai.“ – teigia parodos kuratorė N. Arlauskaitė.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gruodžio 18 d.
„Permainų šventė“
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
Šilutės Hugo Šojaus muziejuje (Lietuvininkų g. 4, Šilutė) veiks iki gruodžio 9 d.
Signatarų namuose veikiančios išplėstinės ekspozicijos idėja – šimtmečių susitikimas
Signatarų namuose dailės krypties meno doktorantė Laima Kreivytė gynėsi meno projektą „KURuoTI. Kuravimas kaip meno praktika ir politika.“
Ta proga Signatarų namų nuolatinė ekspozicija, pasakojanti apie Lietuvos kelią į valstybingumą, praplėsta Laimos Kreivytės postkuratoriniais elementais, integruojančiais moterų istoriją į bendrą valstybingumo pasakojimą ir plėtojamais dialoge su nuolatinės ekspozicijos eksponatais.
Ekspozicijoje galima išvysti 2018 metais Nacionalinės emancipacijos dieną moterų surašytą Vasario 17-osios deklaraciją, greta garsiosios Aleksandros Jurašaitytės Nepriklausomybės Akto signatarus įamžinusios nuotraukos – „Cooltūrisčių“ meninį koliažą kaip protesto išraišką solidarizuojantis su moterimis, 1918-ųjų vasario 17 dieną susirinkusiomis į mitingą ir reikalavusiomis įtraukti moteris į Lietuvos Tarybą, menininkės Miglės Anušauskaitės sukurtų žymių moterų portretų, meninių interpretacijų ir kita.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) ir veiks iki gruodžio 31 d.
Marytė Dominaitė: „Pažintis. Emalio menas“
Kartu su IX tarptautine emalio meno bienale „Vilnius 2022“ atsidarys ir jau keturis dešimtmečius Lietuvos ir užsienio, emalio meno scenoje žinomos dailininkės, emalio meno puoselėtojos, tarptautinės emalio meno bienalės kuratorės Marytės Dominaitės personalinė paroda „Pažintis. Emalio menas“. Parodoje eksponuojama kūrinių kolekcija kvies žiūrovus pasigerėti ankstesniais ir naujaisiais Marytės Dominaitės emalio kūriniais.
Trečiojoje personalinėje M. Dominaitės parodoje eksponuojama kūrinių kolekcija kvies žiūrovus pasigėrėti ankstesniais ir naujaisiais M. Dominaitės emalio kūriniais. Talino dailės institutą baigusiai autorei visuomet pakluso ir sidabras, ir stiklas, ir emalis, ir pastelė. Ir brangieji metalai bei akmenys. Be to, M. Dominaitė visada išsiskyrė ypatingu erdvės pojūčiu ir polinkiu į instaliaciją; jos kūriniams reikalinga erdvė, jie konceptualūs ir originaliai pateikti.
Galerijoje „Meno niša“ (Jono Basanavičiaus g. 1, Vilnius) veiks iki lapkričio 18 d.
IX tarptautinė Vilniaus emalio meno bienalė „Vilnius 2022“
Galerija „Meno niša“ nuo spalio 27 dienos visus kviečia į dvigubą emalio meno šventę. Vienu metu galerijoje vyksta IX tarptautinė Vilniaus emalio meno bienalė „Vilnius 2022“ ir menininkės Marytės Dominaitės personalinė emalio meno paroda.
XI tarptautinė Vilniaus emalio bienalė šįkart turi pagrindinę temą „Impresija“. Emalio technika kuriantys menininkai prisimena stipriausią gyvenime patirtą įspūdį, grįžta į praeitį ir perkelia savo impresiją į meno kūrinius. Impresija – tai kūrinys, paremtas įspūdžiu ar nuotaika, teigia bienalės kuratorė, juvelyrė M. Dominaitė. Bienalėje dalyvauja 29 autoriai iš 8 šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Sakartvelo, Ukrainos, Vokietijos, Izraelio, Venesuelos, pristatantys net 74 kūrinius. 2023 metų sausio mėnesį IX tarptautinės emalio meno bienalės kūriniai keliaus į Panevėžio miesto dailės galeriją.
Galerijoje „Meno niša“ (Jono Basanavičiaus g. 1, Vilnius) veiks iki lapkričio 18 d.
Kristina Norvilaitė: „Beveik visą naktį ieškojau“
„Beveik visą naktį ieškojau… savęs! Pastarieji metai paženklinti nerimu: virusas, baimė netekti artimųjų, o paskui dar ir karas. Prabundi naktį ir galvoji: „Kas aš esu? Ar dar esu?“. Savo plakate ne veltui pasirinkau darbą pavadinimu „Ar tu turi širdį?“. Labai dažnai norėjosi paklausti šio klausimo vykstant aplink visiems nesuplanuotiems įvykiams. Praskleidžiu savo širdį ir į darbus perkeliu, meilę, ilgesį, liūdesį, nerimą“, – pasakoja K. Norvilaitė.
Parodoje „Beveik visą naktį ieškojau“ autorė dėlioja pasakojimą, kuriame atsispindi mergaitės, o vėliau ir moters asmenybinio vystymosi raida. Juk giliausi žmogaus formavimosi klodai, atsiranda vaikystės terpėje. Čia pradeda gimti santykis su pasauliu, žmonėmis, gamta. Parodoje autorė artės prie savo lyg dar mažos mergaitės būsenos pilnos ilgesio, laukimo, nusivylimo ir atradimų. Darbai sukurti lino raižinio, asambliažo technikomis. Paveiksluose dominuoja ryškios spalvos, išraiškingas linijinis raižinys. Šiuose grafikos darbuose spalvų intensyvumas organiškai dera su minimalistine estetika.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki lapkričio 28 d.
Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriaus paroda „Matavimai ir vizijos“
Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyrius pristato fondinių darbų kolekciją – tai pastaraisiais metais sukurti grafikos, tapybos, skulptūros kūriniai, kurių autoriai yra vyresniųjų klasių mokiniai. Kūrybinio proceso metu juos konsultavo mokyklos mokytojai-menininkai Ugnė Žilytė, Linas Blažiūnas, Austė Jurgelionytė-Varnė, Vidmantas Jusionis, Marija Šnipaitė, Gediminas Akstinas, Giedrius Plechavičius, Julija Ikamaitė, Gediminas Piekuras.
Parodos „Matavimai ir vizijos“ dėmesio centre yra akademinės dailės tradicijų interpretavimas ir jaunųjų menininkų kūrybos laisvė. Viena vertus, matavimai – tai klasikinės erdvės formavimo metafora, apimanti tiek vidinius vaizdų konstravimo principus, tiek išorinius ryšius su klasicistiniais Vilniaus rotušės architektūros elementais. Antra vertus, eksponuojamuose estampuose, akvarelėse, skulptūriniuose objektuose ir konceptualiuose projektuose išryškėja jauniems žmonėms artimos egzistencinės ir siurrealios vizijos. Trečia vertus, ir besimokydami kurti, ir viešai prisistatydami savo kūrybą menų mokyklos mokiniai tarsi „pasimatuoja“ įsivaizduojamą menininko profesiją.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki lapkričio 28 d.
„(Ne) funkcionalu“
Tai – kuratorinė meninio stiklo paroda, atskleidžianti stiklo kaip medžiagos būvį tarp funkcionalumo ir „ne“. Paroda pristato kontrastingus kūrėjus, kuriančius Lietuvoje ir Latvijoje bei įgyvendinančius savo idėjas tarptautinėse kūrybinėse erdvėse. Menininkus vienija jungiamasis ryšys: medžiagiškumas – stiklas. Tai – kūrėjai, kuriems būdinga rinktis skirtingas stiklo technologijų realizacijas ir išraiškos reprezentacijas, aktualizuoti reikšmingas temas bei procesus. Menininkų kūrinius gali įtakoti fiziologinės, psichologinės, naratyvinės aplinkos interpretacijos.
Parodos temą pagimdė atviras funkcionalumo ir antifunkcionalumo ribų klausimas, atsiskleidžiantis menininkui fiksuojant ir realizuojant idėją, aiškinantis funkcijos ir medžiagiškumo vertes kūrinyje. Parodoje tarpsta kūryba, kurioje išlieka noras meną pritaikyti aplinkai, taip išlaikyti jo kultūrinę ir socialinę vienybę, pabrėžti praktinę naudą bei funkcinius santykius. Tačiau ne mažiau svarbi yra ir meno kūrinio idėja, kada daiktinė kūrinio forma tampa individualaus suvokimo išraiška, tarsi minčių realizacijos projektas, įtraukiantis žiūrovą individualiai mąstyti.
Galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62, Kaunas) veiks iki lapkričio 20 d.
Lietuvos kaligrafijos paroda
Ši nacionalinė paroda atskleidžia jautriausių žmogaus dvasios polėkių sukurto kaligrafijos meno elegantiškumą, kuris linijų ir formų grožiu apjungia skirtingų menų raiškos galimybes tapdamas bemaž visuotinės harmonijos ir tvarkos simboliu. Įvairių kartų dabartinės lietuviškos kaligrafijos atstovai, išryškindami savo kaligrafinės raiškos individualumą, kartu perteikia ir individualius dvasios polėkius bei grožio sampratą. Šioje, kaip ir pirmojoje prieš dvejus metus vykusioje nacionalinėje parodoje, susiduriame su dviem vyraujančiais dabartinėje lietuviškoje kaligrafijoje šio ypatingo subtilumo meno sklaidos vektoriais – Vakarų klasikinės ir Rytų Azijos kaligrafijos tradicijomis. Autentiškas kaligrafijos menas visada prasideda nuo gilios menininko pagarbos tradicijai, idealios plastinės formos ir linijų harmonijos ar dramatiškos įtampos paieškų, intymių meninės išraiškos priemonių bei jausmų sąveikos.
Lietuvos dailininkų sąjungos ekspozicijų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki lapkričio 17 d.
Raimondas Daukša, Juozapas Kalnius, Rolandas Marčius, Gintautas Trimakas: „Ultramarinas“
Ultramarinas ‒ sodrios mėlynos pigmentas, kuris iš natūralaus arba sintetinio lazurito. Pavadinimo kilmė siejama su lotynų žodžiu „ultramarinus“, reiškiančiu „už jūros“, nes 14-15 a. italų pirkliai pigmentą į Europą atveždavo iš kasyklų Afganistane. Parodoje „Ultramarinas“ spalva naudojama įvairiems kontekstams apibūdinti. Spalvos naudojimas gali būti traktuojamas kaip metodas, mechanizmas ar net gyvenimo stiliumi. Spalviniai ir motyvų ieškojimai skleidžiasi skirtingomis trajektorijomis, įtraukdami įvairią istorinę patirtį, atmintį bei tapatybę, ir taip formuodami jūrinio kraštovaizdžio topografiją. Besikeičiantys pasaulio technologiniai matmenys, t. y. globalizacija, technologijų ir medijų kaita, bei socialiniai pokyčiai eina išvien arba lieka nuošaly kūrybinio proceso. Menininkų stebėsena įtakojama arba atvirkščiai ignoruoja išorines žmogaus kuriamas aplinkybes, tačiau geografinių vietovės dominančių, matyt, nepavyksta išvengti. Ultramarinas ‒ tai ketvertas pasakojimų, paremtų šviesa ir laiku.
Galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veiks iki gruodžio 3 d.
Gražina Vitartaitė: „Šiapus ir anapus paveikslo“
Parodos „Šiapus ir anapus paveikslo“ tematika yra susieta su dabarties iššūkiais, pamąstymais apie gamtą, žmogaus veiklą ir jos pasekmes. Tapytoja Gražina Vitartaitė apie parodą sako: „Aš renkuosi temas svarbias ir opias mums ir Lietuvai: piliakalniai, Kuršių nerija, marios, didieji ežerai, Nemuno slėnis, gimtosios Krekenavos apylinkės ir Nevėžio vandenys. Vieta labai svarbi mano kūryboje, būtent gimtoji vieta – Lietuvos kraštas. Kraštovaizdis, kurį aš renkuosi, tarnauja tik kaip impulsas, svarbus ne išorinėmis formomis, bet tvyrančia atmosfera, nuotaikomis.“
Utenos kultūros centro Muzikinėje galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki lapkričio 30 d.
Sylvia Plachy: „Kada bus rytojus“
„Kada bus rytojus“ – daugiau nei Sylvios Plachy retrospektyvinės parodos, apimančios keletą dešimtmečių trunkančią jos kūrybą, pavadinimas. Tai klausimas, kurio ji klausdavo vaikystėje prieš miegą, dar prieš tai, kai su tėvais paliko Vengriją, prieš tai, kai išgarsėjo Niujorko meno scenoje. Ir šis klausimas vis dar lieka aktualus, esminis šioje jautrioje parodoje, kurios pasakojimą lemia ne bendra tema ir vieta, o poezijos logika ir visa persmelkianti daugiasluoksnio laiko, supinančio pasaulio, tautų, asmeninius likimus, nuojauta. „Kai Sylvia Plachy fotografuoja, ji tartum vaikas visiškai į tai pasineria. Nesvarbu, kur padarytos, jos nuotraukos atveria kelią į mūsų pačių svajones ir prisiminimus.“ – sako parodos kuratorė, fotografijos tyrėja iš Vengrijos Gabriella Csizek. „Kada bus rytojus“ – tai labai asmeniška mėgstamiausių Plachy fotografijų kolekcija, kuruota jai pačiai aktyviai dalyvaujant.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 8 d.
Emilija Petrauskienė: „Sidabro sodas / Tulpės“
Sidabro sodas – tai vaikystės sode akimirkos, įšaldytos sidabre. Viskas prasidėjo nuo minties atkurti vaikystės sodą ir gėlynus. Prisiminimuose šis sodas yra stebuklingas kaip sapnas – pilnas įdomių spalvingų gėlių, tarp kurių žiedų nardo vabzdžiai, kvapnių žolelių, šviesos, žaidžiančios lapuose, paslapties. Didelę savo vaikystės dalį Emilija Petrauskienė sakosi praleidusi tokiame sode. Po senomis obelimis žaisdavo su lėlėmis, pasidarytomis iš nužydėjusių raganių (Clematis) ir flioksų (Phlox) žiedų.
Šis sodas – tai kelionė laiku atgal, kur nebuvo skubos. Kai laiko nematuodavome minučių tikslumu, o vasaros atostogos atrodydavo amžinos. Keliaujant laiku atgal, iš sodo dingo spalvos, liko tik šviesa ir augalų forma, tekstūra.
Projektui autorė rinkosi senovinę šlapio kolodijaus techniką – vaizdą, artimą grafikai ir litografijai. Fotografuoja lėtuoju būdu ir kartu ieško klasikinių, herbariumams būdingų kompozicijų. Tai yra tęstinis projektas, kurio metu kuriamas sodas ne tik sidabre, bet ir už lango, fotografijomis kolekcionuojant ir kataloguojant savo turimus augalus.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki lapkričio 26 d.
„JCDecaux premija 2022: Galimybių bangos“
Šių metų „JCDecaux premija“ parodą pavadinimu „Galimybių bangos“ kuruoja Vytenis Burokas ir Milda Dainovskytė, o pristatoma ji LDS Vokiečių gatvės galerijos erdvėse, įsikūrusiose Šiuolaikinio meno centro pastate. Čia jau ne vieną dešimtmetį veikiančiame salone-galerijoje eksponuojami vizualaus ir taikomojo meno kūriniai. Kintančios paskirtys, rudimentais virtę įrankiai ir archajiškos praktikos atgimsta kaip save pačius bei aplinką narstantys kritiniai amatai.
Grubios ir glotnios tekstūros, atviri dialogai, raktų pakabukai, apdulkėję, briaunomis su lėkšte susijungiantys vamzdžiai, trupiniai smėlyje, stalo kampas: save keičiančios prasmės ir paskirtys atgimsta naujais siluetais – trapiais bei pulsuojančiais. Menininkai skirtingomis išraiškos priemonėmis permąsto virsmo, atgimimo ir tęstinumo formas.
Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki lapkričio 26 d.
Linas Spurga: „Raidės forma“
Ši paroda yra apmąstymas apie tai, kas yra kaligrafija, tyrinėjant jos apibrėžimus ir persvarstant įprastą jos suvokimą. Tai iš šių apmąstymų atsiradusių technikų ir kūrinių apžvalga ir refleksija. Ekspozicijoje menininkas bando apčiuopti efemerišką kaligrafijos prigimtį, popieriaus lape perteikdamas nenuspėjamas ir nepaklusnias raidžių formas, atsisakydamas tipografinių ir šrifto dizaino aiškumo ir perskaitomumo kategorijų. Taip peržengiama formalaus dailyraščio riba, už kurios tekstą nebe skaitome, bet matome. O stebimos raidžių formos pasakoja visai ką kitą, nei kalbà.
Kaligrafija apibrėžiama įvairiai, bet visi apibrėžimai turi trūkumų. Kai kuriems tai „gražaus rašymo menas, dailyraštis“, bet kas yra grožis, rašymas ir menas? Skirtingai aiškindami šiuos žodžius kaligrafija laikysime tik viduramžių rankraščius arba tik grafičius, arba ketvirtoko dailyraštį.
Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki lapkričio 26 d.
„JAUNATIS/INTERLUNIUM“
Šiauliai – saulės miestas, o mėnulis – alternatyvi, tačiau taip pat labai svarbi miesto pusė. Jaunaties ciklo metu Saulės ir Mėnulio traukos jėgos sumuojasi ir veikia viena kryptimi, todėl tuo metu Žemėje pastebimi didžiausi potvyniai ir atoslūgiai.
Šioje parodoje menininkai gilinsis į šiandieninės visuomenės procesų cikliškumą bei tyrinės jiems patiems reikšmingus miesto simbolius ir ženklus.
LDS galerijoje S_IN (Aušros al. 41, Šiauliai) veiks iki gruodžio 3 d.
„Moterų balsai“
Siekdamas plačiau pristatyti šiandien aktualiausią VIDEOFORMES autorių kūrybą Gabriel V. Soucheyre sudarė menininkių videokūrinių programą „Moterų balsai“. Kuratorius siekė atskleisti jautrų, futuristinį požiūrį, jausmų visatą, pasiūlyti naujų pasaulio matymo ir mąstymo būdų, kvestionuoti tarpusavio santykius.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki lapkričio 20 d.
Ramutė Juršienė: „Baltoj tėkmėj“
Keramikė pristato pastaraisiais metais sukurtus darbus, kuriuose subtiliai atskleidžia ryškiausius šios medžiagos ypatumus – peršviečiamumą, plastiškumą, lengvumą. Jautriuose, estetiniu rafinuotumu pasižyminčiuose rankų darbo kūriniuose stebina ne tik meistriškai įvaldyta itin kaprizinga medžiaga, bet ir iškalbingas technologinių jos ribų plėtojimas. Nors dailininkės kūrybinis diapazonas labai platus, šiai parodai atrinkti kūriniai, kuriuose gamtos motyvų interpretacijos perteikiamos itin paveikiu meniniu vaizdu, akcentuojant subtilią medžiagos efemeriškumo ir trapumo dermę.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (BLC verslo centras, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki gruodžio 11 d.
„Laisvės siekis kaip žaidimas-įvykis“
Politinėje arenoje mąstęs kūrybiškai ir kitiems, susidūrus su opiais klausimais, siūlęs remtis kūryba, Vytautas Landsbergis svajojo vesti politines derybas prie fortepijono, mat muzika – tai terpė, žmoguje atgaivinanti žmogiškumą, kurio politikams ypač trūksta. Naujoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje kuratorė Laima Kreivytė ieško paralelių tarp Landsbergio politiko ir Landsbergio menininko, klausia ir kiek tos „pramaniūgiškos“ dvasios buvo Sąjūdžio laikais, kai visuomenė buvo vedama į nepriklausomybę.
Parodoje atskleidžiamos politinio ir meninio laisvės siekio paralelės ir netradiciškai pristatoma kūrybinė Vytauto Landsbergio biografija: jo dalyvavimas fluxus judėjime, poetiniai ir politiniai tekstai bei performansai. Kartu ieškoma ir naujų visuo-meninio kentauro hibridiškumo formų ir apmąstoma Vytauto Landsbergio – nepriklausomybės architekto ir fluxus menininko – reikšmė Lietuvos ir pasaulio istorijoje.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gruodžio 31 d.
Vladas Urbanavičius: „Plieno junginiai“
Vlado Urbanavičiaus personalinėje parodoje „Plieno junginiai“ pristatomi naujausi skulptoriaus sukurti darbai, kuriuose atskleidžiami autoriui svarbūs medžiagiškumo bei įvietinto meno paieškos sprendimai. Menininkas savo kūryboje nagrinėja abstrakčios skulptūros, dydžio galimybių ribas erdvėje, daug dėmesio skiria kūrinio santykiui su aplinka ir suvokėju. Didelio mastelio plieno konstrukcijos, sukurtos specialiai (AV17) erdvėms, užvaldo ir, tarsi, pasisavina galeriją. Monumentaliose, kone erdvėje neišsitenkančiose skulptūrose atsiskleidžia itin didelis Vlado Urbanavičiaus dėmesys naudojamoms medžiagoms, subtili formos pajauta ir plastinė klausa. Jungdamas įvairias panaudoto metalo dalis, rastus objektus, autorius išryškina jų svarbą, perteikia ir unikalią formą, ir už jos slypinčią istoriją. Laiko paveiktas senas industrinis plienas suteikia darbams išskirtinumo ir dažnai inspiruoja visai netechniškas, konceptualias struktūras. Vladas Urbanavičius parodoje „Plieno junginiai“ kviečia perskaityti šias skulptūrinių objektų istorijas ir paanalizuoti mūsų santykį su jais.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki lapkričio 24 d.
„Civitas Vilnensis III“
Trečiojoje parodoje iš šio ciklo (pirmoji įvyko 2012 m., antroji – 2016) mes koncentruojamės į lenkiškąjį prieškario Vilniaus menininkų segmentą. O jis – išties gausus. XIX a. Lenkija nebuvo likusi be aukštosios dailės mokyklos, kaip kad nutiko Vilniui, po 1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą ir drauge – Piešimo ir tapybos, Raižybos katedros. Tai buvo didelė netektis Lietuvos dailės istorijai, mat beveik šimtmečiui sustojo dailės profesionalų rengimas aukštuoju lygmeniu. Tuo tarpu Krokuvos vaizduojamųjų menų akademija buvo įkurta 1818 m., o Varšuvos dailės mokykla (K. Stabrausko pastangomis) – 1904 m. Tačiau tarpukariu, atkūrus Vilniaus universitetą (ir jį pavadinus Stepono Batoro universitetu), Ferdinando Ruščico ir kitų pastangomis atkuriamas ir Dailės fakultetas. Tai davė didžiulį impulsą meninio gyvenimo atgimimui. Įvairių tautų jaunimas (ypač lenkai, žydai) pradėjo stoti į Universitetą, kurį, prižiūrimi Vakarų Europoje ir Lenkijoje mokslus baigusių profesorių, baigdavo kaip jauni, kūrybingi, veržlūs menininkai. Jeigu lygintume Stepono Batoro Universiteto aplinkos meninį braižą su Kauno meno mokyklos, tai galėtume konstatuoti kad jeigu Kaune labiau dominavo prancūziško postimpresionizmo ir vokiškojo ekspresionizmo įtaka, tai Vilniuje susiformavo „Vilniaus neoklasicizmo” mada, mat dauguma studentų teikė pirmenybę stažuotis Italijoje, persisemdavo tenykščio neoklasicizmo bruožais. Geriausias ir žymiausias to pavyzdys – Vilniaus neoklasicistas Ludomiras Slendzinskis.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 3 d.
Anne-Sophie Emard ir Golnaz Behrouznia: „Atskleistas neregėtas laikas“
Menininkai yra tarsi vizionieriai, o jų meno kūriniai atskleidžia nematomus dalykus tai, kas yra už realybės ribų. Pastarajame skaitmeniniame amžiuje šiuolaikiniai menininkai turi beveik begalybę įvairiausių reikšmių išreikšti save, savo idėjas, savo jautrumą, savo estetiką. Jie su jauduliu ir įdomumu žvelgia į tai, kas mums tapo įprasta, į mūsų kasdienybės rutiną, kurioje tapome vis mažiau pastabūs ar supratingi. Jie mums atskleidžia artimą ateitį, įvaizdina galimybes, rodos tęsia Dziga Vertov liniją – kur Kinoks-revoliucija siekė sukurti naują pasaulį, vedantį mus link sąmoningumo.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki lapkričio 20 d.
Regina Hübner: „Brangioji ląstele“
„ … kreipinys „brangioji“ atveria galimybę užmegzti dialogą su optiškai, chemiškai ir matematiškai identifikuojamu objektu, kurio neįmanoma suvokti vien žmogaus pojūčiais. Tai, kas prasideda kaip geranoriškas susidomėjimas, virsta mokslinių tyrimų imperatyvu, lydimu mokslinių tyrimų eroso“. – Arnulf Rohsmann, research and eros, 2019.
„Brangioji ląstele“ yra tarpdisciplininis projektas pradėtas IMéRA institute pažangiosioms studijoms Aix-Marseille universitete ir realizuotas bendradarbiaujant su CIML Centre d`Immunologie de Marseille-Luminy ir Inmed Mediterranean Institute of Neurobiology, Marseille-Luminy, Prancuzijoje.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki lapkričio 20 d.
Romualdas Požerskis ir Rita Stankevičiūtė: „Dulkės ir vanduo“
Vanduo ir dulkės… dykumos ir vandenynai. Dvi pirmapradės, pasaulio kūrime dalyvaujančios stichijos. Tylos ir nekasdieniško grožio talpyklos, kuriose visada budi ir mirtina grėsmė. Žmogaus gyvenimui svetimos terpės, nesunkiai pavirstančios po(at)ilsio ir terapijos vieta. Gamtos poezija ir proza, žmogiškoji pragaištis ir palaima…
Tai – ambivalentiškų paradoksų žavesiu patraukianti paroda, kurioje susitinka Nacionalinės premijos laureatas, viena svarbiausių Lietuvos fotografijos figūrų Romualdas Požerskis ir Rita Stankevičiūtė, jaunosios kartos kūrėja, atstovaujanti meninės ir spaudos fotografijos laukui. Dviejų stiprių autorių pokalbis, kurio centre – vandens ir žemės substancijas tyrinėjantis žmogus: drąsiai peržengiantis ribas, kuriantis ir laisvas. R. Požerskio inicijuotas meninis duetas pirmą kartą savo vizualiąsias istorijas eksponuoja Kaune, dialoginėms struktūroms itin palankiose galerijos „Aukso pjūvis“ erdvėse ir kviečia pasinerti į dvi skirtingas realybes.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (BLC verslo centras, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki lapkričio 15 d.
Česlovas Lukenskas: „Laikas medyje 2022“
Česlovas Lukenskas (g. 1959) ‒ vienas lietuvių neoavangardo pradininkų, o šiandien sakytume ‒ klasikų. Lukensko, kaip ir kai kurių jo bendražygių meninink(i)ų, indėlis į mūsų XX a. 10 dešimtmečio naująjį vaizduojamąjį meną ‒ tapybinio ir skulptūrinio formalizmo stumtelėjimas performatyvumo ir konceptualumo link.
Naujausią parodą „Laikas medyje 2022“ formaliai susieja medis kaip medžiaga, taip pat kaip naratyvinė struktūra platesne prasme. Cituojant patį menininką: „Meno forma – malka, meno turinys – šerkšnas ir pelėsiai.“ Tai ne tiek objekto formalus-estetinis auginimas („skulptūros“ kūrimas), kiek (beveik) atvirkštinis veiksmas – medžiagiškumą / objektą naikinant, pavyzdžiui – medinių ideologinių simbolių / ženklų (ap)deginimas (Deginiai, 2017). Arba tiesiog surenkama netvarkingai eksploatuojamo miško kirtavietėse medienos „maita“, primenanti kaulus, žmogaus kūno dalis.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. balandžio 2 d.
Gintautas Trimakas: „#atsakymas#spalva#slinktis“
Parodoje „#atsakymas#spalva#slinktis“ pristatomi abstraktieji menininko G. Trimako (g. 1958) darbai nuo 1993 m. kurto „Dienoraščio“ iki lumen printų ir cianotipijų, t. y. G. Trimakas naujausių spalvos paieškų pasitelkiant popierių, šviesą ir jai jautrias chemines medžiagas. Jau aštuonerius metus menininką domina baltoje šviesoje slypinčios spalvos, kurias jis išryškina camera obscura fotografuodamas saulės judėjimą dangaus skliautu, cheminiu junginiu braukydamas popierių, siųsdamas sukauptos šviesos raštų „atsakymus“ ir atlikdamas kitus veiksmus. Šalia užfiksuotų abstrakcijų parodoje bus galima stebėti ir tebevykstančius procesus, kai šviesos, veikiamos spalvos, kinta visą parodos laiką. G. Trimakas jau nuo pat pirmųjų savo parodų 9-ajame dešimtmetyje išgarsėjo konceptualiu požiūriu į fotografiją.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. balandžio 2 d.
„NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“
Tarptautinė paroda, skirta vaikystės fenomeno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje istorijai.
Parodą sudaro keturios dalys, išdėstytos teminiu ir chronologiniu principais, joje eksponuojama beveik 300 objektų: portretų, grafikos darbų ir piešinių, rankraščių, vadovėlių ir proginių leidinių, archeologinių radinių, vaikiškų drabužių ir aksesuarų, baldų, žaislų ir vaikiškų ginklų, mokymosi priemonių bei kitų su vaikyste susijusių istorinių artefaktų. Tokiu būdu pristatomos kūdikio laukimo, gimimo, išgyvenimo ar netekties, auklėjimo, rūpybos, sveikatos, aprangos, edukacijos, pramogų, dalyvavimo viešajame gyvenime, socialinių vaidmenų temos. Dauguma iki mūsų dienų išlikusių objektų atspindi aukščiausio visuomenės sluoksnio – didikų ir valdovų – vaikų patirtis, tačiau parodoje reprezentuojama ir kitokia, skurdi ir atšiauri pamestinukų vaikystė. Lankytojai nesunkiai atpažins ir universalius, nepriklausomai nuo epochos vaikų gyvenime svarbius daiktus: kūdikio priežiūros reikmenis, baldelius, žaislus, knygeles, be kurių neužaugo nė viena karta.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 15 d.
Lina Jonikė ir Monika Žaltė: „Jei Tu gyvas atplauk...“
Linos Jonikės perkonstruotos ir prikeltos naujam gyvenimui baidarės, sukurtos iš džinsinio audinio, byloja apie tvarios gyvensenos ir vartojimo įpročius. Dekonstruotas senas objektas sukonstruojamas naujam suvokimui ir prasmėms. Antrinio panaudojimo idėja menininkei yra prasminga, o džinsas – laisvės simbolis, bylojantis apie kelionę dviese gyvenimo upe.
Monikos Žaltės video instaliacija „Jei Tu gyvas atplauk balta pieno puta“ byloja apie upės būseną. Balta tekanti upės tėkmė simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybės formą, vilties, prašymo ir laukimo būsenas. Upės apvijusios visą mūsų planetą tarsi kraujagyslės žmogaus kūną. Kiekvieno žmogaus ir kiekvienos upės istorija, tėkmė, kryptis yra unikali ir nepakartojama. Kūrinyje tekantis kilimas, gija simbolizuoja išeitį iš sunkios padėties, graikų mitologijoje žinomas kaip „Ariadnės siūlas“.
VDA viešoje kūrybinėje erdvėje „Arterija“ (V. Kuzmos g., Kaunas) veiks iki lapkričio 24 d.
Ignas Krunglevičius: „Rūgštaus lietaus aidas“
Ignas Krunglevičius (g. 1979 m.) – kompozitorius ir vizualusis menininkas, Norvegijos muzikos akademijoje įgijęs kompozicijos bakalauro ir magistro laipsnius. Nors daugumą jo kūrinių sudaro instaliacijos, video darbai ir skulptūros, menininkas taip pat dirba kaip kompozitorius. I. Krunglevičiaus kūryba grindžiama galios, ekonomikos, gamtos ir pasaulinės technologinės raidos generuojamų egzistencinės tikrovės sąveikų tyrimu, akcentuojant naujas technologijas ir jų ryšį su žmogaus psichikos mechanizmais. Pasitelkdamas garsą, menininkas keičia žmogiškąjį erdvės ir jos semantikos suvokimą.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks lapkričio 25 d.
„Lietuvių katalikų mokslo akademijai – 100“
Lietuvių katalikų mokslo akademija, seniausia Lietuvoje akademinė institucija, mini šimtmečio jubiliejų. Bažnytinio paveldo muziejus su Akademija ta proga parengė jos istoriją ir veiklą pristatančią kilnojamą parodą „Lietuvių katalikų mokslo akademijai – 100“, eksponuojamą Šiauliuose, Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje.
Lietuvių katalikų mokslo akademija (LKMA) įsikūrė Kaune 1922 m. spalio 22 d. Tuo metu susiklostė organizacijos struktūra: Akademiją sudaro nariai mokslininkai (akademikai), nariai, nariai rėmėjai ir garbės nariai. 1933, 1936 ir 1939 m. Kaune LKMA surengė tris pirmuosius mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvažiavimus, stipendijomis ir paskolomis rėmė jaunų katalikų intelektualų studijas, pradėjo leisti mokslinę spaudą. 1940 m. okupacinė sovietų valdžia Akademiją uždarė, o jos turtingą biblioteką nacionalizavo. Po Antrojo pasaulinio karo išblaškytus – Lietuvoje likusius ir į laisvąjį pasaulį pasitraukusius – LKMA narius atskyrė geležinė uždanga.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki gruodžio 1 d.
„Susitikimas, kurio nebuvo“
Parodoje susitinka dviejų Europos meno muziejų – MO ir Van Abbės, įsikūrusio Eindhovene, Nyderlanduose – kolekcijų kūriniai. Tai pirmasis tokio masto susitikimas tarp Lietuvos, Vakarų Europos ir JAV menininkų bei jų kūrinių: daugelį Šaltojo karo dešimtmečių juos skyrė geležinė uždanga. Praėjus kiek daugiau nei trisdešimčiai metų nuo karo pabaigos ši paroda siūlo atsigręžti į itin reikšmingą laikotarpį, tebedarantį įtaką šiandienos pasauliui.
Parodos pasakojimas seka istorinio laiko tėkme – čia eksponuojami kūriniai, kurie buvo sukurti 1955–2000 metais. Ji neatsitiktinai pradedama nuo žvilgsnio į pokario epochoje dominavusius meno judėjimus ir stilius. SSRS okupuotose valstybėse įsigalėjo socialistinis realizmas, o Vakarų pasaulyje svarbus vaidmuo atiteko JAV atsiradusiam abstrakčiajam ekspresionizmui ir konceptualizmui. Toliau parodoje skleidžiasi daugiasluoksnis pasakojimas apie tai, kaip išbalansuotoje, politinės prievartos ir įtampų kupinoje epochoje savito balso ieškojo Lietuvos, Nyderlandų ir kitų Vakarų Europos šalių menininkai. O parodą tarsi užbaigia 10-ojo dešimtmečio kūriniai, apmąstantys Šaltojo karo pabaigą ir didelių permainų laiką.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2023 m. kovo 12 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Kauno valstybinio muzikinio teatro legendos“
Kauno miesto muziejus, norėdamas paminėti Tarptautinę teatro dieną, rengia kilnojamąją parodą (skaitmeniniu formatu) apie šešis Kauno valstybinio muzikinio teatro solistus, pirmtakus, dirbusius teatro scenoje beveik nuo jo įsikūrimo pradžios ir formavusius teatro repertuarą bei pagrindinių herojų paveikslus, kuriais vėliau sekė daugelis teatro artistų.
Paroda pristatys Gedimino Šmito, Stasės Rapalienės, Jadvygos Steckaitės, Vinco Kukaičio, Vytauto Rimkevičiaus ir Aldonos Ragauskaitės įsimintiniausius vaidmenis, sukurtus Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje.
Parodoje bus eksponuojamos spektaklių programos, fotografijos iš gausaus Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriaus rinkinio.
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (Laisvės al. 91, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
„Choras, pakerėjęs pasaulį“
Paroda skirta apžvelgti reikšmingiausius Kauno valstybinio choro kūrybinės veiklos įvykius, paminėti jo 50 metų gyvavimo sukaktį ir pristatyti kūrybinį palikimą, pasitelkiant Kauno miesto muziejaus fonduose esančius eksponatus. Parodoje apžvelgiama Kauno valstybinio choro raida nuo 1969 m. iki šių dienų, pristatant pačius svarbiausius įvykius ir pasiekimus. Ši paroda, tai savotiška dovana (pagarbos ženklas) Kauno valstybiniam chorui už jo indėlį puoselėjant lietuviškos muzikos paveldą, propaguojant tradicinę chorinio dainavimo techniką bei garsinant Lietuvos vardą ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Pietų Amerikoje.
Kauno valstybinėje filharmonijoje (E. Ožeškienės g. 12, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
Keramikos simpoziumų Ramygaloje kūrinių paroda
Irenos Eitminavičienės šiaudinių sodų paroda
Sigitas Virpilaitis: „Apie apyrankę“
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaroma VI tarptautinė šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: VIETOS ATMINTIS“.
Atidarymo dieną lankytojams taip pat atveriamos dvi naujos personalinės parodos: Sigito Virpilaičio „Apie apyrankę“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje bei švedų juvelyrės Catarinos Hällzon „Grįžtu prie savo šaknų“ galerijoje „Vilnensis“.
S. Virpilaitis parodoje „Apie apyrankę“ ironiškai ir šmaikščiai iš netikėčiausių medžiagų kuria daugiau nei 40 apyrankių istorijas.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 28 d.
„1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“
Ar tikrai gintaras yra mūsų istorijos neatsiejama dalis? O gal tai tik mitas? Ar iš tiesų prieš 2000 metų Romos imperatoriaus Nerono pavedimu pas mūsų protėvius aisčius atkeliavo romėnai? Nes vienai turtingiausių to meto valstybių – Romos imperijai – aisčiai galėjo pasiūlyti geidžiamiausią prabangos prekę – gintarą, dar vadinamą šiaurės auksu?
Šiandien, XXI amžiuje, įvairūs gintaro dirbiniai ir kiti istoriniai artefaktai atkeliauja į Lietuvos nacionalinį muziejų iš Italijos, Austrijos, Kroatijos, Slovėnijos, Lenkijos… Būtent per šiuos išskirtinius eksponatus bus pasakojama apie aisčių ir romėnų visuomenes, jų tarpusavio ryšius, kurie nešė naudą abiem pusėms. Lankytojas susipažins ir su tuometinio keliavimo ypatumais, žemėlapiais, kuriuose jau pažymėta Baltijos jūra ir Nemunas, keliais, vedančiais į dabartinę Lietuvos teritoriją, skirtingų kultūrų gyvenimo būdu, pasaulėvoka, kad ir požiūriu į moteris. Kartu galės sau užduoti klausimus: kuo skyrėsi vadinamasis civilizuotas pasaulis nuo barbariškojo? O gal tų skirtumų ne taip jau ir daug? Kas apskritai apibrėžia civilizaciją?
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gegužės 8 d.
„Briuselio gobelenų meistrystė. Naujos muziejaus vertybės“
Gobelenai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje minimi tiek XVI, tiek XVII a. Gediminaičių-Jogailaičių ir Vazų dinastijų valdovų rezidavimo laikais. Vilniaus rūmuose dažniausiai lankėsi ir labiausiai juos puoselėjo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (1544/1548–1572). Neabejojama, kad Žygimanto Augusto gobelenų kolekcija ne tik dažnai puošė vilnietišką rezidenciją, bet čia buvo užsakyti ir ankstyviausieji heraldiniai bei bibliniai gobelenai, o už juos sumokėta iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo.
Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto meninių audinių istorinė kolekcija tapo kelrode žvaigžde siekiant sukurti naują Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų gobelenų rinkinį. Naujai suformuota gobelenų kolekcija simboliškai grąžino Vilniaus rūmams buvusią jų reprezentacinę funkciją, pabrėžė istorinių rinkinių vertę, o muziejui leido tapti tarptautiniu mastu svarbiu istorinių meninių audinių centru.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
„100 metų: litas, latas, krona“
Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaroma tarptautinė paroda, skirta Baltijos valstybių nacionalinių valiutų sukaktims: šiais metais litas ir latas mini šimtmečius, iškilios sukakties laukia ir krona.
Ši paroda – kelionė per tris Baltijos valstybes ir du istorinius laikotarpius, kuriuose jas sieja panaši istorija ne tik politiniu, bet ir ekonominiu, finansiniu, kultūriniu bei ideologiniu požiūriais. Šie panašumai yra gerai žinomi, tačiau yra dar vienas, daugelio primirštas, o pro naujos kartos akis ir praslydęs – nacionalinės valiutos ir jų istorijos.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) bus eksponuojama iki 2023 m. vasario 5 d.
Yoko Ono: „Laisvės pažinimo sodas“
Šioje apžvalginėje parodoje pristatoma pasaulinio garso menininkės Yoko Ono kūryba: konceptualaus meno kūriniai, instaliacijos, objektai, eksperimentiniai filmai, performansai, garso ir tekstiniai kūriniai.
Viena pagrindinių Yoko Ono kūrybos medžiagų – idėjos. Jos gali būti rimtos ar žaismingos, utopinės ir poetiškos, išreiškiamos žodžiais ar veiksmais, realizuojamos objektų, instaliacijų pavidalais ar tiesiog žiūrovų vaizduotėje. Yoko Ono kūryba politiška ir visuomeniška, neprarandanti aktualumo, nes skatina kritiškai vertinti aplinkinį pasaulį, pasitelkiant meno kalbą ir priemones aktyviai reikšti savo poziciją svarbiais sociopolitiniais klausimais. „Laisvės pažinimo sodas“ kviečia susipažinti su įvairialype Yoko Ono kūryba ir kartu mąstyti apie gyvenimo rimtį, žaismingumą ir vaizduotės galias.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki gruodžio 4 d.
„Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė 1561–1795 m.“
Šio projekto tikslas – supažindinti Lietuvos muziejų lankytojus su kaimynės Latvijos dar menkai žinomu XVI–XVIII a. istorijos laikotarpiu ir atvirkščiai – Latvijos muziejų lankytojus – su Lietuvos istorija. Paroda padeda suvokti, kokį pėdsaką mūsų, Lietuvos ir Latvijos, valstybių istorijoje, kultūroje paliko kaimyninės valstybės. Pagrindinė projekto idėja – pasitelkus eksponatus, archyvinę medžiagą, parodyti, kas sieja Lietuvą ir Latviją. Parodoje tai atskleidžiama įvairiomis temomis: politika ir kunigaikščiai, ekonomika, prekyba, sienos, vandens ir sausumos keliai, Kuršo dvarininkų šeimos (baronai Grothusai, Landsbergiai, Tyzenhauzai, Pliateriai ir kt.), kurios XVII–XVIII a. įsitvirtino Lietuvoje, ir jų valdytuose dvaruose (Daunoravoje, Vismantuose, Žeimelyje) įsikūrusi latvių diaspora, dvarininkų globotos ir Kuršo evangelikų liuteronų konsistorijai pavaldžios bažnyčios Lietuvoje, taip pat ir Žemaičių vyskupijos vyskupui pavaldžios katalikų bažnyčios Kurše. Eksponuojami XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kunigaikščių, dvarininkų portretai, spaudai, medaliai, monetos, žemėlapiai, knygos, baldai, piešinių, herbų ir dokumentų kopijos.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki 2023 m. sausio 6 d.
„Opartiniai atspindžiai“
Šioje parodoje pristatomas optinio meno poveikis Lietuvos dailei XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais. Tuo metu abstrakti raiška menininkams padėjo pabėgti nuo sovietinės tikrovės, atsiriboti nuo valdžios pageidaujamų siužetų. Opartas dailininkų darbuose dažniausiai reiškėsi kaip eksperimentinės formos, o ne kaip nuosekli kūrybinė strategija. Visgi dėl šio susidomėjimo kai kurie kūrėjai buvo nustumti į oficialiojo dailės gyvenimo paraštes. Siekdami kūrybinės laisvės, jie nusprendė dirbti scenografijos, paveldosaugos, grafinio dizaino srityse – jos sovietmečio dailės hierarchijoje buvo kiek nuvertintos ir todėl ne taip griežtai valdžios reguliuojamos. Taigi ši paroda ne tik pristato platų vizualinės raiškos lauką, bet ir supažindina su iki šiol mažai žinomais kūrėjais.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2023 m. vasario 19 d.
William Kentridge: „Tai, ko nepamename“
Paroda kalba apie žmonijos puoselėjamą selektyvią atmintį. Faktų, istorijų, atsiminimų išstūmimas kaip savisaugos ar propagandos priemonė būdingas tiek Johannesburgo, tiek Romos, tiek ir Kauno žmonėms. Visi pasirenkame (kartais net privalome tai daryti psichikos stabilumo), ką prisiminti, o ką išstumti iš atminties. Tad realiu laiku mūsų tikrovės suvokimas yra paveiktas mąstymo pertrūkių, kuriuos menininkas siūlo užpildyti, kad praturtėtų mus supančio pasaulio supratimas: „Tai turėtų užpildyti visas mūsų ir mano supratimo spragas. Tai, ko mes neprisimename, nes galbūt tai buvo nuo mūsų paslėpta, arba mūsų galvos buvo perpildytos lengvesnėmis, labiau guodžiančiomis mintimis, arba negalėjome sukaupti energijos, kad rastume sąryšius tarp savo istorijų“ William Kentridge grįžta į šalį, kurioje jo šeimos ir tautos istorija iki šiol išstumta į atminties paraštes. Menininkas tai daro, tikėdamasis užpildyti savo atminties trūkius ir tuo pačiu kalbėtis su mumis apie tai, ko sąmoningai ar nesąmoningai nepamename. Jis kviečia mus į dialogą su savimi, o gilūs, socialinio jautrumo ir paveikios estetikos kupini kūriniai padeda suakumuliuoti Kentridge minimą energiją, reikalingą sujungti išdaužytos istorijos įvykių krislelius į prasmingas mozaikas, lyg veidrodis atspindinčias į jį žiūrinčius.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki lapkričio 30 d.
Jolita Vaitkutė: „Švelnus ginklas“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namų parodų erdvėje įsikurs menininkės Jolitos Vaitkutės instaliacija „Švelnus ginklas“, specialiai sukurta parodai „kovotoJOS XIX–XX“.
Jolita Vaitkutė (g. 1995) – jaunosios kartos kūrėja, dėmesio susilaukusi dar paauglystėje, kai pradėjo daryti popkultūros personažų ir politikų portretus iš maisto. Ilgainiui jos kūrybos laukas plėtėsi, apimdamas vis daugiau objektų ir skirtingų technikų. Dabar menininkė daugiausia kuria instaliacijas ir piešinius iš pačių įvairiausių daiktų bei medžiagų, o žaidimas maisto produktais užima tik nedidelę jos kūrybos dalį.
LNM Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 4 d.
„Apie patogumą ir grožį: pokyčiai vilniečių namuose 1870–1918 metais“
XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje Vilnius tapo moderniu miestu. Tuo metu sparčiai daugėjo gyventojų, o kartu didėjo ir miesto tarša. Neilgai trukus gyvenimo kokybė taip suprastėjo, kad neišvengiamai teko modernizuoti miesto infrastruktūrą, ypač buitinius patogumus.
Parodoje pristatomą laikotarpį galima laikyti lūžiu vilniečių būsto evoliucijoje. Žinoma, naujos mados ne visiems buvo pagal skonį ar pagal kišenę, o įvairūs patogumai paplito ne iškart – kai kuriais atvejais tie patogumai iki vilniečių namų keliavo gerokai ilgiau, nei penkiasdešimt metų. Visgi būtent šiuo laikotarpiu Vilniaus gyventojų būstas pasidarė panašus į tokį, kokiame gyvename šiandien.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Iš Žemaitijos dvarų kolekcijų. Žemaičių muziejaus „Alka“ rinkinys“
Ši paroda – pirmasis Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomų Žemaitijos dvarų kolekcijų pristatymas Lietuvos sostinėje. Kūriniai parodoje eksponuojami pagal dvarus ir savininkus, kuriems kadaise priklausė. Tai eksponatai iš Oginskių, Pliaterių, Šuazelių-Gufjė, Gorskių bei kitų Žemaitijos didikų ir bajorų dvarų. Ekspoziciją papildo įdomesnių kūrinių komentarai, jų restauravimo ir tyrimų medžiaga, į laikus, kai šios vertybės puošė senųjų dvarų interjerus, nukeliančios fotografijos ir atsiminimų citatos.
Apie 4 000 dailės kūrinių iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų papildė Žemaičių muziejaus „Alka“ kolekciją. Tai Vakarų Europos ir Lietuvos dailininkų paveikslai, skulptūros, meniški baldai, vazos, žvakidės ir kiti taikomosios dailės kūriniai, kadaise puošę Rietavo, Švėkšnos, Šateikių, Vilkėnų, Plinkšių, Platelių, Leonardpolio, Biržuvėnų, Medingėnų, Pavandenės, Zdoniškio, Mikoliškių, Pajūrio ir kitus Žemaitijos dvarus, senųjų dvarų kolekcijų fragmentai, atspindintys tiek bendras dvarų interjerų puošybos ir dailės kolekcionavimo tendencijas, tiek Žemaitijos dvarų specifiką.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. kovo 5 d.
„Kuršio kalavijas: atgimęs baltų genties ginklas“
Ką reiškia pagaminti viduramžių kalaviją XXI amžiuje? Kokių medžiagų tam reikia? Iš kokio metalo kalti kalavijo šerdį, o kokį pasirinkti ašmenims? Vieno eksponato parodoje pristatomas, kaip spėjama, elitiniam kuršių kariui priklausęs XII amžiaus kalavijas. Lankytojai galės patys patirti, ką reiškia tokį ginklą laikyti savo rankose.
1949 m. Laiviuose, Kretingos rajone, sutelkiamos Lietuvos archeologų pajėgos. Jos tiria vieną didžiausių kuršių genties kapinynų. Šis tyrimas tęsiasi trejus metus. Kasinėdami archeologai atranda degintinį vyro kapą, kuris iš kitų išsiskiria gausiomis ir brangiomis įkapėmis, tarp kurių – dviašmenis kalavijas sidabru inkrustuota rankena. Įspūdingiausias dirbinys tarp visų įdėtųjų anapusiniam gyvenimui.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„kovotoJOS XIX–XX“
Moterų kova vyko laisvu pasirinkimu, jų neįpareigojo mobilizacija ar prievolė, todėl pasireiškė kovos formų ir pasitelktų priemonių įvairove: gedulo rūbų dėvėjimu sukilimo metu, plaukų kasoje įpinta slapta žinute, iš mūšio lauko ištemptu kulkosvaidžiu, dviračio su įtaisyta slėptuve nenuilstamu mynimu, nukirstu kabeliu, bado akcija lageryje, patraukusia Ronaldo Reigano dėmesį, nuolatine ir sekinančia konspiracija priešo užnugaryje, dviem dešimtmečiais, praleistais prie spausdinimo mašinėlės, ir, žinoma – tikrų ginklų paėmimu į rankas.
Parodoje pristatomos kovojusių moterų istorijos griaus stereotipą, jog kova buvo ir yra vyrų laukas: ginkluota ir neginkluota kova, parama ir pagalba, aktyvesnis ar mažiau matomas pasipriešinimas vedė prie svaraus ir lygiaverčio indėlio ar net įtakų, vertusių ir šiandien vis dar tebeverčiančių permąstyti lyčių vaidmenis.
Lukiškių kalėjime (Lukiškių skg. 6, Vilnius) veiks iki gruodžio 4 d.
„Iš nusidėjėlių didžiausia“: Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“
Retas senosios Lietuvos dailės kūrinys gali pasigirti tokiu populiarumu ir entuziastinga amžininkų reakcija kaip Vladislovo Neveravičiaus (1814/1815–1891), dar žinomo Jono Tisevičiaus vardu, paveikslas Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė. Pagal belgų dailininko Jeano Baptiste’o Lodewijko Maeso (1794–1856) drobę sukurtas šventosios atvaizdas nebuvo tik paprasta kopija. Nutapytas dailininkui studijuojant Vienoje, jis netrukus buvo apdovanotas aukso medaliu ir nupirktas.
Neveravičiaus paveikslas – meistriškai atlikta ambicinga pirmavaizdžio interpretacija. Žiūrovus žavėjo ir vis dar žavi tikslus piešinys, spalvos, efektinga šviesotamsa. Šiomis priemonėmis dailininkas sukūrė be galo gyvą, kūnišką šventosios atvaizdą.
Parodą sudaro keturios dalys: „Vladislovas Neveravičius“, „Kūrinio gimimas ir įvertinimas“, „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“, „Įkvėpimo šaltinis“. Be garsiausio dailininko paveikslo, joje lankytojai pamatys ir kitus Neveravičiaus kūrinius, susipažins su paveikslo eksponavimo istorija, išgirs šv. Magdalietei skirtas eiles.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Išpakuojam! Henrio Gaidžio dovana Lietuvai“
Atidarydamas naują parodą, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia kartu išpakuoti vieną didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muzi„Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“ejinių kolekcijų. Tai įspūdinga karinės ginkluotės ir kariuomenės atributų, archyvinių ir rašytinių šaltinių kolekcija, kuri muziejaus rinkinius papildė beveik šešiais tūkstančiais vertybių.
Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė išeivijos lietuvis Henry Lazarus Gaidis, ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvišką praeitį.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2023 m. sausio 29 d.
„Nematomi. Istoriniai baldai iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos“
Pavadinime baldai įvardijami „nematomais“, nes tūno saugyklose ir neretai kartu su už jų slypinčiomis istorijomis yra prieinami tik saugotojams/-oms, istorikams/ėms ir restauratoriams/ėms. Kuriant šią parodą saugykla pati savaime tapo įkvėpimo šaltiniu. Greta reprezentatyvių istorinių baldų muziejų saugyklose taip pat atsiduria „užmiršti“ daiktai, kurie niekada nebūtų rodomi ar restauruojami, nes yra per daug sunykę ar laikomi nepakankamai vertingais. Parodos kuratoriai siūlo į daiktų vertės klausimą žvelgti kaip į Lietuvos istorijos refleksiją.
Parodos architektūra, sukurta kartu su „IMPLMNT architects“ komanda, tampa dar vienu – didžiausiu – parodos baldu, kurtu interpretuojant ir dekonstruojant stelažo idėją. Juk būtent stelažuose stovi dauguma žiūrovams paprastai „nematomų“ muziejų saugyklų baldų. Atsivėrus salės erdvei, stelažo struktūromis siūlomos įvairios judėjimo erdvėje trajektorijos ir istoriškai nelinijinės perspektyvos – seni baldai iš muziejų kolekcijų pristatomi iš šiuolaikinio dizaino perspektyvos.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Petras Repšys: „Mano Tėvynė“
Parodoje pristatoma 70 eksponatų: tai P. Repšio sukurti litografijų, piešinių ir ofortų ciklai, kaligramos, reljefas „Žuvusioms baltų gentims“, medaliai bei studijų laikų tapybos darbas „Autoportretas su mama“.
Parodos pavadinimui pritaikytas dailininko litografijų ciklo „Mano Tėvynė“ pavadinimas. Šiame cikle, kaip ir visoje vėlesnėje P. Repšio kūryboje, jo asmeniai pasakojimai skleidžiasi Lietuvos istorinės praeities fone.
Parodos organizatorių teigimu, į pavadinimą „Mano Tėvynė“ galima žvelgti ir kur kas plačiau: jis atliepia eksponuojamus kūrinius, iš kurių kiekviename atrastume Lietuvos papročių, istorijos, tautosakos elementų. Tai, kas svarbu ir reikšminga ne tik ne vieną parodą surengusiam, Lietuvoje ir už jos ribų įvertintam autoriui, bet ir mums visiems – P. Repšio kūrinių žiūrovams, jo publikai.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gruodžio 31 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2023 m.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Rūmų istorijos“
Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki lapkričio 20 d.
Šiaulių dailės galerijoje atidaromas šiuolaikinio meno ir mados festivalis VIRUS’27.
C. Hällzon – švedų juvelyrė, kurianti iš gamtos. Būtent taip; jos pasaulėžiūra neatsiejamai susijusi su gamta ir gyvomis būtybėmis; ji perkuria organines, gamtoje rastas medžiagas ir paverčia savo kūrinius kūnui skirtais objektais. Menininkė sako: „tam tikra prasme aš dirbu konservavimo srityje. Mano patirtys transformuojasi darbo proceso metu, kol galiausiai iš jų lieka savotiški trofėjai, sustabdytos akimirkos. Kuriu papuošalus, į kuriuos žiūrint gimsta istorijos, kurių niekada negaliu nuspėti. Mano didžioji stiprybė – gebėjimas pamatyti medžiagą ir valdyti jai būdingas savybes.“ Vienas svarbiausių dalykų C. Hällzon kūryboje ir yra medžiagos. Ji naudoja tai, kas mus supa, tačiau ko mes nepastebime, o kartais ir atmetame. Žuvies oda ar jos stuburas ir ašakos, medžio žievė, miške rastas briedžio dantis, kaulai – visa tai tampa juvelyrės įkvėpimo šaltiniu ir papuošalų pagrindu. Visa tai kalba apie žmogų kaip gamtos dalį, apie tai, kad visi mes esame viena.
