„Buvau įsibėgėjusi aprėpti žymiai plačiau“. Scenografei Jūratei Paulėkaitei būtų 60
Jūratė Paulėkaitė | D. Matvejev nuotr.
Šiandien minime šviesaus atminimo teatro dailininkės Jūratės Paulėkaitės šešiasdešimtmetį (1962 07 08 Ignalina – 2011 11 04 Vilnius; palaidota Izabelinėje, prie Ignalinos).
Savo teatrinę kelionę Jūratė pradėjo dar būdama Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) pirmo kurso studentė – apipavidalino „Makakučio nuotykius“, kuriuos 1984 m. su savo studentais Kauno valstybiniame dramos teatre pastatė Jonas Vaitkus.
Netrukus jos pavardė teatro afišose ėmė mirgėti vis dažniau ir tapo ypatingos vaizdų ir reikšmių dermės sinonimu.
Kiekvieno naujo darbo pradžioje Jūratei svarbiausia buvo idėja. Vėliau prasidėdavo nuoseklus, kruopštus darbas ir aistringas tos idėjos įgyvendinimas. Lakoniški, bet iškalbingi scenovaizdžiai bylojo apie naują teatro estetiką. Ardydama teatro erdvių rėmus, Jūratė kūrė gyvąjį teatrą.
Jūratės Paulėkaitės sukurti scenovaizdžiai ir kostiumai iki šiol išliko kaip ryškūs teatro meno pavyzdžiai. Ji buvo intelektuali dailininkė, sugebanti kuriamais vaizdais išreikšti savo turtingą vidinį pasaulį, paversti kūrybą instrumentu, tyrinėjančiu dvidešimtojo amžiaus pabaigos žmogaus dvasinę savijautą. Dailininkės kūryba remiasi subtilia personažų psichologine analize bei sugebėjimu kurti apibendrintą pasaulį, ieškoti ypatingų jo savybių, atsisakant natūralizmo bei buitiškumo. Scenografė sugebėjo apvaldyti bet kokio dydžio scenas, suteikti gyvybę bet kokiam personažui.
„Meistras ir Margarita“ | D. Matvejev nuotr.
Jūratė Paulėkaitė bendradarbiavo su pagrindiniais lietuvių režisieriais – Jonu Vaitkumi, Gyčiu Padegimu, Algirdu Latėnu, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu. Jos plastinė teatro kalba buvo gyvybinga ir veiksminga, nes jos asociacijų diapazonas buvo labai platus. Dailininkė maksimaliai valdė sceninę erdvę, jos masteliai, tūriai triuškinančiai naikino viename ar kitame teatre taip lengvai prigyjančius vaizdinių, proporcijų stereotipus. Dailininkės sugebėjimas rekonstruoti esamoje epochoje galiojančias suvokimo koncepcijas sukurdavo istorinę estetiką. Nemaža Paulėkaitės darbų paliko reikšmingus pėdsakus Lietuvos teatro istorijoje.
1994 m. už darbą Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Persona“ Jūratė apdovanota Šventojo Kristoforo statulėle, 2003 m. už scenografiją Oskaro Koršunovo spektakliui „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ – Auksiniu scenos kryžiumi, 2004 m. už įspūdingą, teatro meno autoritetą keliančią moderniųjų spektaklių scenografiją jai įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2006 m. už scenografiją spektakliui „Kelionė į Damaską – Hedos apdovanojimas (Norvegija).
Ruošiant paskutinįjį savo spektaklį – „Visuomenės priešas“ – lyg tarp kitko pasakyta frazė „Buvau įsibėgėjusi aprėpti žymiai plačiau“ – tarytum dailininkės gyvenimo ir kūrybos motto. Spektaklių masteliai didėjo, tačiau dailininkė buvo pasiryžusi dar didesniems užmojams. Pristatydama šį spektaklį, ji kalbėjo daug. Paskutiniai sakiniai: „Paskutinis veiksmas vyksta jau po to susirinkimo, kai Stokmanas buvo išvytas, akmenimis išdaužyti jo buto langai, vaikai išmesti iš mokyklos, o dukra mokytoja atleista. Švieslentė sudaužoma. Matome projekciją su sudužusiais stiklais, pradeda rūkti dūmai (naudotume šiek tiek efektų), tablo nebeveikia. Po to griūva siena (pagamintas sienos fragmentas). Visame teatre gęsta šviesos, trumpam kyla panika, pasigirsta dirbtinis išsigandusių žmonių riksmas, ir žiūrovai nesupranta, ar tai vyksta iš tikrųjų, ar ne. Po to šviesa pasirodytų pro sienoje išdaužtą skylę. Negaliu to parodyti taip įspūdingai, kaip įsivaizduoju. Dulkės, griuvėsiai… Orkestrinė iškelia nuolaužų krūvą… Ir pro tą skylę – skylę teatre ar skylę galvoje – ateina vaikai, su kuriais apsispręsta kurti ateitį, kurti mokyklą, kurti savo namus.“
Jūratė gyvenimą paliko likus savaitei iki „Visuomenės priešo“ premjeros, kuri įvyko 2011 metų lapkričio 11 d.
Jūratė Paulėkaitė | R. Jurgaičio nuotr.
Mokytojas, lėlininkas Vitalijus MAZŪRAS:
Nors mane Jūratė vadino savo mokytoju, bet man šis žodis netinka, nes niekada nieko nemokiau. Aš tik sakiau, ko nedaryti ir kokiu keliu reikia eiti. Jūratė visą laiką buvo kaip kipšiukas: akys blizga, vis kažką sugalvojusi būdavo. Niekada neateidavo tuščiomis, kaip dažnas studentas – „duok man, duok man“. Jūratė visą laiką atsinešdavo idėjų mazgelį ir iš karto kildavo įdomus dialogas.
Su Jūrate mes pabendraudavome ir šiaip mieste susitikę, ir kritinėse situacijose esu matęs, kai lėkdavo į teatrą dėl kokių nors skubių reikalų. Ji buvo didelė nenuorama, bet aš visiems tą patį sakydavau: „Jeigu nebūsi pats sau režisierius, tai tave visi stumdys“. Reikia būti tvirtam, turėti savo aiškią logiką, ir režisierius su tavimi sutiks. Bet jeigu lauksi režisieriaus pasakant, ką turi daryti, tai bus blogai.
Jūratė daug dėmesio skirdavo kūrinio turiniui, siekdama, kad ir scenovaizdis jį atskleistų. Savaime aišku, kaip studentė ji bendravo ir su režisieriais. Žmogus, jeigu ko nors siekia, jis gaudo viską, tampa lyg radijo lokatorius. Gaudo idėjas ir kaupia savyje, kad kada nors galėtų jas realizuoti. Jūratė būtent tokia ir buvo.
„Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ | D. Matvejev nuotr.
Režisierius Jonas VAITKUS:
Prisimenu visus spektaklius, kuriuos kūrėme kartu. Tuo metu negalvojau apie jokį spektaklių inovatyvumą. Jūratė buvo visapusiškas žmogus, turintis gerą nuojautą, kokios savybės galėtų tikti vienam ar kitam personažui. Ji visada dalyvavo ir aktorių atrankoje, patardama, kas galėtų atlikti vieną ar kitą vaidmenį.
Su ja kartu sukūrėme septynis spektaklius, bet didžiausia pagalba, kurią jutau iš Jūratės, buvo darbas su studentais. Tie atradimai buvo savotiška mokykla ir aktoriams, ir aš ėmiau giliau suprasti scenografo reikšmę spektakliui. Iki tol tarytum viską darydavau, už viską vienas atsakydavau… Viskas vyko tarytum tik iš vidinio supratimo. O susidūrus su Jūrate, kuomet ji tavo idėją sublimuoja į savo matymą, viskas tapdavo ir gyviau, ir išraiškingiau. Svarbu ir tai, kad ji padėdavo aktoriams. Tokių scenografų, kaip Jūratė, nėra daug; tokie žmonės itin brangintini.
Ji turėjo savo nuomonę, ir peržengti per ją buvo ne taip paprasta, antraip ji pati su savimi būtų konfliktavusi. Kad ji turėjo siekiamybę kuriant vieną ar kitą spektaklį, tai buvo gerai, nes tik pamačius pačiam, kad ne viskas tinka, ką esi sugalvojęs, įmanoma spektaklį paversti gyvu reiškiniu.
„Visuomenės priešas“ | J. Paulėkaitės eskizas
Skulptorius Donatas JANKAUSKAS (DUONIS):
Bendrauti su Jūrate – tai lyg karalienei bučiuoti ranką, po ko – lyg kažkoks relaksas. Mes su ja kalbėdavome apie iracionalius dalykus, žvilgteldami į dangų. Aš gal daugiau pragmatiškas, ūkiškas, bet suprasdavau… Man patikdavo jos susikaupimas, susikoncentravimas ką nors darant… Susitikus tas ryšys tęsdavosi. O juk gatvėje dažnai susitinki pažįstamus žmones, kurių akys stovi „stulpu“, arba dažniausiai „pasiglostai“ ir prasilenki. Šis „perdegimas“ visiems gresia. Jūratės akys buvo kaip Nefertitės – lyg per amžinybę žiūrėtų.
Jūratė buvo vaikščiojanti tvirtovė. Ji niekam nepasiduodavo.
