„Bolero“, Olga Konošenko, Ernestas Barčaitis | Martyno Aleksos nuotr.

Open House, Open Beach, Opera. Connect – jaunoji Lietuvos rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistų karta drąsiai atveria populiariąją ir aukštąją Lietuvos kultūrą kosmopolitiniams vėjams, senutę lietuvių kalbą palikdama savo reklaminės išmonės ir iškalbos paraštėse. Lyg varžydamasis su Vilnius City Opera, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras sugalvojo savo renginį – festivalį LNOBT Open, kurio pirmąją programą pradėjo režisierės Dalios Ibelhauptaitės vadovaujamų Bohemiečių spektaklis – atnaujinta Giacomo Puccini opera Bohema.

Renginiai lauke – rizikingas verslas, ypač Lietuvoje, kur permainingi orai verčia nuolat nerimauti dėl jų sėkmės (tuo įsitikinti gavo Bohemos klausytojai). Be to, adaptuotas ne teatrinei, o atvirai erdvei, sceninis kūrinys praranda didelę savo tapatybės dalį dėl būtinybės įgarsinti, o ypač – dėl matomumo, nes visų be išimties Lietuvoje regėtų tokio tipo pramogų organizatoriai nepasirūpina įrengti žiūrovams vietų taip, kad būtų tinkamai matyti scena ir joje vykstantis veiksmas. Baletui tai ypač svarbu, nes, norint šį meną visavertiškai suvokti, reikia matyti visą šokėjų kūną, antraip per šimtmečius tobulintos choreografinės formos netenka estetinės prasmės.

LNOBT Open premjera – baleto divertismentas Pachita, sujungtas su Maurice’o Ravelio Bolero, – LNOBT Baleto trupės įtempto darbo rezultatas, liudijantis pergalę prieš keletą mėnesių trukusį karantiną ir keliantis pasididžiavimą išlaikytu aukštu techniniu ir artistiniu lygiu. Viename vakare parodyti du skirtingos estetikos kūrinius, kuriuos jungia ispaniška tema, – buvusio Lietuvos baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro sumanymas, kurį įgyvendinti ėmėsi dabartinis baleto meno vadovas Martynas Rimeikis.

Pachita – savotiškas XIX a. antrosios pusės baleto muzikos ir choreografijos palimpsestas, kuriame tebėra ryškiausias kompozitoriaus Ludwigo Minkuso ir choreografo Mariaus Petipa kūrybinis braižas, nors per daugiau nei pusantro šimto metų ir retušuotas kitų baleto kultūros veikėjų. Pachitos istorijoje yra ir lietuviškų štrichų – jos Grand pas pirmasis Lietuvoje 1972 m. pastatė Elegijus Bukaitis (1941– 2020), kūrinys buvo populiarus trupės koncertiniame repertuare, su Lietuvos ir užsienio solistais buvo atliekamas įvairiose viešnagėse XX a. devintajame dešimtmetyje. 1995 m. tuometinėje Vilniaus baleto mokykloje (šiandien tai – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius) šį kūrinį pastatė Jonas Katakinas (1950–2005), jame šoko ano meto mokyklos absolventai ir mokiniai Rūta Jezerskytė, Nerijus Juška, Aurimas Paulauskas, Neli Beliakaitė, Olga Konošenko ir kiti. Prieš kelerius metus puikus Pachitos divertismentas buvo rodomas Baleto skyriaus koncertuose (baletmeisteris – Petras Skirmantas), tad prisiminimai dar neišblėsę ir padeda suvokti naujausio LNOBT Baleto trupės darbo reikšmę.

„Pachita“ | Martyno Aleksos nuotr.

„Pachita“, Julija Stankevičiūtė | Martyno Aleksos nuotr.

„Pachita“, Gohar Mkrtchyan | Martyno Aleksos nuotr.

„Pachita“, Edvinas Jakonis | Martyno Aleksos nuotr.

„Pachita“, Marija Kastorina, Edvinas Jakonis, Julija Stankevičiūtė | Martyno Aleksos nuotr.

Baleto trupės vadovės Rūtos Butvilienės ir meno vadovo M. Rimeikio dėka per nepilnas dvi savaites teko stebėti Pachitos brendimo procesą, ir trys premjeriniai vakarai tik patvirtino iš anksto susidarytus įspūdžius.

Liepos 1 d. stebint spektaklį iš trečiosios eilės pirmosios vietos, buvo įdomu iš arti patyrinėti surenkamos scenos konstrukcijų detales ir garso atkūrimo įrangą. Pati scena įrengta tvirtai, jos danga labai gerai pritaikyta šokiui, nes buvo visai negirdėti jokių pašalinių garsų, kuriuos paprastai sukelia intensyvus šokėjų judėjimas ir aukšti šuoliai. Premjeroje kairysis portalo šonas kilo tiesiai prieš akis, uždengdamas beveik pusę scenos ir kreipdamas žvilgsnį į dešinėje esančius užkulisius, matomus beveik en face. Buvo gera įžvelgti už jų atsiveriančius XIX a. Vilniaus verslininko Abraomo Šliosbergo namo fasado likučius, kuriuos Lietuvos dailės istorikų draugijos ir kitų autentišku paveldu susirūpinusių organizacijų dėka prieš daugel metų pavyko išsaugoti. Ne mažiau įdomu buvo mėgautis ypatingais ir teatro salėje beveik nematomais vaizdais, kai spindėję scenoje ir skriete išskrieję į užkulisius artistai iš Apolono angelų, kaip juos pavadino baleto istorikė Jennifer Homans, virsta pavargusiais žmonėmis, ieškančiais patogiausios pozos, kaip greičiau atgauti kvapą, nes kitas pasirodymas scenoje – jau čia pat. Veiksmas užkulisiuose, teatrinius kostiumus, kad nesušaltų laukdamos pasirodymo, pridengusios kasdieniais drabužiais balerinos priminė Edgaro Degas pastelių siužetus. Puošnaus scenos fasado ir proziškų neparadinių jos zonų įtampa leido pajusti klasikinio baleto grožį ir ragino nusilenkti prieš tą grožį kuriančius artistus, savo menui negailinčius jokių jėgų.

Kelių stebėtų repeticijų metu išgrynintas pozų grožis, šokio malonumą skleidžiančios šypsenos premjeroje įgavo ypatingo žavesio su sodriai ir plastiškai skambančios muzikos (dešinėje pusėje įkurdintam orkestrui žvaliai dirigavo Ričardas Šumila) ir teatrinio jaudulio, kuris įsižiebia artistams jaučiant ryšį su žiūrovais, pagalba.

Matuojant balerinomis, išsirikiavusiomis scenos gale priešais pilkšvą foninę uždangą, scenos plotis būtų aštuonios balerinos. Iš paskirto premjerinio žiūros taško šis matmuo sumažėjo iki keturių balerinų, tad iš pirmo karto įsitikinti kordebaleto šokio darna ir linijų grožiu nebuvo sąlygų, bet rūpestingą šokėjų pasirengimą spektakliui patvirtino puikios Martyno Aleksos nuotraukos.

„Pachita“, Marija Kastorina | Martyno Aleksos nuotr.

Vienas gražiausių Pachitos divertismento epizodų – Pas de trois, kuris viso metražo spektakliuose įtraukiamas į pirmąjį veiksmą. Žiūros taškas šį nuostabų kūrinį dekonstravo, paversdamas tai pas de deux, tai pas seul, o kartais – pas zéro, ir tada kuriam laikui tekdavo atsiduoti fantazijai ir laukiant, kol akiratyje pasirodys rankos ar kostiumo kraštelis, mėgautis maloniais daug kartų matyto epizodo meninių formų prisiminimais. Julija Stankevičiūtė ir Marija Kastorina šoko tiksliai, lengvai, užtikrintai, žavingai perteikė šio epizodo charakterį. Ypač smagu buvo kaip partnerį matyti vieną iš jauniausių trupės narių Edviną Jakonį (ko gero, tai pirmas viešas jo kaip solisto pasirodymas su LNOBT trupe), raiškias jo šokio formas, gražias pozų linijas, lengvus ir elastingus šuolius.

Įterptines variacijas, atskleisdamos jų choreografinę ir muzikinę nuotaiką ir individualias artistines savybes, atliko O. Konošenko (variacija iš Cesare’s Pugni ir M. Petipa baleto Karalius Kandaulas pagal Théophile’io Gautier libretą), Karolina Matačinaitė (C. Pugni ir M. Petipa baleto Najadė ir žvejys variacija) ir Haruka Ohno (variacija iš Jurijaus Gerberio ir M. Petipa baleto Trilbi).

Svarbiausias partijas, visiškai pateisindami savo kaip pagrindinių trupės solistų vardus, šoko Anastasija Čumakova ir Genadijus Žukovskis. Trapus, bet stabilus moteriškumas ir ryški, galinga vyriška jėga sukūrė šio tipo spektakliams būtiną meninę įtampą. A. Čumakova buvo ir viena iš Pachitos statytojų, drauge su ja dirbo Baleto trupės repetitorės Živilė Baikštytė ir Rasa Taučiūtė-Idienė.

Vizualioji spektaklio intriga – Juozo Statkevičiaus kostiumai – sukėlė abejonių atsižvelgiant į istorinį Pachitos kontekstą. Moteriški drabužiai – klasikinio tuttu silueto, saikingai papuošti pažibais ir fotografijose matomomis aplikacijomis. Jais apsivilkusios, nepriekaištingai sušukuotos ir nugrimuotos artistės atrodė lyg aukštosios mados pakyla pasirengę žengti modeliai. Bet cuisse de nymphe spalva, nors drąsi ir iki šiol Pachitos sprendimuose nematyta, maža ką bendra turi su ispaniška baleto tema. Skirtingi rausvi atspalviai (vos vos juntami kordebaleto, dvejetukų, pas de trois ir solistės kostiumuose) vakarėjančioje, kad ir dirbtinio apšvietimo pagyvintoje aplinkoje buvo sunkiai įžiūrimi. Vyriškų kostiumų siluetus paryškino riešus ir liemenį vizualiai pailginančios smailėjančios detalės bei pečių srityje papūstos rankovės, bet reikės pratintis prie jų blyškiai rausvo tono, kuris disonuoja su šio baleto herojaus Liusjeno d’Ervili įvaizdžiu ir choreografine plastika.

Rausvą Pachitos drabužių spalvą galima būtų suvokti nebent kaip konceptualų sprendimą sugretinti ją su antrojo vakaro kūrinio – Bolero – sodriai raudonais kostiumais (dailininkė – Marta Fiedler). Rafinuota, subtili, niuansuota, oriai žėrinti klasika ir kūniška, erotiška neoklasika, kur tolydžio stiprėjantys jausmai virsta nesuvaldoma, visa apimančia aistra, traukiančia ir stumiančia tuo pat metu (kaip ir finalinėje solistų pozoje).

„Pachita“ | Martyno Aleksos nuotr.

2015 m. K. Pastoro pastatytas spektaklis, rodytas vienaveiksmių baletų programoje Bolero+, kurį laiką buvo pasitraukęs iš scenos (trupę dėl įvairių priežasčių paliko ir šiame spektaklyje ypač ryškius, reikšmingus savo karjerai vaidmenis sukūrę Eligijus Butkus ir Kipras Chlebinskas). Pirmąjį vakarą kaip Bolero solistai debiutavę Olesia Šaitanova ir Jeronimas Krivickas atskleidė ir gebėjimą įsiklausyti į aistringai orkestro atliekamą muziką, judesiais perteikti joje slypinčius jausmų pustonius, ir organišką partnerystės jausmą.

Liepos 2 d. Šliosbergo namas buvo matyti dar geriau, o scenos matomumas sumažėjo dar per 0,5 balerinos. Bet to užteko, kad, sudėjus premjerinį spindesį ir per repeticijas sukauptus įspūdžius, būtų galima įvertinti antrosios Pachitos sudėties darbą ir kūrybą. Pas de trois gražiai ir subtiliai atliko Gohar Mkrtchyan, H. Ohno ir Ignas Armalis. Pastarasis parodė tvirto, santūraus šokio pavyzdį, pirmosios įterptinės variacijos būsenų kaitą gerai perteikė Vilija Montrimaitė, ko gero, pirmą kartą matyta kaip klasikinio baleto solistė, antrąją variaciją ryškiai, su užkrečiama nuotaika šoko K. Matačinaitė, trečiąją – išraiškingai, su polėkiu – Emilija Šumacherytė. Solistai – O. Šaitanova ir Jonas Laucius – šokantys kaip pora įsiminė jau balete Žizel. J. Lauciaus šokis lengvas, sklandus, šokėjas puikiai perteikia savo herojaus pasitikėjimą savimi, nors jo išraiškos kiek šaltokos. Užtat O. Šaitanovos šokyje šilumos, įvairiausių jausminių pustonių buvo už du: pasigėrėtinų emocinių detalių buvo kupina jos variacija (kartais vadinama Etoile, ir solistė šį pavadinimą įtikinamai patvirtino), o kodoje žiūrovus abstulbino jos tvirti sukiniai, ypač – lyg be jokių pastangų vienas kitą keičiančių viengubų ir dvigubų fouetté pynės.

Bolero nuotaiką kartu su orkestru ir kordebaletu pamažu kaitino premjeriniuose spektakliuose dalyvavusi O. Konošenko ir Ernestas Barčaitis, šiame spektaklyje šokęs pirmą kartą.

„Bolero“, Greta Gylytė, Jonas Laucius | Martyno Aleksos nuotr.

„Bolero“, Greta Gylytė, Jonas Laucius | Martyno Aleksos nuotr.

„Bolero“, Olga Konošenko, Ernestas Barčaitis | Martyno Aleksos nuotr.

„Bolero“, Olesia Šaitanova, Jeronimas Krivickas | Martyno Aleksos nuotr.

„Bolero“, Olesia Šaitanova, Jeronimas Krivickas | Martyno Aleksos nuotr.

Liepos 3 d. scenos matomumui padidėjus iki aštuonių balerinų, ūpas gerokai pakilo, nes veiksmas ant pakylos beveik netrūkinėjo, ir nebuvo pagundų žvalgytis į kairę ar dešinę. Pachita suspindo kur kas geriau suvokiamais kordebaleto brėžiniais, statmenos, įstrižos linijos, apskritimai ir pusapskritimiai atskleidė choreografijos architektoniką, šokėjų eilės kūrė žavingas pozos ir jos kartotės (kiekvienos kordebaleto artistės – tokios pačios, bet kartu truputį kitokios) perspektyvas. M. Kastorina ir J. Krivickas – bene jauniausi pagrindines partijas atliekantys trupės solistai – labai gerai nuteikė sklandžiu, geros techninės formos šokiu ir jausminiu jo turiniu. M. Kastorina pasigėrėtinai atliko variaciją, o kodos fouetté suteikė papildomos dramaturgijos, iš scenos galo pamažu artėdama link žiūrovų. Pas de trois grakščiai, su nuotaika šoko K. Matačinaitė, Jade Isabella Longley ir Danielis Dolanas, savitus emocinius niuansus savo variacijose išryškino G. Mkrtchyan, H. Ohno ir O. Konošenko.

2015 m. Greta Gylytė už partiją M. Ravelio ir K. Pastoro Bolero yra pelniusi Auksinį scenos kryžių (kartu su E. Butkumi). Akivaizdu, kad per tiek laiko aukso spindesys neapsiblausė, atnaujintame spektaklyje žaižaravo subtiliais ir tauriais atspalviais. Ryškios G. Gylytės pozos, ypatingas įsiklausymas į muziką, jos emocinę dramaturgiją, tikslus choreografijos niuansų perteikimas argumentavo akylai lyg medžiotojas grobį ją sekančio J. Lauciaus plastiką, kuri buvo laisva, bet nepasidavė paviršiniam, muziką iliustruojančiam jausmingumui ir padėjo artistui sukurti intriguojančią personažo paslaptį. Iš kordebaleto, įspūdingai akompanuojančio artistams, kartojančio jų judesius, išsiskiriantys atskiri šokėjai ryškino įdomų choreografinį sumanymą, jausmais pulsuojančias kūrinio faktūras, o jos kartu su hipnotizuojančiu solistų šokiu kūrė tokią energiją, kuri ilgai neišsisklaido, įsiskverbia į pasąmonę ir yra sužavėti, užburti, pavergti gebančio šokio meno esmė.

Pachitą ir Bolero LNOBT Didžiojoje salėje planuojama parodyti 2022 m. balandžio 21, 22 ir 23 d.

Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Bravissimo“ (2021 m. nr. 3)

„Bolero“ | Martyno Aleksos nuotr.