„Nesijaučiam toli“: kino srityje dirbanti Akvilė Kabašinskaitė (Paryžius, Prancūzija)
Kino srityje dirbanti Akvilė Kabašinskaitė (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Paryžiuje gyvenančia Akvile Kabašinskaite.
„Sakyčiau, Akvilė Paryžiuje jaučiasi ne tik kaip namuose, ji Paryžių myli ir labai gerai jį pažįsta. Kartu praleidome dalį šeštadienio, ir Akvilė parodė tokias miesto vietas, kurių nė negalėjau įsivaizduoti“, – sako Arūnas Baltėnas.
Kino srityje dirbanti Akvilė Kabašinskaitė (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
Kino srityje dirbanti Akvilė Kabašinskaitė (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
Akvilė Kabašinskaitė: Į Paryžių pirmą kartą atvykau 1998 metais. 2002 m. išvažiavau į Lietuvą, o 2009-aisiais, Lietuvoje pabaigusi mokyklą, vėl grįžau į Prancūziją. Sorbonoje studijavau kultūros mediaciją (médiation culturelle), t. y. kultūros ir publikos santykius. Mus mokė visko: teisės, istorijos, psichologijos, kad sugebėtume įvairiausiais būdais plėsti kultūros mylėtojų ratą.
O magistrantūroje mano specializacija buvo kinas. Rašiau du darbus: vieną apie tyrimus, atliekamus, kuriant dokumentinį kiną, antrą – apie dokumentinių filmų konstravimą, kaip sudėlioti visą filmo medžiagą. Taip pradėjau dirbti su kinu. Šiuo metu studijuoju istorijos doktorantūroje. Visada dirbau tarp kino ir istorijos, tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Ir dabar tą patį darau.
Jaučiuosi namuose ir čia, ir Lietuvoje. Tokie kaip aš, t. y. atvažiavę į Prancūziją, dar būdami vaikai, jos nesirinkome, bet Paryžius tapo mūsų namais. Dabar Prancūzijoje jau esu praleidusi ilgesnį savo gyvenimo tarpsnį nei Lietuvoje. Man patinka, nes čia greitesnis tempas, daugiau kultūros, daugiau pokalbių, daugiau intelektualinės laisvės ir skirtingų žmonių. Aišku, Lietuvoje kiti privalumai – gamta, jos gėrybės, šeima… Man patinka balansuoti tarp abiejų šalių. Tada atrodo, kad turiu viską.
Kino srityje dirbanti Akvilė Kabašinskaitė (Paryžius, Prancūzija) | Arūno Baltėno nuotr.
Niekada neketinau keisti savo pilietybės. Net nekėliau sau klausimo: būti lietuve ar prancūze? Aš esu lietuvė, bet paryžietė. Man tai visiškai suderinama. Viskas dabar šalia: iki tėvų namų – dvi valandos kelio. Nesijaučiu emigrante, nes daug darbų sieja su Lietuva. Tiesiog atrodo, kad mano butas yra Paryžiuje, tėvų namai – Vilniuje, sodyba – prie Molėtų, o studijuoju Kaune. Paprasčiausiai turiu du dantų šepetėlius: vieną – čia, kitą – Lietuvoje.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
