Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė: „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“
Parodos pagrindą sudaro Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui menininkės padovanotų kūrinių ir 8 000 skaitmeninių vaizdų kolekcija, kurią prasmingai papildo Amerikos meno archyve, Smithsonian institute (JAV) saugomi A. Kasubos darbai ant popieriaus bei Šiaulių Aušros muziejaus rinkiniuose esantys grafų Zubovų ir Fledžinskų šeimos dokumentai ir daiktai. Taip pat eksponuojami du specialiai šiai parodai sukurti darbai: Vytenio Jankūno skaidrių projekcija – menininkės darbų viešosiose JAV erdvėse dokumentacija – ir komandos „Weekend Warriors Studio“ kompiuterinis žaidimas pagal A. Kasubos autorinę knygą „Įrengimai sielai“ (Utility for the Soul, 1970-1975).
Ši unikali, savo vientisumu ir vizionieriškų polėkių išsipildymu analogų mūsų modernizmo raidoje neturinti istorija liudija menininkės nuostatą, kad „kūrėjo raida yra nulemta tik jo paties nuosprendžių bei pastangų, nesvarbu, kokioje santvarkoje jis ar ji gyventų”.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
Emilija Škarnulytė: „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“
Nacionalinėje dailės galerijoje lankytojams atveriama personalinė menininkės Emilijos Škarnulytės paroda, kurioje pristatoma naujausia menininkės audiovizualinė instaliacija – „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“. Šio kūrinio atsiradimą paskatino asmeninė E. Škarnulytės pažintis su iškilia lietuvių kilmės JAV dailininke, architekte Aleksandra Kasuba ir jos kūryba.
Daugiakanalė audiovizualinė instaliacija „Daugdara. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“ kviečia žiūrovus įžengti į daugiaplanę erdvę, kurioje susitinka abiejų menininkių, A. Kasubos ir E. Škarnulytės, kūrybinės vizijos. Atsispirdama nuo abi menininkes įkvėpusios meno ir mokslo sąveikos ir koliažo principu jungdama A. Kasubos kūrybinio palikimo bei savo kūrybinių vizijų elementus, menininkė plėtoja esamų ir įsivaizduojamų ryšių įvairovę, kaip galimą kūrybinį dialogą.
Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki gegužės 30 d.
Michael Rakowitz: „Nematomo priešo būti neturėtų (G salė)“
Irakietis-amerikietis menininkas Michaelis Rakowitzas užsimojo nudirbti titanišką darbą – išsaugoti nuo perkeltų kitur arba jau nebeegzistuojančių artefaktų neatsiejamus prisiminimus ir pasakojimus. 2007 m. Rakowitzas ėmėsi atkurti apie 8000 istorinių objektų, pagrobtų iš Irako nacionalinio muziejaus po 2003 m. amerikiečių invazijos. Tik šiai misijai pasirinko ne kalkakmenį ar bronzą – jis naudoja buities prekių pakuotes: skardines, spalvotas dėžutes ar kitus daiktus, įvežamus (neretai rizikuojant) iš Artimųjų Rytų. Į saldainių dėžutes, maisto skardines – tuos kasdieniškus daiktus jis sudeda Irako diasporą jungiančius pasakojimus. Ši paroda skirta Rakowitzo kūriniui „Šiauriniai Nimrudo rūmai, G salė“ (2018). Tai monumentalių senojo Nimrudo rūmų, esančių į pietus nuo Mosulo, sienas dengę bareljefai.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks nuo kovo 16 d.
„Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“
Muziejui dovanotos džiazo muzikanto Vladimiro Tarasovo kolekcijos parodoje bus rodomi keturiasdešimties režimui nepasidavusių lietuvių, rusų, ukrainiečių, latvių ir estų menininkų kūriniai, sukurti ideologinio diktato, cenzūros ir judėjimo laisvės ribojimo sąlygomis septintojo–devintojo dešimtmečio Tarybų Sąjungoje. „Ir štai beveik po 30-ies metų užsukęs į savo saugyklą, aptikau nuostabų muziejinį rinkinį, kurį sudaro dailininkų iš Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų šalių, kuriose koncertavau, darbai. Atidžiai viską peržiūrėjau – visą savo archyvą su dailininkų darbais, pogrindine spauda bei nuotraukomis, ir supratau, kad tai jau yra istorija, paženklinta puikiu XX a. antros pusės laikotarpio įspaudu. <…> Visi šie darbai yra man padovanoti. Nuoširdžiai ir su meile. Esu laimingas pažinęs šiuos žmones.“ (Džiazo muzikantas, menininkas Vladimir Tarasov).
LDM Radvilų rūmų dailės muziejuje veiks nuo kovo 16 d.
Vytautas Valius: „Jausti savo žemę…“
Visą parodą įrėmina du paskutiniai triptikai, juos mes pavadinome „Paskutine vakariene“. Jie, kaip ir dauguma kūrinių, nebuvo dailininko įvardinti, dar norėta dirbti toliau…
„De profundis“, „Planeta“, „Kultūros ekologija“ – tai keli svarbūs menininko kūrybos etapus žymėję ciklai. Dauguma kitų kūrinių, eksponuojamų parodoje, yra mažai arba visai nerodyti. Tai tik visõs Vytauto Valiaus kūrybos punktyrai-fragmentai, tarsi aptikti byrančiame laike, minint dailininko 90-ąsias gimimo metines ir belaukiant pasirodant trečiosios apžvalginės knygos „Gyvenimas mene“. (Dailininko šeima)
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks nuo kovo 16 d.
„Įminti Paryžių: VDA rezidencijos Cité Internationale des Arts istorijos“
Paroda skirta nuo 1995 m. veikiančiai Vilniaus dailės akademijos rezidencijai Cité Internationale des Arts (liet. Tarptautinis menų miestelis) Paryžiuje. Per 25 metus šioje Paryžiaus studijoje pabuvojo beveik 200 įvairių sričių lietuvių menininkų ir meno teoretikų, iš jų parodoje dalyvauja 31. Ekspozicijoje rodomi kūriniai buvo sukurti viešint Paryžiuje – pastarieji priklauso rezidavimo laikotarpiui ir yra svarbūs kūrybinėse autorių biografijose. Kita dalis kūrinių šiai parodai buvo sukurti vėliau, iš kitos perspektyvos apmąstant patirtį studijoje.
Parodoje pristatomi gerai Lietuvoje žinomi vyresnės ir jaunesnės kartos menininkai ir teoretikai: Arvydas Šaltenis, Konstantinas Bogdanas, Eugenijus Antanas Cukermanas, Laima Drazdauskaitė, Jurga Barilaitė, Dainius Liškevičius, Eglė Ridikaitė ir kt. Dokumentinių filmų kūrėjai Arturas Jevdokimovas ir Julija Matulytė parengė tiesioginę transliaciją nuo Paryžiaus stogų ir sukūrė dokumentinį projektą.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veiks iki liepos 4 d.
„[NE]DETERMINUOTA“
Muziejuje pirmą kartą lankytojų lauks XVII Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė „[NE]DETERMINUOTA“, kurioje bus pristatoma gausybė autorių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Skiriama Lietuvos dailininkų sąjungos įkūrimo 85-mečiui, šių metų trienalė kvies apmąstyti laisvės sąlygas visuotinio nestabilumo kontekste kaip kasdienybėje tarpstantį lūkestį, tarsi būsimos tikrovės pažadą. Menas determinuotame, t. y. sąlygotame, būvyje veikia kaip kontrolę ir laisvą valią kvestionuojanti kūrybinė galia, atrandama per autonomiją ir maištą. Kūrybą iššaukia pasipriešinimas, kuris kartais kyla dėl vidinio antagonizmo, o kartais – dėl išorinių įtampos laukų. Gyvename laike, kai nuolatos tenka būdrauti ir nerimauti. Keisdama savo pavidalus, oponuodama kontrolei, jungdama individualizaciją ir socialinę plotmę, šiuolaikinė tapyba virsta procesualia socialinio diskurso forma ar bent jos galimybe. Šių metų trienalė aktualizuoja laisvės sąlygas visuotinio nestabilumo kontekste, apmąsto jas kaip kasdienybėje tarpstantį lūkestį, tarsi būsimos tikrovės pažadą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki gegužės 30 d.
Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys“
Parodoje fotografinių vaizdų seka sudaryta apmąstant augalų ir žmogaus likimo paraleles. Juozo Lukio (1927-2001) fotografinio palikimo remediacija. Parodos instaliacijai panaudoti fotonegatyvai iš tremties Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelių metų laikotarpio grįžus į Lietuvą. Alvydo Lukio (gim. 1958, tik tėvams grįžus į Tėvynę) fotografijos iš serijos „Ars Botanica“.
„Žmogiškas orumas, grožio poreikis – nepaisant netekties, nuolatinės pažeminimo, pusalkanės būsenos bei primetamos ideologijos – man tapo šio projekto įkvėpimo šaltiniu. Tai pirmiausia, ką pastebėjau ir kas man padarė didžiausią įspūdį tėvo darytose Sibiro nuotraukose, o ir vėlesnėse, jau sugrįžus į Lietuvą, kai jiems teko pradėti viską iš naujo, iš pradžių, kadangi jų turtas buvo nusavintas ir į tėviškę grįžti uždrausta.“ (Alvydas Lukys)
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks nuo kovo 16 d.
Romas Dalinkevičius: „Po jūra“
Parodoje eksponuojami įvairių laikotarpių darbai, taip pat videodokumetika, leidžianti prisiminti kūrėjo gyvenimo kelią. Tapytojas monumentalistas Romas Dalinkevičius gimė 1950 m. balandžio 9 d. Kaune. 1973 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija).
Jo mokytojai buvo Sofija Veiverytė, Kazys Morkūnas ir Leopoldas Surgailis.
Nuo 1975 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1981 m. iki mirties dėstė Vilniaus dailės akademijoje. 1989 –1993 m. ir 1995–2001 m. vadovavo Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrai. 1988 m. jam suteiktas docento laipsnis. 1982–1987 m. ėjo Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininko pavaduotojo bei Dailės fondo pirmininko pareigas. 1985 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas. Nuo 1973 m. rengė personalines parodas ir dalyvavo jungtinėse parodose Vilniuje (1975, 1976, 1990, 1993, 1994, 2000); SSRS (1985, 1995); Liuksemburge (1986, 1987, 1989); Jungtinėse Amerikos Valstijose (1989); Šveicarijoje (1991, 1995).
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje veiks nuo kovo 18 d.
Gintaras Palemonas Janonis: „Mitai“
Gintaro Palemono Janonio naujausių tapybos darbų parodoje „Mitai” – daug džiaugsmo akims ir peno fantazijai. Net užrašytus mitus galima interpretuoti be galo be krašto, tad nutapytiems „mitams” ir jų interpretacijoms neturėtų būti nubrėžtos jokios ribos.
2020 metais nutapyti darbai dar tokie nauji, sodriai kvepiantys aliejiniais dažais ir laku, kad kai kuriems dar nespėta sugalvoti pavadinimų, tad leisiu sau gana laisvai pafantazuoti interpretuodama naujausius sfinksiškus Gintaro Palemono Janonio mitologinius vaizdinius.
Tapytojo paveikslai tiesiog spinduliuoja spalviniu geismu, gyvybingumu. Ne viename kolegų tekste G.P.Janonis apibūdinamas kaip tikrasis ekspresionistas, tobulos klausos koloristas. Kad ir kaip vengtumėme postmoderniajame lauke modernistinę dailę apibrėžiančios terminologijos, negalima nesutikti, kad būtent tokia ir yra Gintaro Palemono tapyba, tik dar pridėčiau, kad ne tik ekspresionistinis, bet ir fovistinis spalvų geismas, gyvybingumas, „šviežumas” padaro menininko paveikslus tokius patrauklius ir retam parodų lankytojui, ir tikram meno gurmanui.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki balandžio 10 d.
Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė: „Stebėti.Reaguoti.Suprasti“
Kūriniai parodoje „Stebėti. Reaguoti. Atrasti” yra inspiruoti jutiminės, pirmiausia vizualinės patirties, todėl sunku jų idėją perteikti žodžiais. Erdvė, spalva, šviesa, linijos, kontūrai, faktūros, formos tapybos darbuose kalba apie individualią regimąją patirtį ir santykį su tam tikra vieta bei laiku. Parodos eksponatų kūrimas ir suvokimas yra paremtas įspūdžiais ir nuojautomis, kurie yra anapus kalbos. Tai momentiniai sustojimai ir eksperimentavimas abstrahuotomis, ženkliškomis, asociatyviomis formomis skirtinguose paviršiuose. (Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė)
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki balandžio 10 d.
„XXI_LT“
Lietuviškų plakatų kolekcija „XXI_LT“, pateikiama parodoje, nėra apjungta viena tema. Buvo siekiama, kad plakatų autoriai, turintys stiprią individualią raišką, savo darbuose išgrynintų tai, kas dabar jiems patiems – vizualiosios kultūros atstovams – svarbiausia, kokius konceptualius pranešimus jie koduoja savo kūryboje, kaip jų darbai bus perskaitomi ryt. Šiandien Lietuvoje konceptualūs plakatai yra išstumti iš viešųjų erdvių, lauko reklamose dažniausiai matome beveik tik „stipriai sukaltus“ komercinius produktų, renginių ar paslaugų plakatus. Parodoje pristatoma XXI amžiaus konceptualių lietuviškų plakatų kolekcija, atskleidžianti ne tik šio žanro technologines inovacijas, bet ir paliečianti pačią plakato žanro šerdį – idėją ir tobulą grafinį sprendimą, naudojant pačias įvairiausias priemones.
VDA parodų salių „Titanikas“, I a. (Maironio g. 3, Vilnius), veiks iki kovo 27 d.
Andrius Erminas: „[Už]kulisiai“
„Parodoje eksponuosiu būtent šios galerijos erdvėms sukurtus darbus. Instaliacijas, skulptūrinius objektus.
Tai instaliacijos, skulptūriniai objektai, bei objektai atlikti imituojant įvairias tekstilines technikas ir gaminius. Savitas formos traktavimas.
Parodos pagrindinė, visą jungianti materija – tai tekstilei, skulptūrai, nebūdingos medžiagos – ruberoidas, bituminė stogo danga, pergaminas.
Parodos idėja: atskleisti savitą požiūrį į kai kuriuos kultūros reiškinius, tokius kaip baletas, bažnytinė liturgija, interjero puošyba, taip pat apimti gamtinės inspiracijas. Bandau atskleisti scenos užkulisius, parodyti kitą daiktų, reiškinių pusę. Suteikti kitas prasmes ir praplėsti kultūrinių reiškinių suvokimo lauką, tiek materialiąja, tiek nematerialiąja prasme. Ir suteikti kūriniams įvairesnį, daugiaprasmiškesnį kontekstą.“ (Andrius Erminas)
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 27 d.
„Tradicija ir kaita“
Paroda skirta šiais metais minimam Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos įkūrimo 75-mečiui. Ekspozicijoje rodoma virš 150 Dailės skyriaus mokinių darbų, kurie buvo sukurti nuo jo įsteigimo 1960 metais iki šiandien.
Mokyklos Dailės skyriuje visą jo gyvavimo laikotarpį egzistuoja pamatinė nuostata laisvus kūrybinius ieškojimus derinti su aukštais profesiniais kriterijais. Mokinys čia visuomet skatinamas lavintis savitą menininko matymą, ieškoti originalių sprendimų, visa tai grindžiant giliu pamatinių plastinės raiškos dėsnių suvokimu ir stipriais techniniais įgūdžiais.
Parodoje pristatomi piešimo, tapybos, grafikos, skulptūros, dizaino, vitražo, tekstilės ir video kūriniai, tarp kurių autorių ir jų mokytojų galima atrasti nemažai Lietuvos menininkų, gerai žinomų istoriniame ir dabartiniame dailės kontekste.
VDA parodų salių „Titanikas“, II a. (Maironio g. 3, Vilnius.), veiks iki balandžio 3 d.
Tadas Tručilauskas: „Gerki, sesut, geri“
Kūnas – Tado inspiracija. Jo tapyboje apstu surežisuotų kūnų choreografijos, kurie tarytum atgyja, suvilgyti dažų spalvų sultimis. Paradoksalus jausmas – patirti sąstingio dinamiką, nes, žiūrėdamas į tuos drobėje sustingusius kūnus, tarsi jauti jų alsavimą ir vibraciją. Šis Tado kūrybiškumo ir meistriškumo duetas, atverčia kitą jo tapybos šifravimo puslapį – tarytum analizuotum stacijas-paveikslus, prie kurių sustojama, einant kryžiaus kelią. Tačiau Tado kryžiaus kelias kiek kitoks. Jis kupinas subtilios erotikos, geros muzikos ir intriguojančio scenarijaus. Tarsi Paolo Sorrentino filme. Jo drobės, pripildytos simbolių ir pasaulyje puikiai atpažįstamų menininkų (Leonardo da Vinci, Gustav Klimt, kt.) kūrinių fragmentų bei anime herojų „citatomis“, pasakoja istorijas apie laiką ir apie mus, skęstančius tame laike. Kažkas labai artimo mūsų visų patirčiai yra Tado kūryboje. Jo paveiksluose sustabdytos akimirkos tarsi panardina žiūrovą į prisiminimus. Nuovargis po intensyvios sesijos, svaigus juokas įkaitusiamebare ar tiesiog dviejų atsipalaidavusių figūrų pokalbis kaip aliuzija į nuobodulį.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera” (Užupio g. 2A) veiks iki balandžio 10 d.
Mykolė Ganusauskaitė: „Sija raiste“
Į Mykolės akiratį patenka gamtovaizdžiai miestų prieigose, kur veržliai skverbiasi nesustabdoma urbanizacija. Keliai – asfaltuojami, takai – grindžiami plytelėmis., vandens telkiniai – apjuosiami betono plokščių juosta. Medžių grupės, krūmai, pievelės – traukiasi. Prarandamas balansas tarp natūralaus ir dirbtinio. Ieškodama mažiau paliestos gamtos, menininkė vyksta prie ežerų, į upių slėnius, miškus ir raistus. Visi šie peizažai – tušti. Nėra net mažyčių žmonių stafažo figūrėlių. Tačiau ir čia palikti žmogaus „invazinės“ veiklos pėdsakai – pamiškėje numestos senos automobilio padangos, funkcijas praradusios statybinės konstrukcijos. Savo paveiksluose Mykolė tokių radinių neretušuoja iš romantiškų gamtovaizdžių. Nuostabaus grožio žydinčiame raiste klimpstanti betoninė sija – ne iš karto pastebimas svetimkūnis. Tačiau reginys ilgam sutrikdo žiūrovą. Tokie žmogaus veiklos pakeisti gamtovaizdžiai savo ruožtu keičia ir patį žmogų.
Simona Bagdonaitė Gubinienė: „Kosminiai žaidimai“
Kūryboje apmąstanti egzistencializmą, naujausiame autorine technika atliktame darbų cikle, menininkė atidžiau susikoncentruoja į postmodernioje visuomenėje gyvenančios moters vidinį pasaulį ir jausenas. Atsižvelgdama į to sąlygotas problemas, opiausiomis jų Gubinienė įvardija moralės praradimą ir nepilnavertiškumo kompleksus, kurie sukelia nesaugumo jausmą ir lemia atsiribojimą. Darbuose moters kūną nagrinėdama kaip išgyventą patyrimą, menininkė jį interpretuoja kaip drobę, kurioje įrašyti visuomenės ženklai ir neigiamos įtakos. Moters formų, spalvinių dėmių ir kitų detalių visuma kūriniuose virsta autentiška ženklų kalba, kuri gali būti suvokiama kaip visuomenės atspindys: vertybių nykimas, susvetimėjimas, egocentriškumas. Dominuojanti rožinė spalva referuoja asmenybės naivumą, nebrandumą ar momentinį žaismingumą. Tai būdas vizualizuoti santykį su kintančia erdve, prie kurios menininkės kuriami veikėjai prisitaiko iliustruodami tam tikrus reiškinius: šventę, cirką, gyvenimo užkulisius, slapčiausius norus, baimes ir pasileidėlišką gyvenimo būdą siekiant malonumo ar egoistinių troškimų.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki kovo 27 d.
Laura Kaminskaitė: „Double double“
Vilniuje gyvenanti menininkė kuria įvykius – tam ji pasitelkia objektus, kalbą, abstrakčias formas, subtiliai keičia nusistovėjusias rutinas ir įprastas situacijas. Naudodama gerai pažįstamus ir tiksliai parinktus tarpininkavimo procesus, ji pasufleruoja įsivaizduojamus santykius, tekstūras, ritmus ir judesius, per kuriuos išsiskleidžia parodų, scenarijų ir pasakojimų choreografija. Tokiose kompozicijose lygia greta dalyvauja ir tai, kas vyksta dabar, ir praeities bei ateities įvykiai. Kaminskaitės meno kalba parazituoja įprastoje kalboje, įkurdama pažįstamose dalykuose naujas reikšmes.
Menininkės kūrybai būdingas skvarbus eksponavimo logikos suvokimas, kuris atsispindi ir jos kaip parodų architektės bei kuratorės veikloje. „Double double“ į patį parodos formatą kviečia pažvelgti kaip į tam tikrą technologiją – kaip į pratimą, skirtą informacijos išeksponavimui ir suvokimui. Paroda visuomet dalyvauja dvipusiame ryšyje su joje esančiais objektais, idėjomis ir sąveikomis: meno kūriniai atkartoja savo eksponavimo logiką, o paroda savo ruožtu atkartoja meno kūrinius ir su jais sutampa.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki balandžio 25 d.
Jurgis Paškevičius: „Kintanti srovė“
„Kintanti srovė“ yra pirmoji, specialiai Šiuolaikinio meno centrui kurta Jurgio Paškevičiaus personalinė paroda. Menininko projektą sudaro dvi dalys – garso instaliacija, susidedanti iš per visą ŠMC stogo plotą sukonstruotos antenos bei garso skulptūros ŠMC Šiaurinėje salėje – ir renginių ciklas, kurių metu skulptūra tampa scena gyvam pasirodymui. Projektas įgyvendintas menininkui bendradarbiaujant su fiziku, kosmologu Edgaru Zaronskiu, architektu Dominyku Dauniu, inžinieriumi, garso menininku Antanu Dombrovskij bei šviesų dizaineriu Martynu Kazimierėnu.
Jurgis Paškevičius (g. 1987 m.) yra jaunosios kartos menininkas, kuriantis įvairiose srityse: skulptūros, instaliacijos, performanso, teatro ir kino scenografijos. Savo kūriniuose jis dažnai pasitelkia kalbą ir atsispiria nuo specifinio konteksto situacijų, o taip pat neretai bendradarbiauja su kitais menininkais ir kūrėjais. Savo parodas jis yra surengęs Amsterdame, Meksike, Vilniuje, Los Andžele ir kitur.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki balandžio 25 d.
Aleksandras Vozbinas: „Istorijos apie Vilnių ir Lietuvą“
Tapytojo kūrybinis kelias, pomėgių laukas susijęs su domėjimusi Lietuvos ir sostinės Vilniaus istorija. Dailininkas drobėse reflektavo praeities ir nūdienos istorijos tematiką, tačiau jos kontekste kūrė savo istorijas bei siužetines linijas.
Dailininko kūrybos kelias – integrali tautos ir valstybės kultūros vyksmo dalis. Menininkas buvo ne tik subjektas, atspindintis bei fiksuojantis laiko dvasią, bet ir pats savo kūryba prisidėjo prie šių procesų formavimo. Šie procesai gali būti suvokiami, vertinami įvairiais sąmonės ar pasąmonės lygmenimis. Dažnai kūrėjas ne tik fiksavo, bet ir formavo kolektyvinės sąmonės būsenas, kartais to net neįtardamas.
Didžioji dalis parodoje eksponuojamų paveikslų – pastarųjų metu darbai, dar niekur nerodyti, kita dalis – sukurti anksčiau, nuosekliai papildantys parodos tematiką. Paskutiniai kūriniai buvo tapomi mūsų visuomenę sukausčiusio karantino metu. Minėtos aplinkybės yra užkoduotos paveiksluose ir žiūrovai patys nuspės, kuriuose darbuose…
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks nuo kovo 16 d.
Artur Širin: „Miesto detalės“
Parodoje „Miesto detalės“ menininkas žaidžia visiems pažįstama simbolika ir šokiruojančiais kontrastais, užuominomis į populiariają kultūrą ir vartotojiškumo problemą.
Miesto ir jo gyventojų tema itin dažna menininko darbuose – kūrybinį kelią jis pradėjo nuo gatvės meno, kurio technikomis ir žanrais žaidžia iki šiol. Naujausi paveikslai laisvai interpretuoja miesto sociumo ir struktūros tematiką, kalba apie žmonių įpročius, šiuolaikinio pasaulio ypatybes ir problemas. Geriausiai parodos idėją apibendrina darbas „The Mountain“ (liet. „Kalnas“) – gyvenvietė nusėta logotipais ir reklamomis, o kalnas, pagrindinis miesto gamtinis akcentas, paskęsta po komercinio šlamšto gausybe. Žmogaus priklausomybės nuo vartojimo tematika tęsiama kūriniuose „Tagged city“ ir „The Perfect Sunset“ (liet. „Pažymėtas miestas“, „Tobulas saulėlydis“).
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks nuo kovo 16 d.
„Primityvioji tapyba“
Lietuvos nacionalinis muziejus Gedimino pilies bokšte virtualiai atidarė parodą „Primityvioji tapyba“. Pasak rengėjų, Penktoji respublikinė varžytuvinė paroda Monikos Bičiūnienės apdovanojimui laimėti šiemet sulaukė 68 autorių darbų iš įvairių Lietuvos vietovių: Vilniaus, Kauno, Elektrėnų, Druskininkų, Kėdainių, Rokiškio, Ignalinos ir kitur. Vertinimo komisija parodai atrinko 128 darbus, kuriuos sukūrė 58 autoriai. Vyriausiam varžytuvių dalyviui 86-eri, o jauniausiam 37-eri.
„Išrinkti nugalėtojus nebuvo lengva. Bet džiaugiamės, kad galėjome apdovanoti ne tris, o net vienuolika dalyvių. Be pagrindinės – primityviojo meno pradininkės Lietuvoje Monikos Bičiūnienės premijos, turėjome ir kitų, privačių asmenų ar meno kūrėjų bendrijų įsteigtų apdovanojimų. Būtent tokie sumanymai ir geranoriškumas leido apdovanoti daugiau varžytuvių dalyvių“, – sakė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujalienė.
Gedimino pilies bokšte veiks kovo mėn.
Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“
Kviečiame dalyvauti virtualiame Tado Kazakevičiaus fotografijų parodos „Tai, ko nebebus“ atidaryme.
Tarptautinių fotografijos konkursų finalininkas Tadas Kazakevičius Lietuvos publikai pristato pirmąją autorinę savo darbų parodą „Tai, ko nebebus“. Penkerius metus autorius fiksavo nykstantį Lietuvos kaimą, o ieškodamas įsimintinų ir iškalbingų kadrų šalies keliais ir vieškeliais apkeliavo daugiau nei 7000 kilometrų. „Riedėdamas lėtaeigiu mopedu, fotografuodamas vidutinio formato juostiniu fotoaparatu, į Lietuvos kaimą T. Kazakevičius žvelgė ne etnografo, o fotografo humanisto akimis – keliavo be išankstinio plano, stebėdamas gyvenimą įprasminančias kasdienybės detales ir artimą žmonių ryšį atskleidžiančias jų bendravimo akimirkas“, – sako menotyrininkas Tomas Pabedinskas.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks kovo mėn.
Andrius Repšys: „Projektas 1808. Karantinas“
Į senas praeities nuotraukas dažnai žvelgiame su dideliu smalsumu. Fotografijos mums suteikia galimybę „pakeliauti laiku“ nepagražintoje realybėje, pažinti skirtingų laikmečių žmones, miestų kaitą ir globalias aplinkybes. O kokie kūriniai ateities visuomenėms reprezentuos šių dienų pandemijos laikotarpį? Tarp jų, neabejotinai, atsidurs ir fotomenininko Andriaus Repšio fotografijos.
Paroda kupina simbolikos. Skaičiai „1808“ – tai ir karštosios koronaviruso linijos numeris, ir dvitaškiu atskirtas paros laikas, kai Andrius Repšys, keliaudamas po skirtingus Lietuvos miestus, pakelia droną virš ištuštėjusių centrinių aikščių ir nuspaudžia fotografavimo mygtuką. Tą jis darė kasdien, nuo pirmojo paskelbto karantino Lietuvoje pradžios 2020 metais – kovo 16-osios, dvi savaites. Taigi, neatsitiktinai A. Repšio parodoje bus rodoma 14 skirtingų miestų (Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės, Klaipėdos, Utenos, Ignalinos, Telšių, Mažeikių, Kėdainių, Alytaus, Marijampolės, Jonavos) centrinių aikščių fotografijų.
„AP galerijoje“ (Polocko g. 10, Vilnius) veiks iki balandžio 11 d.
Gintarė Stašaitytė ir Lukas Šiupšinskas: „Entropija“
Parodoje menininkų duetas tęsia ankstesniuose projektuose ir darbų serijose nagrinėtas miesto, jo viešosios erdvės, žmogaus santykio su urbanistine aplinka temas. Šį kartą gyvenamąsias lokacijas autoriai interpretuoja remdamiesi subjektyvia patirtimi ir įspūdžiu, kurie perteikiami miestams būdingo medžiagiškumo (betono, metalo, veidrodinio paviršiaus) skulptūriniuose objektuose. Ekspozicija žiūrovui pateikiama kaip vizualinis rebusas. Viena vertus, pastarajame asmenybės ir miesto aplinkos kaita atrakinama per 80-ųjų ir/ar 90-ųjų kartai atpažįstamus, miesto panoraminį vaizdą formavusius simbolius. Kita vertus, atradę sąsają tarp asmeninių vaikiškų veiklų ir industrinių procesų, menininkai retoriškai klausia, ką simbolizuoja vaikystėje dėliojamos kaladėlės? Kada žaidimas ar simuliacija perauga į realybę? Šiuo požiūriu, kiekvienas kolekcijos kūrinys yra tarsi praeitį, dabartį ir menamą ateitį jungiantis artefaktas.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki kovo 27 d.
„An Unfinished Project“
Pavadinimas “An Unfinished Project” (liet. „Nebaigtas projektas”) yra nuoroda į gyvenimą be tikrumo, išvadų ar užbaigimo. Tačiau jis taip pat veikia kaip užuomina apie potencialų tęstinumą, grįžtamumo ir neišsemiamumo būseną. Nebaigtas projektas gali žymėti tiek beviltiškumą, tiek viltį. Jis gali priminti neišspręstą įvykį praeityje ar apibūdinti būsimą augimą.
Paroda “An Unfinished Project” siekia sudrumsti mūsų įprastą laiko padalijimą, vaizduodama praeitį kaip niekada iki galo neįveikiamą, nepraeinančią, besitęsiančią per dabartį ateities link.
Kiekviename iš eksponuojamų kūrinių savaip atsiskleidžia parodos nagrinėjami laiko modalumai.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks kovo mėn.
„33 žingsniai. 1957–1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“
Parodos pavadinimas tiksliai nurodo, kad ekspozicijoje pristatomi filmai, sukurti per trisdešimt trejus metus: nuo režisieriaus Vytauto Mikalausko „Žydrojo horizonto“, pirmojo tik lietuvių autorių sukurto vaidybinio filmo, iki Raimundo Banionio filmo „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, pirmąkart, dar sovietmečiu, ekrane parodžiusio lietuvių hipių jaunimą, prabilusio apie Romo Kalantos susideginimą, saugumo veiklą.
Ekspozicijoje primenamos visos vaidybinės juostos, jas sukūrę režisieriai ir jų bendraminčiai – scenaristai, kino operatoriai, dailininkai, kompozitoriai. Tarp šių filmų – penkiolika kūrinių vienaip ar kitaip įėjusių į mūsų ar net Europos kino istoriją, palikusių neišdildomą pėdsaką žiūrovų atmintyje, dariusių įtaką žiūrovams, įkvėpusių tautą kelyje į Nepriklausomybės atkūrimą.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.
Algimantas Puipa: „Susapnuoti peizažai III“
„Nenorėčiau, kad mano tapymą priimtumėte rimtai, kaip norą įteisinti save kaip dailininką. Tai kino režisieriaus laisvalaikio žaidimai. Vieni, kurdami scenarijus, remiasi poezija, kiti – muzika. Aš idėjų ieškau tapyboje. Teptuką paėmiau į rankas prieš gerą dešimtmetį. Kitaip pradėjau žiūrėti į saulėlydžius, rūką, medžių atspindžius vandenyje. Kaip koks rašytojo Sauliaus Tomo Kondroto apysakos herojus, kolekcionuoju atmintyje raudonus, pilkus debesis, žolės stiebus… Sužinojau, kad šešėliai gali būti spalvoti, o gamta neturi baltos spalvos…
Ką gali žinoti… Jeigu reikėtų iš naujo rinktis kūrybinį kelią, galbūt, pasirinkčiau dailininko profesiją, o filmus kurčiau tik laisvalaikiu…“ (Algimantas Puipa)
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki kovo 31 d.
„Laisvas kinas: 1990–2020“
Praėjus trims nepriklausomybės dešimtmečiams, atsiradus laiko distancijai, galima peržvelgti, kokie jie buvo Lietuvos kinui. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus nusprendė surengti Lietuvos kino trisdešimtmečiui skirtą parodą„Laisvas kinas: 1990–2020“. Tai pirma tokia išsami nepriklausomybės laikų kino peržvalga, kurioje bus galimybė susipažinti su Lietuvos kino istorijos procesais, filmais, kurie buvo itin reikšmingi istorijos raidai, padarę įtaką vienai ar kitai kino kartai, bei išgirsti kino kūrėjų pasakojimus apie jų pradžias kine. Vieniems lankytojams tai bus sugrįžimas į netolimą, bet jau primirštą (ne tik kino) praeitį, kitiems – nauja pažintis su trimis laisvo kino dešimtmečiais.
Parodos lankytojai galės prisiminti filmus, žiūrėdami jų fragmentus dideliuose ekranuose. Salėse bus girdimi trijų dešimtmečių kino kūrėjų pasakojimai apie jų pradžias kine. Speciali erdvė paskirta kino „virtuvei“ su dvylika kėdžių, ant kurių prisėdęs žmogus galės peržiūrėti skirtingą filmuotą medžiagą – makin of‘us, nepatekusius į filmą fragmentus ar pasakojimus apie darbo procesus.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.
„Auksinis Lietuvos teatro, muzikos ir kino 30-metis“
Vienas pagrindinių parodos tikslų – naudojant inovatyvias eksponavimo formas ir šiuolaikines interaktyvias priemones pristatyti iškiliausius šalies menininkus, per Nepriklausomybės dešimtmečius suformavusius unikalią ir dinamišką Lietuvos kultūrinę tapatybę.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. visai Lietuvos kultūrai, o ypač teatro, muzikos ir kino menui, suteikė reikšmingą postūmį įsilieti į Europos kultūros erdvę, pasijusti visaverčiais vakarietiškų meninių, estetinių, etinių, filosofinių procesų dalyviais.
Per 30 Nepriklausomybės metų Lietuvos dramos, operos, baleto, muzikos, kino kūrėjai sugebėjo įsitvirtinti tarptautiniuose kultūros ir meno kontekstuose, buvo pastebėti, įvertinti reikšmingų tarptautinių renginių – konkursų, festivalių – apdovanojimais, kai kurie surado būdų savo profesinę karjerą tęsti kitose šalyse.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.
„Mažosios kino kameros“
Parodoje – 180 mažyčių siaurajuosčių kino kamerų, pagamintų įvairiose šalyse nuo 1925 m. Jas muziejui padovanojo Amerikos lietuvis, architektas, kolekcininkas Vytautas Petrulis, gimęs Panevėžyje 1930 m. Iš viso muziejaus fonduose saugoma daugiau nei tūkstantis V. Petrulio dovanotų mažųjų kino kamerų.
Seniausia ekspozicijoje pristatoma kino kamera – PATHÉ-BABY, pagaminta Prancūzijoje 1925 m., naujausios kameros pagamintos apie 1990 m. Dabar tokios kameros nebegaminamos.
Parodos eksponatai išdėstyti taip, kad juos būtų galima apžiūrėti ir visų pusių, atsiskleistų filmavimo aparatų vystymosi raida. Kameros sugrupuotos pagal gamintojus. Gal ne visiems teko girdėti tokius firmų pavadinimus: REVERE, BELL&HOWELL, DeVry, CARENA, YASHICA, CHINON, ANSCO, BENTLEY, BEAULIEU, BOLSEY, GAF, KEYSTONE ir daugelis, daugelis kitų. Nepamirštos ir labiau mums žinomos markės: BOLEX, CANON, KODAK, AGFA, KRASNOGORSK, KVARC ir kitos.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki birželio 1 d.
„Nuo mėsinės iki muziejaus. Vieno namo istorija“
„Varvaros Puškinos grafika“
Varvara Melnikova – Puškina (pirmojoje santuokoje – Moškova) – inžinieriaus, generolo, geležinkelių tiesimo specialisto Aleksejaus Melnikovo duktė (g. 1855 m. ). 1875 m. Varvara ištekėjo už gvardijos poručiko Vasilijaus Moškovo. Tačiau po poros metų jie išsiskyrė. Po skyrybų kartu su dukrele Varvara gyveno Sankt Peterburge, kur 1880 m. susipažino su Grigorijumi Puškinu, o 1883 m. susituokė Vilniuje. Gyvendama Markučių dvare, Varvara Puškina aktyviai dalyvavo Vilniaus rusų draugijos įvairiapusiškoje bei labdaringoje veikloje – šelpė ir globojo neturtingus A. Puškino gimnazijos moksleivius, išlaikė ir leido mokytis keletą našlaičių, rūpinosi gimnazijos reikalais ir buvo ilgametė jos globėja. 1896 m. labdaringos organizacijos „Dobrochotnaja kopeika“ susirinkimas išrinko V. Puškiną Paplaujos IX skyriaus globėja, 1897 m. ji buvo išrinkta Darbininkių ir našlių vaikų dienos globos namų pirmininke. V. Puškina buvo aktyvi jubiliejinio komiteto A. Puškino 100-osioms gimimo metinėms paminėti Vilniuje narė.
Literatūriniame A. Puškino muziejuje (Subačiaus g. 124, Vilnius) veiks kovo mėn.
„Pamokslininkai, stebukladariai ir architektas. Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių šventųjų atvaizdai“
Bažnytinio paveldo muziejuje surengtoje parodoje eksponuojamas 21 paveikslas iš įvairių Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių. Parodos pavadinimas nurodo, kad išvysime garsiųjų pamokslininkų (šv. Tomo Akviniečio, šv. Antano Paduviečio, šv. Pranciškaus Asyžiečio, šv. Pranciškaus Sieniečio) ir stebukladarių (šv. Roko, šv. Juozapato Kuncevičiaus, šv. Severino) atvaizdus. O kas gi tas architektas? Tai šv. apaštalas Tomas su kampainiu rankoje. Net trys meniški paveikslai, du iš jų su sidabro aptaisais – pristato žymųjį abejotoją, liaudyje vadintą „Tomu netikėliu“. Vienas šv. Tomo atvaizdas turi įrašą, bylojantį, kad jis yra šv. Judas Tadas – tai įdomus (at)naujinto pamaldumo liudijimas. Taip pat ir šv. Severinas – kadaise paveikslas vaizdavo šv. Mikalojų. Bažnyčių šventųjų paveikslai, pirmą kartą palikę altorius ir liturgines erdves, išeksponuoti muziejaus salėje, leidžiasi iš arti apžiūrimi, tyrinėjami, lyginami, klausiami. Po parodos jie grįš į bažnyčias vykdyti savo pareigų: pasakoti, kviesti, guosti. Dauguma kūrinių 2018–2020 m. buvo restauruoti Vilniaus arkivyskupijos restauratorių dirbtuvėse.
Vilniaus arkivyskupijos bažnytinio paveldo muziejuje veiks iki balandžio 1 d.
Židrija Janušaitė: „Visi prasmingi garsai virto tyla“
Židrija Janušaitė – dirba tapybos, instaliacijos, žemės, video ir performanso meno srityse. Aktyviai dalyvauja parodose, projektuose ir festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Pasak menotyrininkės G.Legotaitės: „menininkės kūryba atsiskleidžianti meditatyviomis formomis liudija svarbą sukurti tam tikrą būseną, tarsi slenkstį, kurį peržengus atsitinka/įvyksta susitikimai su pačiais savimi.“ Šįkart savo personalinėje parodoje autorė pristatys tapybos darbus analizuojančius tylos tematiką drobėje.
A t s i s v e i k i n i m a i?
Kokie jie būna?
Kas atsitinka?
Kaip tai susiję su tyla, atveriančia mums mus pačius?
G a r s a i v i r s t a t y l a ?
Kuo skiriasi tyla prieš atsisveikinimą nuo tylos, kuri apgaubia atsisveikinus? (Židrija Janušaitė)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 28 d.
Karl-Erik Talvet: „Malio pastoralė“
Parodoje menininkas pristato paveikslus sukurtus remiantis asmenine patirtimi, 2019 metais atliekant karo tarnybą Malyje, Afrikoje.
„Priešingai nei ankstesni mano darbai, kuriais bandžiau realistiškai atvaizduoti kasdienį dislokuotų karių gyvenimą, ši paroda daugiausia orientuota į egzotinę Afrikos pusę, bet čia Afrika nėra vaizduojama lyg turizmo rojus. Taip pat atsiribojau nuo savo ankstesnio pusiau realistiško požiūrio ir visus paveikslus tapiau naudodamas steką, taip suteikiant jiems tam tikrą „magišką“ atmosferą.
Vienas iš parodoje keliamų klausimų: ar mes, europiečiai, turime kištis į tokius užsienio konfliktus, kurie jau vyksta gana ilgą laiką, ir taip pat bandyti suteikti tam tikrą pagalbą vietos gyventojams, ar geriau, tiesiog atsitraukti nuošaliau ir palikti šiuos reikalus pačių afrikiečių rankose? Dėl sudėtingos situacijos, deja, sunku rasti galutinį atsakymą.
O kol atsakymas nerastas, šis karas, deja, tęsiasi.“ (Karl-Erik Talvet)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 28 d.
Remis Ščerbauskas: „Teritorija Kaunas / gatvės fotografija“
Daugiau nei dešimtmetį fotografuodamas Kauno gatvėse, Remis Ščerbauskas užfiksavo įvairius miesto gyvenimo momentus, kuriuose architektūrinės miesto detalės persipina su kultūriniais ir socialiniais reiškiniais. Nors R. Ščerbausko darbus priskirti gatvės fotografijai yra sudėtinga, dėl fotografijų daugialypiškumo, prasmių ir kompozicijų įvairovės, galima teigti, kad jo darbai papildo ar net praplečia šio žanro ribas. Kiekviena R. Ščerbausko fotografija – savitas pasakojimas ar momentinis miesto teatras, nors jame nieko nėra iš anksto surežisuota, niekas nėra įspėtas, o kartais net nenutuokia, kad pateko į kadrą. Ir svarbiausia, jog užfiksuota akimirka niekada nebus atkartota. Fotografo darbuose įrašyta miesto atmintis – ryškūs žmonių tipažai, jų žvilgsniai ir emocijos, architektūrinės detalės, atspindinčios miesto ypatumus, kasdieniai įvykiai. R. Ščerbausko fotografija tampa vertinga ne tik kūrybiniu, bet ir dokumentiniu požiūriu, netgi socialiniu tyrimu. R. Ščerbauskas į komponuojamus vaizdus įpina švelnios ironijos, detalių žaismo ir griežto ritmiškumo. Žiūrovai gali mėgautis fotografijų estetika, konkrečiais elementais, miesto architektūra, asmenybių bruožais, o akylesni įžvelgs akimirkoje sustabdytą miesto veiksmą, emociją ir būvį, fotografo akimis pamatys tikrąjį Kauno „veidą“.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki kovo 28 d.
Vytauto Kazimiero Jonyno grafikos kūrinių paroda
Dailininkas, grafikas, knygų iliustruotojas, pedagogas, skulptorius ir vitražistas, meno mokyklų steigėjas ir puoselėtojas V. K. Jonynas paliko ženklų pėdsaką pasaulio meno keliuose. Taupomųjų kasų premija (1940) už K. Donelaičio „Metų“ iliustracijas, du aukso medaliai Paryžiaus pasaulinėje parodoje (1937), Prancūzijos Garbės legiono ordinas (1945), LDK Gedimino III laipsnio ordinas (1993) – tai tik dalis garbingų apdovanojimų. Prancūzams apie V. K. Jonyno veiklą primena medžio raižinių iliustracijos P. Mérimée „Lokiui“, vokiečiams – unikalūs pašto ženklai, iliustracijos J. W. Goethe knygoms „Jaunojo Verterio kančios“ ir „Mainco apgulimas“, Vatikanui ir pasaulio katalikams – V. K. Jonyno apipavidalintas Vatikano paviljonas pasaulinėje Niujorko parodoje (1964), JAV ir Lietuvių koplyčia šv. Petro bazilikoje Romoje, Vatikane (1970), Europos meno mokyklų pasauliui – V. K. Jonyno įkurta Dailės ir amatų mokykla (École des Arts et Métiers) Freiburge (1946–1950).
KKMUF Menų akademijos „Pelėdų kalno“ galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27, Kaune) veiks iki balandžio 17 d.
„3 x 9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90“
XXVII knygos mėgėjų draugija, gyvavusi 1930–1940 m., paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime. 1930 m. spalio 30 d. įvyko bibliofilų rato susirinkimas, kuriam pirmininkavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Buvo apsvarstytas draugijos įstatų projektas, o lapkričio 26 d. įstatus pasirašė XXVII knygos mėgėjų draugijos steigėjai – bibliografė M. Mašiotaitė-Urbšienė, pačios idėjos apie bibliofilų sambūrį autorius Vytautas Steponaitis (jis ir pasiūlė draugijos pavadinimą), muziejininkas Paulius Galaunė ir J.Tumas-Vaižgantas. Draugijoje galėjo būti tik 27 nariai, jie rinkdavosi mėnesio 27-tą dieną, net Draugijos banko sąskaitos numerio galutiniai skaičiai buvo 27. Skaičius 27, manoma, parinktas pagal Palangos vaistinės sudarytą tuomet labai populiarų 27-nių žolelių mišinį. Net užsienio kultūros kronikose buvo rašoma, „kad Lietuvoje įsteigta bibliofilų draugija, kuri pasivadino 27-niais (XXVII) knygos mėgėjais pagal tautinį gėrimą „Trejos devynerios“.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 1 d.
Andrius Grigalaitis: „Migla. Kiti pasauliai“
Migla šiose parodoje eksponuojamose A. Grigalaičio fotografijose iš savos miglotos raiškos ir miglotos talpos, iš minkštai pasklidusios ir padalytos tikrovės atkarpos, iš savojo regimybės pasaulio kuria kitus, regos ir regimybės, teigiamybės ir skirtybės pasaulius. Kiti pasauliai – tai išplitę ir pasklidę miglos regos ir kulminacinės pajautos pasauliai, intensyvumo ir impulsyvumo, šviesos rungties su tamsa ar šviesos grimzdos pagava tapę pasauliai. Jie savo miglotos šviesos ruožuose, savos intensyvios pajautos režimuose, savitos šviesos drėgmės ir tankmės bruožuose, pakitusių kontūrų brėžiuose, blyškaus suvokimo ritmuose – visi jie nuveda į miglotos savijautos kitimus.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki balandžio 21 d.
Aleksandras Čekmeniovas: „Pamiršta žemė“
Šiaulių dailės galerijoje rengiama vieno iš žymiausių Ukrainos šiuolaikinės fotografijos atstovų Aleksandro Čekmeniovo (Alexander Chekmenev) paroda „Pamiršta žemė“ yra pastarųjų metų Lietuvos ir Ukrainos fotomenininkų bendradarbiavimo tąsa. Joje aiškiai keliamas socialiai angažuotos dokumentikos esmės, fotografo ir žiūrovo atsakomybės klausimas. Čekmeniovas gimė Luhanske, Rytų Ukrainoje, šiuo metu gyvena ir kuria Kijeve. Fotografo karjerą pradėjęs nedidelėje savo gimtojo miesto fotostudijoje, laisvu nuo darbo metu fotografavo žmones gatvėse ir namuose, jo nuotraukose fiksuojama intymi ir unikali, ne visada viešai matoma posovietinio gyvenimo realybė, Donecko ir Luhansko apskričių Ukrainos rytuose gyvenimo realijos. Autorius daug fotografavo psichiatrijos ligoninėse, gatvėse fiksuodavo eismo įvykius, benamių gyvenimą, dažnai parodydamas posovietinio gyvenimo skurdą bei absurdą. Persikėlęs gyventi į Kijevą ir ėmęs dirbti fotožurnalistu, jis vis dar tęsia karo užklupto Donbaso regiono pertvarkos dokumentavimą.
Šiaulių dailės galerije veiks iki kovo 27 d.
Algimantas Aleksandravičius: „Per Lietuvą – per Dievo sodą“
Daugelis fotografijos meno gerbėjų žino A. Aleksandravičių kaip puikų portretistą. Tačiau per keletą pastarųjų metų jo kūryboje gausiai suklestėjo peizažo žanras. Kelionės po Lietuvą, fotografuojant regionus, ieškant Žemaitijos ar Aukštaitijos žemės genotipo, papildė fotografo archyvą gausiais gamtovaizdžiais. Palaipsniui susidėliojo visa apimanti lietuviško kraštovaizdžio panorama.Koks tai peizažas, kas būdingiausia panteistiniame šio fotografo pasaulėvaizdyje? Akivaizdu, kad tai ne realus pasaulis, o juodai baltos gamtovaizdžių graviūros, preciziškai komponuojamos žemės ir dangaus jungtys. Algimantas vengia žmogaus pėdsakų žemėje, jam artimesnis kosminis lygmuo, geologinis kalvų ir miškų laikas, kuriame nėra vietos žmogiškos būtybės triukšmui. Vengiama urbanistinės geometrijos ar sujauktos priemiesčių topografijos. Tačiau istoriniai motyvai nesunaikinami, jie sugrįžta piliakalnių linijomis, rudeninio kelio provėžomis. Tai elegiški gamtos ir kultūros susitaikymo motyvai. Horizonte sumirgančios mažos žmonių figūrėlės paklūsta gamtos cikliškumui, jos bruzda amžinoje debesijos girliandų paunksmėje. (V. Kinčinaitis)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki balandžio 11 d.
„Sunkus amžius. Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“
Ši paroda – tai yra kol kas didžiausias ir ambicingiausias MO muziejaus projektas, įtraukiantis 25 tarptautinius muziejus, galerijas ir privačias kolekcijas. Apie 120 kūrinių į šią parodą keliauja net iš 5 valstybių. Paroda pristatys trijų garsių pasaulio menininkų, reikšmingiausių Lenkijos pokario kūrėjų – kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos (1926–2016), skulptorės Alinos Szapocznikow (1926–1973) ir tapytojo Andrzejaus Wróblewskio (1927–1957) kūrybą. Visi šie menininkai gimė panašiu metu, anksti neteko tėvų ir tapo karo nusikaltimų liudininkais bei dalyviais. Šie įvykiai ir trauminės patirtys paliko ypatingą žymę jų gyvenime ir kūryboje. Parodos kuratorė, legenda tapusi lenkų menotyrininkė Anda Rottenberg parodoje atskleidžia, kaip tie patys simboliai ir metaforos atsikartoja šių trijų menininkų kūryboje – tapyboje, kine, skulptūroje.
MO muziejuje veiks iki liepos 18 d.
„Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“
Ši paroda pristato svarbų, nutrauktas jungtis atkuriantį pasakojimą, pateikia vilnietiškąjį laikmečio kontekstą ir leidžia giliau pažvelgti į šį dramatišką Vilniaus dešimtmetį. Tuo metu keitėsi tiek miesto gyvenimo, tiek vilniečių kasdienybė ir tapatybė. Parodoje eksponuojami dailės kūriniai, fotografijos, dokumentai, architektūros projektai padės daugiau apie tai sužinoti.
Paroda skirta Vilniui ir jo žmonėms, kurių skaudus likimas daug metų buvo nutylimas, nes svarbesni atrodė kiti dalykai. Ji primena, kad dabarties miestas yra ne vien mūsų; jis lygiai taip pat priklauso tiems, kurie čia gyveno prieš mus ir mylėjo jį ne mažiau nei mes.
MO muziejuje veiks iki gegužės 24 d.
Rūta Spelskytė: „Tylaus kalbėjimo metodai“
Kviečiame pamatyti Rūtos Spelskytės – geriausios „ArtVilnius‘20“ jaunosios menininkės – grafikos darbų ciklą „Tylaus kalbėjimo metodai“. Rinkdama medžiagą šiam ciklui, menininkė aplankė net 26 Europos valstybes! R. Spelskytė ieškojo vietų, kur tautų ar politinių sistemų nesusikalbėjimas virto tragedijomis ar net karais. Tokias vietas menininkė fiksavo fotoaparatu ir rašikliu, o grįžusi į savo studiją raižė plastiko plokštelėse ir spaudė ant popieriaus.
Savo kūriniais menininkė subtiliai kalba apie Europos ir pasaulio istoriją nužymėjusius įvykius. Atsiremdama į juos, Spelskytė kuria asociacijas ir šitaip atskleidžia, kaip skaudi patirtis tampa vientisu istoriniu pamatu, jungiančiu skirtingas vietas, tautas ir valstybes. Nesusikalbėjimo neišvengsime, tačiau apie tai būtina kalbėtis.
MO muziejuje veiks iki gegužės 30 d.
„Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“
Į šią tarptautinę parodą surinkti išskirtiniai eksponatai tiek iš mūsų šalyje esančių muziejų, tiek ir iš Baltarusijos, Estijos, Vokietijos bei Italijos atminties ir mokslo institucijų. Visi parodos eksponatai atspindi ir paliudija rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose užfiksuoto Senosios Lietuvos valstybės formavimosi ir lietuvių ekspansijos laiką – XIII–XIV a. Dalis jų atskleidžia naujus archeologinių tyrimų kontekstus, kiti – neseniai atkeliavę iš Viduramžių lietuvių kapinynų, treti – su lietuvių karo žygiais sąsajų turintys unikalūs artefaktai.
Tarptautinė paroda „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ rengiama Valdovų rūmų muziejaus Parodų centro antrojo aukšto erdvėse, kur pristatomas įspūdingas skaičius – daugiau kaip pusė tūkstančio unikalių eksponatų iš skirtingų rinkinių, priklausančių Valdovų rūmų muziejui, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui, Žemaičių muziejui „Alka“, Baltarusios valstybinio universiteto Istorijos fakultetui (Гістарычны факультэт Беларускага дзяржаўнага ўніверсітэта, Мiнск) ir kt. Vertybės iš minėtų turtingų ir žinomų užsienio muziejų dar niekada nebuvo eksponuotos Lietuvoje, tad ši tarptautinė paroda Vilniuje gali būti vertinama ir kaip jų muziejinis debiutas mūsų šalyje.
Valdovų rūmuose veiks iki birželio 20 d.
Kazimieras Brazdžiūnas: „Postprodukcija“
„Vaizduotės skurdas ir asmeninių bei intymių pasakojimų atsisakymas kūryboje pasufleravo postprodukcijos terminą, kurį skolinuosi iš Nicolas Bourriaud knygos „Postproduction“. Joje ši sąvoka yra aiškinama kaip kultūrinių simbolių remiksavimo, reanimavimo reiškinys, kurio dėka kūriniui, objektui yra sukuriama nauja programa, jo tąsa. Todėl nenuostabu, kad esant ant savotiškos tapybinės tapatybės eutanazijos slenksčio, ar dėl anksčiau minėtos fantazijos stokos pradėjau postprodukuoti, miksuoti internete rastas ir pasisavintas skulptūrų, paveikslų, popkultūros ikonų vaizdus. Dėl artimo santykio su motyvais stygiaus, menamo, ar tiksliau – vos apčiuopiamo suvokimo apie pasirinktą kultūrinį motyvą, susidūriau su depersonalizacijos sąvoka, kurią perkėliau į patį kūrybinį veiksmą. Neatsitiktinai pasirenku aerozolinius dažus, kuriais purkšdamas dažų ūką, konstruoju reginį lyg per miglą. Šios miglos ir konkretaus silueto pagalba nusprendžiau nupaišyti tai, kas nematoma, to, ko nebėra, už reprezentuojamojo vaizdo, blėstančio istoriografinio rūko. Mano sukurti vaizdai yra išplėšti iš konteksto, lyg memų šablonas, tam tikras kultūrinis miražas. Visa tai atlieku depersonalizuotu potėpiu, aerozoliniu sfumato, graffiti – laikinai įprasminančiais šiandieną.“ (K. Brazdžiūnas)
Pamėnkalnio galerijoje vyks iki kovo 31 d.
Jolanta Kvašytė: „Gamtos šiltnamiai”
Parodoje autorė pristatys per pastaruosius kelerius metus sukurtus išraiškingų formų, spalvingo pasakojimo kupinus dvimačius ir trimačius objektus. Savo kūryboje menininkė naudoja įvairias technologijas, tarp kurių – ir juodosios keramikos, raku elementai, ir emalės, liustros bei viršglazūriniai dažai, įvairaus degimo ir rūšių medžiagos (terakota, fajansas, kaulo porcelianas). Keramikos paveiksluose ir skulptūrose žmogaus ir gamtos vienybės tema atskleidžiama jautriai, bet tuo pačiu ekspresyviai. Spalvų įvairovė ir kontrastai įtraukia žiūrovą: jis pasijunta besąs veikėjo rolėje ir kartu su juo patiria kaip paaštrėja juslės. Linija, ornamentai, o taip pat ir geometrinės figūros, iš kurių sudėlioti paveikslai, užburia lyg kaleidoskopas ir verčia pasilikti, užtrukti, pajusti gamtos terapiją. Galų gale per formą akylesnis pastebės kaip nejučia supanašėjama su gamta: skulptūrinių kompozicijų personažai, paukščiai ir žmonės, įgauna tų pačių savybių, išvaizdos bruožų.
Dailininkų sąjungos galerijoje veiks iki balandžio 7 d.
VIII tarptautinė emalio bienalė „Vilnius 2020“
Parodoje lankytojai galės pamatyti 30-ies menininkų emalio darbus – juvelyrikos, metalo ir skulptūros objektus, atkeliavusius iš Latvijos, Lietuvos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Gruzijos.
Ilgametė bienalės kuratorė, garsi juvelyrė Marytė Dominaitė taip pat pabrėžė, kad tarptautinė emalio bienalė garsina Vilniaus miestą ir Auksakalių cechą, kuris šiemet mini 525 m. įkūrimo metines. Pasak M. Dominaitės, emalio bienalės parodos galerijoje „Meno niša“ visuomet susilaukdavo didelio lankytojų dėmesio, parodos kūrinius įsigydavo ne vienas emalio meno gerbėjas.
Dalyvauti tarptautinėje emalio bienalėje „Vilnius 2020“ buvo atrinkti 30 menininkų kūrinių. Juos vertino ir laureatus išrinko tarptautinė ekspertų komisija, kurią sudarė pirmininkė, dailėtyrininkė dr. Jurgita Ludavičienė, filosofė, dailės kritikė dr. Pillė Veljataga ir dailėtyrininkė iš Rusijos dr. Perfilyeva Irina Yu.
Galerijoje „Meno niša“ veiks iki balandžio 2 d.
Kipras Černiauskas: „Dekameronas“
Tokią temą savo naujausiai parodai pasirinko jaunosios kartos tapytojas Kipras Černiauskas (gim. 1993), kurio paroda Dūmų fabriko erdves puoš kovo mėnesį. Neplanuotas, bet svarbus sutapimas, kad ši 2020 metais baigta tapyti Dekamerono interpretacija sutapo su pasauline koronaviruso pandemija. Žmonės buvo priversti užsidaryti tarp keturių sienų ir gyventi prisiminimais, lūkesčiais, filmais, serialais, vaizdo skambučiais, socialiniais tinklais – viskuo, kas nėra iki galo tikra. Savotiškomis pasakomis. Toks gyvenimas atitolina nuo realybės dar labiau, negu įprastasis XXI amžius. Šis pandemijos kontekstas suartina mus su siaubiama maro Florencija.
Dūmų fabriko parduotuvėje veiks iki kovo 28 d.
Vytautas A. Gocentas: „Klaipėdos kraštas: etiudai, peizažai“
Vytautas A. Gocentas savo kūrybą skiria Klaipėdos kraštui. Jis sako, jeigu yra tėviškės rašytojas (vok. k. – Heimatdichter), yra ir tėviškės tapytojas. Iš tėvų paveldėjęs meilę ir pagarbą krašto žmonėms svajonėmis ir mintimis liko ištikimas gimtajam kraštui. Prisipažįsta, kad begalinį tėviškės ilgesį užpildo dailės studijos, kita kūryba ir dosniai atlygina atradimais, eilėmis, rašiniais bei piešiniais, kurie apsigyvena straipsniuose, knygose, pranešimuose ar parodose.
V. Gocentas yra surengęs daugybę personalinių parodų, dalyvauja pleneruose. Šiais metais tapybos paroda jau eksponuota Lemonto Lietuvių dailės muziejaus „Sielos“ galerijoje, perkelta į Čikagos galerijas, muziejus, keliaus į Niujorką.
Jeigu esate sveiki laikydamiesi saugumo reikalavimų jau galite apžiūrėti parodą bibliotekos galerijoje.
Lietuvos medicinos bibliotekoje veiks iki balandžio 2 d.
Rafal Piesliak: „Įžvalga“
„Paroda „Įžvalga“ suskirstyta į dvi dalis,“ – pasakoja autorius. – „Pirmoji erdvė skirta tradicijų ir atminties problemai, čia bus pristatomi objektai iš porceliano, krištolo, plieno ir žalvario. Juose panaudoti seni, sudužę ar suskilę indai, kurių atkūrimą inspiravo tradicinė japonų technika Kintsugi. Šie indai tampa naujų objektų dalimi, taip atgimdami ir įgaudami naują, skulptūrinį kūną. Kitoje erdvėje pristatysiu šviesos objektus ir instaliacijas, kuriuose analizuoju šviesos simboliką bei įtaką žmogui. Su šviesa dirbu maždaug dešimt metų, ji man kaip būdas manipuliuoti atmosfera, nuotaika bei perteikti tam tikras nuorodas tiek į šiandien rūpimas, tiek laikui nepavaldžias problemas.“
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5) veiks iki balandžio 8 d.
„Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės"
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose pristatoma garsaus dailininko, keliautojo, senosios Rytų Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros paveldo metraštininko Romano Borisovo darbų paroda – „Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“, kurioje rodomi per daugiau nei keturis dešimtmečius sukurti 78 išskirtiniai darbai – akvarelės ir eskizai, atskleidžiantys nykstantį architektūros paveldą – senąsias bažnyčias ir koplyčias, rūmų ir pilių griuvėsius, skersgatvius ir kiemus. Parodos struktūrą diktavo platus autoriaus geografinis, istorinis matymas ir nykstančio paveldo problematika. Todėl nenuostabu, kad parodoje šalia svarbiausio istorinio centro – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus (Senasis Vilnius – I dalis) – lankytojui pristatomi dabartinėje Ukrainoje ir Baltarusioje esantys kultūros paveldo objektai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas – II dalis) bei smarkiai besikeičianti, nykstanti ir vis mažiau senosios istorinės tapatybės turinti Rytų Prūsija (III dalis), kurią norėtųsi vadinti išimtinai Kaliningradu.
Valdovų rūmuose veiks iki birželio 20 d.
