Kęstutis Stoškus. Šv. Onos bažnyčia vakare. 2002 m.
Kviečiame į Kęstučio Stoškaus parodos VILNIAUS PORTRETAS atidarymą vasario 28 d. 18 val. Vilniaus rotušėje, adresu Didžioji gatvė 31.
Kęstutis Stoškus (g. 1951 m.) – talentingas architektūros fotografas, kurį pavergė senojo Vilniaus miesto magija. Su fotoaparatu jis išvaikščiojo kiekvieną Senamiesčio gatvę, skersgatvį, akligatvį ir upių krantines, užsuko į kiemus, užkopė į kalvas ir ištyrinėjo vienuolynus, bažnyčias, kapines.
Pastaraisiais dešimtmečiais diena iš dienos miestas sparčiai keičiasi ir šios fotografijos įgauna neįkainojamą istorinio dokumento vertę. Šios miesto fotografijos liudija ir apie socialinius bei ekonominius visuomenės pokyčius. Jos primena apie kažkada visiems prieinamus buvusius Senamiesčio kiemus, kurie šiandien uždaryti kaip privačios valdos. Jose užfiksuoti paveldą naikinantys užstatymai ir perstatymai vertinguose architektūriniuose ansambliuose ir urbanistinėse panoramose. Fotografijose atidžiai ir rūpestingai fiksuojami architektūros nykimo procesai: irstantis mūras, apdaužytas ir nutrupėjęs skulptūrų ir freskų dekoras, tuščios paveikslų nišos, pelėsiai. Visi šie dideli ir maži praradimai, nesugrąžinami pasikeitimai skurdina senojo miesto veidą.
Kęstutis Stoškus. Šv. Kazimiero gatvė. 1997 m.
Kaip meistriškas architektūros fotografas, Stoškus dažnai bendradarbiauja su istorikais, meno istorikais ir leidėjais, iliustruodamas mokslinius leidinius ir albumus. Vis dėlto dauguma jo fotografijų atsirado be jokio užsakymo ir tik vėliau pasitarnavo šalies architektūros tyrinėjimo, dokumentavimo ir populiarinimo tikslais.
Stoškaus architektūrinėse fotografijose labiausiai žavi gebėjimas dokumentinę fotografiją suderinti su subjektyvia menine fotografija, neprarandant nei vienos iš šių sričių privalumų. Pasiekęs tikslumo, jis tuo pačiu metu vaizdams suteikia paslaptingo melancholijos žavesio. Didžiausias menininko privalumas yra jo gebėjimas pakeisti mūsų žvilgsnį į miestą. Jis skatina saugoti ir branginti, leisdamas pamatyti anksčiau nepastebėtus įstabius dalykus.
Ilgus metus Stoškus dirbo Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir pažino ten saugomą su Vilniumi susijusį senųjų architektūros fotografų Alberto Swieykowskio, Vilhelmo Zacharčiko, Abdono Korzono, Konrado Brandelio, Juozapo Čechavičiaus, Stanisławo Filiberto Fleury, Mirono Butkowskio, Aiziko Cinoveco, Tiburcijaus Chodzkos ir Jano Bułhako palikimą. Fotografas su atsidavimu padėjo rengti šių meistrų darbų parodas ir albumus. Tuomet, kai nebuvo išlikę originalų, jis darė atspaudus iš negatyvų, siekdamas, kad šie būtų kuo artimesni autentiškiems vaizdams. Toks gilus senųjų meistrų pažinimas Stoškui buvo išeities taškas ne postmodernistinėms citatoms, bet nuosekliam reflektuojančiam tradicijų tęsimui. Savo kūriniuose jis savitai sujungia istorinę ir šiuolaikinę architektūrinės fotografijos metodų ir išraiškos priemonių patirtį.
Iš senųjų fotografų Stoškus dažnai perima tuos pačius žiūrėjimo į motyvus taškus kaip ir amato meistrystės siekimą. Iš čia ir pasirinkimas fotografavimui naudoti senovines kameras. Pats fotografas taip nusako savo metodą: „Aš darau nespalvotus didelio formato, 10×12 cm, plokštelinius negatyvus, o iš jų – fotografijas. Tam reikia kameros, kuri pastatoma ant stovo. Žiūri per matinį stiklą, per kurį beveik nieko nematyti. Vaizdas apverstas. Turi užsidengti juoda drobule. Kol viską nusistatai, ir šviesa pasikeičia, ir debesys nuplaukia. Būna, kad taip nieko ir nepadarai.“
Pasirinkta technika leidžia fotografuoti labai tiksliai. Visi erdviniai planai fotografijose atrodo lygiaverčiai. Išgaunama kompozicinė pusiausvyra tarp priekinio ir vidurinio planų, fono ir tolimo horizonto.
Kęstutis Stoškus. Senamiesčio panorama su Aušros vartais. 1998 m.
Fotografuojant miesto panoramas dažniausiai pasirenkamas toks pat žiūrėjimo taškas nuo Vilniaus kalvų, kaip ir XIX a. meistrų. Pasitelkiamas artimas vedutoms subalansuotas komponavimo principas. Bažnyčių siluetai tolimame plane ištirpsta rūke ar raibuliuojančioje medžių lapijoje. Kartais panoraminėse fotografijose pasirenkamas fragmentavimas ir bažnyčių stogai priartinami prie žiūrovo.
Malūnų, Bokšto, Tilto, Šv. Kazimiero, Šv. Mykolo, Šv. Ignoto gatvės fotografuojamos pagal jų vinguriavimo linijos perspektyvą ir rakursas čia dinamiškesnis nei kituose atvaizduose. Svarbus vaidmuo tenka ne pavieniams statiniams, bet jų savitiems urbanistiniams deriniams. Tapybiškumo įspūdį čia sustiprina atmosferiškumo pojūtis. Daug dėmesio skiriama žiūrovo santykiui su saulėtu ir debesų aptrauktu dangumi ir duobėtu grindiniu. Pulsuojančios šviesos ir šešėlių dėka fotografas perteikia kaitros, darganos ir speigo pojūtį.
Visos Stoškaus gatvių fotografijos – tikroviškos ir neinscenizuotos. Menininkas taip pasirenka laiką ir žiūrėjimo tašką, kad nebūtų triukšmingų, komercinių nūdienos ženklų. Visi vaizdai – nostalgiški ir romantiški, kai kurie persmelkti melancholijos. Viena iš būdingų šių fotografijų savybių – įvykių nebuvimas. Žmonės čia pasirodo labai retai, nebent šmėkštelėdami kaip atsitiktiniai praeiviai. Pagrindinis šių fotografijų herojus – pats senasis miestas.
Fotografuodamas katedrą ir Bernardinų bei Šv. Onos bažnyčių ansamblius, Stoškus dėmesį sutelkia į nepakartojamą eksterjerų ir interjerų savitumą. Prie tų pačių gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo monumentų Stoškus grįžta ne kartą, stengdamasis juos įamžinti kuo kompleksiškiau. Svarbią vietą čia užima ansamblių ryšys su aplinka: išsidėstymas urbanistiniame ir gatvės peizaže, santykis su aplinkiniais pastatais, reljefas ir želdiniai. Šiose architektūros paminklų fotografijose išraiška paveikiama atsisakius dramatiškų rakursų ir įstrižainių perspektyvų. Visos kompozicijos beveik frontalios. Statiniai dažniausiai fotografuojami iš arti ir tarsi šiek tiek pasitraukus į šalį. Taip puikiai perteikiamos išraiškingos skulptūrinės bažnyčių apimtys. Eksterjere, kaip ir interjere, taip pat daug dėmesio skiriama tektoninėms struktūroms. Tuo pačiu metu apibendrinimas derinamas su atidžiomis dekoro elementų studijomis. Tik šio fotografo dėka suvokiame kai kurių Vilniaus architektūros ansamblių pilnatvę, pamatome gausybę detalių. Fragmentas po fragmento mūsų akyse rekonstruojamas visas vienuolynas ar bažnyčia Senamiesčio organizme. Kartu su fotografu pažįstame ir gėrimės šia architektūra kaip nepakartojamu meno kūriniu.
Kęstutis Stoškus. Vaizdas su Vilniaus arkikatedra ir Valdovų rūmais. 2018 m.
Pastaraisiais metais Stoškus taip pat išbando šiuolaikinės fotografijos teikiamas galimybes kurti didelio formato darbus. Svarbus vaidmuo čia tenka atsirinkimui, kuris motyvas tinka, o kuris – ne. Fotografo archyve toks išdidinimas prasmingas ir pavyksta pirmiausia dėl jo kompozicijų tektoniškumo ir detalių precizijos.
Rotušėje greta eksponuodamas klasikinius sidabrinius atspaudus ant popieriaus ir skaitmeninius atspaudus ant didelių plokščių, autorius atskleidžia specifines abiejų technikų savybes. Pirmojoje grupėje išryškėja niuansai, kurių neperteikia ir geriausios reprodukcijos, tokie kaip subtilių tonų perėjimai nespalvotoje fotografijoje. Antrojoje grupėje išdidinimas padeda naujai pažvelgti į motyvo visumą ir detales. Architektūros paminklai čia vaizduojami ne tik monumentalaus dydžio, bet jiems suteikiama ir monumentali, apibendrinta plastinė išraiška.
Kęstučio Stoškaus senojo Vilniaus fotografijos buvo su pasisekimu rodytos Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Meksikoje ir Kinijoje. Personalinės parodos šia tema surengtos Poznanėje, Gdanske, Varšuvoje, Marburge, Kylyje, Leipcige, Paryžiuje, Miunsteryje, Dubline ir Pekine. Lietuvoje Stoškaus parodų surengta daug mažiau nei užsienyje. Pati didžiausia retrospektyva – 2005 m. Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje. Todėl didelis malonumas Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga vėl išvysti šias fotografijas.
Teksto autorė – R. Jurėnaitė
Paroda veiks iki balandžio 1 d. Vilniaus rotušėje
Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Parodos partneris – VšĮ Vilniaus galerija
