Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. rugsėjo 17 d. 15:57
Arvydas Šaltenis: „Nereikia meluoti, gražinti, pudruoti tikrovės“

Arvydas Šaltenis. Evgenios Levin nuotr.

Su tapytoju, buvusiu Vilniaus dailės akademijos rektoriumi, profesoriumi Arvydu Šalteniu (g. 1944) apie gyvenimą įvairiais laikotarpiais, menininkų kelius ir paveikslus kalbasi dailės kritikė Birutė Pankūnaitė. Dailininko prisiminimai susipina su šiuolaikinės politikos vingiais ir ryškių asmenybių blyksniais.

– Jūs manęs turbūt neatsimenate – aš buvau Jūsų mokinė Vaikų dailės mokykloje 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir esu gyva liudininkė, kokią įtaką darote kaip mokytojas savo gyvenimo filosofija ir kūryba. Buvote mūsų guru: gaudėme kiekvieną Jūsų žodį ir pastabą, o paveikslus, kurių matėme nedaug, laikėme tikrosios kūrybos etalonais. Aš pati mąstydavau, realybę ir meną buvau pripratusi suvokti pagal Jūsų pamokymus, kiekvieną minutę akimis gaudydavau motyvus, mintimis kurdama kompozicijas. Tik vėliau ėmė magėti į visa tai pažvelgti iš šalies, bandant susigaudyti ir įvardyti terminais – ekspresionizmas, aštrus egzistencializmas. O kokios mintys Jus užplūsta sėdint čia, Vilniaus dailės akademijos kieme, praėjus daug metų ir įgijus visokeriopos patirties?

– Atsimenu tave. Konarskio gatvėje, kur mokytojavau Vaikų dailės mokykloje. Ir paskui visąlaik sekiau: čia jinai, čia rašo… Tikrai. Aš labiau prisimenu vaikus iš mokyklos, nei studentus iš Akademijos. Tai mano pedagoginio darbo pradžia, labai entuziastingai dirbau. Daug jūsų sutinku. Kiti ir kitur nuėjo, nebūtinai į Akademiją. Pavyzdžiui, politikas Audronius Ažubalis, kultūrologas Almantas Samalavičius, gydytojas Valmantas Budrys, daug kitų. Tik susimaišė, kas kada, kas po ko. Prisimenu tave. Kai studijavai Institute, aš buvau iš jo išėjęs, nes su Vincentu Geču mes „brūžindavomės“. Aš pats išėjau ir tik su Sąjūdžiu grįžau.

„Upė. Justinui Mikučiui“, 1991

Puolė mane dėl Justino Mikučio, literato, filosofo – kam jį atsivedžiau pozuoti. O man atrodė, kad Justinas buvo labai svarbus. Pradžioje pasikviečiau jį į mokyklą, po to – čia. Man išėjus, pasitraukė ir jis. Bendravome su juo iki pat Nepriklausomybės, nes mirė vieną dieną prieš įsikuriant Sąjūdžio iniciatyvinei grupei. Verkiuose vyko paruošiamoji sueiga tų jėgų, kurios kitą dieną Mokslų akademijoje išrinko Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, į kurią ir mes su Broniumi Leonavičiumi buvome pasiūlyti. Verkiuose aš stovėjau prie lango ir girdžiu – gegutė kukuoja. Tarsi Justinui. Ligoninėje buvau pas jį prieš kelias dienas. Jis padarė didelę įtaką to laiko kartai: Arūnui Vaitkūnui, Algiui Skačkauskui, Eugenijui Varkulevičiui, Audriui Naujokaičiui. Pusę metų jį laikydavau kurse pas save studijoje, kur jis pozuodamas deklamuodavo eilėraščius… Apie Dievulį nieko nešnekėdavo, bet visa karta pajuto, kad yra kažkas daugiau ir už menininko idėjas. Čia, institute, trečio aukšto koridoriuje, rengdavome SMD (Studentų mokslinės draugijos) parodėles, jų kuravimą perėmiau po Jono Švažo mirties, kuris jau ligoninėje paprašė manęs, naujai atėjusio, jį pakeisti. Parodų aptarimuose Justinas aktyviai dalyvaudavo. Diskutuodavome su juo, šnekėdavomės prie paveikslų. Aišku, šnipų visokių iš saugumo būdavo, kurie vėliau raportuodavo. Bet Justinas niekur „nepramazydavo“. Jam sakydavau: „Justinai, jūs – tikras filosofijos katedros vedėjas.“ Jis juokdavosi patenkintas… Ar neteko su juo susidurti?

– Piešiau aš jį, žinoma, Vaikų dailės mokykloje. Ir kalbant girdėjau – Menininkų rūmuose per parodų aptarimus.

– Pažinau jį tik pradėjęs studijuoti, antrame kurse. Kažkas iš studentų parodė jį Dramos teatre, per pertrauką slenkantį palei sieną priešinga išsipusčiusiai miniai kryptimi, vargšą, nudryžusiu palteliu, sakė, kad čia toks filosofas, iš Sibiro grįžęs. Paskui kažkada Vildžiūnų namuose, Jeruzalėje, buvo sukviesti rašantys studentai – dailininkas Leonardas Gutauskas, dar besimokęs vyresniame kurse, buvo subūręs rašančiųjų būrelį. Dalyvavo Ričardas Vaitekūnas, Antanas Martinaitis, Vytautas Mačiuika, Veronika Vildžūnaitė, Šarūnas Šimulynas, dar kažkas. Aš gal buvau jauniausias tarp jų. Mikutis guli ant stalo, tamsa, žvakės, vynas. Mes aplink sėdime ir skaitome paeiliui savo eiles, tikėdamiesi, kad Mikutis jas kažkaip aptars. Pabaigiame ratu skaityti, o jis ima ir pradeda vokiškai deklamuoti Friedrichą Hölderliną, savo bendraklasį Vytautą Mačernį. O apie mūsų eilėraščius taip nieko ir nepasakė. Bet man labai įsiminė: matau profilį, o tos eilės – paslaptingos ir puikios…

„Natiurmortas su siuvimo mašina“, 1986

Vėliau, kai po studijų pradėjau dirbti Vaikų dailės mokykloje, kažkur susitikome. Žinojau, kad vargsta, „Sigmos“ fabrike vertėju dirba, technikinius tekstus iš vokiečių kalbos verčia, pakviečiau pozuoti. Susidraugavome. Sezaniškus pastatymus iš jo sukomponuodavau… Jis mano dirbtuvėje dažnai gyvendavo, o kai mane pakvietė dėstyti į Dailės institutą, „perkrausčiau“ ir jį. Sofija Veiverytė pykdavo: „Ką tu čia, Šalteni, su kažkokiais valkatom prasidedi?“ Atsakydavau, kad „tas valkata, Sofija, už mus įdomiau ir giliau kalba ir mąsto“. Studentai jį ėmė globoti. Atsimenu, per Velykas, kurių neleisdavo švęsti, užsirakinę savo studijoje su Mikučiu švenčia. Ir aš – prie jų. Jis laimingas, kad turi klausytojų. Įsimylėjo vieną studentę. Jam atrodė, kad tarsi ir neoficialios jų vestuvės įvyko. Rašė laiške. Viename tekste jautėsi kaltas, kad kažkur Žemaitijoje buvo žiauriai nužudyta mergaitė. Koks nekaltojo tekstas apie kaltę! Jo brolio dukra Mikutytė visus tuos tekstus, laiškus renka, tvarko, ir Akademijos leidykla ketina išleisti knygą. Pas mane gyvendamas jis kalbėdavo apie savo „mokinius“: Vaidotą Žuką, Arūną Vaitkūną, kitus. Labai jautė juos, gerai perprasdavo žmones. Važiuodavo ir į Kauną, gyvendavo su menininkais Didžiulių namuose, prie Kauno marių. Pas jį atvažiuodavo Aigi Jarsas, čiuvašių poetas, jo tremties bičiulis. Kartu kalėjo ir Vorkutos šachtose dirbo ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Mikutį suėmė ir išvežė iš Telšių. Mačernis žuvo traukdamasis, kitas bendraklasis Antanas Mončys atsidūrė Paryžiuje. Jie buvo trys draugai – Mačernis, Mončys ir Mikutis. Tomas Sakalauskas yra parašęs knygą apie Mončį ir Mikutį. Paryžiuje per Mikutį susibičiuliavau su Mončiu…

Kažkur rašiau, kad mano didžiausias nuopelnas Akademijoje – kad į ją atsivedžiau Justiną Mikutį, susiedamas jį su tuometine studentų karta. Išbuvau čia, institute, nuo 1975 iki 1982 m. Kartu ir jis buvo.

Visa tai prisimenu, kadangi Akademijos kieme sėdime. Kažkur rašiau, kad mano didžiausias nuopelnas Akademijoje – kad į ją atsivedžiau Justiną Mikutį, susiedamas jį su tuometine studentų karta. Išbuvau čia, institute, nuo 1975 iki 1982 m. Kartu ir jis buvo. Grįžau vėl per „revoliucijas“, kai studentai išsireikalavo viešai reitinguodami menininkus, kurių jie norėtų, kad dėstytų. Tik Justino jau nebebuvo. Akademijos muziejuje yra jo portretų, pastatymų iš anų laikų. A. A. Audrius Naujokaitis, emigravęs į Ameriką, yra padaręs labai gerų jo nuotraukų, tapybos darbų. Ir aš pats esu su juo paveikslą, piešinių nupiešęs. Vaidotas Žukas, be tapybos, ir filmą apie Justį sukūrė, buvo rodytas per televiziją. Ir kiti dailininkai yra sukūrę darbų su Justinu. Ir Ričardas Vaitekūnas, ir Vytautas Šerys, Valentinas Antanavičius, Antanas Kmieliauskas, Arūnas Vaitkūnas. Kiti poetai – eilių…

– O į Akademiją su Sąjūdžiu grįžote ne todėl, kad buvote davęs Mikučiui pažadą, kad grįšite? Apie tai perskaičiau Jūsų kūrybai ir gyvenimui skirtoje Ramintos Jurėnaitės knygoje.

„Autoportretas su šiukšlių dėže“, 1985

– O, tiesa. Kada paskutinį kartą jį Geležinkeliečių ligoninėje lankiau, jis, visai nusibaigęs, atmenu, prašė (tai prisiminiau tik vėliau, rektoriaudamas): „Sutvarkykit tą rektorių Gečą, pakeiskit Instituto ideologiją.“ Tiesiog pranašiškai. Jį visą laiką persekiojo, tai saugumas primušdavo, nepatiko jis valdžiai. Kai patekau į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Dailininkų sąjungoje mes su Viktoru Liutkumi sugalvojome suorganizuoti bendrą Sąjungos ir Instituto plenumą jaunųjų dailininkų ruošimo klausimais. Jau vyko studentų streikai – jie dėstytojų iškamšas kabino prie gatvės, kai kurių visai be reikalo – pavyzdžiui, Kėdainio, kuris buvo toks lietuviškas žmogus… Bet buvo toks laikas, o jauni žmonės radikalūs. Tame plenume Vytautas Brėdikis pasiūlė rektoriui pačiam atsistatydinti (atsimenu, Vytautas Vanagas, kaip ir visuose suvažiavimuose, šaukė: „Pašalinti iš Dailininkų sąjungos!“). Henriko Zabulio vadovaujama Švietimo ir mokslo ministerija vis dėlto rektorių atstatydino, Vincentas Gečas atsidūrė katedroje. Vedėju po Gražinos Vitartaitės pusmetį pabuvo Dereškevičius, o paskui teko man. Su Geču ir dirbome vienoje katedroje gana kolegiškai, bet vėliau jis pats išėjo, be jokio spaudimo. Dar tarybiniais metais jis sakydavo: „Ko jūs ten lendate į tą užsienį, viską reikia daryti per Maskvą.“ O juk mes niekur nelindome, net tokių minčių neturėjome. Sakydavau jam: „Aš irgi arklius paišau, iš kaimo esame, tie patys dalykai patinka.“ Jis buvo labai prieštaringas žmogus, dėl ko ir gaila. Atsimenu, po Švažo laidotuvių Tapybos sekcijos biure prie vyno jis pro ašaras kalbėjo, kaip viskas blogai. O oficialiai ragindavo važiuoti į Uralo gamyklas ir jų didybę paišyti. Kūrė kvailą sovietišką atmosferą, kurią jauni žmonės labai jautė. Iš kur buvo tas dvilypumas? Ar taip spaudė partija, saugumas? Jis gi puikus menininkas, bet toji ideologija… Mane irgi vertė stoti į partiją, šalia sėdint partsekretorei Ramelienei. Sakau jiems, „man jau kariuomenėje siūlė (tarnavau ten paimtas iš ketvirto kurso), sakydami, kad „tebe v žyzni kak maslom paidiot“ – „tau gyvenime kaip per sviestą eisis“. Išsisukinėjau tada sakydamas, kad esu dar nesubrendęs, man abstrakcionizmas patinka, kad iki socrealizmo nepriaugau, bandžiau išsisukti. Kariuomenėje tarnavome su broliu Sauliumi, abu mus spaudė. Bet kai rūsyje, kur reikėjo paišyti plakatus, rado iš namų atsiųstą Bib­liją, apšaukė „broliais sektantais“ ir paliko ramybėje. O dabar – vėl į partiją. O Ramelienė sako: „Nieko, tegul neskuba, suspės.“

O pas mane kaip tik tuo metu Petras Repšys sėdėjo, vyną gėrėme. Sutarėme su juo, kad jis būtų kitoje gatvės pusėje ir tarsi netyčia užeitų į kavinę ir prie mūsų prisėstų. Ateinu į sutartą vietą, privažiuoja kariškas „viliukas“, matau – Petras laksto kitoje gatvės pusėje, išsigandęs, kad mane išsiveža kažkur.

Saugumas žinojo, kad esu Tapybos katedros vedėjo Vlado Karatajaus kviečiamas į institutą dėstyti. Telefonu įsakė ateiti prie Tauro kavinės. O pas mane kaip tik tuo metu Petras Repšys sėdėjo, vyną gėrėme. Sutarėme su juo, kad jis būtų kitoje gatvės pusėje ir tarsi netyčia užeitų į kavinę ir prie mūsų prisėstų. Ateinu į sutartą vietą, privažiuoja kariškas „viliukas“, matau – Petras laksto kitoje gatvės pusėje, išsigandęs, kad mane išsiveža kažkur. Nuveža į „Vajantorgą“ Pylimo gatvėje, mažą kambariuką su telefonu, viską užrašinėja. „Mes žinome tą ir aną, tikrinome tėvus, ir pradeda klausinėti, kodėl Jonas Jurašas emigravo (Aušra Sluckaitė-Jurašienė – buvusi mano brolio Sauliaus žmona)?“ Sakau, kuo čia dėtas aš? Laukia, kad išpilčiau ant jo kokių pamazgų. Aš sakau, kad puikus vyras tas Jurašas, krepšinį kartu žaidėm už Dailės kombinatą. Jurašas tuo metu, kai buvo pašalintas iš teatro, kombinate darbininku dirbo, T. Valaičiui padėjo. „Tai sužinokite, ar Aušros sesuo Gražina irgi ruošiasi išvažiuoti.“ Ir t. t. „O kodėl Vladas Žilius išvažiavo?“ „Patys kalti, – sakau, – nekaltus dekoratyvinius optinius menus daro, o į parodas nepriima. Rimtas menininkas. Todėl ir nori išvažiuoti, nes čia pasireikšti negali.“ Atsiminiau tą saugumietį, stovėdavusį kampe per parodų atidarymus… Paskui duoda pasirašyti jau paruoštą tekstą. Aš – nesutinku. Pasirodo, ir Algimantą Švėgždą, ir visus kitus taip kamantinėdavo. Švėgžda į Londoną per Maskvą į stažuotę pateko, tai po to ataskaitą apie Anglijos dailininkų požiūrį į TSRS saugumui turėjo parašyti. Su Davidu Hockney, R. B. Kitaj, kitais garsiais dailininkais susitiko. Ir parašė, kad jie labai „myli“ Sovietų Sąjungą.

Mūsų karta vengė tų kompromisų visokiais būdais. Genai ir intuicija neleido. Tokia sėkla buvo iš tėvų, senelių, iš mūsų istorijos, iš pokario, ir baisi gėda būtų buvus stoti į partiją ar kaip parsiduoti.

„Skaidrė“, 1976

– Bet sprendžiant pagal kūrybą, kompromiso nedarymo kaina, gyvenant toje santvarkoje, buvo brangi?

– Nepasakyčiau. P. Repšys buvo atpirkimo ožys. Iš instituto jį išmetė. Man išeinant kareiviaut su juo per Vėlines į Filharmoniją nuėjome – Digrys ten vargonus pastatė ir koncertavo. Įkvėpti muzikos tą vakarą patraukėm į Rasas prie Čiurlionio kapo. Prisidėjo dar kelios studentės, mano suolo draugas iš Utenos, A. Gudaičio sūnus architektas. Bedeginant žvakutes ant kapo, mus apsupo, suėmė Petrą, mane, mano draugą, kiti pabėgo, nuvežė ir naktį pralaikė saugume. Tardė, klausinėjo apie tėvus. Tuo metu Rotundo gatvėje ant sienos buvo atsiradęs užrašas: „Laisvę Lietuvai!“ Tai buvo netoli mūsų Instituto bendrabučio, todėl įtarimas krito ant studentų. Paleisti slėpėm nelegalius skaitymus. Po to mus „auklėjo“ Instituto partsekretorius Reimeris. Mes aiškinome, kad per Vėlines norėjome pagerbti mūsų mylimą dailininką. Petras grįžo po metų, aš – po trejų.

– O tarnyba sovietų kariuomenėje, neatsiejama nuo Jūsų asmenybės ir kūrybos suvokimo, buvo labai sunki, sprendžiant pagal paveikslus? Ją laikėte visos ideologinės sistemos kvintesencija?

– Nesigailiu tos priverstinės tarnystės. Tada tai atrodė: „Dieve mano, treji metai!“ Buvau jau ketvirtame kurse. Grįžus mano draugai jau buvo baigę studijas. Tarnauti nesunku, tik slegia ilgesys. Mylimoji palikta, draugystė prasidėjusi, viskas nežinioje… Tarnavau raketiniame dalinyje, bet kartu reikėjo ir chudožniku būti – leninus paišyti. Ten nebuvo dažų plakatams, sakydavau, kad galiu jų gauti Vilniuje. Kai išleisdavo nupirkti, aplėkdavau visus draugus. Paskui dar įsigudrinome: atsiunčia iš namų telegramą: „Atvažiuoju, pasitik. Motina.“ Išleidžia vietoj dviem dienoms. Kaliningrado sritis, Gumbinė (Gusevas). Turėjau rūsyje pasislėpęs ilgą lietpaltį, į traukinį, dvi valandos – ir Kaunas, o tuoj ir Vilnius. Daug mūsų tokių su lietpalčiais lietuviukų sėdėdavo tame traukinyje. Pavojinga – gali pakliūti, į „gaubtvachtą“ gali sėsti. Parlėkdavau pas Algį Švėgždą, kuris jau buvo vedęs, čiūčiavo savo Martyną, baiginėjo mokslus. Pas Kostą Dereškevičių…

Tarnavau raketiniame dalinyje, bet kartu reikėjo ir chudožniku būti – leninus paišyti. Ten nebuvo dažų plakatams, sakydavau, kad galiu jų gauti Vilniuje. Kai išleisdavo nupirkti, aplėkdavau visus draugus.

Kariuomenėje buvo laiko apie viską pagalvoti, taip ryškiai dvasioje ir fiziškai pajausti šitą imperiją, visas jos nesąmones ir svetimumą.

Tarnaudamas turėjau etiudnikėlį ir rūsyje laisvu laiku tapydavau tarp ant skardų pripaišytų leninų rašantį brolį, savo autoportretėlius. Laiko nėra, braukai su spalva, kas svarbiausia. Galvojau, kodėl japonai tik truputį papaišo ir palieka tuščius plotus. Atrodė, jei tapysi nuo krašto iki krašto – uždusinsi paveikslą. Grįžęs parsivežiau daug darbelių ir surengiau parodėlę Instituto trečiame aukšte. Jokios reakcijos. Maniškiai jau buvo baigę. Gal būčiau ir toliau tapęs ta stilistika, dabar tie darbai ir man įdomūs. Viskas iš realybės – nesuki galvos dėl formos ar kad gražu būtų, nupiešti to jausmo, ką matai, ženklą. Ar tarp kareivių įkomponuoti Rafaelį iš atsiųstos knygos. Tarsi dienoraščiai tie etiudai. Vėliau iš tų etiudų ar piešinių atsirado ir didesni paveiksliokai, kurie nelabai tiko ano meto parodoms.

„Žmogaus galva (brolis)“, 1971

Mano kursiokai „neatstūmė“ manęs, nors reikėjo dar trejų metų, kad baigčiau studijas. Likau savas jų kompanijoje, prie kurios prisijungė ir Algis Kuras, todėl mus vėliau kažkas pakrikštijo „Ketveriuke“. Eidavome vieni pas kitus. Turėjai draugams parodyti, ką tapai. Aptarinėdavome. Buvome sau paskelbę klauzūrą tema „Tarybų Sąjungai – 55“, nes visur trimitavo tą sukaktį. Provokavome vieni kitus paišyti tiesą apie tuometinę realybę. Kuras, atsimenu, tapė tupintį šikinyke, aš – Lenino aikštėje klupdomus žmones… Nenorėjome eiti abstrakcijos pusėn vien dėl geros tapybos ar daryti užsakymus iš paskelbtų temų sąrašo – ką darė daugelis iš vyresniųjų, o ir bendraamžių menininkų. Bet buvo ir pavyzdžių – Antanas Gudaitis, Vincas Kisarauskas, Leopoldas Surgailis, Valentinas Antanavičius. Kaune kūrė bičiuliai dar nuo studijų laikų – Ričardas Vaitekūnas, Antanas Martinaitis. Pas Ričardą į Pažaislio vienuolyną, kur jis tuo metu dirbo muziejininkų vedėju, važiuodavome sutikti Naujųjų metų… Jis nusivežė mane į kaimą prie Veliuonos, kur pamačiau Algio Julijono Stankaus paveikslėlius. Tik menininko neradome. Jis gydėsi Žiegždriuose, psichiatrinėje ligoninėje. O tapė jis, ką mato. Realybę. „Gražu viskas, kaip yra.“ Šitas šūkis man pritiko. Iš Stankaus, iš Vaitekūno. Tiesa – svarbiausias dalykas. Kad tik nemeluotum savo matymo, savo jutimo… Galvoju, kad tai krikščioniška… Paskui ir mano pedagogika visa tarsi ant to susivėrė.

Buvome sau paskelbę klauzūrą tema „Tarybų Sąjungai – 55“, nes visur trimitavo tą sukaktį. Provokavome vieni kitus paišyti tiesą apie tuometinę realybę. Kuras, atsimenu, tapė tupintį šikinyke, aš – Lenino aikštėje klupdomus žmones…

Pirmą „Ketveriukės“ parodą (joje buvome penkiese – dar eksponavosi ir Algirdas Taurinskas iš Klaipėdos) rengėme P. Cvirkos gatvės salone. Sunešėme darbus sekcijos peržiūrai ir patyrėme kolegų cenzūrą. Teko išimti keletą darbų. Tuometinis sekcijos pirmininkas Leonardas Tuleikis su kažkokia pagieža ar pavydu mestelėjo: „Jūs ką, iškart į roges norit įšokt?..“ Galvojau: į kokias čia roges? Kuro paveiksle – vargana elektros plytelė ant palangės, Dereškevičiaus – piknikas ant žolės už miesto, Švėgždos – baisūs plastmasiniai indai, mano – žmonių prigrūstas autobusas… Atrodė, nieko drastiško. Tačiau visi kažką pajuto… Ministerijos klerkai gavo pylos, kad praleido mūsų parodą. Ją svarstė net Centro Komitete. Juokinga. Kaip baisi buvo bet kokia teisybė apie sumautą gyvenimą okupuotoje Lietuvoje. Viktoras Liutkus po 30-ties metų tą pačią parodą pakartojo „Maldžio“ galerijoje. Mūsų mokytojas Antanas Gudaitis labai džiaugėsi, kad susibūrėme. Gal jam priminė „ARSą“? Ir dar ragino pasikviesti Vaitekūną ir Martinaitį iš Kauno. Tik mums atrodė, kad jie – kauniečiai, mūsų bičiuliai, puikūs menininkai, ir patys gerai laikosi.

Po šešerių metų mūsų „Ketveriukę“ jau įsileido į Parodų rūmus. Nekūrėme jokių manifestų. Mus subūrė laikas ir pasaulėjauta. O oficialią pirmą tikrą menininkų grupę su įstatais dar tarybiniais metais, prasidėjus Sąjūdžiui, įkūrė Ričardas Vaitekūnas. Dailininkų sąjungos Tapybos sekcijoje nesusikalbėdavome – joje buvo beveik šimtas skirtingų pasaulėžiūrų ir pasaulėjautų narių. „24“ grupės pavadinimas – iš Pažaislio vienuolyno, kur kažkada stovėjo 24-ių vienuolių kamaldulų nameliai… Grupėje buvo ir menotyrininkai Alfonsas Andriuškevičius, Viktoras Liutkus. Nebuvo tik moterų, nes įstatai neleido. Tapytojos pyko…

„Vakaras“, 1973-1986

– Visą gyvenimą dirbate su jaunimu. Koks jis? Ar yra atgalinis ryšys? Jūsų įtaka jauniems akivaizdi, o kaip jie paveikia Jus?

– Mokausi iš jų. Ir iš vaikų, ir iš studentų, ir iš baigusiųjų. Mokausi ir ko nedaryt… Kai seki jų gyvenimus – tų pirmųjų mano mokinių (nuo tada, kai dirbau su jais Vaikų dailės mokykloje, o paskui ir Institute), matau jų darbelius, darbus, jų kūrybą, tai ir yra puikiausia mokykla ir mano pedagogystei, ir apskritai – gyvenimui, kūrybai… Tikrinu save – ar teisingai mačiau, jaučiau, spėjau jų stuburėlius dar paauglystėje, ar teisinga buvo mano pedagogika ir bendravimas su jais. Išlieka net ir bežodis vidinis ryšys visam gyvenimui. Daugybė jų: ir Sigutė Maslauskaitė, ir Jūratė Mikailionytė, Rita Aleksandravičiūtė, Nomeda ir Šarūnas Saukos, Vygantas Paukštė, Vaidotas Žukas, Arūnė Tornau, Tojana Račiūnaitė, Rūta Janonienė, Algis Skačkauskas, Audrius Dzikaras, Vidas Ilčiukas, Živilė Jasutytė, Eglė Velaniškytė, Kostas Bogdanas, Jonas Vaitekūnas, Ričardas Bartkevičius, kiti. Dėl daugumos neapsirikau. Mano tėvai – mokytojai (abu lituanistai). Gal iš jų – tai, kad šitas darbas man pritiko. Jau keturiasdešimt penktus metus tai darau. Svarbiausia išmokyti juos „matyt“, o kai „pamatys“, tai panorės tai, ką mato, nupiešti ar nutapyti. O tada išmoks, kaip tą padaryt, kad būtų tikra. Taip sakė ir Stevenas Anaya (grafikas, Liucijos Baškauskaitės vyras, atvykęs su ja iš Amerikos ir keletą kartų dėstęs Akademijoje). Piešti akademiškai galima išmokyti. Bet jei „nematys“, nejaus – kas iš to?

Atsimenu, kaip Vytautas Landsbergis savo kūrybos vakare citavo vieno muziko mintį, kad reikia taip klausyti, jog atskirtum, ar vėjas avižoj, ar rugy šiurena. Taip ir akimis – matyti, kaip keičiasi žalias gluosnio rūbas, kai vėjas jį pašiaušia. Vaikus reikia mokyti tai pamatyti, girdėti.

Kaip tapyti? „Nemeluok“, – sakau savo mokiniui. „Nesimaivyk“, negražink to, ką matai. Svarbiausia – tiesa. Tavo jausmo, tavo matymo. Charakterį pajusk, ar tai būtų portretas, ar natiurmortas, ar peizažas. Ne išorinį, o vidinį. Dėl to reikia jautrumo mokyti – ir linijai, ir tonui, ir spalvai, viskam, ką matome.

Atsimenu, kaip Vytautas Landsbergis savo kūrybos vakare citavo vieno muziko mintį, kad reikia taip klausyti, jog atskirtum, ar vėjas avižoj, ar rugy šiurena. Taip ir akimis – matyti, kaip keičiasi žalias gluosnio rūbas, kai vėjas jį pašiaušia. Vaikus reikia mokyti tai pamatyti, girdėti. Dabar žmonės bunka nuo triukšmo, nuo visokiausių tyčinių efektų, „cirkų“ menuose, nuo ekranų spindesio. Ir dramatiškų dalykų gali būti, bet subtiliai padarytų. Tos subtilybės į gėrį, į atjautą veda.

Viskas yra kartu ir edukacija. Menininkas turi mokėti ir paaiškinti, padėti žmogui suprast, ką jis daro. Tam pas mus ir magistrantūra, meno doktorantūra. Tik Akademijoje turim išlaikyti pusiausvyrą tarp paveldo, tradicijos ir naujausių idėjų. Abiem sparnais turime skristi. Kad konceptualizmas neišvirstų vien į tekstus, kalbėjimą ir filosofavimus, kada nebelieka į ką žiūrėti. Kad išliktų dailės vizualumas, emocija. Kad studijuojant reikia begalinės kantrybės išmokti savo specialybės amatą, pažinti medžiagą, su kuria dirbi. Dabar dažnai ir tapybos, ir kitų specialybių studentai, nebeįveikdami pagrindų, puola filmuoti ar kurti performansus, tarsi ten daugiau galimybių išsireikšti ir menamai būti avangarde. Naujos priemonės ar technologijos be žmogaus pasaulėjautos ir išgyvenimo gylio dar nesukuria rezultato. Negaliu būti jokiu teisėju ar teisuoliu… Matau, kaip kiekvienais metais ateina tikrų asmenybių, puikių jaunų menininkų. Vieni susiformuoja greičiau, kiti lėčiau, ir čia dirbtinai to nepagreitinsi. Menininko gyvenimas ir kūryba neatsiejami. Kūryba – tarsi biografija. Reikia tikėti kiekvienu…

„50 metų Sovietų Sąjungai“, 1972

Atmenu ginčą ar nuomonių išsiskyrimą su Kęstučiu Zapkumi, garsiu lietuvių dailininku Amerikoje, kurį metai iki nepriklausomybės pakviečiau atvažiuoti dėstyti Akademijoje. Jis sutiko atvykti tik tada, kai Lietuva būsianti laisva. Ir atvyko, atsiveždamas savo programą, labai intensyvaus darbo su studentais metodiką, kuri vertė kuo greičiau pažinti, suprasti save ir susikurti savąją meninę raišką, būti „konkurencingam“ meniniame pasaulyje iš karto po studijų. Mes gi augindavome juos pamažėle, natūraliai, pagal kiekvieno galimybes. Dar Zapkus stebėjosi, pyko, ko mes juos – studentus – vežame į kaimus vasaros praktikoms. Sakiau, kad jie nori ir medį apsikabinti, ir žolėje pasivolioti, ir dangų visokį pamatyti… „Į fabrikus juos!“ – šaukė man Kęstutis. O aš prisiminiau, kaip mes tarybiniais metais turėdavome prievarta sukurti ar iš „Audėjo“, „Plastmasių“, ar iš kitų gamyklų idėjines kompozicijas. Supratau jį – buvo įdomu, naudinga pažinti kito pasaulio kitą mokyklą. Katedroje daug kam netiko jo metodai. O studentai dirbo užsidegę… Susikūrė „Gerų blogybių“ grupė. Keletas su Fulbrighto stipendijomis, kurias išrūpino jų naujasis mokytojas, išvažiavo studijuoti į Ameriką. Pernai Kęstutis vėl buvo atvykęs, jo darbų paroda veikė Nacionalinėje dailės galerijoje. Buvo surasta jo tėvo, Lietuvos partizano, kapo vieta. Akademija suteikė Kęstučiui Zapkui garbės profesoriaus vardą… Ir dabar supažindinu antrakursius su Zapkaus klausimynu. Tebetęsiame jo kursą, kur tapytojai blokais susipažįsta su pagrindiniais modernizmo raiškos būdais tapyboje.

Kaip tapyti? „Nemeluok“, – sakau savo mokiniui. „Nesimaivyk“, negražink to, ką matai. Svarbiausia – tiesa. Tavo jausmo, tavo matymo. Charakterį pajusk, ar tai būtų portretas, ar natiurmortas, ar peizažas. Ne išorinį, o vidinį.

– Jūs turbūt maksimalistas, kompromisų nepripažįstate ta prasme, kad jeigu tapote – tai tapote, kaip tarybinės tikrovės sąlygomis, o jeigu dirbate visuomeninį, politinį, administracinį darbą Laisvei atėjus – visiškai atsiduodate jam?

– Politikoje kompromisų neišvengsi. Tik jie negali išduoti esminių dalykų. „Perestroika“ atvijo mus į Dailininkų sąjungą jai vadovauti. Bronių Leonavičių, Viktorą Liutkų, mane, kitus… Tasai 1987 metų revoliucingas dailininkų suvažiavimas, per kurį mirė CK generalinis sekretorius Petras Griškevičius, visuomenėje buvo pastebėtas, o kada į sąjungą „žvalgybai“ atėjo pirmieji Sąjūdžio iniciatoriai, mes entuziastingai jiems pritarėme, nes pas mus jau vyko filosofų ir kūrybinės visuomenės seminarai, kiti renginiai. O išrinkus mus į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Dailininkų sąjunga tapo pagrindine visos Lietuvos Sąjūdžio būstine – štabu. Ėjome iš tikėjimo ir pareigos. Teko važiuoti į pirmuosius Sąjūdžio mitingus Švenčionyse, Kėdainiuose, Rokiškyje, Nidoje, Utenoje ir Vilniuje, sakyti kalbas tūkstantinėms minioms. Drebėdavo kinkos iš jaudulio, iš nemokėjimo kalbėt. Bet dvasia pleveno fantastiška. Utenoje, tribūnoje – ir mano tėvas, kiti jo kartos žmonės. Sąjūdis buvo mums visiems, o jiems – ypatingas stebuklas.

„Žvėrynas“, 1983

Metai iki Kovo 11-osios mes pirmi iš visų kūrybinių sąjungų atsiskyrėme nuo TSRS dailininkų sąjungos. Prieš tai viename sąjunginiame plenume Viktoras Liutkus su latvių dailininku per naktį parašė tekstą viešam laiškui į Kremlių, į visus aukščiausius TSRS valdžios organus, reikalaujantį atšaukti jau paruoštus įsakus, draudžiančius mitingus ir kitas laisves… Suvažiavimas pritarė šiai rezoliucijai ir po jos paskelbimo draudimai buvo atšaukti. Nežinia, kaip būtų buvę toliau, jei „Perestroika“ būtų buvus sustabdyta… Menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė yra iš to laiko disertaciją apsigynusi.

Dar Zapkus stebėjosi, pyko, ko mes juos – studentus – vežame į kaimus vasaros praktikoms. Sakiau, kad jie nori ir medį apsikabinti, ir žolėje pasivolioti, ir dangų visokį pamatyti… „Į fabrikus juos!“ – šaukė man Kęstutis.

Įsikinkiau į Dailės instituto pertvarkas. Ir Viktoras, ir Bronius po kiek laiko pasitraukė iš sąjungos. Nėjome į didesnes politikas. Siūlė kandidatuoti rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą. Atsisakėme. Kai tos sąjūdinės jėgos išstūmė ir mane išrinko rektoriumi, ėjau vėl iš pareigos, tikėdamasis daug ką pakeisti. Tėvas atsiuntė laišką, kuriame mane mokė anos, tikros Lietuvos dvasia, ką reikėsią daryt. Per inauguraciją atsiprašiau Bernardinų bažnyčios ir brolių pranciškonų už visas dailininkų bažnyčiai per sovietų okupaciją padarytas nuodėmes. Skambindamas grąžinau varpą, kurį išsaugojau radęs studijoje po kariuomenės. Prašiau mūsų bendruomenės grąžinti „pasiskolintus“ bažnyčios daiktus, skulptūras ir kita… Iki šiol gėda klausti, ar kas iš tos senosios kartos ką grąžino… Geras jausmas turėti tokius kaimynus. Atmenu, kai kardinolui siūliau, kad galėtume kartu, neatsitvėrę gyventi, kad biblioteka būtų bendra, muziejus mūsų ir tėvo Andriekaus kolekcijoms, kad mes šventesni būtume, o broliai dar pasaulietiškesni… Kardinolas tik šypsojosi…

Mūsų mylimo Juliaus pamokslai ir Mišios, kuriomis pradedame savo mokslo metus, tokie reikalingi, džiuginantys ir įkvepiantys mūsų bendruomenę, naujai atėjusius mokytis. Kai pirmą sykį tai darėme, Julius privertė ir mane jam padėti pamokslą sakyti. Atmenu, kaip jaudinausi pirmąsyk bažnyčioje kalbėdamas… Ir apie tai, koks čia paveikslų sandėlys buvęs, ir kaip studentais būdami landžiodavome po rūsius kaukolių ieškodami, nes anatomiją išmokti reikėjo. Vladas Drėma mokė, kad kiekvienas dailininkas turi turėti kaukolę… Barbarai buvome…

„Daikteliai iš Sprakšių I“, 1996

Visad per Kultūros naktį prašydavau, kad būtų žmonėms atvertas koridorius į zakristiją, kur mūsų studentai restauravo senąsias freskas. Tas santykis su bažnyčia, mūsų kaimynais, kiekvienam individualus, bet visiems svarbus, nes tiek menininkų kartų čia užaugo.

Jaučiu, kad administruodamas daug ko nepadariau, ką turėjau. Valdiškame, kolektyviniame darinyje labai sunku. Gal privačioje mokykloje galėtum. Daugiausia nusivylimų patyriau būdamas miesto Taryboje, kur per penkias kadencijas iš vidaus pamačiau pozicinį ir opozicinį partijų gyvenimą, vadų ir vadukų ambicijas, neprofesionalumą. Gal ką ir pavyko padaryti kultūroje, švietime. Europos kultūros sostinės idėja gimė Stokholme, tik gaila, kad pats renginys sutapo su krize. Art VilniusKultūros naktis, kiti projektai liko gyventi. Mokyklų reformą, jų optimizavimą pradėjome. Pasitraukiau ir suspendavau savo partinę narystę, pasipriešinau neprotingam, mano manymu, politiniam konservatorių manevrui, po kurio į valdžią mieste, o paskui ir į Seimą atėjo Voldemaro Tomaševskio kompanija. Aš ne prieš lenkus, bet prieš tuos, kurie prieš Lietuvą. Partiniai interesai tampa svarbesni už bendrus.

Labai daug savo kūrybinio laiko praradau būdamas politikoje ir administruodamas. Tik neturiu teisės skųstis…

– Jūs minėjote naujas formas. Bet ir pats Strakšių daiktelius dėliojote nebetapydamas… Tai būtų užuomina į atsinaujinimą.

– Aš tada, 1992 m., buvau stažuotėje Paryžiuje. Rinkimai, laimi kairieji ir grįžta jau buvę daugelis partinių. Paryžiuje mūsų ambasadoje reaguoja atitinkamai, žinodami, kad jau reikės krautis lagaminus (ambasadoriumi tada buvo Balakauskas). Tuomet sukūriau grįžęs iš liūdnumo dėl Lietuvos… Herbas. Kam man jį perpaišyti? Priklijavau. „Smetanską“, sudraskytą, dirbtuvėje pas mane kabodavo. Vytis. Vinys surūdijusios… Ubagėlio su šuniu piešinėlis… Senas duonriekis peilis… Iš kaimo sodybos numelioruotos tie visi daikteliai susirankioti, ant drobės priklijavau, gal naiviai. Sūnaus piešinys, miręs mažiukas… Korys tuščias… Šventas Marijos ir Juozapo paveikslėlis… Ant drobės – tarsi tapau. Skaudūs, trapūs dalykai. Išėjo triptikas: politika, religija, darbas. Radau „Singer“ siuvamosios mašinos afišą, stribų kulkų suvarpytą… Natūraliai taip išėjo. Nežinau, ar čia atsinaujinimas. Gal tąsa viso, kas anksčiau buvo.

„Laukas“, 1971

– 1985 m. nutapėte labai dramatišką savo autoportretą šiukšlių dėžėje („Autoportretas su šiukšliadėže“). Man jūs esate dvejopas, turėjau laimę pažinoti du Arvydus Šaltenius: tarybinių metų Šaltenis yra draskomas prieštaravimų, tragiškas, nelaimingas, itin skaudžiai išgyvenantis, sunkiai brendantis per klampią kasdienybę, o kitas, Laisvės metų – pozityvus, švytintis, sėkmingas, lyriškas ir optimistiškas. Šią istoriją skirianti riba – Lietuvos Nepriklausomybės atgavimas. Ar galima teigti, kad jūs esate visomis šaknimis suaugęs su aplinka ir ištransliuojate visuotinę situaciją, todėl politiniai pokyčiai tiesiogiai atsispindi ir Jūsų biografijoje, ar tai tiesiog asmenybės evoliucija, augimas? Koks dabar būtų jūsų autoportretas?

– Ne visada išeina padaryti, kaip jaučiu. Šiukšlių dėžėje su tulpe save nutapiau iš asmeninių paskatų. Vaikelis man mirė, ir aš savęs nekenčiau, kodėl neišsaugojau. Kaltę jaučiu, ją nešioju visą laiką, labai graužiuosi. Anksčiau ir dabar mane traukia ir peizažas, ir šviesą man norisi tapyti, ir šešėlį… Kaltės jausmas – iš santykių tarp žmonių. Esu nutapęs „Sūnų paklydėlį“, tokį literatūrišką. Bet viskas dar tęsiasi, dabar kuriu tokį didesnį paveikslą. Norisi kalbėtis su visais – ir mirusiais žmonėmis, kad būtų kaip malda. Turėjo būti parodoje, kuri buvo surengta pagal išleistą monografiją. Aš norėjau kitaip, bet aplinkybės neleido. Viena šeima yra, kai nevedęs, tėvai, broliai, sesuo. Visai kas kita, kai esi vedęs, turi jau savo šeimą, gyvenimą su moterimi, savo vaikais. Norėjau daryti taip, kaip iš tikrųjų gyvenau, gyvenu.

Žinau, kad turiu tapyti ar rašyti apie tai, kaip dabar gyvenu, kaip matau ir jaučiu pasaulį. Tačiau dažnai norisi sugrįžti ir tarsi iš naujo perdaryti tas senąsias idėjas ar motyvus – kaip jie iš dabarties atrodo. Nes turiu daug nerealizuotų eskizų, piešinių. O autoportretą iš tikro ruošiuosi nutapyti. Matysim, koks jis bus.

Žurnalui „Kelionė su Bernardinai.lt“ kalbino Birutė Pankūnaitė 

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!