Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. spalio 24 d. 19:38
Pasveikinti Vilnių. Pokalbis su tapytoju Ričardu Zdanavičiumi

Ričardas Zdanavičius. | Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

Pokalbį apie kūrybą ir Vilnių su tapytoju, restauratoriumi ir parodų kuratoriumi Ričardu Zdanavičiumi pradedame nuo paukščių. Menininkas prisipažįsta mėgstantis juos stebėti, lesinti, laukti užklystančių iš Reformatų parko, šalia kurio gyvena. Sparnuočius vadina lygiateisiais sostinės gyventojais, kurių pavidalai atkartoja plastiškas senamiesčio pastatų ir dekoro elementų formas.

„1323 metų sausio mėnesį Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas lotynų kalba parašė laišką Europos miestams, kuriame pirmą kartą paminėjo mūsų sostinės vardą. Prie kai kurių Vilniaus pastatų durų dar galima rasti užrašą SALVE – tai pagarbus kreipinys į miestą ir miestelėnus lotynų kalba. Norėčiau paskatinti dailininkus kurti paveikslus Vilniaus tema ir kelerius metus sveikinti jį su artėjančiu įkūrimo 700-mečiu“, – pasakoja tapybos ciklo „Dialogai“ autorius, Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslų gaivintojas ir artėjančios jungtinės parodos „Salve, Vilnius!“ sumanytojas.

– Keliolika metų kuriate tapybos ciklą „Dialogai“, kuriame tęsiate pokalbį tarp dailininko ir modelio, vyro ir moters, žmogaus ir miesto. Kaip vyksta vidinis dialogas tarp Ričardo Zadanavičiaus tapytojo, restauratoriaus, parodų kuratoriaus, paukščių lesintojo?

– Kiekvienas dialogas prasideda nuo noro atsisukti į žmogų, moterį, aplinką. Šalia namų ramiai žaliuoja Reformatų parkas. Kai kurie medžiai papuošti širdelėmis ir nėriniais, tai žmogus bando su jais kalbėtis. Senus medžius iškirs, toks laikas, kai lengviau pašalinti negu prisitaikyti. Reformatų parkas įkurtas ant kapinių, pagal senąjį baltų tikėjimą medžiuose gyvena vėlės, nepaisant to, dialogas bus nutrauktas.

R. Zdanavičius, „Mėnesiena“.

Esu nekalbus, labiau mėgstu stebėti, bet bendrauti galima ir tylint. Svarbiausia – turinys. Štai mano paveikslas, kuriame atvaizduota mergina gėlė.

Mergina pati savaime yra graži. Stebi ją kaip gėlę, augalą, maišai spalvas, ir įvyksta pokalbis.

Restauravimas įdomus tuo, kad leidžia prisiliesti prie meno istorijos ir mūsų klasikų. Tai didžiulė atsakomybė. Gali paliesti paveikslo paviršių, įtrūkius, deformacijas. Pamatai, kokie skirtingi gali būti formatai. Stebėjausi, kodėl taip yra, svarsčiau, iš kur atsiranda arkos ir ovalai, kol galiausiai nusprendžiau surengti pasveikinimą Vilniui – jungtinę parodą „Salve, Vilnius!“

– Kaip Jus veikė pokalbiai su istorinėmis asmenybėmis, ypač Pranciškum Smuglevičium, kurio paveikslus ilgus metus restauravote?

– P. Smuglevičius pradėjo lietuviškąją tapybos mokyklą. Jo tėvas, pavarde Šmuglevičius, buvo kilęs iš Žemaitijos. Pranciškus, labiausias vaikas šeimoje, mokėsi Italijoje, grįžęs į Vilnių jau mokė piešti kitus. Lietuva turi nedaug garsių menininkų, turėtume jais didžiuotis. Visada jaučiau pagarbą savo mokytojams, net jeigu jie gyveno praėjusiais amžiais.

Vaikystėje iki penkerių metų gyvenau tuometiniame Dailės institute. Prisimenu, kaip klaidžiodavau koridoriais ir baimingai stebėdavausi aukštomis statulomis. Svarstydavau, kokias dievybes jos vaizduoja. Netrukus persikėlėme į Žvejų gatvę, iš kurios žiūrėdavau, kaip Vilnelė įteka į Nerį. Vėliau gyvenau Boriso Dauguviečio gatvėje, iš kurios akimirksniu patekdavau į Katedros aikštę. Hipiavimo laikotarpis, sėdėjimas ant vadinamųjų akmenų arba girnelių, pasivaikščiojimai Brodu, kavinės, merginos ilgom gėlėtom suknelėm. Labai gražus laikotarpis.

Mano tylos vietomis liko Žvejų gatvė ties Vilnelės ir Neries santaka bei Bastėja. Mokiausi Antano Vienuolio mokykloje, dabartinės Jėzuitų gimnazijos pastate, žiemą per pertraukas čiuožinėdavome nuo kalno. Pasirodo, jis susiformavo iš šiukšlių, kurios ilgai saugojo požemius nuo suirimo. Teko girdėti apie kalne prasmegusį arkliuką, kurio vaduotojai atrado gerai išsilaikiusius mūrus.

R. Zdanavičius, „Špagatas“.

– Kviesdamas menininkus sveikinti Vilnių su įkūrimo 700-mečiu, pateikėte jiems iššūkį – paveikslų formatai turi būti neįprasti: ne kvadratiniai arba stačiakampiai, o apvalūs, ovalūs, sferiniai, medalioniniai arba arkiniai. Kitaip tariant, bent viena paveikslo kraštinė turi būti lenkta. Ar lenkta linija Jums žymi Vilniaus tapatybę?

– Ilgai galvojau, iš kur atsirado lenktos linijos. Įsivaizdavau, kad turtingi žmonės statėsi namus nesilaikydami aiškaus plano ir suformavo apylankas. Tikriausiai lemiamą reikšmę turėjo reljefas. Tokiose gatvėse sunku prisišaukti pažįstamą. Mane liūdina nykstantys senieji grindiniai. Pylimo gatvė buvo grįsta juodu akmeniu, galbūt granitu, K. Kalinausko gatvė – stambiomis, masyviomis plokštėmis. O koks žavus buvo Gedimino prospektas, atlaikęs pėsčiųjų žingsnius ir žirgų kanopas! Romantiką, kuris vaikšto nuleidęs galvą, aplanko liūdnos mintys. Pakėlęs žvilgsnį, grožiuosi pastatų dekoro elementais, langų karnizais, askaronais.

– Ir patiriate baroką, laikmetį, kurio dvasia stipriausiai persmelkusi sostinę?

– Taip, Vilnius – neabejotinai barokinis miestas. Lengvos, grakščios formos, arabeskos, akantai, kolonados. Užėjęs į barokinį pastatą, iš karto atsiduri po skliautu. Skliautas suteikia iškilmingumo, didingumo, erdvės pojūtį, visiškai kitaip formuoja erdvę. Barokinės formos atkartoja ir Vilniaus reljefą.

Autorius dirbtuvėje prie paveikslo „Labas rytas, Vilniau“.

– Lenkta linija atkartoja vieną pagrindinių Jūsų kūrybos temų – moters figūrą. Neslėpdamas susižavėjimo, minite jos galimybes virsti skliautu arba arka.

– Tuo tarpu rankos ir kojos galėtų atkartoti gatves. Moters kūnas labai gražus ir plastiškas. Vyrai panašūs į norvegiškus kalnus ir fiordus, jų raumenynas tvirtas ir kampuotas, o moterys panašesnės į mūsų kalvotą kraštovaizdį. Man atrodo, kad savo paveiksluose vaizduoju judančias figūras. Štai mergina gėlė, regis, galėtų sau stovėti, bet ji kelia rankas, stiebiasi į saulę. Vyro, dailininko žvilgsnis į moterį ir jos žvilgsnis į vyrą kuria nesibaigiantį pokalbį.

– Skiriamieji Jūsų tapybos bruožai – stora linija ir gyva spalva. Kaip jos nugulė Jūsų darbuose?

– Iš pradžių svajojau stoti į grafiką, vėliau jos principus pritaikiau tapyboje. Atsirado linija, dėmė, spalva. Tapytojas Jonas Čeponis padrąsino užkelti spalvą. Pasitikėdamas tikriausiai metru per toli nuėjau. Galėjau tapyti plokščiai, be apimties, bet spalva turi kitą emocinę įkrovą, ji spinduliuoja energiją, daro psichologinį poveikį žiūrovui.

Autorius prie paveikslo „Vyras, žiūrintis į moterį“.

– Vidinių būsenų ir paskatų atspindys?

– Ir vidinių, ir fiziologinių. Silpstant regėjimui, drąsiau užkeliu spalvą. Pradedu nervintis, jeigu jos neįžiūriu. Spalvas pradedu maišyti ant paveikslo, paverčiu jį palete. Kartais mėgstu nesilaikyti linijų, spausdamas dažų tūbelę užlipu ant fono. Atsiranda spontaniškų linijų, netvarkingų įbrėžimų.

– Klausydama mūsų pokalbio, Jūsų žmona, dailininkė Loreta Zdanavičienė, nusijuokė, kad Jūs kalbate banguojančiais sakiniais, tuo tarpu ji viską pasakytų keliais žodžiais. Koks dialogas vyksta tarp skirtingo temperament menininkų?

– Tiesą sakant, studijuojant tuometiniame Dailės institute, slapta žiūrėdavau, kaip dirba Loreta ir manydavau, kad ji geresnė tapytoja už mane. Galima sakyti, iš jos išmokau derinti ir maišyti spalvas. Patiko, kad Loreta drąsiai ir gražiai tapo, tikriausiai, taip ir prasidėjo meilė.

– Kokie bendro pokalbio atgarsiai girdisi abiejų darbuose?

– Restauruodamas pradėjau siūti. Surinkdavau ir sudurstydavau kitų restauratorių išmestas atraižas. Jos būdavo netradicinio formato, išorinėje pusėje matydavosi siūlės. Vėliau, kai Loreta pradėjo kurti „Siuvinėtas istorijas“, rinkau senus audinius ir juos restauruodavau. Adydavau, siūdavau, apkraštuodavau. Loreta tokiems darbams neturi kantrybės, o mane jie ramina. Jos kūriniuose atgimsta siuvinėti motyvai iš senų rankų darbo daiktų, pasakojančių apie praėjusį laiką, jo kasdienybę ir grožio paieškas. Ji prikėlė mano mamos siuvinėtą užtiesalą, kuriuo užklotas gulėdavau tuometiniame Dailės institute kūdikystėje, pažįstamų šeimų relikvijas, kraičio skrynių lobynus. Restauruodamas Varnių bažnyčią, susipažinau su močiute, buvusia mokytoja. Ji už pokalbius dovanojo senų audinių, vadinamųjų siuvinėtų kulisų.

R. Zdanavičius, „Pilnatis“.

– Ar keičiantis miestui vis dar atpažįstate savo Vilnių?

– Atpažįstu. Senas tvirtas mūras išlieka, jis paženklintas laiko ir dulkių patina. Vakarais visada einame pasivaikščioti. Anksčiau buvo daug atvirų, pereinamų kiemų, per juos galėdavai kirsti kelias gatves. Juose rasdavome įvairių netikėtų dalykų. Akmenį, skirtą užtverti kelią vežimui, keistos formos plytelę, seno grindinio fragmentą. Per juos vyksta nesibaigiantis pokalbis su miestu.

Pirmoji paroda „Salve, Vilnius!“ 2019 metų sausio mėnesį vyks „Arkos“ galerijoje, Vilniuje.