Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2018 m. lapkričio 17 d. 16:47
Kas yra simbolizmas?

M. K. Čiurlionis, „Laidotuvių simfonija VI“, 1903. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu dailininkas mėgo simbolistinius motyvus – mišką su tolumoje blyksinčiomis paslaptingomis šviesomis, jūrą, laivelius, fantastinius vartus, muzikuojančius angelus, nekonkrečius siluetus.

Simbolizmas – tai XIX amžiaus pabaigos dailės srovė, kurią greitai užgožė besiformuojantis modernizmas.

Simbolizmas daugeliu atžvilgiu priešintas XIX amžiaus mokslo bei technikos pasiekimams, jų svarbos sureikšminimui. Simbolistams buvo svarbūs visai kiti dalykai – dvasinis pasaulis ar gyvenimo paslaptingumas. Jie vadovavosi idealistinės (Artūro Šopenhauerio, Frydricho Nyčės) filosofijos nuostatomis, pagal kurias būties esmę galima tik nujausti, o ne suvokti protu.

Gogenas, pavyzdžiui, teigė, kad emocinė plotmė kur kas svarbesnė už intelektinę, todėl dailininkas privalo tapyti, vadovaudamasis nuojauta bei vaizduote. Neveltui, simbolistų darbuose koncentruojamasi ties nematomos tikrovės pasauliu, transcendentine erdve. Šiuo atžvilgiu simbolizmas artimas romantizmui: realybė čia taip pat tėra paviršius, po kuriuo slypi idealusis gyvenimo suvokimas.

Edvardas Munchas, Audra“, 1893. Šiame paveiksle audra – ryškus ne tik fizinis, bet ir emocinis vyksmas. Baltas moters rūbas čia simbolizuoja nekaltumą, kuris baugiai išryškėja kontrastingame artėjančios vėtros, liūties, uragano fone.

Trumpai tariant, simbolistams pasaulis atrodė dvasiškai nusmukęs, o žmonės – sumaterialėję. Dėl šios priežasties dailininkai savo kūriniais siekė trikdyti jų klastingą dvasinę ramybę. Simbolistų darbuose gausu sapnų, košmarų vaizdinių, rodomos iškreiptos realybės detalės, daug dėmesio skiriama vidinės pusiausvyros nebuvimo vaizdavimui. Gamta simbolistų kūriniuose – grėsminga ir bauginanti.

 

Suprantama, simbolistams buvo ypač svarbūs simboliai, padedantys išreikšti tam tikras idėjas. Anot to meto dailininkų, simbolis yra geriausia priemonė atskleisti paslėptas pasaulio reikšmes, jų santykį su žmogumi.

Žymiausi šios srovės atstovai – Gustavas Klimtas, Edvardas Munchas, Odilonas Redonas, Džeimsas Ensoras. Iš lietuvių autorių – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Kazimieras Stabrauskas, Petras Kalpokas.