Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. birželio 21 d. 20:45
Kas yra postmodernizmas ir kuo jis skiriasi nuo modernizmo?

Endžio Varholo „Marilyn diptikas“ vaizduoja garsiosios amerikiečių aktorės portretą, 25 sykius atkartotą pirmame ir tiek pat kartų – antrame paveiksle. Atkartojimas yra užuomina į žvaigždės dominavimą medijose ir jos, kaip pop ikonos, nemirtingumą. Tuo tarpu juodai baltas paveikslas su nykstančiomis portretų detalėmis reprezentuoja paprastą žmogišką laikiškumą. Šis E. Varholo darbas sukurtas 1962 metais, praėjus vos keliems mėnesiams po M. Monro mirties.

Postmodernizmas – ganėtinai sudėtingai ir nevienodai apibrėžiama sąvoka. Plačiąja prasme, tai – daugmaž XX amžiaus 6-ajame – 8-ajame dešimtmetyje susiformavęs platus kultūrinis judėjimas, apimantis bene visas meno rūšis: literatūrą, architektūrą, muziką, šokį, teatrą, fotografiją, dailę.

Dažnai teigiama, kad postmodernizmas yra vėlyvasis modernizmas, tačiau nuo jo gerokai skiriasi. Modernistus vienijo noras atnaujinti senąsias, įprastas tradicijas, meninėmis priemonėmis reikšti savo jausmus ir individualumą, o ne, kaip tai buvo daroma anksčiau, teisingai vaizduoti tikrovę. Modernizmo atstovai buvo linkę laužyti akademines, natūralistines taisykles, jie tikėjo savo ir žmonios potencialu, atsinaujinimo galimybėmis, laikėsi tam tikrų kertinių tiesų, kurios buvo aiškios ir bendros bene visiems šio judėjimo dalyviams.

 

Tuo tarpu postmodernistai yra kur kas mažiau užtikrinti tiek savo egzistencija, tiek savo kuriamu menu. Jiems būdinga ganėtinai pesimistinė pasaulėžiūra, ciniškumas, kylantis iš įvairias gyvenimo sferas apraizgiusio reliatyvumo. Menininkų nebesieja daugiau ar mažiau vieninga tapatybė, atvirkščiai – kiekvienas kūrėjas ieško ir atranda savo tiesas, jos daugialypės ir vienodai svarbios, joms nebūdinga kokia nors vertybinė hierarchija, mąstyme vyrauja pliuralizmas. Dėl to postmodernistams svarbu kvestionuoti tiek būtį, tiek ir savo socialinę aplinką, dekonstruoti, rodos, visiems jau gerai suprantamas, įsišaknijusias sąvokas.

Ne taip kaip modernistai, postmodernistai visai ar beveik netiki pasąmone, kaip kūrybinių galių ir asmenybės autentiškumo šaltiniu ir vertina meną ne todėl, kad jis yra universalus, nepavaldus laikui, bet už tai, kad jis yra netobulas, prieinamas, žemiškas, vietinis, laikinas, netgi vienkartinis.

Pagrindinė postmodernizmo savybė yra daugiastiliškumas, ankstyvesnių stilių parodija. Šie stiliai dažnai paimami iš skirtingų meno rūšių, neretai jos supinamos tarpusavyje, todėl svarbus intermedialumo aspektas. Kartais kritikuojama, kad postmodernistai ne visuomet tai daro tikslingai, dėl ko, bent jau iš dalies, nyksta riba tarp meno ir populiariosios kultūros.

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!