Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. birželio 24 d. 11:06
Laukimas prie Dievo karalystės vartų. Pero Giunto istorija Solveigos akimis

„Laukimas“ | D. Matvejevo nuotr.

„Laukimas“ – minimaliausias ir tiksliausias pavadinimas, koks tik gali būti. Laukimas geriausiai charakterizuoja ir Henriko Ibseno Solveigos būseną, laukiant Pero Giunto, ir laukimą, kuris inspiruoja visus menininkus kūrybai – ne sadomazochistinio proceso, bet apmąstyto, krauju išgyvento veiksmo laukimą. Laukimas tiesiogiai susijęs su meile. Kūryba – tai srovė, kurios įtampa padidina visą gyvenimo tėkmę. Kūryba negali būti drungna, antraip ji tampa tiesiog atlikimu. Simfoninė pasija solistams, chorui ir orkestrui pagal Edvardo Griego muziką „Laukimas. Pero Giunto istorija Solveigos akimis“ – tikras laukimo išsipildymas. Ir ne vien muzikiniam pasauliui, bet ir literatams, vizualių menų atstovams ir, aišku, teatro žmonėms. Kai dabar teatre knibžda įvairių parateatrinių reiškinių, birželio 21 dieną vienintelį kartą Lietuvos rusų dramos teatre parodytas kūrinys, atsargiai pavadintas performatyviu, nesikėsino į kieno nors valdas, norėdamas išlikti laisvu, neįdėtu į kokį nors stalčiuką. Ir šis meno kūrinys tapo įvykiu, kurį ilgai prisiminsime. „Laukimas“ – šviesus kūrinys, keliantis norą gyventi ir pažinti tai, ką žmonėms dovanoja Dievas.

Didžia dalimi muzikos pasaulio atstovai sukūrė universalų kūrinį, be jokios pompastikos, be jokių madingų temų. Profesionalūs menininkai, nesiekdami nieko sensacingo, tiesiog susitelkė dar vienam pabandymui prisiliesti prie „Pero Giunto“ medžiagos, sutelkiant dėmesį į Solveigos pasaulį.

Pati „Pero Giunto“ tema klastinga. Daug kas paslysta, bandydamas ją interpretuoti, tačiau tai, kad norvegai, būdami savo kultūrai ištikimiausia tauta, be paliovos interpretuoja savo tautos autorius ir kaskart atranda tų autorių gelmes, ragina žemai jiems nusilenkti.

Kaip dabar, taip ir XIX a. gabūs menininkai atrasdavo vienas kitą. Tad nieko nuostabaus, kad Henrikas Ibsenas (1828–1906) parašė laišką (1874) savo tėvynainiui Edvardui Hagerupui Griegui (1843–1907), pasiūlydamas „Perui Giuntui“ parašyti muziką. Taip bene kiečiausią struktūrą ir draminę sistemą kūręs dramaturgas tapo kompozitoriaus naujo darbo įkvėpėju. Griegas taip aistringai įsijautė į šį darbą, jog parašyta muzika tapo ne mažiau garsi už dramos kūrinį.

Ir dramaturgas, ir kompozitorius spinduliuoja išskirtinę meilę savo šalies gamtai, žmonėms. Nors Griegas, kaip ir daugelis pasaulio muzikų, didelę gyvenimo dalį praleido svečiose šalyse, tačiau gyvenimo pabaigoje grįžo į tėvynę ir netoli Bergeno pasistatęs „Trolių kalvą“ (taip kompozitorius vadino savo namus), ten pragyveno iki pat mirties (dvidešimt dvejus metus). Norvegų muzikos dainiaus meilė savo kraštui sklido ne tik iš kūrybos, jis pats apie tai sakė: „Būti norvegų menininku – nuostabi likimo dovana, kurios nekeisčiau į nieką pasauly.“

„Laukimas“ | D. Matvejevo nuotr.

Tauta, gyvenanti tarp fiordų, tauta, kurią gamtos grožis tarytum apsaugo nuo per greito išsigimimo, susiduria su universaliomis problemomis, tačiau būtent menininkų dėka juntamas nuolatinis dėmesys savo šalies grožiui, gamtos nulemtam mąstymo būdui.

Šiandien, kai Lietuvą užpuolęs vandališkas noras viską iškirsti ir apsodinti menkais medeliais ar skusta žolyte, kai Šiauliuose žmonės gedi šalia paskutines dienas gyvenančių senųjų liepų, „Vilniaus festivalio“ dėka publika turėjo galimybę išvysti natūraliu, o ne sintetiniu grožiu alsuojantį kūrinį. Gamtoje gimusį ir sielos išpuoselėtą meno kūrinį! Tai galėjo sukurti tik žmonės, išaugę iš gamtos, dievybę matantys gamtoje, save laikantys jos dalimi. Norvegija – šalis, kuri galėtų savo medžius kirsti ir kapoti, ir gamtos grožio užtektų ilgam… Matant, kaip jie saugo savo gamtą, galima juos vadinti gamtos ambasadoriais. Bet visa tai yra pastebima ir leidžiama pajusti tik dėl žmonių sugebėjimo save matyti maža gamtos dalimi. Ir nors „Laukimas“ yra giliai krikščioniškas kūrinys, gamta jame tampa atskiru kūrėju, vedliu ir pagrindiniu kūrinio leitmotyvu. Panteistinis požiūris į aplinką čia labai gražiai susijungia su dieviškosiomis ištarmėmis.

Šiandien, kai Lietuvą užpuolęs vandališkas noras viską iškirsti ir apsodinti menkais medeliais ar skusta žolyte, kai Šiauliuose žmonės gedi šalia paskutines dienas gyvenančių senųjų liepų, „Vilniaus festivalio“ dėka publika turėjo galimybę išvysti natūraliu, o ne sintetiniu grožiu alsuojantį kūrinį.

„Laukimas“ šiek tiek priminė Stavangeryje matytą muzikinį spektaklį „Tos akys“, kurį 2008 metais Europos kultūros sostinės kontekste pagal žymiausio šių laikų norvegų dramaturgo Jono Fosse pjesę pastatė Oskaras Koršunovas, o muziką sukūrė Gintaras Sodeika. Lundsneseto pusiasalyje po atviru dangumi buvo pastatytas dviejų tūkstančių vietų amfiteatras, suprojektuotas taip, kad žiūrovų akys būtų nukreiptos į jūrą. Dar anuomet nepaliko mintis, kad Fosse tęsia Ibseno pradėtą darbą, kad Peras Giuntas čia pat – einantis tuo vandeniu, gyvenantis kiekvieno norvego širdyje. Orkestras, išsidėstęs čia pat prie vandens, susiliejo su gamtos garsais.

Nors Rusų dramos teatre, kuriame tik ką įvyko „Laukimas“, fiordais toli gražu nekvepia, jis daugybės menininkų dėka tapo ne tik išgirstu, bet ir suprastu kūrinu. Ir nors pačiam kūriniui buvo ankštoka, viską išgelbėjo šio teatro akustika, išsiskirianti visoje Lietuvoje. Nors simfoninę pasiją atliekantis orkestras ir choras įsikūrė scenos gale – choras išsidėstęs vienoje scenos pusėje, orkestras – kitoje, garsui tai nesutrukdė. Lig šiol atrodė, kad muzikinius kūrinius geriau klausyti sėdint kuo toliau nuo scenos, bet, pasirodo, kad ir pirmose eilėse garsinis laukas skleidžiasi tolygiai ir yra paveikus. Polifoniniam garsui nesutrukdė netgi scenovaizdžio kubas, užimantis didžiąją scenos dalį. Šis kubas tapo laukimo simboliu, vienatvės namais. Ant jo baltų sienų (ekraninių tentų) su vaizdo projekcijų pagalba žiūrovai galėjo stebėti „įkalintos“ Solveigos būsenas, jos vidinį pasaulį, laukimą, atpažįstant meilės grožį ir sielvartą. Mari Eriksmoen Solveiga pati save filmavo, o šias projekcijas prasmingai papildė Sarah Derendinger sumontuoti vaizdai. Visa tai leido priartėti prie amžinybės, pajusti žmogaus gyvenimo rato – gimimo ir mirties akistatą, ypač tada, kai projekcijų pagalba mes matėme trijų kartų Solveigas.

Susiję:

Dainininkės Mari Eriksmoen valdoma kamera kūriniui suteikė ypatingo kameriškumo, intymumo, kube besiblaškanti Solveiga atrodė ypač vieniša. Kai dainininkės akys tapdavo giliais vandenynais, kai kameros priartintas žvilgsnis skleisdavo liūdesį ir sielvartą, žiūrovai nebuvo murkdomi šiose būsenose. Režisierius Calixto Bieito ir vaizdo režisierė Sarah Derendinger sukūrė poetinį lauką, leidžiantį atpažinti amžiną Solveigos laukimą (ji laukia iš tolimų kraštų grįžtančio mylimojo Pero Giunto). Ir nors kūrinys harmoningas ir savo forma novatoriškas (nežiūrint į tai, kad visos naudojamos priemonės ne sykį sutiktos teatre), tačiau tekstai sužavėjo būtent savo disonansais. Nežinant, kad libreto autorius Karlas Ove Knausgårdas, pradžioje gali pamanyti, kad tai Fosse rašytas tekstas. Tačiau būtent tuomet, kai prasideda girių moters siurrealistiniai susidvejinimai, susitrejinimai, kai ištikimos moters grožis įkūnijamas vienatvės, laukimo temomis, imi atpažinti dramatiškos biografijos autorių Knausgårdą.

Literatūros tyrinėtoja Elžbieta Banytė, rašydama knygų apžvalgą, buvo susekusi norvegišką faktą: „Kai kurios darbovietės skelbė „Dienas be Knausgårdo“, kad darbuotojai šnekėtų apie ką nors kita.“ Nors „Laukimas“ – pirmas jo kūrinys scenai, akivaizdu, kad tik kitų kūrėjų dėka jis neiškrito iš konteksto. Po „Mano kovos“ (abiejų knygų) niekada negalėčiau įsivaizduoti Knausgårdo šalia Griego.

„Laukimas“ | D. Matvejevo nuotr.

„Laukimas“ | D. Matvejevo nuotr.

„Laukimas“ | D. Matvejevo nuotr.

Bet tai ir yra didžioji meno paslaptis, kad kartais kontrastingiausiai mąstantys menininkai, kurdami kartu, sukuria naują, jiems visiems dar nepažintą pasaulį. („Bet žodžiai negelbėjo, žodžiai keliavo kitais keliais nei jausmai, jie niekada negalėjo paliesti vienas kito.“)

Nustebino visa „Laukimo“ aplinka, kūrėjų biografijos, – nė vieno atsitiktinio žmogaus! Net garsusis Bergeno tarptautinio festivalio vadovas norvegas Andersas Beyeris turi unikalų išsilavinimą: grojęs fortepijonu, baigęs muzikos ir filosofijos studijas, dirbęs dėstytoju, redaktoriumi, kritiku, vertėju. Būtent tokio universalumo žmogus gali prodiusuoti tokį kūrinį.

Mari Eriksmoen (sopranas) sužavėjo savo natūralumu ir nuoširdumu – tuo, kas sudaro esminius vokalinės muzikos bruožus. Griego muzikos harmoniją dainininkė išreiškė santūriai, tačiau labai giliai išjausdama. Atrodė, kad Eriksmoen tęsia tai, ką užkodavo Griego žmona dainininkė. Būdama daugelio vokalinių kūrinių įkvėpėja, ji tapo lyg Solveigos šešėliu. Eriksmoen scenoje buvo basa, vilkėjo baltą darbužį. Norvegiškas asketizmas – jų sceninis turtas.

„Laukimas“ | D. Matvejevo nuotr.

Nors Ibseno ir Knausgårdo gamtos peizažai skirtingo skaidrumo, tačiau abu poetiški, reikalaujantys aukštų atlikimo registrų. Eriksmoen Solveiga kiekvienoje scenoje keitė balso registrus – atliekant siuitas, artimas norvegų liaudies melodijoms, jos balsas buvo skaidrus, o kintant vidiniam herojės peizažui, pasigirsdavo dramatiškos mirties nuojautos. („Pelėdos skraido tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, tarp nakties ir dienos.“) Tad nesunku buvo atpažinti Solveigos pagrindinę temą – slenkantys metai ir duotas pažadas laukti grįžtančio Pero Giunto.

Tokiai sielos brandai, suformavusiai begalinę harmoniją, išreikšti reikalingi patys įvairiausi garsai, patys įvairiausi instrumentai, skirtingų balsų polifonija. Lietuvoje gyvenantis norvegų baritonas Steinas Skjervoldas – jautrus ir atidus dainininkas, apdovanotas ne tik gražiu balsu, bet ir vidine scenine pajauta. Choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) ir dirigentas iš Norvegijos Eivindas Gullbergas Jensenas sukūrė filosofinę būseną. Kiekvienas garsas, kiekviena išdainuota ar sugrota nata augino kūrinio prisikėlimą. Jis buvo kitoks – be patoso, ne išaukštinantis, bet tiesiog piešiantis lelijas laukuose ir paukštį danguje. Ir šio grožio pakako, kad liktume laimingi.

Paukščiui nerūpi, kas jam nutiks, rašė Kierkegoras.

Ar ir mes galėtume tokie būti?

Nesirūpinti, kas mus ištiks?

Tai išlaisvintų mus nuo kančios, nuo skausmo. Tai atvertų mums Dievo karalystę.

Pajutau, kad šypsausi.

Tai reikalauja absoliutaus pasitikėjimo ir atsidavimo Dievui. Tokio, kaip lelijos laukuose ir paukščio danguje. Net ir didžiausiame skausme, kai rytojus išauš siaubingas kaip niekada, paukštis yra kupinas džiaugsmo. Jo nejaudina skausmas, nejaudina rytojus. Visa tai jis perleido Dievo rūpesčiui.

P. S. Būtina paminėti išskirtinai išsamią Rimos Pavilionienės parengtą kūrinio programą, kuri visam reginiui suteikė išskirtinę prasmę ir išliekamąją vertę.

Po spektaklio. Rež. Calixto Bieito ir dailininkė Mari Eriksmoen | D. Matvejevo nuotr.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!