Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. birželio 24 d. 14:48
Linijos gyvenimas. Pokalbis su grafike Edita Suchockyte

Grafikė Edita Suchockytė

Grafikės Editos Suchockytės (g. 1975) mažoji retrospektyva „Bangavimai: linijos gyvenimas“ keliauja per menininkės kūrybinę biografiją, rašydama skiriamuoju jos bruožu tapusios linijos kardiogramą. Nuo studijų Vilniaus dailės akademijoje 1993–1999 m. iki šių dienų sukurtuose darbuose – dvidešimt metų dialogo su klasikinėmis grafikos technikomis, kintančiu kontūru ir žmogaus tema.

Edita Suchockytė, „Begalybė“ (2015)

– Kūrybinėje biografijoje nuo studijų baigimo Vilniaus dailės akademijoje 1999 m. iki šių dienų likai ištikima klasikinėms grafikos technikoms – ofortui, sausai adatai, monotipijai.

Taip, tačiau pastaruoju metu ramybės neduoda mintis, kad šiais metais dar nesukūriau nė vieno oforto (juokiasi).

– Ar ofortas Tau vis dar teikia iššūkių ir atrodo įdomus? Ar išliko stiprus netikėtumo momentas, kai traukdama atspaudui paruoštą plokštę iš rūgšties nežinai, kokį rezultatą išvysi? Kaip per dvidešimt metų apskritai keitėsi Tavo santykis su skirtingais vizualinės kalbos būdais?

Netikėtumo momentas išlieka visada. Kaip gyvendama niekada nežinau, kas manęs laukia, nes kiekviena diena yra nauja ir pilna netikėtumų, taip ir pradėdama naują darbą nežinau, kaip jį baigsiu ir ar apskritai baigsiu. Dažnai apima keistas jausmas: plokštės tos pačios, rūgštis ta pati, bet keičiasi mano mąstymas ir gyvenimo aplinkybės, todėl atsiranda naujas santykis su darbais, jų techniniais ir tematiniais aspektais. Nepasakyčiau, kad dabar dirbu geriau arba blogiau, nes kiekviename kūrybiniame etape keliu sau skirtingus reikalavimus. Dvidešimties sieki dvidešimtmečio tikslų ir darai dvidešimtmečio klaidas, keturiasdešimties sieki keturiasdešimtmečio tikslų ir darai keturiasdešimtmečio klaidas. Tai nesulyginami dalykai. Nesutinku, kai skirtingais laikotarpiais sukurti darbai vertinami kaip geresni arba prastesni, jie tiesiog yra kitokie.

Edita Suchockytė, „Miega“ (1997)

Edita Suchockytė, „Meldžiasi“ (1997)

– Kokius pagrindinius skirtumus matai, stebėdama save dvidešimties, studijuojančią akademijoje, ir keturiasdešimties, turinčią atpažįstamą braižą, surengusią daug bendrų ir personalinių parodų, atidariusią savo galeriją? Kuris kaitos momentas Tau atrodo įdomiausias?

Šias skirtingo amžiaus ir patirties menininkes vienija vienas dalykas – linija. Ji atlaikė visus laiko išbandymus ir liko pagrindiniu raiškos įrankiu. Tiesa, anksčiau mano linija buvo turtingesnė, labiau barokinė, bet tikrai ne visuose darbuose. Daugiausiai tokių pavyzdžių galima įžvelgti cikle pagal Kazio Borutos „Baltaragio malūną“. 2018 m. grįžusi iš kelionės po Ameriką – Niujorke ir Čikagoje buvo surengtos mano darbų parodos – sukūriau ciklą su bitėmis, bet tik po metų išsiaiškinau jo reikšmę. Kelionės įspūdžiai buvo tokie stiprūs, kad zvimbiančios mintys naujuose darbuose įgijo skraidančių vabzdžių pavidalą. Aštrumu ir preciziškumu jie šiek tiek priminė mano ankstyvąją kūrybą, studijuojant ketvirtame dailės akademijos kurse. Baigusi akademiją, pamėgau storesnę, minkštesnę liniją. Tapydama pastebiu, kad vaizduojamus objektus ir koloritą lemia netgi metų laikas. Žiemą sukurtuose darbuose vyrauja sunkios ir kontrastingos, pavasarį – lengvos ir švelnios spalvos. Tikriausiai panašus principas tinka ir grafikai. Dirbti su chemija lengviau vasarą, bet nepasakyčiau, kad plokštes ėsdinu tik šiltuoju metų laiku.

– Linija yra Tavo skiriamasis ženklas nuo kūrybinės biografijos pradžios. Ankstyvuosiuose darbuose ji atskleidžia siužetų sudėtingumą, o vėlesniuose suteikia tvirtą rėmą ir keliasluoksniškumą lengviau perskaitomiems pasakojimams.

Tiesą sakant, dažnai savęs klausiu, kodėl esu taip prisirišusi prie linijos. Man ji iki šiol graži ir skambanti. Kontūras suteikia jėgos. Paprastai nesidžiaugiu savo darbais, kuriuose atsisakau linijos. Ją suvokiu kaip balsą. Drąsi linija užtikrina darbo skambesį – skambėti turi ir atskiros dalys, ir visuma, kūrinys turi laiku prasidėti ir laiku baigtis.

Edita Suchockytė, „Valdovė“ (2015)

Edita Suchockytė, „Pokalbiai“ (2014)

– Norėčiau pereiti prie retrospektyvos pavadinimo ir pasikalbėti apie skirtingus tavo linijos gyvenimo etapus.

Mano linija visada gyva ir pulsuojanti. Gyvybės teikia drąsa ir žinojimas, kad negali padaryti klaidos. Linijos neištrinsi nei oforte, nei drobėje. Turi iš karto padaryti gerai. Mano nuomone, būti drąsiam reiškia būti gyvam. Gyvumas niekada nenusibosta. Tikriausiai dėl to žmogus visada liks pagrindine mano darbų tema.

Edita Suchockytė, „Liežuvautojai“ (1997)

– Ankstesniame mūsų pokalbyje esi minėjusi, kad nebijai klysti, nes klaidas laikai gyvybės liudijimu. Kaip keitėsi Tavo požiūris į netobulumą?

Man pakankamai sudėtinga apžvelgti klaidas retrospektyviai, nes jos, kaip jau sakiau anksčiau, žymi skirtingus gyvenimo ir kūrybos etapus. Sąmoningai jų nedarau, bet suklydusi neskiriu tam pernelyg daug dėmesio. Jeigu vietoj dviejų rankų nupiešiau keturias, tegul taip ir lieka. Tegul klaida gyvena savo gyvenimą. Pastaruoju metu klaida nėra populiarus žodis mano žodyne (juokiasi).

– Ne šių metų tendencija.

Būtent (juokiasi).

– Studijų metais pradėjusi nuo ciklų Kazio Borutos „Baltaragio malūnui“ ir bibliniams pasaulio sukūrimo pasakojimams, vėliau nuosekliai plėtojai moters tapatybės temą. Kokios temos Tau buvo įdomios skirtingais gyvenimo etapais ir kaip tai atsispindėjo darbuose?

Anksčiau galvodavau apie tai, ką vaizduoju, dabar galvoju apie tai, kaip mane veikia tai, ką vaizduoju. Pastaruoju metu daugiau dėmesio skiriu bendrai nuotaikai, o ne konkrečiam pavidalui. Nesvarbu, ar vaizduoju šaką, ar moterį, komponuodama linijas, noriu, kad jų visuma darytų tam tikrą poveikį. Tikriausiai dirbdama pradėjau dažniau kliautis intuityviais sprendimais, o ne logika.

Edita Suchockytė, „Senis ir pinčiukas“ (1997)

Edita Suchockytė, „Laumžirgiai“ (2014) 

Susiję:

– Minėjai, kad Tau visada liks įdomi žmogaus tema. Kodėl Tau vis dar įdomi moteris?

Tikriausiai dėl to, kad iki šiol esu moteris (juokiasi). Mano darbai labai autobiografiški, geras psichologas iš jų galėtų išskaityti visą mano gyvenimą. Tiesą sakant, nebeklausiu savęs, kodėl vaizduoju moterį, bet suprantu, kad per jos įvaizdį apmąstau savo būsenas.

– Pastaruoju metu daug keliauji. Tavo darbų parodos surengtos Azerbaidžane, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje. Kokių atgarsių sulauki skirtingose šalyse? Ar pasakytum, kad kultūrinis mentalitetas veikia meno suvokimą ir vertinimą?

Pakankamai daug atgarsių sulaukiu dirbdama savo galerijoje Užupyje, todėl važinėdama neišgirdau nieko naujo. Manau, kad pamatiniai meno suvokimo ir vertinimo aspektai yra universalūs.

– Ką Tau reiškia geografinis judėjimas ir galimybė pristatyti savo darbus svetur?

Pirmiausia reiškia profesinius iššūkius, kuriems įveikti reikia griežtos disciplinos. Galėčiau eksponuoti senus darbus, bet visada noriu sukurti naujų.

Edita Suchockytė, „Karalienė“ (2018)

– Tikriausiai kartais tenka atsižvelgti į temą, kurią padiktuoja parodos rengėjai?

Taip, bet man patinka dirbti pagal pasiūlytą temą.

– Įspraudimas į rėmus Tau visiškai netrukdo?

Ne, priešingai, man įdomu pasitikrinti savo galimybių ribas.

– Ar keliaudama domiesi profesionaliu vietos meno lauku, lankai muziejus ir galerijas?

Taip, žinoma. Visada mėgstu pereiti per miestą, pajausti jo charakterį ir atmosferą, kurią stipriai formuoja architektūra. Skirtingos vietos pateikia netikėtumų. Nesitikėjau, kad man taip patiks Niujorkas. Gyvenau baltaodžiui ne pačiame svetingiausiame rajone (juokiasi). Kava jame buvo baisi (juokiasi). Didžiausią įspūdį paliko kontrastas, kurį pamačiau judėdama skirtingomis vietomis. Nepasakyčiau, kad Niujorkas pasirodė naujas ir modernus miestas. Mano atmintyje jis – vietoje nenustygstantis, senas ir išmintingas žmogus.

– Jono Meko veidu?

Taip! Tikriausiai pasąmonė neišvengiamai kuria tokias asociacijas.

Daugiau sužinoti apie menininkę galite čia. Apžiūrėti autorės darbus gyvai ir juos įsigyti galima Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje įsikūrusiose „Vilniaus galerijos“ pardavimų vietose

Taip pat kviečiame pamatyti 15 Editos Suchockytės darbų, kurių centre – moteris

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!