Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. liepos 14 d. 20:25
Ispaniškas aplankas. Susitikimas su flamenko dvasia

Mykolo Budraičio nuotr.

Aktorės ir dainininkės Brigitos Bublytės straipsnis – kelionės į Ispaniją įspūdžiai, skambantys uždegančiais flamenko ritmais.

Kurdama projektą ar besiruošdama į kelionę visuomet nusiperku aplanką, į kurį dedu visus tekstus, dokumentus ar smulkmenas, susijusias su ta mano gyvenimo pastraipa. Taigi atsiverčiau spalvotą aplanką, kurį įsigijau prieš kelionę į Barseloną. Pirmiausia iškrito Barselonos žemėlapis (rašau – iškrito, nes aplankas labai prikimštas). Prisiminiau, kaip pernai gruodį, pasitiesusi jį ant savo kambario grindų Vilniuje, apimta nežinomybės jaudulio, išdidžiai „vaikštinėjau“ po Barselonos gatveles ir ieškojau vietų, kuriose gyvensiu ir mokysiuos… Tikrasis tų gatvelių vaizdas išnyra atmintyje, kai aplanke randu Gaudí šedevrų „La Pedrera“ ir „Casa Batlló“ lankstinukus. Vieną sekmadienio popietę mane aplankė nostalgiškas, lietuviams būdingas liūdesys: mano kelionė jau buvo įpusėjus, kai aplankiau „Sagrada Familia“, kuri paliko neišdildomą įspūdį, bet širdį vis tiek pradėjo smelkti nerimas. Pėdinau į savo nuomojamą butą centrine Passeig de Gracia alėja nulenkusi galvą ir pasken­dusi mintyse. Žiūrėjau į grindinį ir staiga supratau, kad jis yra labai gražus, jo raštai primena korį, kuriame šviečia saulė, žydi gėlės ir teka vanduo… Man atrodė, kad žiūriu ne į žemę (į kurią po mirties atgulsiu), o į gyvybės pilną, besikeičiantį pasaulį. Liūdesiui ir nerimo šešėliui neliko vietos. Pagalvojau ir net kiek supykau, jog lietuviškai paliūdėti Barselonoje nėra kaip, nes net žiūrėdamas į žemę matysi įkvepiantį grožį. Vėliau išsiaiškinau, kad kaip tik Gaudí suprojektavo tas grindinio plyteles. Štai taip susitikau ir pabendravau su Gaudí „dvasia“.

Susiję:

Tos pačios Passeig de Gracia alėjos pradžioje yra espai Cultural Caja Madrid – koncertų ir parodų salė. Net keletą šios salės bilietų šaknelių radau savo ispaniškam aplanke. Čia pirmąsyk susitikau su flamenko dainininku (jie vadinami flamenco cantaore) Falu ir visa „gitaniška“ šeimyna (jo telefonus man davė ispanų dainininkė Miranda Fatima, mano kelionės į Ispaniją įkvėpėja bei kuratorė). Pamenu savo  nusistebėjimą  išgirdus  jo  vardą.  Falo?  Kaip  galima duoti tokį vardą žmogui? O gal jis ispaniškai reiškia ką nors kita? Pradėjau ieškoti atsakymo. Pats Falas man pa­pasakojo, jog tėvų jam duotas vardas yra rafael Jiménez, o vardas, kurį gavo kaip flamenko artistas, yra el Brujo falo. Falo – tai Rafaelio trumpinys, o El Brujo reiškia ra­ganių arba burtininką. Taigi jis yra Burtininkas Rafaelis. Falas pasakojo, kaip jie vieni kitus vadina slapyvardžiais, ir sakė, jog turėčiau susipažinti su labai gera dainininke, kurios vardas yra Marija Carmona, bet nuėjusi į Flamenko klubą tarantos-tablao turėčiau klausti El Chiqui de la Liner – Mažytės iš Liner, tuomet ji tikrai su manim susitiks, nes supras, jog mane pas ją atsiuntė kažkas iš flamenko pasaulio. Atkreipiau dėmesį, kad Falo grupės koncerto pro­gramėlėje yra įrašytas ne El Brujo Falo, o Rafael Jiménez. Tad slapyvardžiais vieni kitus flamenko muzikantai vadina tik tarpusavyje. Vėliau nusipirkau knygą apie flamenko pasaulį ir atradau, jog flamenko atlikėjai turi tokius vardus kaip Camaron – Krevetė, Antonio el Pipa – Antonijus Pypkė, Antonio Floros – Antonijus Gėlė, La Argentinita – Argen­tinietė ar Ojos de Brujo – Laumės Akys. Man tai priminė budizmo, induistų ir kitų religinių bendruomenių tradiciją duoti naują vardą žmogui, kuris pasiekia tam tikrą dvasinį tobulumą ir priima įžadus. Tada žmogus gali pradėti kurti naują savo gyvenimą atsijai nuo praeities ir tėvų, tai tarsi naujas gimimas ir sąmoningas savo gyvenimo kūrimas.

Mykolo Budraičio nuotr.

Klausiausi Falo koncerto, kuriame mane sužavėjo jaut­rus atlikėjų tarpusavio bendravimas. Pirmiausia klausėmės gitaristo, pianisto, violončelininko ir perkusininko, kurie paruošė publiką ir tarytum įvedė žiūrovus į flamenko temą. Burtininkui Falui pasirodžius scenoje, visa muzika pradė­jo skambėti pagal jo vidinius impulsus. Dainininkas buvo tarytum ansamblio šerdis, bet jokiais būdais ne demonst­ratyvi asmenybė, besipuikuojanti savo balso galimybėmis. Falas netgi stovėjo muzikantų apsuptyje, ir kai ateidavo improvizacinė dalis, jo balse pasigirsdavo melizmatinė subtili ir tyli melodinė linija, visi muzikantai meistriškai grojo piano ir atidžiai sekė kiekvieną dainininko niuansą, o palmeros (plojikai) tyliai ir labai tiksliai skaičiavo laiką. Tuo metu man atrodė, kad patekau į subtiliausių garsų pasaulį, kuris yra flamenko pasirodymo kulminacija, įvykstanti vienintelį kartą ir niekuomet nepasikartojanti. Kaip tik dėl šios dalies labiausiai ir verta susipažinti su flamenku. Ta dalis vadinasi DUENDE. Aš tai pavadinčiau susitikimu su dvasia. Beje, po koncerto klausiau Falą, kas yra duende. Jis atsakė, jog aš pati turiu atrast atsakymą į šį klausimą, mat duende teoriškai neįvardijama, ji jaučiama, ji neatsiejama nuo tavo asmeninio pojūčio bei supratimo. Man pasirodė, jog duende – tai balsu ateinanti dvasia, kuri virpina dainininko balso stygas, o jis turi atsiduoti ir leisti balsui skambėti taip, kaip dvasia diktuoja. Muzikantai yra tie žmonės, kurie sukuria saugią aplinką ir sugrąžina dainininką į realų laiką. Ta dvasia gali ateiti ir kūnu, kai šokėjas nelyginant paukštis, apimtas meilės jausmo, ar mirties akivaizdoj atpalaiduoja savo kūną ir leidžia dvasiai jį valdyti. Tai taip įtraukia ir užhipnotizuoja, kad net pats nepajunti, kaip kūnas reaguoja į šokėjo daromus akcentus, o muzikantai, panašiai kaip liepsna reaguoja į vėją, žaibiškai atsako į netikėtus šokėjo judesius ir akcentus. Jauti, kaip pasibaigia duende, ir vėl girdi bei matai įprastinį tangos, fandangos, bulerias ar kitą ritmą.

Pamenu, buvau kitame garsių nūdienos flamenko dainininkų – Miguelio Povedos ir Manuelio Moreno el Pele’s – koncerte nuostabioje palau de la Música salėje. Jų duendes buvo visai kitokios nei Falo. Jau garbaus amžiaus Manuelio Moreno el Pele’s balsas atėjus duendes akimirkai tampa labai šaižus, girdì du balsus vienu metu (tai vadinama difonico dainavimu), jis išeina iš tonacijos ir pradeda keistą ir nepakartojamą savo balso kelionę. Man visu kūnu bėgioja šiurpuliukai. Pasidaro labai įdomu, kaip jis sugrįš į ritmą ir tonaciją. Palmeros tiksliai ir subtiliai laiko ritmą. Publika paskęsta nežinomybėj ir įsitempusi laukia, kas dabar bus. El Pele pasiekia kulminaciją ir meistriškai sugrįžta į tą muzikinį tašką, nuo kurio ir pradėjo. Pagalvoju, jog tai senas flamenko vilkas, tikras meistras. Publika tai įvertina garsiu atodūsiu, plojimais ir spontanišku įspūdžių pasidalijimu tarpusavyje.

Pertrauka.

Mykolo Budraičio nuotr.

Po pertraukos į sceną išeina gražuolis, ilgais, juodais kaip juodvarnis plaukais Miguelis Poveda. Vos jam pasi­rodžius scenoje moteriškės pradeda šaukti: guapo, guapo (gražuolis, gražuolis). Prieš mane sėdinti garbaus amžiaus ispanų pora išgyvena šeimyninę dramą: mat pirmą dalį paasyviai klausiusi žilaplaukė žmona atgyja, užsideda akinius, iš koridoriaus atsineša dvigubai aukštesnę kėdę ir atsisėda šalia pliko savo vyro. Kai tik moteriškė pradeda šaukti scenos gražuoliui guapo!, jos vyras ima garsiai švilpti. Mote­riškė kartkartėm iš aukštai paglosto savo vyro plikę, o kai šis, nusivylęs, jog niekada nebeturės tokių kaip Miguelio Povedos plaukų, apatiškai suglemba kėdėje, įsiaudrinusi senutė retkarčiais vis patapšnoja jam per petį.

Miguelio Povedos balsas išties skamba nepriekaiš­tingai. Po kiekvienos meistriškai išvyniotos frazės vieni žiūrovai garsiai reiškia savo susižavėjimą, kiti šnypščia, kad šieji nutiltų, nes nori girdėti, kas bus toliau. Kuo toliau, tuo išraiškingiau gražuolis atskleidžia savo balsą. Publika net persisvėrusi per balkonėlių turėklus atidžiai klauso kiekvieno niuanso, palaiko numylėtinį sakydami vale, vale, guapo, guapo (gerai, gerai, gražuolis, gražuolis). Jaučiuosi tarytum atsidūrusi didelėje „gitaniškoje“ šeimoje. Na štai, pagaliau ir duende! Miguelio Povedos balsas tampa lanksstus kaip gyvatė, greitas kaip vėjas, skaidrus kaip šaltinio vanduo, jis nenuspėjamai vynioja savo ilgą improvizaciją iki kulminacijos ir su visa jėga pats grįžta ir sugrąžina publiką į fandangos ritmą. Čia prasideda šūksniai kaip olimpinėse žaidynėse. Publika tiesiog šėlsta, ir aš kartu. Šaukiu guapo, vale!, o aktyviosios mano kaimynės vyras iš visų jėgų švilpia. Muzikantai atsistoja, šokdami apgau­bia Miguelį Povedą, ir visi judėdami mažais žingsniukais išeina iš scenos. Po šio koncerto jaučiausi kaip po pirties, apimta lengvumo pėdinau Barselonos gatvėmis ir galvojau, jog pati norėčiau pabandyt padainuoti flamenką, susipažint su jo ritmais ir sutikti savo duende.

Parašiau laišką „Burtininkui Rafaeliui“ ir susitariau dėl dainavimo pamokos. Bėda buvo ta, kad Falas gyveno Madride. Apsisprendžiau važiuoti. Madride atsidūriau pirmą kartą, tad buvo nelengva jame susigaudyti, bet noras bent kiek pažinti flamenką suteikė jėgų ir ryžto. Sutartu laiku nuėjau į sutartą vietą ir jaudindamasi laukiau, kada pasi­rodys mano „mokytojas“. Bet, deja, nesulaukiau. Tada taip supykau, kad mintyse keikiau Falą jo paties vardu. Po poros valandų jis paskambino, sakė esąs Madrido priemiestyje ir negalįs atvažiuoti, tad sutarėm kitą dieną. Deja, ir kitą dieną išėjo panašiai. Likau be flamenko pamokų. Vadinasi, gitanos lengvai neišduoda duendes paslapčių.

Susiję:

Studijuodama LMTA magistratūroje domėjausi japoniškuoju no. Rašiau magistro darbą apie tai, lankiausi Japonijoje. Žiūrėdama flamenko pasirodymus pajutau no ir flamenko menų panašumus. Visų pirma, tai susitikimas su dvasia. Tiek no, tiek flamenkui tai yra svarbiausias momen­tas. Muzikantai, kurie pasirodymo metu visada yra scenoje, sukuria saugią aplinką pagrindiniam atlikėjui, ir kai šis susitinka su dvasia, jie sugrąžina jį į realųjį laiką. Dainavimo technika yra gimininga. Vėduoklę naudoja flamenko šokėjas, o no ji – būtinas atributas. Ilgai svarsčiau, kaip tai gali būti. No teatrą įkūrė budistų vienuoliai. Budizmas gimė Indijoje. Flamenkas – tai romų, kurie atkeliavo iš Indijos ir susiliejo su arabiškais ritmais, žydiškom melodijom bei harmonija, menas. Vadinasi, jų šaknys bendros. Dainavau daug japoniškų dainų, ir tas prisilietimas prie kitos kultūros iš vidaus leido labiau pajausti lietuviškąsias šaknis. Paban­džiau japoniškas dainas ir lietuviškas sutartines suderinti polifoniškai ir paimprovizuoti tomis temomis. Išėjo labai įdomus ir originalus derinys. Lietuviškas dainų skambėjimas davė naują dvasią japoniškoms dermėms, o sutartinės kaip ritminis pagrindas atgijo visa jėga ir grožiu. Iš naujo pamilau savo kraštą ir protėvių palikimą.

 

Dabar kaip magnetas traukia flamenkas. Mano ispaniš­kam aplanke jau guli lėktuvo bilietai į Seviliją, Andalūzijos kraštą, kuri yra flamenko širdis. Įdomu, ar lietuviška daina, sutartinė galėtų derėti su gitaniškom intonacijomtaip, kaip su japoniškom dainom? Mano šaknų nieks nepakeis ir gyslomis tekės lietuviškas kraujas iki pat mirties, tačiau labai smalsu, kokiomis spalvomis tas lietuviškumas gali suskambėti flamenkiškame fone. Juk lietuviai irgi turi sąsajų su Indija.

Aplankas pasipildė ir naujomis nuotraukomis, kuriose improvizuoju flamenko tema. Žaidžiu su savo šešėliu, prisijaukinu vėduoklę, šoku apsiavusi flamenkiškais bateliais… ieškau savo duendes.

Mano pažintis su Ispanija tęsiasi, teks pirkti naują aplanką. Skaitytojui nepaminėjau daugybės aplankytų parodų, koncertų, spektaklių, festivalių, sutiktų įdomių žmonių, galų gale kursų, į kuriuos važiavau, jūros, kuri yra neatsiejama Barselonos dalis, ragautų ypatingų ispaniškų patiekalų: paeja (paella), tortilija, buliaus uodega, karštas šokoladas Madrido centre ir t. t. Sudedu visas smulkmenas atgal į aplanką ir einu pirkti naujo, kurio būsimas turinys kol kas yra paslaptis.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Brigita Bublytė (2009 m., nr. 4)

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!