Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. lapkričio 16 d. 23:06
Pianistas Darius Mažintas: „Esu dėkingas menui“

Pianistas Darius Mažintas | Asmeninio archyvo nuotr.

„Dėkingumas yra sudėtinis procesas: duoti, imti ir dėkoti – tai trys elementai, kurie visada eina kartu. Čia nėra jokios mistikos.“ Tokią grandį pianistas Darius Mažintas įžvelgia už dėkingumo fenomeno fasado filosofiniame kontekste ir už jo ribų.

– Pradėkime nuo dėkingumo sąvokos dekonstravimo. Į kokius lygmenis dalintumėte dėkingumo reiškinį ir kokias kliūtis įžvelgiate šio reiškinio vientisumui?

– Dėkingumas – tai ne tik būsena. Tai – techninis vyksmas. Čia nesama jokių sentimentų. Kyla klausimas, kodėl nuo ankstyvųjų asmenybės raidos etapų esame skatinami demonstruoti dėkingumą – taip neva įrodysime, kad esame geri, visaverčiai visuomenės nariai. Atsakymą randu tokį: dovaną priimame tik tada, kai už ją padėkojame. Lygiai taip pat nepriimame blogio, kol nepasakome už jį „ačiū“. Kol nenuskamba ši frazė, jis mums nepriklauso.

Mokėti priimti dėkingumą – tai suprasti šio proceso esmę. Dėkingumas nėra jausmas. Tai – daug sudėtingesnis reiškinys. Jeigu mes nemokame padėkoti, tik imti, ši proceso dalis neturi tęsinio, be kurio tolesnė įvykių eiga užprogramuota žlugimui. Šis vienašalis veiksmas yra laikinas – neišvengiamai ateis metas, kai vienpusis proceso etapas baigsis. Nemokėdamas padėkoti, žmogus tik parodys, kad yra labai egoistiškas, o tai – didžiausia klaida.

Mes esame visatos dalis, o ne jos centras. Egoizmas turi labai aiškias ribas. Kaip apskritai galėtume bendradarbiauti, jeigu nemokėtume dėkoti? Egoizmo variacijų yra labai daug, bet nesugebėdami padėkoti, visų pirma nesuprantame proceso. Tam tikras materijos vienetas tampa mūsų tik tada, kai už jį padėkojame. Jeigu mes imsime be perstojo ir neduosime atsako, visa tai įgaus laikinumo pavidalą, o mes kalbame apie amžinybę. Mums svarbi ilgalaikė perspektyva, kad mūsų dabartinis indėlis konvertuotųsi į ateities rezultatą.

– Kokia filosofijos kryptis ar netgi konkretus jos atstovas jums artimiausias, kai kalbama apie dėkingumo apraiškas per asmeninę prizmę?

– Aš veikiau bandyčiau įžvelgti pagrindą, slypintį už kiekvieno filosofo vertybių visumos – į unikalų pamatą, iš kurio patys filosofai semiasi konceptualių idėjų. Šių idėjų šaltinis – tai dėmesio centro objektas arba aplinka, su kuria save identifikuojame. Aš šiuo metu daugiausia laiko, minčių ir energijos skiriu gamtai, ir tai man sudaro stipriausią filosofinį pagrindą. Iš vienos pusės šiuo požiūriu dabartiniu laikotarpiu man artima natūralizmo filosofija. Visos potekstės, kurias norime įpinti į savo veiklas, taip pat – visos problemos, kurias siekiame iškelti, grįstos mūsų jautrumu aplinkai.

Į aplinkos sąvoką įeina daug dalykų: tai galėtų būti valstybė, technologinis progresas, gamta, problemos, moralė, tad aš žiūrėčiau į bendrą socialinį, politinį, kultūrinį, ekonominį vaizdą. Anksčiau mėgdavau tam tikrą vieną ar kitą filosofą ar filosofijos kryptį, tačiau dabar bandau kelti problemas savarankiškai ir atsakyti į klausimus, vadovaudamasis savo individualiu pasaulio suvokimu ir jo dėsnių interpretavimo strategijomis.

Norisi atsiriboti ir pajusti, ką esu sukaupęs iš aplinkos ir kaip man sekasi mąstyti individualiai, kelti problemas, jas spręsti, pasitelkiant savo paties analitines struktūras. Atsiribojus nuo išorinės įtakos norisi padėkoti visatai už gebėjimą individualiai aiškinti ir konceptualizuoti universalias įvairių filosofijos krypčių nagrinėjamas idėjas. Seku fizikų, astrofizikų naujienas, mokslinius straipsnius, kuriuose publikuojamos naujausios įžvalgos apie visatą, jos atsiradimą, Didįjį sprogimą, visatos plėtimąsi – pasakysiu ekscentriškai: mane domina žvaigždės.

Vis dažniau taikau altruistines praktikas savo kūrybinėje, socialinėje ir kultūrinėje veikloje, kaip priešpriešą egoizmui.

– Užsiminėte apie egoizmą, kaip pagrindinę kliūtį dėkingumo proceso tęstinumui. Pakomentuokite išsamiau, kaip egoizmas trukdo dėkingumo reikšminėms plotmėmis skleistis, stebint iš asmeninio požiūrio taško ir vertinant savo, kaip atlikėjo, praktikas.

– Vis dažniau taikau altruistines praktikas savo kūrybinėje, socialinėje ir kultūrinėje veikloje, kaip priešpriešą egoizmui. Pastarojo turiu tik tiek, kiek man jo reikia konkrečiam veiksmui atlikti. Pavyzdžiui, jeigu atvykstu į koncertą, o kultūrinėje įstaigoje nėra paruošto kambario atlikėjui, imu elgtis labai egoistiškai. Savo adresu tikiuosi sulaukti tiek, kiek man reikia mano darbui dirbti pakankamo komforto sąlygomis.

O visa kita su egoizmu prasilenkia: aš noriu bendrauti su visuomene, dalintis savo atradimais su žmonėmis, kuriems tai rūpi, ir iš jų nereikalauju nieko kito, tik pagarbos mano darbui. Man, kaip atlikėjui, kuris praleidžia daug valandų prie instrumento, gilindamasis į kompozitorių kūrybos estetines vertybes, ir nori padovanoti publikai savo meninių įžvalgų sintezę, pagarba yra esminis kriterijus. Man egoizmo reikia tik tiek, kad galėčiau išlaisvinti savo kūrybinę energiją.

– Kaip įvardytumėte pagarbos ir dėkingumo ryšį?

– Tai vėlgi yra procesas. Svarbi veiksmų seka, tam tikra jų gradacija. Pagarba ir dėkingumas priklauso tai pačiai šviesos kategorijai. Dėkingumas ir chamizmas yra nesuderinami dalykai. Pagal tai lengva identifikuoti žmogaus tikslus: jei jis vykdo tam tikrą veiklą, kad gautų sau naudos, ir neva jaučiasi dėkingas, tačiau iš tiesų „dėkoja“ nenuoširdžiai, ilgainiui tai tampa akivaizdu. Būtina suprasti, kad tai, ką darome, sudaro mūsų kaupiamą patirtinį bagažą. Atitinkamai sulaukiame teigiamo arba neigiamo grįžtamojo ryšio.

– Ar galėtume teigti, kad dėkingumas – tai ir savotiška energijos forma? Ar dėkingumas, kaip energijos šaltinis, mums galėtų padėti atgauti prarastus energijos resursus?

– Dėkingumas – tai vartai energijos srautui gauti. Tai – durys, kurias padėkodami atveriame. Tai yra tam tikros formos priėmimas. Dėkingumas prilygsta sakraliam ritualui bažnyčioje, jis artimas meditacijai. Dėkingumas – tai kompleksinis procesas, be kurio neįmanomi energijos mainai. Aš priimu tai, ką man žmogus nuoširdžiai duoda, padėkojau už tai ir pažadu, kad priimdamas energijos ar materijos vienetą, kurio man reikia, sugebėsiu iš jo kažką sukurti.

Būtent taip tėvai investuoja į vaikus tikėdamiesi, kad šie taps gerais žmonėmis ir tolesnius jų gyvenimo etapus nusakys gražūs pasiekimai. Bendradarbiavimo procesas sutinkamas visur. Jis egzistuoja ir tarp skirtingų visatos elementų, jis paremtas taisyklėmis, be kurių pokyčiai ar kūryba taptų neįmanomi. Dėkingumas – tai visatos proceso dalis. Žinodami šitą formulę, veikiame pagal ją, nes esame tikri, kad gausime mainais gerokai daugiau: tiek žinių, tiek mąstymo strategijų, tiek dvasinių resursų – nematomų dalelių, iš kurių vėliau gims kūryba, kurios negalime apibūdinti žodžiais, bet mūsų veiksmuose slypi kažkas, kas padeda mums savo artefaktus sukurti būtent tam tikra atitinkama, o ne kitokia forma.

 

– Ką galėtumėte pasakyti apie dėkingumą menui plačiąja prasme ir iš atlikėjo perspektyvos?

– Šią dėkingumo formą priskirčiau prie aukščiausio dėkingumo lygmens. Tarkime, įvykus nelaimei, žmogus griebiasi kraštutinių dalykų, kartais jis imasi savotiškos magijos. Jis tiki, kad maldos padės išspręsti jo problemą, nes kiti būdai jau neveiksmingi. Būtent šiuo požiūriu aš esu dėkingas menui už tai, kad jis egzistuoja, nes jeigu jo nebūtų, nė neįtariu, kaip atrodytų mūsų pasaulio struktūra ir kaip mūsų gyvenimas klostytųsi apskritai.

Tik dėl meno įmanoma pasiekti pusiausvyrą, tik jį pasitelkus pozityvas atsveria negatyvą. Menas padeda šią pusiausvyrą išsaugoti kraštutiniais, ribiniais atvejais. Tai – angelas sargas, globėjas, kritiniais atvejais viską sutvarkantis teisingiausiai, todėl jam reikia besąlygiškai dėkoti bendrąja prasme. Tai yra sfera, kuris neleidžia žmonėms degraduoti. Kalbant iš atlikėjo perspektyvos – menininkai turi dėkoti centrui, srautui, iš kurio jie gauna kūrybinės energijos atsargų. Man svarbu atrasti šį srautą, kuriame slypi meninės energijos šaltinis. Šiuo metu skaitau įdomią Norman Doidge knygą „Save keičiančios smegenys“ apie smegenų plastiškumą.

Joje primenama, kad tam tikros smegenų sritys yra atsakingos už kitas kūno dalis, tarkime, už pirštų judesius. Jei dėl vienų ar kitų priežasčių nebegalime judinti piršo, laikui bėgant ir užsiimant tam tikra praktika galima perkelti šias funkcijas į kitas smegenų sritys, kad šios būtų už tai atsakingos. Taigi, smegenys yra plastiškos, kaip, beje, ir žmonės. Jie yra visiškai skirtingi ir sugeba gauti šį srautą – reikiamą informaciją– individualiais būdais. Energijos srautai ir jų gavimo būdai yra labai skirtingi: vieni žmonės teigia, kad gauti reikalingos kūrybinės energijos jiems padeda vien žiūrėjimas į tam tikrą objektą padeda. Tuo tarpu kitiems labiausiai padeda gamta. Žmonės atpažįsta procesą, per kurį energija juos pasiekia kiekvienu unikaliu atveju. Aš gretinčiau šias energijos prieigas su smegenų plastiškumo principu. Formos yra skirtingos, bet už jų slypinti esmė – tai energija, kuri suteikia kiekvieno mūsų būdui ar talentui priimtiną gyvastį. Be energijos nėra nieko.

– Kam prilygintumėte dėkingumo reiškinio struktūrą tiek universaliu, tiek meninio lauko aspektais?

– Dėkingumo forma itin siejasi su simetrija – nesuardomos tvarkos principu, išgryninta būsena, į kurią visada galima sugrįžti. Tai gali būti ir meno kūrinys, autorius ar žanras, kuriuo ši simetrija puoselėjama. Taip galima išvengti chaoso. Vis dėlto net ir užklupti chaoso galime sugrįžti į vidinės harmonijos būseną, pasitelkę vieną ar kitą mus stiprinantį metodą. Patį žodį „chaosas“ aš vis tik linkęs vertinti teigiamai, nes būtent iš chaoso gimė visata. Juk chaosas – tai irgi kūrybos procesas. Visatos atsiradimas – tai taip pat savotiškas meno kūrinys.

Gebėti būti dėkingam – tai išmintingo žmogaus savybė. Dėkingumas – tai fizikos dėsniais paaiškinamas reiškinys. Tai taip pat yra meno forma. Dėkingumo suvokimas naikina egoizmą. Štai W. A. Mozarto chaosas gražus, be jokių dramatizmo elementų. Jį nusako nuolat cirkuliuojanti energija. Visa kūryba atsirasdavo jo galvoje – belikdavo tik užrašyti. Tuo tarpu paprastesni žmonės susiduria su problemomis, kurias būtina spręsti, siekiant įveikti kūrybinių kančių etapus. Kūrybinė kančia standartiškai siejama su situacija, kurioje menininkas pasigenda įkvėpimo. Tada reikia kelti klausimą, kodėl šio įkvėpimo trūksta. Galbūt netinkamai gyvenama, o galbūt suerzino tam tikros aplinkybės arba gauta energija buvo netinkamai išeikvota, tačiau pati chaoso esmė siejama su didžiuoju sprogimu, visatos formavimu, ieškojimu, kūrybos procesu. Jo vyksmo centre keičiasi žemės plotas, formuojasi vanduo. Viskas tobulėja, vyksta progresas. Chaosas – tai kūrybinis procesas, be kurio neįmanoma užrašyti jokio muzikos kūrinio nei teksto.

– Kaip klasicizmo simetrijos principas padeda išvengti pavojingų chaoso pinklių ir kam turėtume būti dėkingi už simetrijos savyje puoselėjimą?

– Netgi apimtas sau ne visai patinkančios būsenos, išgirdęs W. A. Mozartą, visada atgaunu pusiausvyrą – „klasicizmo simetriją“ savo viduje. Sugrįžtu į tą pačią erdvę, ji manęs nemėto į skirtingas puses. Tarkim, klausydamas P. Čaikovskio „Patetinės“ simfonijos patenku į dramą, skausmą (ypatingai juo pasižymi šios simfonijos finalas). O štai klausydamas V. A. Mocarto išgyju nuo tam tikro negatyvo ir vėl tampu įprastai funkcionuoti gebančiu žmogumi, menininku.

Žinoma, yra kitos paskirties kūrinių, žanrų, kaip antai „Requiem“, tačiau tai – jau kitos meno funkcijos, kitas reikšminis laukas. Kalbant apskritai, būtent per V. A. Mocarto muziką suprantu Dievo dovaną. W. A. Mozartas – tai tipinis apdovanoto genijaus pavyzdys, kurio atveju neįmanoma suprasti, kaip jis sugebėjo kurti iš pirmo žvilgsnio tokia lengva maniera, su tokiu genialiu klasicistiniu paprastumu. Kalbant apie literatūros pavyzdžius, iliustruojančius dėkingumo simetriją formaliuoju aspektu, pirma kilusi asociacija – tai klasikinė Puškino poezija ir nuo jos neatsiejama elegancija, aristokratija, jo atvaizdas visuomenėje ir pati kūryba, kaip ir V. A. Mocarto atveju, grįsta simetrija, darna, vidine švara ir idealių formų preciziškumu. Tik pasiekus vidinę tvarką įmanomi kūrybiniai procesai.

Portalui bernardinai.lt parengė Eglė Kirilauskaitė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!