Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. lapkričio 22 d. 12:28
A. Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“: „Ežerinis“

B. Žilytės iliustracijos pasakai „Ežerinis“.

„Vilniaus galerija“ dalinasi jau trečia ištrauka iš Aldonos Liobytės pasakų knygos „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ ir šį kartą kviečia skaityti apie nepaprastą berniuką Ežerinį. Vaizdingus rašytojos tekstus palydi ir Nacionalinės premijos laureatės Birutės Žilytės iliustracijos. Knygą įsigyti galite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Utenoje įsikūrusiose „Vilniaus galerijos“ pardavimo vietose bei didžiuosiuose šalies knygynuose.

Ištraukos iš pasakos „Ežerinis“.

* * *

B. Žilytės iliustracijos pasakai „Ežerinis“.

Kažin kur labai toli, gal net prie Siesarties ežero,  gyveno  berniukas, Ežeriniu pramintas. Mat jis, kur buvęs, kur nebuvęs,  vis  vandens  laikėsi,  tarytum  kas jį būtų apžavėjęs. Kol motinėlė gyva buvo, šaukė jį namo neprisišaukdama, o nesulaukusi pati karšto viralo nešė ar kokį pagranduką  vis kišo, kad vaikelis drūtas augtų,  kad vėjas jo nuo lieptelio nenupūstų ar kokia banga nenuplukdytų.

* * *

Kartą per tuos kraštus važiavo karalaitė. Karalaitė buvo kaip reikiant – ir kvarkliuota, ir čežanti, ir  visokiais kvapais nuo jos trenkė,  tik nelaimė – pasiligojusi ir lingavo kaip smilga, pagalvėmis apkamšyta, o išbalusi rodės kaip varškė. Daktarai įsakė paežerėmis ją vežioti, kad gryno oro gautų ir valgyti užsimanytų. Pamatė karalaitė Ežerinį,  kažin ką skaniai bekramsnojantį, ir  įsigeidė jo valgio paragauti.

– Ką ten valgai, berniuk? Duok ir  man, – paprašė ji.

– Ką valgysiu, jei ne duonelę, –  pasakė Ežerinis ir jau taisėsi karalaitei plutelę atkišti. Bet kur buvęs, kur nebuvęs prišoko  mėsininko  vaikas,  nustūmė  Ežerinį, o pats mala kaip meleta:

– Jūsų grožybe, neimkit iš to nevalos jo ubagiškos kriaukšlės, mano tėvelis tai bent turi iki valiai skilandžių, dešrų, kumpių, nugarinių,  sprandinių, vėdarų, mes tai bent galim jūsų malonybę tinkamai pavaišinti, prašom! – ir pakišo karalaitei patį didįjį skilandį, ėglio dūmais kvepiantį.

Bet karalaitei kas tas skilandis – ji  kasdien galėtų lašinius valgyti, meduj  pasidažydama,  kad tik širdis užleistų. Ir nepaisydama mėsininkučio tauškalų ji ištiesė laibą rankelę prie Ežerinio duonelės. Duonelė pasirodė skani besanti ir ji valgė  neatsigardžiuodama, o visos auklės  tik rankas skėsčiojo, aikčiodamos  iš nustebimo, kad karalaitė valgyti moka.

* * *

Susiję:

Ne tik valgė – nusišypsojo karalaitė, aukso žiedą su žalia akim nusimovė ir Ežeriniui paridino.

– Kai užaugsi, būsi mano jaunikis, – tarė ji ir pirmąkart gyvenime nuraudo.

* * *

Subangavo ežeras, kone iš krantų išėjęs, sukrykštė antys, pakrutino ūsus itin Senas Vėžys, o Ežerinis  kaip akmenukas nugarmėjo stačiai dugnan. Jau žuvelytės savo papročiu ėmė apie jį šmižinėti besistebėdamos, ko jis toks tykus, jau Sraigė Namisėda buvo besitaikanti su visu namu kraustytis Ežerinio pusėn, tik pakilo banga kaip kalnas, pažėrė baltus purslus, o iš purslų išniro Vandenė žaliais plaukais ir palietė Ežerinį liauna ranka:

–  Gyvenk sveikas mano karalijoje. Tebūnie tau čia neprasčiau kaip žemėje.

Ir gyveno jis neprasčiau kaip žemėje.

* * *

B. Žilytės iliustracijos pasakai „Ežerinis“.

Žiedas su žalia akimi atvėrė Ežeriniui ir karalaitės kiemo vartus. Praėjo jis pro žydinčių rožių krūmus, pro išsižiojusius varinius liūtus, užlipo prašmatniais marmuro laiptais,  įžengė į veidrodines menes ir nusilenkė karalaitei, baltai kaip varškė.

* * *

– Tegu  jis  pagroja,  –  tarė  karalaitė. – Man įkyrėjo amžina tyla,  gedulas ir jūsų barzdos.

Išsitraukė  Ežerinis  lumzdelį  ir papūtė jį, o patarėjai nei iš šio, nei iš to ėmė tūpčioti, suktis, strapalioti kaip bimbalų sugilti. Kol Ežerinis lumzdelį pūtė, tol jie šoko, draskėsi, siautė, net jiems visiems barzdos nukrito. Puolė tarnai tų barzdų  šluoti, o karalaitė kad ėmė juoktis. Juokėsi skaniai, juokėsi lig soties už  tuos visus metus, kur juoktis buvo nupratusi, o kai ją, juokais leipstančią, nei iš šio, nei iš to ėmė Ežerinis ir pabučiavo, ji prisiminė vaikelį prie ežero, jo duonelę, savo žiedą ir  savo pažadą. Gal iš to juoko, o gal nuo pabučiavimo grįžo jai sveikata, ji purptelėjo nuo sosto ir ištiesė Ežeriniui abi rankas.

– Tokio man reikia, – pasakė ji  patarėjams, o šie išbėgo paskui tarnus savo barzdas besivydami.

Nuo to laiko gražiai gyveno Ežerinis su karalaite, ji vėl išmoko duoną valgyti.

* * *

Ištrauka: Aldona Liobytė, „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2019, p. 39-49)

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!