A. Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“: „Ežerinis“
B. Žilytės iliustracijos pasakai „Ežerinis“.
„Vilniaus galerija“ dalinasi jau trečia ištrauka iš Aldonos Liobytės pasakų knygos „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ ir šį kartą kviečia skaityti apie nepaprastą berniuką Ežerinį. Vaizdingus rašytojos tekstus palydi ir Nacionalinės premijos laureatės Birutės Žilytės iliustracijos. Knygą įsigyti galite 2di.lt internetinėje parduotuvėje bei 2di pardavimo vietose.
Ištraukos iš pasakos „Ežerinis“.
* * *
B. Žilytės iliustracijos pasakai „Ežerinis“.
Kažin kur labai toli, gal net prie Siesarties ežero, gyveno berniukas, Ežeriniu pramintas. Mat jis, kur buvęs, kur nebuvęs, vis vandens laikėsi, tarytum kas jį būtų apžavėjęs. Kol motinėlė gyva buvo, šaukė jį namo neprisišaukdama, o nesulaukusi pati karšto viralo nešė ar kokį pagranduką vis kišo, kad vaikelis drūtas augtų, kad vėjas jo nuo lieptelio nenupūstų ar kokia banga nenuplukdytų.
* * *
Kartą per tuos kraštus važiavo karalaitė. Karalaitė buvo kaip reikiant – ir kvarkliuota, ir čežanti, ir visokiais kvapais nuo jos trenkė, tik nelaimė – pasiligojusi ir lingavo kaip smilga, pagalvėmis apkamšyta, o išbalusi rodės kaip varškė. Daktarai įsakė paežerėmis ją vežioti, kad gryno oro gautų ir valgyti užsimanytų. Pamatė karalaitė Ežerinį, kažin ką skaniai bekramsnojantį, ir įsigeidė jo valgio paragauti.
– Ką ten valgai, berniuk? Duok ir man, – paprašė ji.
– Ką valgysiu, jei ne duonelę, – pasakė Ežerinis ir jau taisėsi karalaitei plutelę atkišti. Bet kur buvęs, kur nebuvęs prišoko mėsininko vaikas, nustūmė Ežerinį, o pats mala kaip meleta:
– Jūsų grožybe, neimkit iš to nevalos jo ubagiškos kriaukšlės, mano tėvelis tai bent turi iki valiai skilandžių, dešrų, kumpių, nugarinių, sprandinių, vėdarų, mes tai bent galim jūsų malonybę tinkamai pavaišinti, prašom! – ir pakišo karalaitei patį didįjį skilandį, ėglio dūmais kvepiantį.
Bet karalaitei kas tas skilandis – ji kasdien galėtų lašinius valgyti, meduj pasidažydama, kad tik širdis užleistų. Ir nepaisydama mėsininkučio tauškalų ji ištiesė laibą rankelę prie Ežerinio duonelės. Duonelė pasirodė skani besanti ir ji valgė neatsigardžiuodama, o visos auklės tik rankas skėsčiojo, aikčiodamos iš nustebimo, kad karalaitė valgyti moka.
* * *
Ne tik valgė – nusišypsojo karalaitė, aukso žiedą su žalia akim nusimovė ir Ežeriniui paridino.
– Kai užaugsi, būsi mano jaunikis, – tarė ji ir pirmąkart gyvenime nuraudo.
* * *
Subangavo ežeras, kone iš krantų išėjęs, sukrykštė antys, pakrutino ūsus itin Senas Vėžys, o Ežerinis kaip akmenukas nugarmėjo stačiai dugnan. Jau žuvelytės savo papročiu ėmė apie jį šmižinėti besistebėdamos, ko jis toks tykus, jau Sraigė Namisėda buvo besitaikanti su visu namu kraustytis Ežerinio pusėn, tik pakilo banga kaip kalnas, pažėrė baltus purslus, o iš purslų išniro Vandenė žaliais plaukais ir palietė Ežerinį liauna ranka:
– Gyvenk sveikas mano karalijoje. Tebūnie tau čia neprasčiau kaip žemėje.
Ir gyveno jis neprasčiau kaip žemėje.
* * *
B. Žilytės iliustracijos pasakai „Ežerinis“.
Žiedas su žalia akimi atvėrė Ežeriniui ir karalaitės kiemo vartus. Praėjo jis pro žydinčių rožių krūmus, pro išsižiojusius varinius liūtus, užlipo prašmatniais marmuro laiptais, įžengė į veidrodines menes ir nusilenkė karalaitei, baltai kaip varškė.
* * *
– Tegu jis pagroja, – tarė karalaitė. – Man įkyrėjo amžina tyla, gedulas ir jūsų barzdos.
Išsitraukė Ežerinis lumzdelį ir papūtė jį, o patarėjai nei iš šio, nei iš to ėmė tūpčioti, suktis, strapalioti kaip bimbalų sugilti. Kol Ežerinis lumzdelį pūtė, tol jie šoko, draskėsi, siautė, net jiems visiems barzdos nukrito. Puolė tarnai tų barzdų šluoti, o karalaitė kad ėmė juoktis. Juokėsi skaniai, juokėsi lig soties už tuos visus metus, kur juoktis buvo nupratusi, o kai ją, juokais leipstančią, nei iš šio, nei iš to ėmė Ežerinis ir pabučiavo, ji prisiminė vaikelį prie ežero, jo duonelę, savo žiedą ir savo pažadą. Gal iš to juoko, o gal nuo pabučiavimo grįžo jai sveikata, ji purptelėjo nuo sosto ir ištiesė Ežeriniui abi rankas.
– Tokio man reikia, – pasakė ji patarėjams, o šie išbėgo paskui tarnus savo barzdas besivydami.
Nuo to laiko gražiai gyveno Ežerinis su karalaite, ji vėl išmoko duoną valgyti.
* * *
Ištrauka: Aldona Liobytė, „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2019, p. 39-49)
