Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. balandžio 3 d. 19:26
„Vilniaus galerija“ kviečia į Raimondo Paknio virtualią parodą „Mūro istorijos“

R. Paknys, Dievo Motinos Gimimo vienuolyno bažnyčia (Naujasis Zahorivas / Новий Загорiв / Zahorów Nowy / Novyi Zahoriv), Ukraina, Volynės sr., 2017 m. Iki 1569 m. Naujasis Zahorivas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos atiteko Lenkijai, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtas prie Rusijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, po to okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Naujajame Zahorive XVI a. bajorai Zahorovskiai fundavo stačiatikių vienuolyną, XVIII a. pr. jis perduotas graikų apeigų katalikams (vienuoliams bazilijonams). Grafas Dominykas Čackis (Dominik Czacki) prie vienuolyno pastatė mūrinę barokinę bažnyčią. XIX a. vienuolynas su bažnyčia atiduotas stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais šventovė apgriauta.

„Vilniaus galerija“ kviečia prisiminti, virtualiai aplankyti fotografo Raimondo Paknio parodą „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“.

R. Paknio paroda, Valdovų rūmuose vykusi 2019 m. liepos 18 – rugsėjo 1 dienomis, visuomenėje sulaukė didelio susidomėjimo. Parodoje eksponuotos kelios pilių ir rūmų fotografijos, tačiau daugiausia – sakralinių pastatų atvaizdų. Fotografijų objektų visuma atspindi Respublikos kultūrų, tautų ir tikėjimų įvairovę.

„Nekalbėsiu apie parodos kultūrines, istorines, pažintines intencijas, istorinės atminties ir LDK žemių senosios architektūros suaktualinimą, tebetęsiant autoriaus ciklą „Išlikęs laikas“ („Mūro istorijos“ – jo dalis). Apie tai parodos lankstuko įvade rašo Eimantas Gudas. Man rūpi atvaizdai. Paknio didžiaformatės nuotraukos jau keletą pastarųjų metų dirgina žvilgsnius iki tobulumo nušlifuotais atspaudais. Fotografavimo sistema veikia kaip laikrodis, viskas apskaičiuota ir tikslu: technika, medžiagos, metų laikas, spalvos, vaizdo režisūra, rakursas, kai žiūrinčiojo žvilgsnis kaip strėlė nutaikomas į pastato centrą, kur kadaise buvo langas, fasado arka ar kokia detalė.

Bet ši precizija neturėtų mūsų apgauti. Suveikia fotoaparato mygtuką nuspaudusio autoriaus intencija: jo fotografijos turi sužadinti į jas žiūrinčio žmogaus jausenas. Uždegti asociacijas ir norą žvilgsniu tyrinėti didelį spalvingą nuotraukos plotą.  Fotovaizdų dokumentinis luobas plyšta, ir pajunti, kad iš tų statiškų architektūros „portretų“ gilumos kyla emocinis jaudulys. Koks? Kolegė Giedrė Jankevičiūtė parodos lankstuke paminėjo „liūdesį“, atsirandantį bežiūrint į nufotografuotus senosios architektūros griuvėsius ir suvokiant ardomos laiko jėgos sukeltą negrįžtamumą. Mane labiau dilgino ir baugino šių mūrų vienatvė, spengianti tyla aplinkui, kai po nuspausto fotoaparato mygtuko tiems paminklams ateityje beliko tik laiko begalybė. Nematau šešėlių, tik slogią prieblandą, nėra žmonių, o ir aplinka skurdi, graudi ir proziška (palinkusi TV antena ar gandralizdis ant griuvėsių). Šių architektūrinių vaizdų estetika yra žiauri: ji (daugeliu atvejų) konstatuoja paminklo mirtį“, – apie R. Paknio parodą yra rašęs dailėtyrininkas Viktoras Liutkus.

R. Paknio parodoje „Mūro istorijos. Nykstantis Abiejų Tautų Respublikos paveldas“ eksponuotos darbus galite apžiūrėti žemiau. Daugiau apie autorių skaitykite puslapyje www.raimondaspaknys.lt.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!