Dailininkas Julius Ludavičius (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Niujorke gyvenančiu dailininku Juliumi Ludavičiumi.
„Juliaus studija labai jauki… Praleidome keletą vakarų, kurie buvo kažkuo panašūs į ilgus pasisėdėjimus su bičiuliais jau neįtikėtinai tolimais 80-aisiais, kai niekas neskaičiavo laiko“, – sako A. Baltėnas.
Dailininkas Julius Ludavičius (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
J. Ludavičius: Prieš 25 metus, kai mes su Aidu Bareikiu (skaitykite čia) atvažiavome į Ameriką, atsimenu, nuvažiavome pas Kęstą Zapkų ir nežinojome, kaip veikia kavos aparatas… Ir aš sugebėjau kažkokiu būdu baigti koledžą (Master degree), nesinaudodamas kompiuteriu. Turėjau tik spausdinimo mašinėlę, kas dabar atrodo visiškai neįmanoma… Kas dar man patiko: atsimenu, kad tais laikais ir kompiuterio ekranas buvo kitoks, nei dabar – kaip televizoriaus, išgaubtas… Ten tiek galima informacijos sukišti, bet nebūtinai reikia žinoti, kas ten yra….
Aš kartais darau tokius kvadratinius darbus ant drobės. Kai atvažiavau, darydavau tik mažus darbus, o dabar tų savo nedidelių darbų nenoriu net traukti, nes tai grynai bankrotinis užsiėmimas. Didesni darbai yra gerai…
Tiesiog netikiu, kad abstrakcijoje nieko nėra. Toks jau žmogaus protas, kad į viską žiūrėdamas, ką nors pamatai. Ir neaišku, kiek yra visokių variantų. Kaip muzikoje yra visokių dažnių, ir, tarkim, šuva girdi kitaip nei mes…Kitaip ir mato, ir užuodžia. Arba radiją pasukinėji – viena stotis, kita, trečia…
…Čia yra kažkokia fortifikacija, čia gal ginklai. Čia Bushas, čia Trumpas… Tokie sluoksniai. Norėjau surinkti tuos imidžus, kad kažkokia kompozicija išeitų. Lyg į kampus sueina ar kas, supranti? Idėja buvo grynai formalistinė, o kažkodėl išėjo siužetas. Čia kažkokie priešistoriniai gyvūnai, čia – kažkokie pinigai. Dar aš mėgstu tas grafas dėti biurokratines…
Kartais darbas užtrunka keletą metų: padarau truputį, paskui kažkur numetu ir vėl grįžtu. Kai kurie darbai gali būti net kokį šimtą kartų tikrinti, bet ne dauguma.
…Čia ant popieriaus iš pradžių buvo piešinys. Žinai, dabar visi dangoraižiai yra su nedideliu išlenkimu. Taip statyti pradėjo maždaug nuo 2000-ųjų – kompiuteris apskaičiuoja tą gražų išlinkimą, ir gali pastatyti. Tai ir aš prieš kokių 15 metų pradėjau daryt darbus su tokiais išlinkimais, man atsibodo kvadratas. Bet kai įdėjau darbą į kažkokį katalogą, fotografai ėmė ir pataisė – pagalvojo, kad objektyvas kaltas…
Dailininkas Julius Ludavičius (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Dailininkas Julius Ludavičius (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Čia yra drobė, bet ant medžio. Drobė minkšta, o ant medžio lyg tokia statyba išeina. Tie dažnai juodi kvadratai yra kaip kažkokie taškai, supranti. Dažnai ten būna kažkoks vaizdas. Aš nenoriu, kad lįstų realizmas, gerai, kai vaizdas neaiškus. Dažniausiai mano tikslas taip viską suvelti, kad nebūtų aišku, kas čia tikrenybėje vyksta.
Pavyzdžiui, tas, mėlynas, kaip ir abstrakcija būtų. Bet jeigu prieisi pasižiūrėti iš arčiau, tai ten nėra vaizdinių, bet yra pirštų atspaudai. Man patinka, nes kai atspausdini, tai atrodo kaip upės ar kalnai, nes visos organinės formos panašios. O tos linijos yra tarsi apjungimas.
Aš dažniausiai naudoju liniuotes, kurias pats esu pasidaręs. Atrodo, kad tiesi linija, bet yra truputis kreivumo. O tie apskritimai progresyviai mažėja – tai tiksliai matematiškai apskaičiuota. Iš pradžių juos padariau, o paskui daug laiko praleidau matuodamas. O nutapiau per pusdienį. Bet čia, iš dalies, yra konceptualūs dalykai. Svarbiausi – devyni rutuliukai, na, devyni mėnesiai, vos ne nėštumo užuomina… Kažkas tokio.
Čia gana didelis darbas – ant didelės sienos, bet konceptualiai tai gana paprastas principas. O po to – jau sėkmės dalykas: susimaišiau, užtepiau spalvas, ir jų jau nepakeisiu. Na, galiu dar pradėti paišinėti, bet…
Dailininkas Julius Ludavičius (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Kai kuriuos iš šitų darbų prieš ketverius metus rodžiau ambasadoje Vašingtone. Ta ambasada – kaip rūmai, ten daug ąžuolo, tai vieną darbą pakabinau ant vienos sienos, kitą – ant kitos. Šiais laikais ir mažesnius darbus, jeigu jie turi kokią prasmę, bandoma pristatyti didelėje erdvėje. Gal fotografijai tai ne taip svarbu, ar kai darbai visi vienodo dydžio ar kolorito, gali juos surikiuoti kaip armiją. Bet jeigu darbai individualūs, tada jiems reikia daug vietos, tada jie atrodo svarbūs. Nors – gal ir nėra to svarbumo, čia kaip magijos triukai: jeigu tiki, tai tiki, o jeigu netiki, tai, žinai…
Aš manau, daug darbų nereikia, t. y., geriau gyvenime padaryti darbų tik tiek, kiek reikia.
Dailininkas Julius Ludavičius (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Dailininkas Julius Ludavičius (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Kai dažai pastovi, aiškiau pasidaro. Aliejiniai dažnai teoriškai neuždžiūsta pusę metų, o jeigu dar vaško įmaišai – tai iš viso niekada neuždžiūsta. O akrilai ar akvarelės išdžiūsta iš karto, jau neturi laiko pagalvoti…
Kalbant apie dažų nuodingumo lygį, akrilas, kurį šiais laikais mėgsta naudoti, arba tie aerozoliai – lyg tave į plastiką įvyniotų. Tapant su aliejiniais – lyg tave aliejuje išmirkytų. O akvarelė – įmeta tave, paplaukioji…
Dailininkas Julius Ludavičius (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Dailininkas Julius Ludavičius (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Dailininkas Julius Ludavičius (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Jeigu nori, kad tai, ką darai, tau pačiam patiktų, reikia nuspręsti, dėl ko darai ir kokia ten logika. Bet vis dėlto tai ne mokslas, o atsitiktinumų ir ryšių variacijos.
Dažnai kažkas nepavyksta, o kartais pavyksta, ir neaišku, kodėl. Arba bent atrodo, kad pavyksta. Kartais gali šimtą kartų daryti, bet lyg kamuolį į krepšį mėtytum…. O kartais – bum ir yra… Vis dėlto daug įdomiau, jeigu šimtą kartų darai ir kažkas pavyksta Vadinasi, tai buvo tarsi pasąmoninis uždavinys, kuris galvoj jau išspręstas, tereikia gerai išsimiegoti, pasiruošti, ir padarysi. Nors dažniausiai rezultatas atrodys visai kitaip, nei iš pradžių galvojai…
Dailininkas Julius Ludavičius (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Lietuvoje labai lengva pasakyt – čia komercinis menas ar nekomercinis. Visus pažįsti, vos ne pagal žmogų gali spręsti. O Niujorke tai nėra tokie aiškūs dalykai, dažnai ir žmonių nepažįsti, tik paskaitai biografijas, ar jie kažkuo svarbūs, ar ne. Čia ir komercija ne tokia, kaip Lietuvoje, kai kažkas parduoda darbus už kelis tūkstančius eurų per mėnesį. Čia visiškai kiti pinigai: sėkmingieji gali uždirbti milijonus ar dešimtis milijonų dolerių. Tuomet viskas veikia kaip kokia dizaino ar rūbų kolekcija: ne tiek darbas svarbus, kiek tų darbų „linija“. Kai kurie dailininkai viską daro savo rankomis, bet dauguma – ne. Svarbi ta linija. Bet jeigu kažkas daro mersedesą, jis turi būti geros kokybės, o jeigu jis neveikia, gal geriau neleisti į apyvartą…
Dailininkas Julius Ludavičius (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Dailininkas Julius Ludavičius (Niujorkas, JAV) | Arūno Baltėno nuotr.
Jeff Kunzar kiti tokio lygio autoriai kartais net sunaikina arba patys nuperka savo kūrinius, kad jų kaina liktų aukšta. Tai normalus dalykas, nes jeigu turi didelę korporaciją ir staiga tavo akcijos ima kristi, pats jas ir perki. O kai pradedi savo akcijas pirkti, jos ima kilti…
Jeigu, pavyzdžiui, prieš dvidešimt metų pardavei darbus Sotheby už 100 000, ir staiga pamatai, kad jų kaina krenta, kad kažkas pardavinėja po 12 000–15 000 (gal buvo nusipirkę vestuvių proga), tada, jei esi turtingas dailininkas, perki tuos darbus pats ir dar užkeli jų kainą… Dabar juk viską matai internete. Ir aš anksčiau išsipirkdavau savo darbus, dabar neturiu tam pinigų… Na, čia ne apie meną.
Dar vaikas darydavau žemėlapius. Labai juos mėgau. Buvau sugalvojęs padaryti XVIII amžiaus Paryžiaus žemėlapį, kur būtų kiekvienas namas… Buvau padaręs kelis variantus maždaug XVI ar XVII amžiaus Vilniaus, dar tais laikais…
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
