Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. birželio 27 d. 10:40
„Poviliukas rekomenduoja“: Marina Abramovič „Eiti kiaurai sienas“

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.

Neįtikėtina, kai pagalvoji, kad baimę mums įdiegia tėvai ir aplinkiniai. Iš pradžių būname tokie nekalti; nenutuokiame, kad bijoti reikia.

Tai vienas iš pirmųjų sakinių, kuriais Marina Abramović pradeda pasakoti savo pačios biografiją knygoje „Eiti kiaurai sienas“ („Kitos knygos“, 2018). Serbų kilmės performansų autorė, pasaulinio pripažinimo sulaukusi XXI a. pradžioje, savo amžininkų yra vertinama už milžinišką indėlį į performatyvaus meno kūrimą ir jo istorijos puoselėjimą bei žanro ribų supratimo išplėtimą.

2010 m. Niujorko MoMA muziejuje surengtame performanse „Dalyvauja menininkė“ („The Artist is Present“) per tris mėnesius apsilankė daugiau nei 850 asmenų! Žinoma, toks populiarumas turi ir pliusų (esi kviečiamas kurti įvairiose šalyse), ir minusų (tavimi nuolat kas nors naudojasi). Be to, kai ką gali ir priversti abejoti – nejaugi tai menas; ar ji manęs neapgaudinėja? Bet ar apgavystė, kuri yra tokia gera, kad verčia mus abejoti savimi pačiais, nėra aukščiausios rūšies menas?

Gimusi Belgrade partizanų, kovojusių prieš nacistinės Vokietijos režimą, šeimoje Marina anksti išmoko drausmės ir kantrybės, nes namų ūkiui ir rutinai vadovavo tvarkos ir švaros apsėsta serbė motina, su kuria Marinai sunkiai sekėsi susikalbėti.

Mane bausdavo dažnai, už menkiausią prasižengimą ir bausmės visada būdavo fizinės – smūgiai ir pliaukštelėjimai. Bausdavo motina arba jos sesuo Ksenija <…> tėvas – niekada <…> ir už tai jį mylėjau.

Nors ir buvo baudžiama, Marina negalėjo skųstis, kadangi tėvai gyveno pasiturinčiai ir galėjo gerai aprūpinti šeimą. Kad nori tapti menininke, Marina suprato septynerių, o šeima šią jos svajonę nuolat skatino ir palaikė – merginai net buvo parūpintas atskiras kambarys tapyti!

Užvaldyta meno Marina įstojo į Belgrado dailės akademiją mokytis tapybos, vėliau dirbo dėstytoja, tačiau ilgainiui susidomėjo performansų menu, kuris pakeitė ne tik jos gyvenimą, bet ir papildė meno istorijos puslapius.

Marinos manymu, aukščiausios rūšies menu galime laikyti muziką, kadangi ji neturi fizinės formos. Po muzikos įsiterpia performansas, kuris formą įgyja ir trunka tik tam tikrą laiką; o toliau lieka visi kiti menai. Toks Marinos Abramović menų skirstymas atliepia ir palaiko Arthuro Schopenhauerio teorinę žiūrą. Jei imtume lyginti, atrastume ir daugiau paralelių tarp mąstytojo ir menininkės, kadangi abu jie linkę pasitelkti kontempliaciją, tik siekia jos skirtingais būdais.

Reikėtų išskirti 2 performansus, kurie paskleidė žinią apie menininkę. Pirmasis „Ritmas 0“ („Rythm 0“, 1974) atliktas Neapolyje, kurio metu Marina 6 valandas tiesiog stovėjo prie stalo, nukrauto 72 objektais, tarp kurių buvo rožės, maistas, lūpų dažai, taip pat buvo ir kirvis, pjūklas, pistoletas ir viena kulka. Instrukcijose nurodė:

Ant stalo guli 72 objektai, kuriuos galite panaudoti prieš mane kaip panorėję <…> Aš esu objektas. Performanso metu prisiimu visą atsakomybę.

Kaip teigia Marina, suteikusi žmonėms galią su ja elgtis kaip panorėjus, ji norėjo sužinoti, kaip toli eis žmonės, jei ji stovės ir nieko nedarys. Antrą valandą nakties ji buvo visiškai nualinta, o ant stalo buvęs ginklas – užtaisytas ir norėtas panaudoti (apsauga išvedė vyriškį):

Žmonės statė mane įvairiomis pozomis <…> Kažkas badė mane smeigtukais. Kažkas kitas man ant galvos lėtai išpylė stiklinę vandens. Dar kažkas įdūrė man į kaklą peiliu ir čiulpė kraują. Tebeturiu randą <…> Dalis žiūrovų aiškiai norėjo mane apsaugoti; kiti norėjo, kad performansas tęstųsi.

Antras performansas buvo parodytas Insbruke ir vadinosi „Tomo lūpos“ („Thomas Lips“, 1975). Jo metu menininkė pati nuplakė save rimbu, ant pilvo išsiraižė penkiakampę žvaigždę, atsigulė ant kryžiaus forma išdėliotų ledo luitų ir kraujuodama gulėjo trisdešimt minučių.

Nuo lubų laidais buvo nuleistas šildytuvas. Jis kabėjo tiesiai man virš pilvo, kaitindamas mano išpjaustytą žvaigždę, kad ji ir toliau kraujuotų. O visa mano nugara šalo ant ledinio kryžiaus. Gulėdama ant kryžiaus, jaučiau, kaip oda prilimpa prie ledo paviršiaus.

1976 m. ambicinga menininkė atsikraustė į Amsterdamą turėdama tik vieną tikslą – toliau kurti. Tačiau čia jos gyvenimas apsivertė sutikus didžiąją savo gyvenimo meilę ir kūrybinį partnerį – Franką Uwę Laysiepeną (Ulajų), su kuriuo Mariną siejo dvylikos metų kūrybinis kelias (1976–1988 m.). Ulajaus ir Marinos santykiai buvo ypatingai romantizuojami geltonojoje spaudoje, o jo buvimas Marinos kūrybiniame kelyje toks reikšmingas, kad kritikai jos darbus ėmė skirstyti į 3 periodus: prieš Ulajų, su Ulajumi ir po Ulajaus.

Mano kūryba glaudžiai susijusi su mano gyvenimu <…> nuolat bandau visiems įrodyt, kad galiu padaryti tai viena, kad galiu išgyventi, kad man nieko nereikia. Kartu tai savotiškas prakeiksmas, nes visada labai stengiuosi – kartais persistengiu, – ir dar dėl to, kad taip dažnai likdavau viena (iš dalies savo valia) ir be meilės.

Knygoje „Eiti kiaurai sienas“, kurią parašė kartu su žymiu amerikiečių žurnalistu, biografijų autoriumi Jamesu Kaplanu, Marina ne kartą akcentuoja, kad pagrindinė jos gyvenimo misija visada buvo kurti meną, tad šeimos gyvenimas nuolat likdavo paribiuose ir santykiai nutrūkdavo. Nors Marina nesigaili savo pasirinkimų, vis dėlto sunkiai juos išgyvena ir prisimena:

Kai mąstau apie visa tai, kas nutiko tarp manęs ir Ulajaus, tarp manęs ir Paolo, dažnai svarstau, kuo prisidėjau prie vienų ir kitų skyrybų. Ir vis grįžtu prie minties, kad meilės ir rūpesčio poreikis, kurio niekada nepatenkino mano motina, buvo tas skaudulys, kurį atsinešiau į kiekvienus savo santykius – ir kurio nė vienas vyras nepajėgė išgydyti.

Biografijoje Marina itin išsamiai supažindina ne tik su savo asmenybe, bet ir su kūrybinio kelio labirintais: menininkė pamini visus svarbiausius savo gyvenimo performansus ir asmenis, kurie prisidėjo prie jos augimo: gyvenimo būdo vadovus, kūrėjus, agentus, studentus, įžymybes – tuos, kurių dėka jai pavyko sukurti Marinos Abramović  mitologiją ir metodą (nuo 2009 m. veikia jos vardu pavadintas institutas), tad knyga vertinga ne tik menininkės gerbėjams, bet ir tiems, kurie iki šiol apie Mariną Abramović  nieko nežinojo.

O tuos, kurie susidomėjo Marinos Abramović fenomenu, kviečiame pažiūrėti 2012 m. pasirodžiusią Matthew Akerso režisuotą dokumentinę juostą „Marina Abramović: The Artist Is Present“, kuri „Gotham“ nepriklausomų filmų apdovanojimuose buvo nominuota kaip geriausias dokumentinis filmas.

„Poviliukas rekomenduoja“ – tai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos rubrika, kurioje kasdien skelbiamos išsamios knygų recenzijos. Jas rengia literatūrologė, ŠAVB  kultūrinių renginių organizatorė Roberta Stonkutė. Daugiau recenzijų rasite čia

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!