„Nesijaučiam toli“: gydytoja, būsima psichiatrė Rūta Karaliūnienė (Drezdenas, Vokietija)
Gydytoja, būsima psichiatrė Rūta Karaliūnienė | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Drezdene gyvenančia gydytoja Rūta Karaliūniene.
Rūta Karaliūnienė: Dirbu gydytoja nervų ligų klinikoje, esu Drezdeno universiteto Medicinos fakulteto doktorantė. Prieš penkerius metus baigusi medicinos studijas Vilniaus universitete nusprendžiau specializacijos psichiatrijos srityje siekti Vokietijoje. Kadangi studijų metais mokiausi vokiečių kalbos, gana greitai Vokietijoje įgijau gydytojo licenciją, o patrauklus darbo pasiūlymas atvedė į Drezdeną. Pasirinkti Vokietiją paskatino stažuotės Miuncheno ir Rostoko ligoninėse, į kurias vykau dar studijų metais. Vokiška sveikatos apsaugos sistema paliko gerą įspūdį, tad apsispręsti išvažiuoti nebuvo sunku. Mano vyras, dar gyvendamas Lietuvoje, dalyvavo pokalbiuose dėl darbo ir sėkmingai Drezdene įsidarbino.
Tik po pusės metų supratome, kad atvykome čia ilgam. Reikėjo laiko prisitaikyti. Drezdenas yra rytų Vokietijoje, nemaža dalis jo gyventojų gyveno dar deficito laikais, tad tai pakankamai konservatyvus miestas. Žmonės čia dažnai turi išankstinę nuomonę apie svetimšalius, dažnas, paklausęs apie Lietuvą, nustemba, kad tai moderni, išsivysčiusi ir demokratiška valstybė. Bet daugelis mūsų bendradarbių jau seka Lietuvos naujienas, dažnai klausia, kaip čia vertinami vieni ar kiti įvykiai, o mes džiaugiamės, kad žmonės domisi ir turime galimybę skleisti žinią apie savo šalį.
Gydytoja, būsima psichiatrė Rūta Karaliūnienė | A. Baltėno nuotr.
Mano darbe svarbi kalba. Psichiatrijoje svarbu ir pajausti žmogų, taip pat būtina žinoti daug konkrečiam pacientui svarbių kultūrinių niuansų, todėl domiuosi ir vietos istorija, ir aktualijomis. Na, o pacientai domisi, iš kur esu aš. Daugelis išsilavinusių žmonių, ypač vyresni, atspėja, kad iš Baltijos šalių. Kai kurie netgi apsidžiaugia, kad esu iš kitos kultūros ir galiu pamatyti jų problemas kitu kampu. Tai galima laikyti ir privalumu.
Vokiečiai uždari. Jie draugiški, paslaugūs, bet ganėtinai sunkiai atsiveria artimesniam kontaktui, ypač vidutinio amžiaus žmonės. Vis dėlto mes čia jau integravomės, ypač dukrytės Elenos, kuri gimė Drezdene, dėka. Elena lanko darželį ir puikiai čiauška tiek lietuviškai, tiek vokiškai. Labai džiaugiamės ir Berlyno lietuvių mokyklėlės bendruomene, kur gali pasijusti savas, užmiršti, kad esi ne Lietuvoje.
Drezdene, dar vadinamame Florencija ant Elbės kranto, plati kultūrinio gyvenimo pasiūla: muziejai, koncertai, parodos. Stengiamės nepraleisti svarbiausių įvykių, pamatyti kuo daugiau. Tad iš tiesų visą laiką jaučiamės esantys tarp dviejų kultūrų – lietuviškos ir vokiškos. Mūsų dukra darželyje susipažįsta su vokiečių kultūra, o namie šnekamės tik lietuviškai ir puoselėjame savo šeimos tradicijas. Kai važiuojame atostogauti į Lietuvą, sakome, kad važiuojame namo, o Elena sako, kad važiuoja pas senelį ir močiutę. Sudėtinga, kai esi gimęs kitoje šalyje, nors abu tėvai lietuviai. Įdomu, koks bus jos identitetas?
Gydytoja, būsima psichiatrė Rūta Karaliūnienė | A. Baltėno nuotr.
Nesijaučiame vieniši, bet, aišku, visą laiką jaučiame, kad Vokietija nėra mūsų tėvynė ir niekada ja netaps. Lietuva visą laiką liks tikrieji namai – niekas to negali atimti. Aš augau patriotiškai nusiteikusioje šeimoje, mano seneliai buvo Sibire, iš jų pasakojimų sužinojau, kaip sunku buvo Lietuvai atgauti laisvę, tad manau, jog būtent tėvai įskiepijo meilę Lietuvai, ir už tai esu jiems dėkinga. Daugelis lietuvių, su kuriais bendraujame, sako, kad svetima šalis jiems yra tik laikinas etapas. Retas pasakys, kad jis čia ketina likti iki gyvenimo pabaigos. Dauguma turi tikslą: kai baigsiu mokslus, kai įgysiu patirties, kai paaugs vaikai, galų gale, kai sulauksiu pensijos, tada jau grįšiu į Lietuvą. Tik mišriose šeimose jau kitaip…
Džiaugiuosi, kad pasaulis yra laisvas, galime studijuoti, keliauti ir dirbti, kur tik norime. Nors dabartinė pandemija parodė, kaip greitai tos galimybės gali būti apribotos. Jau studijų metais man teko nemažai keliauti, pabūti Kanadoje, Amerikoje, Afrikoje, įvairiose Europos šalyse. Vokietija išsiskiria savo konservatyvia darbo kultūra, ir galiu patvirtinti, kad vokiška tvarka nėra mitas. Bet, kartoms keičiantis, ir čia vyksta permainos.
2020 03 16
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
