„Žygimantas Augustinas. XX amžiuje veidai būdavo dvasingi“. 2011–2012. Drobė, aliejus. 34 x 48 cm

XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje, išsivadavę iš nusistovėjusių komponavimo normų, Lietuvos menininkai užsidarė savose erdvėse, autoportretą vystė savita linkme, daugiau dėmesio skyrė saviraiškai, savianalizei. Tokį autoportreto tipą pamėgo ir šiame dailėtyrininkės Ksenijos Suvorovos straipsnyje aptariami skirtingų kartų menininkai – Arvydas Šaltenis (g. 1944), Mindaugas Skudutis (g. 1948), Šarūnas Sauka (g. 1958), Žygimantas Augustinas (g. 1973). Greta išvardytųjų kūrėjų išskirtinę vietą užima fotomenininkės Violetos Bubelytės (g. 1956) autoportretai.

Pasaulio dailėje autoportretas išsirutuliojo iš portreto žanro. Dailininkai pamažėle išugdė poreikį autoportretu parodyti ne tik tikslius savo natūros bruožus, bet ir vidines būsenas. Savo atvaizdą komponavo istoriniuose paveiksluose, grupiniuose portretuose, vėliau atvaizdui skyrė daugiau dė­mesio fiksuodami svarbesnius savo gyvenimo įvykius, kūrė įtaigius, psichologines būsenas išryškinančius autoportretus. Autoportretas Lietuvos dailėje paplito XIX–XX amžiais.

Romantikai įteisino jį kaip atskirą žanrą, turintį savo specifi­ką, lyginant su portretu. XX amžiaus pradžioje ir tarpukariu sukurti autoportretai leidžia nagrinėti dailininkų asmenines istorijas ir kalbėti apie jų socialinį statusą, požiūrį į profe­siją bei pan. Autoportreto raidą buvo sutrikdžiusi stalininio socrealizmo epocha, tačiau nuo XX a. šeštojo dešimtmečio dailininkai šiam žanrui vėl ėmė skirti daugiau dėmesio. XX amžiaus antrojoje pusėje jie ėmė akcentuoti specifinius dai­lės bruožus, kurių negali turėti fotomenas, ryškino tipus, charakterius, psichologines būsenas, atitinkančias individu­alų dailininko požiūrį į pasaulį ir į žmogų. Autoportretų su­kūrė Silvestras Džiaukštas (g. 1928), Vytautas Ciplijauskas (g. 1927), Vincas Kisarauskas (1934–1988), Leonas Katinas (1907–1984). Minėtinas originalus autoportretas – Juozo Mi­kėno (1901–1964) skulptūrinė kompozicija „Žvejys, žvejo duktė ir aš“. Autoportretas įgijo ypatingą reikšmę kūryboje, akivaizdžiai rodančioje pastangas vaduotis iš sovietinės cenzūros suvaržymų, paženklintoje individualios saviraiškos paieškomis. Tuo autoportretas yra vienas įdomiausių XX a. ketvirtojo ketvirčio Lietuvos dailės žanrų, vėlyvąjį moder­nizmą artimai susiejęs su postmodernizmu ir šiuolaikinio meno kūryba.

Arvydas Šaltenis. „Autoportretas su šiukšlių dėže“. 1973–1985. Kartonas, aliejus. 87 x 70 cm

Vaizduodami save dailininkai yra veikiami aplinkos, kuri daro įtaką ne tik jų asmeniniam gyvenimui, bet ir kūrybai. Todėl autoportreto analizė gali būti aktuali tiriant ne tik pavienio dailininko kūrybą, bet ir laikotarpio dailės raidą bei apskritai kūrybinę, socialinę gyvenamojo meto atmosferą. Autoportretas skatina derinti įvairias metodines prieigas ir pastangas išskaityti šio žanro kūriniuose asmenines, psichoologines, visuomenines, kultūrines, kai kada politines pras­mes, įžvelgti dailės istorijos vidinės raidos ir kultūros raidos tarpsnio sąsajas. Šios unikalios autoportreto žanro savybės įkvėpė tyrimo objektu pasirinkti būtent XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Lietuvos dailininkų autoportretus.

Aptariamasis laikotarpis – tai permainų Lietuvos dailėje, laipsniško menininkų savarankiškėjimo, laisvėjimo, individualaus meno ieškojimų metas. Vėlyvuoju sovietmečiu ir naujosios santvarkos laikais Lietuvos meniniame gyveni­me buvo „skelbiamas išsilaisvinimas iš ‛priežiūros aparato’ gniaužtų, siekta greičiau atsikratyti sustabarėjusios ‛senosios sistemos’, apeliuota į individualaus kūrėjo apsisprendimo galimybę. Už šių abstrakčių samprotavimų slypėjo ne tik skirtingų pasaulėžiūrų, kartų konfrontacija, bet ir skirtingi meninio lauko dalyvių interesai“. XX amžiaus devintajame– dešimtajame dešimtmečiais iš pagrindų pasikeitė visų dailės institucijų vadovybė, menas nebebuvo ta Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis, kuri vadovaujasi tam tikromis nuostatomis, reikalavimais. Dailininkai tapo laisvesni, siekė autonomijos, būrėsi į nepriklausomų dailininkų grupes, tokias kaip „Grupė 24“, „Žalias lapas“, „Angis“ ir kt. Menas plito ne tik už gale­rijų sienų, bet ir už Lietuvos ribų – lietuvių dailė palaipsniui integravosi į pasaulinį kontekstą. Svarbiausiomis temomis liko visuomenės problemos, požiūris, nuostatos jų atžvilgiu, nagrinėti globalūs dalykai. Išnykusios ribos tarp žanrų ir šakų paskatino menininkus laisviau ir drąsiau disponuoti naujausia menine kalba. Šis laikotarpis įdomus dėl vyravu­sios nuolatinės kaitos: maišėsi tendencijos, įvairios įtakos, atsidariusios sienos atvėrė tarptautines rinkas, supažindino su užsienio šalių meno tendencijomis, iškilo nauji meninin­kai, dabar jau tapę klasikais. Pasikeitusiame kultūros diskur­se menininkai laisviau rinkosi temas, objektus, domėjosi ne tik politiniais, socialiniais, kultūriniais reiškiniais, bet ir savo pačių padėtimi, jausena tų reiškinių atžvilgiu, analizavo savo padėtį visuomenėje ir santykį su pačiu savimi, o tam puikiai tiko autoportreto žanras.

Taigi XX a. pabaigoje, išsivadavę iš nusistovėjusių kom­ponavimo normų, menininkai užsidarė savose erdvėse, autoportretą kreipė savita linkme, daugiau dėmesio skyrė savi­raiškai. Tokį autoportreto tipą pamėgo ir skirtingų kartų meenininkai – Arvydas Šaltenis (g. 1944), Mindaugas Skudutis (g. 1948), Šarūnas Sauka (g. 1958), Žygimantas Augustinas (g. 1973). Greta išvardytųjų dailininkų išskirtinę vietą užima fotomenininkės Violetos Bubelytės (g. 1956) autoportretai. Ypatingas šių menininkų dėmesys autoportretui išskyrė juos iš savo kartos kūrėjų. Kiekvienas jų reprezentuoja skirtingą XX a. antrosios pusės dailininkų kartą. Jau iš pirmo žvilgsnio nesunku pastebėti, kad šių menininkų plastinė raiška, kūrybos stilistika labai skiriasi, savo idėjoms atskleisti jie renkasi skir­tingas priemones. Tačiau juos vienija autoportreto suvokimas, sąlyginis nutolimas nuo natūros, naudojimasis savo atvaizdu kaip priemone išreikšti vidinei būsenai. Šių skirtingų kartų menininkų autoportretų analizės gali padėti atskleisti ir tam tikras bendras autoportreto žanro tendencijas, ir variacijas, taip pat iliustruoti dailės raidą bei nušviesti socialinius pokyčius, išryškėjusius skirtingu aptariamojo laikotarpio metu.

Arvydo  Šaltenio ir jo kartos menininkų kūryba ženkli­ na lietuvių tapybos atsinaujinimo etapą – jų studijų metas sutapo su „atšilimo“ laikotarpio suformuotomis kūrybinėmis ir meninėmis laisvėmis, su nauju požiūriu į dailės tradicijas ir kultūros prioritetus. Tada, kai šios kartos dailininkai dar tik mokėsi šio amato, Valstybiniame dailės institute buvo griežtai laikomasi figūrinės tapybos principų, atsisakyta vien „rūsčiojo realizmo“ programiškumo, gigantiškumo, socia­linio angažuotumo, atsigręžta į kameriškesnes, intymesnes temas. Meno pasaulyje svarbi ir tarpukario Lietuvos „Ars“ grupės tautinio modernizmo programa, meninių formų ieš­kojimai, atradimai. Tapyboje buvo įteisinta įvairiakryptė ekspresionistinės koloristikos kultūra. Arvydas Šaltenis, paveiktas tradicinio lietuvių modernizmo, ir šiandien kuria griežtai, tiksliai komponuodamas, daug dėmesio skiria spal­vai. Dailininko autoportretai, kaip ir kiti jo tapybos darbai, plastine kalba siejasi su ekspresyviuoju realizmu. Ne tik plastinė kalba ekspresionistinė – ekspresionistinė ir jausmų išraiška. Autoportretai persmelkti neramios dvasios, ieškojimų nuojautų, įtampos, ironijos, esama ir grotesko bruožų. Tačiau Šaltenio ekspresionizmas ne visada tik slogus, dramatiškas, aptinkama ir lyrikos, nostalgijos, graudulio. O visa tai ateina iš autobiografiškumo, asmeninių išgyvenimų svar­bos. Savo atvaizdą dailininkas pateikia kaip antraeilį dalyką, kūrinyje veikiantį ne kaip siekis užfiksuoti, parodyti save, o kaip pasyvus objektas, kuriame ir susikoncentruoja daili­ninko jausmai. Nors Arvydo Šaltenio siužetinė kalba gana taupi, jo autoportretai atspindi ne vien formaliuosius tapybos bruožus, bet ir autoriaus pasaulėjautą. Savo tikrovės jis ne­pagražina, pateikia ją tokią, kokią mato pats. Jam būdingas ekspresyvus potėpis, ryškios faktūros, daiktų ir žmonių de­formacija, emocinis pasaulio suvokimas.

Mindaugas Skudutis. „Autoportretas su bebro koja“. 2007 | Iš menininko asmeninio archyvo

Septintojo dešimtmečio pabaigoje į lietuvių tapybą kartu su ryškiai išsiskyrusia vadinamąja penkiuke atėjo Mindaugas Skudutis. Dailininkai, susibūrę į šią grupę (Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Romanas Vilkauskas), buvo vieno kurso studentai. Kas treji metai ši grupė rengė (1978–1986) savo kūrybos parodas, atkreipdama dėmesį į besiformuojančią naująją lietuvių tapybą. Dailininkai pasipriešino sovietiniams stereotipams, melagingam žvilgsniui į tikrovę ir deklaravo savo itin kartų, negailestingą, ironišką požiūrį į gyvenimą. Skudučio kūrybą paveikė vyresnės kartos – Arvydo Šaltenio, Kosto Dereškevičiaus, Algimanto Kuro tapyba. Aštuntajame de­šimtmetyje, kintant meniniam mąstymui Lietuvoje, Mindau­gas liko ištikimas savo stilistinėms priemonėms bei temoms.

Jo kūrybai būdinga ekspresionistinė kryptis, siurrealistinė tendencija, natūra. Linkęs sufantastinti tikrovę, suteikti jai paslapties, baimės nuojautų, vaizduodamas save Skudutis eksperimentuoja, nesiekia parodyti vien savo išorę. Kompozicija, potėpiu, koloritu įtaigiai kuria emociją, perteikdamas ją žiūrovui. Jam svarbu ne preciziškai ištapyti elementai, de­talės, o ekspresija. Tapydamas autoportretus šis kūrėjas, kaip ir Arvydas Šaltenis, daug dėmesio skiria plastinei raiškai.

Ekspresionistinės lietuvių tapybos tradicijų tęsėjas Min­daugas Skudutis savo atvaizdu siekia parodyti ne fizines, o dvasines savybes. Veidą jis komponuoja peizažuose lyg na­tūralią gamtos dalį, mistiškose erdvėse – kaip pašalinį, gretutinį veikėją, bet ir vienu, ir kitu atveju taip siekia parodyti savo santykį su aplinka, nugrimzdimą į prisiminimus, proble­mų, skausmo ir išgyvenimų plotmę. Autoportretų dailininkas sukūrė ir koliažo technika. Nuo pirmųjų iki paskutiniųjų šio žanro kūrinių matoma ryški vidinė raida, dvasinių nuotaikų mainymasis.

Šarūnas Sauka. „Autoportretas Nr. 4.“ 1985. Drobė, aliejus. 110 x 110 cm

Devintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos meniniame gyvenime pradėjo reikštis Šarūnas Sauka. Vaizduojamasis menas jau buvo išlaisvėjęs, saviraiškos galimybės gerokai išsiplėtusios. Dailininkai siekė atgaivinti trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių lietuviškojo modernizmo dvasią, reabilituoti oficialiai nutylimas, tačiau nuolat stipriau ar menkiau plėtojamas to meto tapybos tradicijas. Tradicijų esmė – ket­virtojo dešimtmečio pradžioje susiformavusio lietuviško ekspresionizmo, „Ars“ dailininkų plastinė sistema, aktyvus kolorizmas, literatūrinis motyvų reikšmingumas ir plastinė jų deformacija. Tačiau Sauka atsisako senųjų tradicijų, neakcentuoja formaliųjų koloristinių, kompozicinių, plastinių požymių. Jam svarbu piešinys, žmogaus anatomija, figūri­nių kompozicijų sudėtingumas. Daug dėmesio skiria realistinei plastikai, detalėms. Senųjų meistrų maniera Sauka tapo bauginančias situacijas, autobiografinius motyvus, pabrėžia daiktiškąją, kūniškąją realybę. Autoportretuose jis nesisten­gia tiksliai perteikti savo atvaizdo, fizinių savybių, tikslingai nesiekia atskleisti ir vidinių būsenų. Režisuodamas dramatiškas situacijas ir įkurdindamas save herojų figūrose Sauka parodo savo santykį su aplinka, reakcijas, nusistatymus. Itin stambiu planu siekia priartėti prie savo psichikos gelmių, iššsiaiškinti vienokio ar kitokio psichinio poelgio, jo motyvo ar pasekmės prasmę. Dailininkas dėmesingas detalėms, smulk­meniškai jas studijuoja. Pasinaudodamas technologiniais triukais sukuria įtaigų magišką pasaulį, kuriame įkurdina ir save. Tačiau, kaip ir jau minėti čia dailininkai, savo atvaizdu siekia parodyti ne fizionomines savybes, bet vidines būsenas, nuostatas, pasaulėjautą. Vaizduojamąjį rodo įvairuojančiose aplinkybėse ir sprendžia sudėtingus egzistencinius klausi­mus, kurie aktualūs ne tik autoriui, bet ir žiūrovui. Drąsiai deformuoja realybę, darko savo kūną, veidą.

Šarūnas Sauka – savito braižo klasikinės aliejinės tapybos virtuozas, kurio autoportretai veikia ne pačiu savo atvaizdu, o pasaulėvaizdžio atspindžiu. Tapydamas dailininkas vaizduoja save tarsi personažą, veikiantį sudėtingose kompo­zicijose, aiškiai parodo savo fizionominius bruožus. Neretai žaidžia su žiūrovu, jį provokuoja, taip siekdamas įtikinti su­kurtos iliuzijos tikrumu.

Žygimantas Augustinas. „XX amžiuje veidai būdavo dvasingi“. 2011–2012. Drobė, aliejus. 34 x 48 cm

Vienas talentingiausių portretistų Žygimantas Augustinas nėra tipiškas savo kartos menininkas. Jis atsigręžęs į klasiką. Į savo kūrinius įdeda daug darbo, kurio reikalauja realistinis raiškos būdas, dabar vyraujančiu supratimu, praėjusių šimt­mečių tapybos meistrų visiškai išeksploatuotas ir priklausan tis tik muziejinei praeičiai. „Žygimanto Augustino tapyba šiuolaikinio meno kontekste nauja tuo, kad jis stengiasi vėl aprėpti realų, vientisą žmogų kaip priešybių ir darnos feno­meną, kūno ir dvasios visumą. Jis tapo žmogaus atvaizdą lyg fotografuotų iš arti – daiktiškai, tiksliai, detaliai, tačiau savo sumanytoje ir surežisuotoje mizanscenoje, daugiau ar mažiau metaforiškoje erdvėje. Jo paveikslai žanriniu požiūriu – lyg ir portretai, bet žmonės juose veikiau ne konkretūs individai, charakteriai, o gerokai nuasmeninti tipai (ir todėl labiausiai apnuoginti) ar net vienas tipas įvairiais pavidalais; ne viename matome daugiaprasmišką autoportreto užuominą. Tai paprasto, vidutinio, nežymaus mūsų laikų „mažo žmogaus“ tipas – nepadailintas, nesuherojintas, nesureikšmintas, apsup­tas truputį melancholiška ironija dvelkiančios kasdienybės auros. Autorius savo darbus apibūdina kaip „socialinį portreetą“; nesuklystume pasakydami – tai „egzistencinis portretas“. Jie įtaigūs žmogišku tikrumu, kokio nėra mūsų regą ir sąmonę kiekviename žingsnyje atakuojančiose cukruotose reklamose ar vadinamosiose ’realybės šou’. Žygimanto Augustino tapy­ba virtuoziška: piešinys, forma, šviesa – viskas valdoma len­gvai ir laisvai“. Dailininkas negražina, neidealizuoja kūnų, stengiasi smulkmeniškai perteikti jų sandarą, odą, neslepia akivaizdžių trūkumų. Jis siekia kuo tiksliau nutapyti kūno tekstūras, būdamas įsitikinęs, kad kaip tik tiksliai perteikiant kūną atsiskleidžia ir vidinės pozuotojo būsenos, pasaulėjauta. Žygimantas Augustinas vengia šalutinių prasmių, simbolių. Jis kuria prasmes, reaguoja į nuogo kūno žymes, tačiau sten­giasi ne atskleisti paties pozuotojo vidines būsenas, gyvenimo marginalijas, o pasitelkdamas kitą kūną kuria naujas reikšmes, perteikia savo jausmus: „Mane traukia ne portretas, o žmogus. Tai tik būdas išreikšti, ką jauti, kai matai konkretų kūną su visais to žmogaus gyvenimo įspaudais. Kūnas nemeluoja ir neapsimetinėja“. Savo atvaizdą Augustinas pateikia ne tik kaip autoportretą – savų bruožų suteikia ir kitiems herojams. Dailininkas tyrinėja savo kūną (padedamas ir veidrodžio),  o paklaustas apie savęs pasirinkimą modeliu atsako, kad šis ’modelis’ visuomet ’po ranka’“.

Žygimanto Augustino autoportretai – vidinių nuostatų, emocijų atspindys, o ne išorės deklaravimas, sarkastiškas, karikatūriškas, deformuotas savęs atspindys. Tai realistinės dailės drobės, bet realizmas čia pasirinktas labiau ne kaip tikslas, o kaip priemonė, suteikianti galimybę atskleisti sa­vaip matomus pasaulio vaizdinius. Dailininkas tikslingai de­formuoja savo veidą (realybę), kuria atstumiančias mimikas, perteikiančias ne siekį transformuoti, iškreipti savo atvaizdą, o įkurdinti jame įvairuojančias reikšmes, dažnai susijusias su socialiniais, visuotiniais veiksniais.

Violeta Bubelytė. „Aktas 52“. 1994. Fotografija

Violeta Bubelytė greta tapytojų Lietuvos dailės scenoje užima išskirtinę vietą ne tik kaip moteris menininkė, skirianti dėmesį savo identiteto paieškoms, bet ir savo kūno vaizdavi­mo atžvilgiu – ji fotografuoja autoaktus, kuriems paskyrė jau kelis savo gyvenimo dešimtmečius. Menininkė fiksuoja nuolat kintantį savo kūną, atvirai pastatomą priešais žiūrovą.

Tuomet, kai kūnui skiriama daug dėmesio, jis tampa ap­žiūros objektu, kūnas pateikiamas kaip publikai skirtas reginys. „Vadinamoje tradicinėje visuomenėje akimirkos, kuomet žmogaus kūnas tapdavo reginiu, būdavo labai ribotos, apibrėžtos, atskirtos nuo kitų gyvenimo momentų; tai – ce­remonijų akimirkos, kai būdavo rengiamasi ypatingais apda­rais, tai švenčių bei ritualinių šokių momentai. Gyvenimas buvo padalytas į dvi dalis: akimirkas, kuriomis kūnas būdavo pateikiamas kaip reginys ir kurios būdavo gana retos, ir visą likusią kasdienybę, kurioje kūnas egzistavo tik tiek, kiek jis buvo susijęs su darbine veikla“. Daugelis šiuolaikinių me­nininkų vaizduoja figūras, kurios įtraukia žiūrovą skatinda­mos įsijausti į tą akimirką, patirti, įsivaizduoti aplinkybes, kontekstą, kuris priklauso kaip tik tam momentui. Vaizduo­jamos figūros koduoja reikšmes ne tik veikdamos tam tikroje kompozicijoje, bet ir savo kūno kalba. Violetos Bubelytės kūnas kaip tik taip ir pateikiamas, – kai jį supanti aplinka nėra tokia reikšminga, nereikšmingos ir kitos detalės. Svarbus tik kūnas. Kūnas čia suvokiamas kaip vidinių būsenų išraiška, prelingvistinė emocinė būsena, o jo kalba leidžia atskleisti dalį tiesos apie tų būsenų kilmę. „Autorei kūnas įdomus ne pats savaime, o kaip veido papildinys, veido, kuriuo kalba siela. Kūnas čia toks pats mąstantis, jaučiantis, klausiantis kaip ir veidas, o ypač – akys“.

Remiantis Laura Mulvey (g. 1941), yra trys esminiai  iūrėjimo būdai, vienas jų – skopofilinis, kai į žmogų žiū­rima kaip į seksualiai patrauklų objektą. To sunku išveng­ti, kai vaizduojamas pasyvus nuogas kūnas. Tačiau Violeta Bubelytė neigia seksualumą ir teigia, kad jai rūpi reakcija į atvirai vaizduojamą nuogą kūną ne kaip į seksualinį objektą, o kaip į formą, išryškinamą šviesotamsos, kaip į priemonę sukurti gerą fotografiją. Be to, nuotraukose praktiškai nėra užuominų apie jų autorės asmenybę. O dar labiau fotografi­jas nuasmenina tai, kad joms nesuteikti pavadinimai, jos tik sunumeruotos.

Violetos Bubelytės autoaktai – privačios savivokos re­zultatas, menininkė nesiekia savo atvaizdu pademonstruoti tam tikrų nuostatų; tirdama ir pateikdama savo kūną žiūro­vui, ji atskleidžia ne tik išorines savo kūno savybes, bet ir savo jausenas. Autoaktas menininkei sudarė sąlygas išreikšti savo vidinį pasipriešinimo poreikį. Augusi darnioje, aprūpintoje šeimoje, Violeta Bubelytė teigia troškusi išsivaduoti iš tvarkingo, teisingo, gražaus gyvenimo ir pademonstruo­ti savo vidines dramas. O tuo laikotarpiu, kai menininkė pradėjo kurti ir eksponuoti savo pirmuosius autoaktus, tokio tipo kūriniai buvo gana šokiruojantys ir drąsūs, todėl puikiai tiko Violetai Bubelytei kaip priemonė patenkinti jos poreikį maištauti.

Aptarti menininkai, kaip ir pasaulio dailės kūrėjai, trau­kiasi nuo tiesmuko išorės bruožų kopijavimo ir savo atvaizduose koduoja meninio brendimo problemas, slėpiningas dvasios būsenas.

Menininkai pamėgo autoportreto žanrą, nes jis leidžia jiems modeliuoti save kaip personažą: apnuoginti kūną, bet paslėpti vidujybę, tiksliai perteikti išorinį panašumą ir charakterio pagrindinius bruožus arba juos kone neatpažįstamai modifikuoti, atspindėti kasdienybę ar persikelti į tas vietas ir įvykius, kuriuose realiai dalyvauti neįmanoma. Taigi visi kultūriniai, socialiniai ir kiti aspektai, išryškėjantys anali­zuojant autoportretus, galų gale sueina į viena – autoanalizę. Per ją autoportretuose atsiskleidžia menininko savijauta, jo asmeninės problemos, sau keliamos užduotys, ir kaip tik dėl to šis žanras tampa ypatingas – ne tik liudija apie menininko laikyseną visuomenėje, bet ir atveria erdvę autentiškam kūrėjo balsui.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Ksenija Suvorova (2012 m., nr. 3)