Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 20 lapkričio d. 19:09
„Nesijaučiam toli“: floristė Asta (Berlynas, Vokietija)

„Nesijaučiam toli“: floristė Asta (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.

„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia floriste Asta.

„Nesijaučiam toli“: floristė Asta (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.

Asta: užsiimu floristikos ir botanikos dizainu bei interjero stilistika. Interjero srityje aš jau ne naujokė, dvylika metų dirbau danų kompanijai Berlyne, įrenginėjau jų parduotuves, kūriau įvaizdį. Paskui pakėliau sparnus ir ėmiausi savarankiškos veiklos. Vis dėlto esu savamokslė, todėl nedrįstu savęs vadinti interjero dizainere. Vilniuje baigiau Tarptautinio verslo studijas, jas tęsiau Vokietijoje, o paskui likau čia gyventi.

Tiesą sakant, planavau likti jau važiuodama studijuoti. Studijavau Maince, paskui gyvenau Diuseldorfe. Labai norėjau į Berlyną, o atvykusi ir iš karto pasijutau kaip namuose. Tada pradėjau dirbti toje danų kompanijoje, ir labai greitai mano darbas virto mano stichija. Pradėjau nuo paprasčiausių – pardavėjos pareigų, bet labai greitai pasirodė, kad galiu daugiau. Ta kompanija buvo naujai atėjusi į Berlyną, jiems reikėjo žmogaus, kuris koordinuotų atidaromų parduotuvių įvaizdį. Kad viskas būtų daroma pagal vieningą koncepciją. Pasitaikiau ten tinkamu metu, ir man mielas užsiėmimas tapo profesija.

Nepastebimai praėjo dvylika metų. Buvau atsakinga už keturias parduotuves, vyras jau sakydavo, kad ne už jo esu ištekėjusi, o už savo darbo. Taip jį mėgau, kad savaitgaliais vos galėdavau sulaukti pirmadienio. Bet su laiku įsigali rutina, nustoji tobulėti. Dar atsirado toks vidinis konfliktas: juk mano darbas skatina vartojimą! Pati brendau, ėmiau klausti savęs, ką aš duodu pasauliui? Kaip pati tobulėju? Juk kurdama grožį tik skatinu poreikį pirkti. Dėl pokyčių įmonėje ir mano noro kažką keisti po dvylikos metų atsisveikinau su pirmuoju darbu ir patyriau šiokią tokią gyvenimo krizę. Nežinojau, ko imtis. Visą laiką buvau samdoma darbuotoja ir nė negalvojau apie savo verslą, baiminausi net tos minties. Bet bendraudama su jaunesnėmis moterimis pamačiau, kad esama alternatyvų.

Mane nuo vaikystės domino augalai – su tėčiu daug laiko praleisdavom miške. Ir tuos dvylika metų daug dirbau su gėlėmis (jomis ar medžių šakomis puošdavau interjerus). Lankiau nuosavo verslo kūrimo kursus ir visiškai atsitiktinai Instagrame pamačiau labai garsios Londono floristikos mokyklos nuotrauką, kuri mane tiesiog įkvėpė: vos ne per savaitę pakėliau sparnus vykti ten mokytis. Kadangi vaikai dar mokyklinio amžiaus, išvyką teko atidėti, tad pradėjau ieškoti ko nors panašaus Berlyne. Prieš metus užsirašiau į privačius floristikos kursus ir viskas labai greitai susistygavo. Vos pabaigus kursus labai greitai atsirado pirmi užsakovai, ir jau praėjusią gegužę įregistravau savo verslą ir pradėjau veiklą. Vienas po kito atsirado žmonės, kurie tuo domisi. Per Instagramą susipažįstu su ir su kitais šioje srityje dirbančiais žmonėmis.

A. Baltėno nuotr.

„Nesijaučiam toli“: floristė Asta (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.

Nesijaučiu floriste, vadinu save botanikos stiliste, nes beveik į visus savo darbus įpinu miško ar laukų augalų, medžių šakų. Darau kompozicijas, kurios tiesiog įsilietų į interjerą (man pravertė ir ankstesnė interjero kūrimo patirtis). Kartais kaip stilistė dirbu su fotografais, parengiu patalpas arba objektus fotosesijoms, kartais net panaudoju joms savo darbus. Kol kas tokių projektų nėra labai daug, bet manau, kad jų daugės.

Jaučiuosi šimtu procentų atradusi savo vietą. Berlynas yra mano namai, o kartą per porą metų grįžusi į Lietuvą jaučiuosi jau tik kaip svečias. Ne Lietuvoje gyvenu nuo 2001 metų, ir nėra buvę dienos, kad gailėčiausi ar norėčiau būti kažkur kitur. Čia mano miestas. Mane tiesiog maitina jo daugiaveidiškumas, internacionalumas. Mėgstu važinėti dviračiu, pažįstu labai daug Berlyno rajonų, įvairius jo veidus.

Mane traukia tai, kas nepažįstama. Gal todėl iš Lietuvos ir išvažiavau. Ir labai tikėjausi, kad Berlynas man tiks. Gimiau Rokiškyje, su šeima daug nekeliavome (nebuvo tokių galimybių), bet man visada patiko geografija ir, aišku, biologija, botanika. Mokykloje mokiausi vokiečių kalbą, ji mane traukė, nors nebuvo nei labai graži, nei lengva. Po mokyklos iš karto išdūmiau į Vilnių – man Rokiškyje buvo per ankšta. O po pirmųjų studijų išvažiavau į Vokietiją pagal Au Pair programą ir papuoliau į labai išsilavinusią šeimą. Moteris buvo operos solistė, o vyras – diplomatas. Nors gyvenom mažam miestely prie Kelno, man tai buvo vartai į pasaulį. Metai toje šeimoje davė labai daug. Per tuos metus ir su ta šeima, ir viena aplankiau beveik visas Europos valstybes. Tad po metų grįžusi į Lietuvą ieškojau galimybių vėl išvykti. Ir į Tarptautinio verslo studijas įstojau tikėdamasi tas galimybes sukonkretinti.

Keletas draugių buvo išvažiavusios, bet grįžo, gal dėl labai artimų santykių su šeima. Aš ėjau savo keliu, o tėvai niekada nestabdė. Dabar tuo didžiuojuosi. Nors buvo ir sunkių momentų, bet niekada neabejojau savo pasirinkimu.

Atvykusi į Berlyną čia nieko nepažinojau, neturėjau jokių draugų, bet radau svajonių darbą, svajonių vyrą, susikūriau svajonių šeimą, tad dabar turiu draugų ir užsiimu veikla, kurioje galiu save realizuoti. Neabejoju, kad ateityje iš savo darbo galėsiu ir išgyventi.

2020-03-10

Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia. 

Iki akcijos pabaigos

liko XX dienų / dienos / diena

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!