Architektė Rusnė Valiušaitytė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia architekte Rusne Valiušaityte.
Rusnė Valiušaitytė: Berlyne esu dar tik nuo gruodžio mėnesio [pokalbis įvyko 2020-03-01 ], bet jau radau vietų, kurios mane įkvepia. Dabar einame į 1926-1930 metais statytą alaus daryklą. Jos patalpose šiandien įsikūręs šiuolaikinio meno centras „KINDL – Zentrum für zeitgenössische Kunst“. Ten esanti kavinė vadinasi „Babetės kosmetikos salonas“, jame dvelkia istorija, o detalės, tokios kaip variniai cilindrinių kūgių bakai (skirti alaus fermentacijai), suteikia galimybę matyti alaus gamybos procesą. Savaitgalį čia groja šiuolaikinė klasikinė muzika, o akustika šioje erdvėje beveik primena bažnyčią. Tokios vietos man sukelia daug kūrybinių minčių, emocijų, gera jose būti. Tuo Berlynas žavus.
Aš pati esu architektė. Mokiausi Vokietijoje, paskui Milano politechniniame ir San Paolo (Brazilija) universitetuose. Pabaigusi bakalauro studijas Karlsruhėje ir Milane, išvykau dirbti į Tokijų, į architektūros įmonę „Kengo Kuma & associates“. Kuma pasaulyje žymus savo genialumu dirbti su medžio konstrukcijomis. Vienas paskutinių jo darbų – 2020 Tokijo olimpinių žaidynių stadionas, įkvėptas Tokijo medinių šventyklų (Edo laikotarpio, 1603-1868).
Architektė Rusnė Valiušaitytė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Architektė Rusnė Valiušaitytė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Architektė Rusnė Valiušaitytė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Architektė Rusnė Valiušaitytė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Architektė Rusnė Valiušaitytė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Gyvenimas Tokijuje, chaotiškame į labirintą panašiame mieste, kiekvieną dieną stebino ir intrigavo. Tokijų įdomu pažinti, pasiklystant jo painiose gatvėse, einant ten, kur akys veda. Tokijaus gatvės neturi pavadinimų, o pastatai numeruojami atsitiktine tvarka, pagal tai, kuris pastatas buvo pastatytas pirmas. Atsižvelgiant į sunaikinimo ir agresyvaus vystymosi mastą, kurį Tokijas išgyveno per pastaruosius 75 metus, labai mažai tikėtina, kad šalia esantys pastatai mieste buvo statomi iš eilės…
Į Braziliją atvažiavau 2016 metais. Ten praleidau dalį savo magistro studijų. Brazilija turbūt buvo vieta, kuri mane labiausiai priartino prie gamtos. Atradau džiungles, pamačiau visai kitokį gamtos grožį… Visą laiką sakydavau, kad esu didmiesčio žmogus, man gera buvo Tokijuje, gera Milane, bet Brazilijoje atradau ryšį su gamta, kurį parsivežiau ir vėliau į Lietuvą. 2019 m. pirmą kartą po dešimties metų, visą vasarą praleidau Lietuvoje ir kiekvieną savaitgalį tempte tempiau tėvus važiuoti su palapine į mišką, nes supratau, kad Lietuvos visiškai nepažįstu. Tad galima sakyti, kad lietuvišką gamtą ir dabar dar bandau atrasti būtent dėl kelionės į Braziliją.
Architektė Rusnė Valiušaitytė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Architektė Rusnė Valiušaitytė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Vos baigusi magistro studijas, kartu su studijų draugu architektu Franzu Bittenbinderiu Milane įkūriau architektūros ir dizaino studiją „Atelier Marsala“. Per tuos metus dirbome su įvairiausias klientais, nuo interjero projektų Milane, iki firminio ženklo kūrimo „Green IS“ medienos įmonės Amazonės plantacijose Brazilijoje, rizikos kapitalo „DL Capital“ įmonės ženklo kūrimo Londone ir kt. Pajutau, kad mane grafinis dizainas kabina labiau nei architektūra, ir rezultatą greičiau pamatai. Vieną dieną sulaukiau skambučio iš Berlyno, iš HENN architektūros įmonės (kurioje dabar dirbu), ieškančios grafikos dizainerio, galinčio kurti naują įvaizdį. Iš karto sutikau, taip ir atsidūriau Berlyne.
Berlyne margas, didelis, tarptautinis. Juokaudama mėgstu sakyti, kad yra Vokietija ir yra Berlynas. Berlyne jaučių ypatingą ryšį su atskiromis jo vietomis, o kai kurių jų neprisijaukinau, kai kur net nesu buvusi. Džiaugiuosi, kad esu kompanijoje, kur galiu augti kaip dizainerė, galiu mokytis iš žmonių, kurie mane įkvepia. Kraustytis į Berlyną niekada neplanavau, o dabar sėdime čia, „Babetės salone“, ir geriam kavą. Gyvenimas kartais nenuspėjamas.
2020 03 01
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
