„Nesijaučiam toli“: operos dainininkė, choristė Nelė Kovalenkaitė (Berlynas, Vokietija)
Operos dainininkė, choristė Nelė Kovalenkaitė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno fotoapybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia operos dainininke, choriste Nele Kovalenkaite.
Yra operos, kurios man labai gražios ir kurias tikrai labai norėčiau sudainuoti. Dažnai tai tokie kūriniai, apie kuriuos svajojau, kai dar dainavau solo. Jie iki šiol mano mylimiausi. Na, o dirbant teatro chore turi dainuoti viską, kas yra repertuare ir daryti tai kuo geriau. Šis darbas nepaprastai praplėtė mano supratimą ir žinias. Ir kuo toliau, tuo daugiau perlų sau aš atrandu repetuojant vis nauju spektaklius.
Esu mecosopranas, chore dainuoju pirmuoju altu. Dabar mes repetuojame W. A. Mozart’o operą „Idomeneo“. Man įdomi ši opera, turiu prisipažinti, kad anksčiau nebuvau jos girdėjusi. Joje yra ir barokiškumo, ir sąšaukų su vėlesne Mozart’o kūryba, pavyzdžiui, „Requiem“. Su kiekviena repeticija aš toje muzikoje atrandu vis daugiau ir daugiau. Ji labai mane sužavėjo. Be to, ir pastatymo komanda puiki.
Daug kas priklauso nuo dirigento. Dabar dirbam su nuostabiu dirigentu Simon Rattle, tai nepaprastai gyvybingas žmogus, jis atgaivina ir muziką: joje tiek temperamento, tiek aistros. Jis padeda tą muziką išgirsti labai naujai. Kartą repeticijos metu jis vieną choro motyvą pagrojo fortepijonu, be jokio akompanimento, ir tai suskambėjo net labai moderniai. Atsirado visai kita spalva.
O šiaip man, kaip choristei, pirmoj vietoj yra Dž. Verdis. Jo operose choras – labai rimtas personažas, jam yra kur pasireikšti. Verdis monumentalus, be to, jo operas labai „patogu“ dainuoti, jų tekstas labai greitai įsimena. Ir tai visada didžiulė laimė. Žinoma, neteisinga būtų išskirti tik vieną kompozitorių, čia panašiai, kaip su mėgstamiausiomis knygomis: jei gali įvardinti vieną, matyt, ne kažin kiek esi jų perskaitęs.
Operos dainininkė, choristė Nelė Kovalenkaitė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Operos dainininkė, choristė Nelė Kovalenkaitė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Kartais režisierius nori, kad choro scenoje būtų kuo mažiau – yra tokių, kurie, net statydami „Carmen“, sugeba chorą palikti užkulisiuose (jiems tai visiškai svetima medžiaga, nežino, ką su juo daryti). Bet tikras operos režisierius sugeba chorą suvaldyti. Ir visada labai malonu dirbti su žmogumi, kuris moka dirbti su mase, moka atskleisti choro vaidmenį, o nesistengia jo atsikratyti. O visa operos eiga spektaklio metu jau priklauso nuo dirigento. Pavyzdžiui, buvo tokia įdomi situacija: vyko C. Saint-Saens opera „Samson et Dalila“, po pirmojo veiksmo dekoracijos pasikeitė tvarkingai, o po antro užstrigo, ir viskas. Buvo ilginama pertrauka, kažką bandė taisyt, bet nieko neišėjo – scenoje liko kamerinės, ankštos antrojo veiksmo dekoracijos (o reikėjo vietos chorui, šokiams, statistams ir t.t.). Tada mes visi išėjom į avansceną, sustojom keliom eilėm, solistai išėjo į priekį, ir trečią veiksmą atlikome kaip koncertą, tik su sceniniais kostiumais, grimu ir su šiokiom tokiom solistų mizanscenom, kad žiūrovui būtų aišku, kas ką nužudo… Be dirigento to nebūtume padarę, o be režisieriaus išsisukome. Orkestras grojo kaip per geriausią simfoninį koncertą. Tad negali pasakyti, kuris čia svarbesnis. Opera tuo ir nuostabi, kad viskas joje vienodai svarbu. Joje vienas be kito apskritai negali egzistuoti nei vienas elementas, nes be vieno iš jų tai jau nebebus opera.
Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje baigiau fortepijono, mokytojos Birutės Kumpikienės klasę, tad esu ir pianistė. Mano močiutė buvo Kauno muzikinio teatro choro dainininkė, o mama – teatrologė, režisieriaus asistentė. Jos abi dirbo teatre, tad visa mano vaikystė prabėgo tarp gimnazijos ir teatro. Paauglystės metais teatras jau traukė labiau nei fortepijonas, kartais net iš pamokų pabėgdavau norėdama pamatyti repeticiją teatre. Bet fortepijonu pradėjau groti šešerių, o ar galėsi profesionaliai dainuoti, sužinai tik užaugus. Nors mano apsisprendimas buvo stiprus, vis tiek iš pradžių įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fortepijono studijas pas profesorių Petrą Geniušą, bet po metų jau galutinai apsisprendžiau ir įstojau į dainavimą.
Pirma mano dėstytoja buvo mecosopranas Aušra Stasiūnaitė, bet po metų pajutau, kad turiu pakeisti pedagogę, ir man pasisekė patekti į profesorės Reginos Maciūtės klasę. Šešerius metus ji buvo mano didžiausia mokytoja. Tiesą pasakius, man gyvenime labai sekėsi su mokytojais. Labai daug man davė ir mano koncertmeisterio klasės dėstytoja prof. Nijolė Ralytė, kamerinio dainavimo dėstytojas prof. Vladimiras Prudnikovas. Visus metus akademijoje jaučiausi labai mylima ir šiems žmonėms visada būsiu dėkinga už tai, kaip daug jie man davė. Dar studijų metais trejus metus skraidžiau dainuoti į chorą „ECA“ Vokietijoje. Įstojusi į magistrantūrą, gavau pirmąjį vaidmenį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, vėliau darbą Nacionaliniame operos ir baleto teatro chore, teko dainuoti ir VCO (Bohemiečiai) chore.
Darbo turėjau nemažai, bet jaučiau, kad dar ne viską esu išmokusi, kad dar norėčiau sau atsakyti į daugybę klausimų. Atsitiktinai sužinojau apie puikią dainavimo pedagogę prof. Reginą Werner Dietrich, kuri dėstė Leipcige. Gavusi jos kontaktus parašiau jai laišką ir ji man paskyrė pamoką. Nuvažiavau, padainavau, turėjau daug peno apmąstymams ir grįžusi į Vilnių ryšių su dėstytoja nenutraukiau. Kai atėjo laikas spręsti, ką daryti baigus magistrantūrą, nusprendžiau stoti į Leipcigo muzikos ir teatro akademiją, prof. Carolos Guber klasę. Taip ir išvažiavau. Per pirmąjį pusmetį labai pasiilgau namų, tėvų, dar buvo stiprus ir kalbos barjeras, bet studijų kokybė, aplinka ir visa atmosfera buvo labai pozityvi. Po sunkaus adaptavimosi pusmečio mane pakvietė dalyvauti operos pastatyme, ten dirbant buvo tiek daug gerų emocijų ir geros patirties, kad dingo ir kalbos barjeras, ir noras grįžti namo. Į Kauną dar grįžinėjau dainuoti savo vaidmenų, bet jau po metų apsisprendžiau likti Leipcige.
Operos dainininkė, choristė Nelė Kovalenkaitė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Būdama ketvirtame magistrantūros semestre gavau darbą Leipcigo operos teatro chore, paskui sekė keletas pastatymų, kur turėjau laimės sudainuoti Dorabellą Ticcino muzikos festivalio operos studijoje Šveicarijoje. Alisą Leipzigo operoje, Doną Elvyrą ir kitus vaidmenis Leipzigo akademijos pastatymuose. Baigusi studijas išvažiavau į Miuncheną, Bavarijos operą, bet laikas ten buvo labai sunkus, gana greitai nutariau ieškotis vietos kitur. Buvau nuskridusi dainuoti perklausos net į Metropolitan operą Niujorke, bet likimas sudėliojo, kad, sudainavusi perklausoje Berlyne, dabar esu čia. Vienu metu atrodė, kad per tuos kelerius metus visko tiek įvyko, kad net ne aš pati viską dariau, o kažkas mane vedė…
Dabar mano kontraktas – neterminuotas, bet niekas nežino, kaip gali gyvenimas pasisukti. Negaliu teigti, kad čia liksiu visam laikui, bet Vokietijoje mano profesijai – puikios sąlygos. Ši šalis iš tiesų gali skirti daug dėmesio savo kultūrai, tad jeigu esi geram teatre, tai dirbi su geriausiais dirigentais, režisieriais, solistais. Čia jaučiu didžiulį kūrybinį džiaugsmą ir mažiau įtampos (aišku, esu mažas sraigtelis būdama choriste; jeigu esi solistas, tai didesnė ir tavo atsakomybė), o Lietuvoje buvo tam tikros įtampos. Manau, tai buvo surišta su tuo, kad augau teatralų šeimoje ir man atrodė, kad aš neturiu teisės daryti ko nors netobulai. Tiek save kritikuodavau už klaidas, kad nebegalėjau atsipalaiduoti scenoje, o tai mūsų darbe yra labai svarbu. Išvykus ten, kur niekas nepažinojo mano mamos ir manęs nuo vaikystės, buvo žymiai lengviau. Na, o paskui viskas pajudėjo labai gera kryptimi, studijos ir darbas svetur labai praplėtė mano akiratį, suteikė didesnio pasitikėjimo savimi. Dabar sugrįžti padainuoti Lietuvoje man yra tik didžiulis džiaugsmas. Tikiuosi, kad ir kolegoms su manimi kur kas lengviau.
Operos dainininkė, choristė Nelė Kovalenkaitė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
Operos dainininkė, choristė Nelė Kovalenkaitė (Berlynas, Vokietija) | A. Baltėno nuotr.
II
Kai po metų Leipcige grįžau į Kauną padainuoti spektaklio, vienas žmogus su šypsena manęs paklausė kaip gi aš, dainavusi Leipzigo operoje, „vertinu kokybę“ Lietuvoje (Leipcige yra labai geras Gewandhaus orkestras, grojantis ir operos teatre). Man tai keistas klausimas. Ar čia vyksta perklausos taip, kaip Vokietijoje? Ar čia kandidatuoja keli šimtai žmonių į vieną vietą? Lietuvoje yra puikių orkestrų ir vis daugiau mūsų teatruose randasi vakarietiškos praktikos, bet nereikia lyginti nesulyginamų dalykų. Turint galvoje mūsų kultūros politiką, tai pas mus žmonės kuria tiesiog stebuklus.
Tiesiog taip susiklostė, kad Vokietijoje tam skiriamas labai didelis dėmesys. Valstybės požiūris pirmiausiai lemia tai, kad žmonės važiuoja čia mokytis ir dirbti iš viso pasaulio, nori groti ir dainuoti ten, kur spektaklius stato ir diriguoja geriausi profesionalai. Niekam nepatogu kalbėti apie pinigus, bet būtų kvaila ignoruoti faktą, kad atlyginimų skirtumai taip pat yra nemaži.
Visgi Lietuvoje taip pat yra nepaprastai talentingų ir darbščių žmonių. Vokietija galėtų mums pavydėti nuostabių muzikantų, scenografų, kostiumų dailininkų. Būtų kvaila atvykus iš pačių didžiausių Vokietijos scenų pradėti aiškinti, kokie čia dideli kokybės skirtumai. Taip, jie yra, kaip yra ir skirtumai tarp pačių valstybių. Bet jokiu būdu negalima į tai žiūrėti pašaipiai ir dėl to menkinti Lietuvos. Mus visus, dabar dirbančius svetur, paruošė Lietuva.
Man labai patinka dainuoti A. Schönberg muziką. Dirbant su ECA ir SWR simfoniniu orkestru, teko dainuoti A.Schönberg’o operos „Moses und Aron“ koncertiniame atlikime. Genialus kūrinys – absoliuti matematika muzikoje. Tą kūrinį ruošėme daugiau nei pusę metų. Paskui buvo didžiulis turas: du kartus ją atlikome Berlyno filharmonijoje, du koncertai – Madride, dar Strasbūro, Liucernos festivaliuose. Kai po tokio ilgo pasiruošimo išgirdau, kaip viskas suskambėjo, patyriau nežmoniškai stiprią emociją, o mus lydėjo didelė sėkmė. Paskui su pianiste parengėme A.Schönberg’o antrą opusą, keturias dainas, dabar net planuojam jį įrašyti. Nors aš ne vokietė, bet tai mano dūšiai labai tinkanti muzika.
Lietuvoje tėvų buvo įskiepyta, kad pasaulis bus man atviras, jei pati būsiu jam atvira. Augau vienturtė, buvau labai prisirišusi prie tėvų (labai stiprus mano ryšys su mama), ir, keista, bet tėvai mane suprato geriau negu aš pati, todėl skatino išvažiuoti.
Kita vertus, išvykusi nepraradau Lietuvoje nė vieno sau artimo draugo. Dabar gal rečiau matomės, bet ryšys nesusilpnėjęs: Kalėdos, Velykos su pačiais artimiausiais žmonėmis. Ir pas mane jie atvažiuoja dažnai. Kai grįžtu pas mamą, tėtį ir močiutę į Kauną ar pas draugus į Vilnių, jaučiuosi visada taip pat gerai. Aišku, kartais apima nostalgija, galvoju, kaip norėčiau būti namie, o ne Berlyne, eiti į darbą Vilniaus ar Kauno gatve. Bet, atvirai, man to išvažiavimo labai reikėjo, aš labai pasikeičiau, tapau kur kas ramesnė ir daug mažiau bijau suklysti. Dabar sugrįžus dirbti į Lietuvą man žymiai paprasčiau, viską daug lengviau priimu. Ir jeigu kada nors sulauksiu kvietimo ir galimybės sugrįžti. man tai bus didžiulė dovana.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
