Dainius Balynas | Arūno Baltėno nuotr., 2019/2020 m.

„Vilniaus galerija“ publikuoja foto apybraižą iš Arūno Baltėno fotografijų ciklo „Gyvenimo aistra“. Šįkart susipažinkite su bonsai augintoju Dainiumi Balynu.

Dainius Balynas: Bonsus auginu jau daugiau nei dešimt metų. Viskas prasidėjo nuo kaimyno Kęstučio Ptakausko, kuris yra žinomas bonsininkas. Vis užeidavau pas jį pasigrožėti tais medeliais, o po kurio laiko nusprendžiau, kad ir pačiam norisi kažką tokio turėti. Iš jo atėjo ne tik bonsų, bet ir japoniško sodo idėja. Taip po truputį keitėsi kampas po kampo namuose, po to ir kiemas, ir tie medeliai atsirado. Daug kas ieško, kuo pasigrožėti, kažkur toli, o aš grožiuosi savo kieme. Kiekvienais metais tie medžiai vis gražesni. Skiri jiems meilės, įdedi darbo, o jie dvigubai daugiau atiduoda. Tie medeliai man kaip vaikai. Dar turim kačių, šunų, tai juos kam nors palikti lengviau, negu tuos medelius. Negaliu išvažiuot, nes medžius reikia laistyti. O kas nors kitas negali pavaduoti, nes yra šuo, per jį neprieisi, tai ir sėdim namuose. Bet man ir namie gerai. Turiu visokių medelių. Pušys, lietuviški skroblai, – daug lietuviškų medžių, ir visi jie pasiduoda auginimui. Aišku, yra niuansų, kažkas sunkiau, kažkas lengviau. Yra ir įnoringesnių, pavyzdžiui, beržui iš niekur nieko gali nudžiūti kokia šakelė. Stengiuosi palikt tokius medžius, kuriems reikia kuo mažiau priežiūros ir kurie gali augti mūsų sąlygoms, tarkim, žiemot lauke. Praeitais metais buvo gana šilta žiema, tai visi mano augintiniai žiemojo lauke. Bet jeigu žiemą, kaip anksčiau būdavo, dvidešimt laipsnių šalčio – geriau juos sunešt į užuovėją, kad nebūtų skersvėjo. Jie šalčio nebijo, bent tos rūšys, kurias aš auginu, bet skersvėjis jiems pavojingas. Vėjas išdžiovina, ir dažniausiai dėl to medeliai žūna. Auginau ir atvežtinių medžių, bet jie bijo šalčio, dabar turiu vienintelį japonišką klevą, kurį žiemai nešu į vidų, nes kitaip neišgyventų. Turiu ir keletą maumedžių, ir tujų, išsaugintų iš paprastų koloninių medelių, – nuo jų viskas ir prasidėjo. Prižiūrėti medelius reikia kiekvieną dieną. Jeigu, pavyzdžiui, užeina karščiai, o vazonėlis negilus, tai galima numarint medį per vieną dieną. Turi kasdien jį laistyti, o kartais ir dažniau. Atrodytų, turi daug dirbti, bet jeigu tai tavo hobis… Išeini ryte su arbatos puodeliu, apeini, apžiūri, patvarkai kažką, nukerpi – lyg šukuoseną vienam kitam patvarkai, ir viskas. Yra tam tikros bonsų auginimo taisyklės, yra stiliai. Pas mūsų kaimyną vyksta mokymai, atvažiuoja meistrai net iš kitų šalių. Ir patys čia turim tokią entuziastų bendruomenę, kas mėnesį susirenkam, atsinešam tuos savo medelius, pabendraujam, pasimokom. Auginant vieną medį mokytis sudėtinga, nes yra daug stilių, daug variantų – čia jau toks menas. Gali gamtoje rasti savaime gražų medį. bet jis nebus bonsas, reikia jį sutvarkyti.

Dainius Balynas | Arūno Baltėno nuotr., 2019/2020 m.

Šitą klevą radau augantį tarp garažų, jau daug metų aš jį turiu. Laikui bėgant jo lapai mažėja – taip jis prisitaiko prie maisto (jeigu jo būtų daug, tai augtų taip, kaip užprogramuota gamtos). Yra visokių auginimo technikų. Iš esmės, renkiesi kotą. Ir dar jis turi būti kuo nors įdomus: koks nors suktas ar kad šaknys matytųsi. Tai ieškau gamtoje. Geriausios žaliavos būna iš kalnų. Bet kalnuose daug kur nacionaliniai parkai, ten negalima kasinėti jokių medelių (pavyzdžiui, Alpėse, Tatruose). Žinau, kad dabar važiuoja į Rumuniją, ten ne tokios griežtos taisyklės.

Arba randi kokiam durpyne, pelkėj: kur gamtinės sąlygos sunkesnės, ir medelis auga sunkiau, lėčiau. Turiu daug bebrų nugraužtų skroblų: pagraužia, medelis atauga, o jis vėl pagraužia (jam jaunos šakelės skaniausios). Daug darbo bebras už mane padarė, jei reiks, užrašysiu: bendraautorius – bebras.

Gali net kieno nors sode tinkamą medelį surasti. Esmė yra kotas: jei jis gražus, visa kita gali užsiauginti, tarkim, kad šitas bonsas būtų gražus, reikia storo koto, tai reiks palaukt kokį penkiasdešimt metų.

Gali ir iš sėklos užsiauginti medį, bet tai užtruks šimtą ar du šimtus metų, tai nebent anūkams galėsi palikti, nes kuo bonsas senesnis, tuo gražesnis. Turiu medžių po penkiasdešimt metų ir daugiau.

O gamtoje rastas medis vadinasi yamadori. Kur senos bonsų tradicijos, tai specialistas atskirs, kur iš gamtos paimtas bonsas, o kur nuo pat pradžių formuotas, ir tie iš gamtos visada turi didesnę vertę. Bet ir iš gamtinio medelio, jei jam leisi laisvai augti, bus šabakštynas. Kiekvienais metais turi kažką pakirpti, padaryti. Kai jau pagauni formą, šukuoseną, kartą ar du kartus per metus turi pakarpyti, kad tą formą išlaikytum. Daug žmonių sako, kad tai medžio kankinimas, bet taip nėra. Čia panašiai, kaip vielutėm lygiuodami dantis žmogui pataiso šypseną. Vielutė nestabdo šakelės augimo, ji skirta tik pakreipti šaką norima linkme, kad įgautų vaizdą, kad atsirastų estetika.

Čia reikia išlaukti. Japonijoje, kur gilios tradicijos, yra medžių po penkis, šešis šimtus metų, yra ir tūkstančio metų bonsų. Tai jeigu kankintum, jie tiek neišgyventų (gamtoje medžiai tiek neišgyvena). Formuoji ir po kokių penkerių metų pamatai rezultatą.

Įdomus užsiėmimas. Tai kaip paveikslą nutapyt. Tik paveikslas visada liks toks pat, o medis vis keičiasi, vis kažką pakoreguoji. Tai ir nuramina, ir priverčia susikaupti, ugdo kantrybę.

Va tas klevas pavasarį bus labai gražus. Tada net salotiniai būna jo lapai. Kadagį jau tokį pirkau, jau daugmaž padarytą. Sode augo raugerškis, bet jis peraugo ir man nebetiko. Nenorėjau išmest, žiūriu, jo kotas visai gražus. Aišku, tai jau nebus parodinis medis, bet vis tiek gražus, suformuosim. Iš paprastų medelyno eglučių padarėm miškelį, vaikas dar dinozaurų pridėjo…

Dainius Balynas | Arūno Baltėno nuotr., 2019/2020 m.

Medelyne su augalais niekas nežaidžia. Įkiša į vazoną, užpila žemių, ir medis paskandinamas. Žmonės nusiperka ir dar giliau pasodina, o šaknys turi būti atsidengusios. Gamtoje augantis medis visada turi paviršinių šaknų.

Viskas prasidėjo Kinijoj – žmonės eidavo į kalnus ir ten rasdavo jiems patikusius mažus medelius (nes kalnuose mažai žemės ir jiems mažai maisto). Paskui pradėjo stebėti gamtą ir ją kopijuoti. O japonai viską pavertė estetine kūryba, ištobulino auginimo techniką.

Šitas molis – iš Japonijos. Gavęs drėgmės, jis neištirpsta, tik pakeičia spalvą. Laiko drėgmę savyje ir po truputį atiduoda ją medžiui. Tą molį maišau su paprastu žvirgždu, o kai ruoši bonsą parodai, tą žvirgždą reikia užmaskuot, uždengt samanėlėm – prasideda menas. Dabar bus paroda Alytuj, vieną medį gal vešiu.

Taip, va, ir gyvenam. Kiti eina į mišką grybaut, o aš žiūriu į medelius, kuris įdomesnis.