Helmutas Šabasevičius. Lietuvos baletas prieš 20 metų: Igor Stravinskij „Šventasis pavasaris“
„Šventasis pavasaris“ | Michailo Raškovskio nuotr.
Visus baleto gerbėjus „Vilniaus galerija“ kviečia skaityti knygą „Lietuvos baletas šiandien“, kurios ištraukomis sutiko pasidalinti ją išleidusi „Krantų redakcija“. Šiame įraše – Igor Stravinskij „Šventasis pavasaris“ (choreografas – Xin Peng Wang). Knygos medžiagą lydi teatro scenos akimirkas aktyviai fiksavusio Michailo Raškovskio fotografijos.
Baleto „Šventasis pavasaris“ premjera, įvykusi 1913 metų gegužės 29 dieną Eliziejaus laukų teatre ir paruošta Diagilevo rusų baleto, buvo sutikta nepasitenkinimo šūksniais, o šio spektaklio sumanytojai kompozitorius Igoris Stravinskis, choreografas Vaclavas Nižinskis ir Sergejus Diagilevas kurį laiką vengė viešai pasirodyti. Per daugiau kaip aštuoniasdešimt metų šis I. Stravinskio baletas sulaukė ne vienos garsaus choreografo interpretacijos – tarp jų ir Maurice’o Bejart’o. Lietuvoje „Šventąjį pavasarį“ pirmą kartą pastatė kinų choreografas Xin Peng Wangas (spektaklio premjera įvyko tą pačią dieną kaip ir to paties choreografo sukurti „Kontrastai“; abu vienaveiksmiai baletai rodomi drauge). Didžiulį darbą atliko dirigentas Liutauras Balčiūnas ir jo vadovaujamas Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras – „Šventojo pavasario“ muzika skamba jautriai, aistringai ir įkvepiamai.
„Šventasis pavasaris“ | Michailo Raškovskio nuotr.
„Šventasis pavasaris“ | Michailo Raškovskio nuotr.
„Šventasis pavasaris“ | Michailo Raškovskio nuotr.
„Šventasis pavasaris“ | Michailo Raškovskio nuotr.
„Šventasis pavasaris“, mergaitė-Eglė Špokaitė, žynys-Aleksandras Molodovas | Michailo Raškovskio nuotr.
„Šventasis pavasaris“, mergaitė-Eglė Špokaitė| Michailo Raškovskio nuotr.
Spektaklio sėkmė priklauso nuo monumentalių grupinių scenų. Energetiškai intensyvus daugybės kūnų judėjimas sukuria organišką spektaklio emocinį lauką. „Šventojo pavasario“ plastika remiasi moderniojo šokio patirtimi – čia nepaisoma tradicinių pozicijų, linijų, šokama sulenktais keliais, lenktomis nugaromis. Kordebaleto judesius, jais paremtas grupines kompozicijas choreografas modeliuoja išradingai, nuolat išskirdamas iš šokėjų tai vieną, tai kitą artistą, taip paryškindamas įtampą tarp vieno žmogaus – nesvarbu, ar tai visavaldis Žynys, ar bejėgė Auka – ir gaivališkos masės.
Iliustratyvus siužetinis baleto lygmuo, padedant ryškiai, faktūriškai turtingai muzikai ir plastiniam vaidybiniam Aukos-Mergaitės piešiniui, virsta gana įtaigiu ir jaudinančiu reginiu. Didžiausias krūvis čia tenka Mergaitės personažui – jam neduota daug sceninio laiko, tačiau tie keli epizodai, kurie išskiria ją iš minios, – ypač pradžia ir ekspresyvus finalas, – solistės Eglės Špokaitės dėka tampa viso spektaklio ašimi. Dinamiška, jausmų gaivalu paženklinta E. Špokaitės šokio forma papildoma stulbinamai turtinga veido raiška – spektaklio pradžioje atradusi savyje bundančių pavasario galių, finaliniame, mirtinai sekinančiame šokyje E. Špokaitės Mergaitė panišką baimę pakeičia savotišku susitaikymu su likimu ar net fanatišku pavasarinės aukos prasmingumo įtikėjimu.
Mergaitės vaidmenį kuria ir Irina Tsymbal bei Živilė Baikštytė, Žynį šoka Aleksandras Molodovas ir Edvardas Smalakys.
Daugiau šios ir kitų knygų ištraukų rasite čia.
