Elena Antanavičiūtė | Aurelijos Bernataitės nuotr.

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tapytoja, konkurso „Jaunojo tapytojo prizas 2020“ (apie tai skaitykite čia) nugalėtoja Elena Antanavičiūtė (g. 1992). 

– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?

– Mano kūryba, viena vertus, yra asmeniška, kita vertus, paliečia platesnius socialinius kontekstus. Tikriausiai kūrybinis darbas atitinka mano asmenybę. Idėjų suteikia kasdieniai pastebėjimai, patiriamos emocijos, aplinka. Tapau aplink mane esančius vaizdus, kartais jie sudomina savo šmaikštumu, daugiaprasmiškumu. Paskutiniais metais dažnai per kūno vaizdus kalbu apie savo santykį su visuomene ir grožio bei kitais standartais. Tačiau, vaizduodama kūną, įžvelgiu ir įdomių abstrakčių formų arba vaizduoju kūno dalis, kurios nėra eksploatuojamos medijose. Taigi dalis požiūrio į kūną yra nulemta ne tik mano diskusijos su grožio standartais, bet ir man įdomių estetinių ieškojimų.

„Pagurklis“, 2021 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

„Buvo paimta kraujo II“, 2020 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

„Nugara II“, 2020 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

„Asimetrija“, 2020 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kur studijuoji ir kas yra tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?    

– Šiuo požiūriu mano biografija nespalvinga: mokiausi tik Vilniuje. Ir bakalauro, ir magistro studijos, kurias šį pavasarį baigsiu, buvo Vilniaus dailės akademijoje. Dėl pandemijos, kai jau buvau susiruošusi, semestrui taip ir neišvažiavau į užsienį. Lankiau vaikystėje J. Stauskaitės studiją, baigiau J. Vienožinskio dailės mokyklą. Visi, kas man dėstė, ir yra mano mokytojai. Bet ką gi aš žinau – gal išmokau ne to, ko jie norėjo išmokyti?

– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintum (jaunąją) Lietuvos dailininkų bendruomenę ir ar laikai save jos dalimi?

– Nelygu, koks žmogus, visokių būna menininkų. Aš gyvenime nesu kompanijos siela. Čia kalbu apie žmogiškąsias savybes. Bet yra dar dalykinis bendravimas, neteisinga sakyti, kad jis tik paviršinis. Juk keičiamės ne tik aktualijomis, bet ir idėjomis, mokomės vieni iš kitų, kad ir pasiginčydami. Galima sakyti, kad bendrauja ir mūsų darbai, net jeigu autoriai nepažįsta vienas kito. Kolegų darbai yra mano darbų kontekstas, o mano darbai – jų kontekstas. Kontekstas ar bendras meno fonas būtinas, kad išryškėtų kūrėjų skirtumai. Tad sakyčiau, kad dailininkai gal ir individualistai, bet jų darbai yra susiję nematomais saitais. Šiuo požiūriu tikrai esu bendruomenės dalis.

– Ar tavo menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką tavo kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?  

– Manau, kad šiuolaikinės socialinės problemos ir yra amžinos, jų negalima atskirti nuo tariamai amžinų problemų. Žmogus ir visuomenė, žmogus visuomenėje… Kaip jis jaučiasi, ko jis tikisi iš savęs, iš kitų, iš gyvenimo, kada yra laimingas? Kodėl žmogus kenčia, kodėl pasaulis toks netobulas?  Man visa tai rūpi.

Kadangi esu moteris, tai, žinoma, nesunku ir kitiems, ir man pačiai save matyti feminizmo kontekste, ypač dabar, kai tapau daug kūno. Priskyrimas vienai ar kitai kategorijai, socialiniam ar meno sąjūdžiui padeda orientuotis meno istorijoje, dailės procesuose.

„Tarpekliai“, 2021 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar galėtum atskleisti kurio nors vieno savo kūrinio idėją, jo pagrindinę mintį, sukūrimo istoriją? Ar tau svarbu, kaip interpretuojami tavo kūriniai ir ar interpretacijos dažnai atitinka tavo pirminius kūrybinius užmojus?

– Darbas kartais prasideda nuo pamatyto motyvo ar kilusios minties. Kartais pamatytas vaizdas įkvepia darbą, o kartais ieškau motyvo: fotografuoju jau žinodama ką noriu nutapyti. Nutapyti darbą „Tarpekliai“ kilo mintis tapant kitus darbus: norėjau sukurti darbą, kuriame motyvas būtų mažiau atpažįstamas, pažiūrėti į savo tapomus motyvus su mažiau socialinio konteksto ar savianalizės, labiau kaip į abstrakčia formą, piešinį, tarsi įžiūrėti peizažą kūne. Dažnai prieš tapydama darbą lieju akvareles, „Tarpeklių“ irgi kelias nuliejau. Su „Tarpekliais“ dar, manau,  nebaigiau, turiu minčių kitiems variantams, formatams. Kadangi tai vienas naujesnių darbų ir dar noriu daugiau gilintis į šį motyvą, kuriu kitus variantus galvoje net ir dabar. Nors gal po kiek laiko jis atrodys nebereikšmingas man pačiai.

Man įdomios interpretacijos – tiek panašios į mano užmojus, tiek ir nepanašios, tegul tik kas nors interpretuoja. Kontekstas yra svarbus, bet puiku, kai ir be jo kūrinys kažką duoda žiūrovui.

„Pagautas“, 2019 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kur yra tavo studija, su kuo ja daliniesi? Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Kuriuo paros metu dirbi produktyviausiai? Kiek daugmaž darbų sukuri per metus ir kiek jų sukūrei iki šiol? 

– Dabar mano maža studija yra Vilniaus dailės akademijos patalpose J. Jasinskio gatvėje. Tiesa, dėl karantino joje neteko praleisti daug laiko, laikina studija buvo tapęs ir rašomasis stalas namie. Nors darbui dažnai noriu ramybės (noriu ateiti į tvarkingą studiją, noriu žinoti, jog kitais reikalais tą dieną nesirūpinsiu), bet kartais nieko gero nepavyksta ir turint geras sąlygas. Kartais, atrodo, geriau pavyksta darbai, kuriems neturiu daug laiko ar vietos. Taigi, galiu sakyti, kad neturiu ritualų. Produktyviausia esu antroje dienos pusėje. Tapybos darbų sukuriu gal apie 20, metai metams nelygūs, dažnai pertapau tą patį motyvą, daug sukuriu piešinių tušu, akvarele. Nežinau, kiek iš viso esu sukūrusi darbų, vis pagalvoju, ką reiks daryti baigus akademiją su visais nuo pirmo kurso sukauptais kūriniais.

Daugiau E. Antanavičiūtės darbų rasite autorės feisbuke arba instagrame.  

Elenos Antanavičiūtės kūryba | Asmeninio archyvo, Aurelijos Bernataitės nuotr.