Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 17 gegužės d. 14:31
Viktorija Daujotytė. „Gerai žmogui, kai po kojom – žemė“ (Apie menininkę Juzefą Čeičytę)
Žurnalas „Krantai“

Kadras iš dokumentinio filmo „Dailininkė Juzefa Čeičytė“ | Juozas Matonis, Vytautas Damaševičius

Juzefa Čeičytė (g. 1922) – tapytoja, scenografė, poetė, Lietuvos dailės instituto absolventė, konceptualių scenovaizdžių kelioms dešimtims spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose autorė, viena pirmųjų, pradėjusių kurti abstrakčius paveikslus; jos sukurti ir scenovaizdžiai bei kostiumai kino filmams „Laiptai į dangų“ (1966, rež. Raimondas Vabalas), „Naktibalda“ (1971, rež. Arūnas Žebriūnas), „Žvangutis“ (1974, rež. Gytis Lukšas), „Ilga kelionė prie jūros“ (1975, rež. Algirdas Araminas) ir kitiems. Dailininkė yra išleidusi kelias poezijos knygas. Apie jos kūrybą ir ryšį su žeme rašo literatūrologė Viktorija Daujotytė.

„… pavasaris, išeisiu į kiemą, akmenį paglostysiu, klevą, matei, koks medis, o kai sodinau, buvo tik iki kelių, o šermukšnėlis tik du lapelius pasidėjęs ant žemės, apkaišiau šakelėm… Kodėl šermukšnis? Kad nežinau, Dievas jį man davė, pamačiau, kad išdygęs… Viską davė, tik saugoti tereikėjo. Mums, lietuviams, kad tik prie žemės, kad tik medžiai, jazminų tik daigeliai buvo, o dabar po langu kaip miškas, gerai žmogui, kai po kojom žemė, o viršuj saulė… ir paveiksluose mano ta linija, kur nuo jos pabėgsi, žemė ir saulė, ir horizontas…“
(Iš pokalbio su Juta Čeičyte Velykų proga. – 2018, kovo 31)

Tebegyvena Juzefa (Juta) Čeičytė, gimusi 1922 metais, tebėra gyva ir įstabioji, tragiškoji žemininkų karta: nuo Kazio Bradūno, Vytauto Mačernio iki Gedimino Jokimaičio, Pranės Aukštikalnytės, Eugenijaus Matuzevičiaus, Broniaus Krivicko, Kazimiero Vasiliausko, Vandos Zaborskaitės… Nėra taško, tik išsišakojusios, išsiraizgiusios linijos: iki išeivijos, kur buvo išleista poezijos antologija „Žemė“ (1951), iki miško poetų, tremtinių ir iki tų, kurie ir okupuotoje Lietuvoje bandė išlaikyti žmogaus prasmės žemėje skliautą. Ir iki Jutos Čeičytės, 1951 metais nutapiusios žaizdotą „Žemę“, sukrečiančią atvėrimu to, kas iš tiesų vyko pokario Lietuvos slaptyje ir paslėptyje. Tas laiko kampų ir pavadinimų (knygos ir paveikslo) suėjimas nėra atsitiktinis, tai unikalus sąskambis. „Žemė“, lyg žemėje atsivėrusi kruvina žaizda; raudono–juodo koliažas, jungiamas faktūrinių potėpių. Nuo čia prasideda žemininkų epocha Lietuvoje; vienalaikė su išeivijos „Žemės“ antologija, 1951 metais išleista Los Andžele.

Jutos Čeičytės „Žemė“ yra ženklinanti; ji skatina mąstyti, kaip tai yra, kaip gali būti, kad skaudžią lemtį išgyvenančioje tautoje atsiranda tokią stiprią vidinę energiją turinčių sąmonių, kurios sublimuoja patirtį, sukuria jos ženklus ir simbolius. Tarsi ir iš skirtingų kampų, skirtingomis sąlygomis atsiranda artimų sąmonės impulsų, jų meninių realizacijų. Bet kad tos skirtingos linijos sueitų į vieną sąmonės vaizdą, reikia jas pamatyti vienu žvilgsniu, skirtingas kalbas susieti prasmės tapatumu. Tas pats išeities taškas kaip ir bendresnėje žemininkų programoje, pradėtoje formuoti dar prieškariu, tęstoje karo metais, kai išryškėjo ir Vytautas Mačernis, tik vieneriais metais už Jutą vyresnis. Ieškota egzistencinių atramų, prasmės žemėje. Gabių, kūrybingų žmonių telkimasis. Centras persikėlė į JAV, kartu su poetais išeiviais. Bet žemė nepersikėlė, nepersikėlė ir jos likimo žiaurioje tikrovėje apmąstymai. Juta Čeičytė žemininkų pasaulėjautai suteikė moters matymo-jutimo spalvą. Jos žemė gali būti suvokta ir kaip išdraskytų įsčių metafora.

Bet teisėta klausti, kada 1951 metais nutapyta „Žemė“ buvo viešai pamatyta, atpažinta kaip itin svarbus to laiko ženklas. Atrodo, kad viešai negreit. Bet ir nematomas, negirdimas, neapmąstomas meno kūrinys veikia savo tyloje, o jį sukūrusi sąmonė yra peržengusi svarbų slenkstį – galima eiti toliau. Kūriniai kuria savo autorius, jų galimybes tęstis ir iš to, kas sukurta. Nors dar ir daug Jutos Čeičytės kūrybos, ypač skirtos teatrui, kinui, glūdi muziejų saugyklose ar privačiuose rinkiniuose, to, kas buvo pamatyta prieš keletą metų Radvilų rūmuose Nacionalinio dailės muziejaus surengtoje retrospektyvoje, pakanka jos vieto s lietuvių kultūroje pajautimui. Daug kas tik tada pagaliau pamatėme ir „Žemę“, apstulbome, kad ji nutapyta 1951 metais. Kiek vėlesnis, bet ją papildantis „Sužydėk, vyšnia“; šviesos intensyvumas, bet tarsi su kraujo lašais.

Angelas prie Juzefos Čeičytės namų. 2018, birželis. | Jono Satkausko nuotr.

Beveik neįtikėtina: 1955-ieji, sunkmetis, skaudūs asmeniniai dailininkės išgyvenimai, žuvęs brolis, ištremti tėvai, pačios benamystė. Kūryba žadinamas gyvenimas, žydėjimas, gyvybingumas. Kūryba ir pats žmogus kelia save iš paskutiniųjų. Ir kūrybingumo pajautomis iš žemininkų Jutai Čeičytei yra artimas Vytautas Mačernis, jo vizijiškumas, toks jutimiškai realus, kad persmelkia kūną ir sąmonę, iškeldamas aukštą prasmės skliautą, atsakomybę už patį gyvenimą: „Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią“ („Penktoji vizija“). Atpažįstama artima būsena, įgalinanti taip kalbėti: vaizdu ar žodžiu. Tai ne kaukė, tai veidas, būsenos veidas. Patirtis atsiskleidžia, pasirodo būsenomis. Būsenos glūdi spalvose, garsuose, žodžiuose, atitikimuose, kuriuos sąmonei teikia vaizduotė, didžioji menininko galia ir galimybių versmė. Ne faktinis, ne paviršinis, o gilusis autobiografiškumas – sąmonės impulsų, intencijų, vidinių pagavų, ieškančių ir randančių atitikimų bei atitikmenų radimas žemėje. Skirtingose meno rūšyse veikia tie patys ontologiniai principai, kurie įgalina ir raiškos būdų sąlyčius: muzikos ir žodžio, žodžio ir linijos, vaizdo. Jei nėra bendro ontologinio pamato, sąlyčiai tėra paviršiniai, mechaniški.

Žemininkai yra žemės, jos galių liudininkai – dabartinės sąmonės beveik nepasiekiamomis būsenomis, jų prasme. Sodybų vaikų jausenos nešėjai, išlaikę ją visuose pokario sukrėtimuose. Išeiviai poetai šią jauseną konceptualizavo, iškėlė kaip žodinę programą, kad ir ne savo žemėje, bet laisvai veikdami. Žaizdotoje, tiesiogine prasme kruvinoje Lietuvos žemėje gilioji žemės pajauta liko slapta, rezistencinė iš esmės. Jutos Čeičytės kūryba yra vienas įdomiausių žemininkų reikšmenų; ne perimtas, o jos pačios išgyventas ir vis dar atnaujinamas, pratęsiamas. Kaip begalinis gyvenimo geismas, neišsenkantis: senatvė, akių prieblanda, bet reakcijos kūrybingos, su rizikos atspalviu, kai ištaria: dar ir briaunom galėčiau pavaikščioti

„Šitas vaikas neskirtas žemei“, – apie dar mažą Jutą ištarė tėvas, įžvalgus, protingas žemdirbys, aukštaitis ūkininkas. Nepasigesdavo jos prie sunkių darbų, nespaudė, leido būti laisvai, mokytis. Kad ta, kuri ir dėl trapaus kūno sudėjimo neatrodė esanti žemės darbininkė, būtų paskirta žmogaus prasmės žemėje kūrybai. „Man – pieva, upelis, versmė, miškas, bala, paukščiai, dangus“. Dar – akmenys, svarbūs Jutos pasaulio dalyviai ir dalininkai. Sąmonė, suformuota gamtojautos, namų – sodybos, kuri yra tarsi atskiras pasaulis, su savo medžiais, paukščiais, takais, keliais. Šią mintį jau skaitome kaip bendrybę, kaip tolimybę, taikytiną nebent Žemaitei. Bet tokių žmonių dar yra, jie tebegyvena su mumis, liudydami nepaprastą prigimties ir gimties vietos jiems suteiktą vitalinę energiją. Žemės po pirmo aukšto langais Antakalnyje pakanka akmeniui ir jo skulptūrai, nieko iš akmens neatėmusiai, tik suteikusiai formą, ir jazminui, ir šermukšniui, kurio menkas daigelis tarsi Dievo duotas – tik pasaugoti, tik mažą apsmaigstyti, kad nenumintų. O jau medis, o jau pilnas uogų – ir pažiūrėti, ir paukščiams palesti.

Nebuvo atsitiktina tai, kad būsimieji žemininkai svarstė vitalizmo problemas, netgi norėjo vadintis vitalistais; sodybų vaikai juto – prigimta žemė ir dangus yra davę jiems brangių dovanų, kurios galėtų būti kūrybiškai išnaudotos. Baugios istorinės pervartos iki sąmonės šviesos, iki suvokimo jauniems talentingiems lietuviams (vienu metu ryškiausiai grafikoje ir poezijoje) iškilusį žemės jausmą sudramatino, pakėlė iki tragiškųjų pajautų. Bronius Krivickas poezijoje, Juta Čeičytė vizualiajame mene šį jausmą ir iš jo kylančią būseną išreiškė pačiu baugiausiu pokario laiku.

Juta Čeičytė – ne tik „tylioji modernistė“, bet ir vienas nepriklausomiausių priklausomybės laiko žmonių. Ji daug ką išbandė – teatrą, kiną, ne tik dailės, bet ir vaidybos galimybes, gal net galėjo ryžtis režisūrai: „Juškevičius nenorėjo, kad išeičiau, žadėjo leisti režisuoti… Bet po darbo kine lėkdavau į ‘bokštą’, į dirbtuvę, prie savo ‘keturkampių’. Dabar, kai galvoju, aš daug ko gyvenime nugraibiau. Kitiems tiek neduota. <…> Poezija aš žaidžiu. Kartais kuriu abstrakciją, nuotaiką ir juntu atradimo džiaugsmą. Nieko nesiekiu. Man patinka – aš rašau. Mano visą gyvenimą galima atsekti pagal tapybos darbus ir pagal poeziją“. Kalbos kūryba sudaro neatskiriamą Čeičytės kūrybos dalį. Bet pagrindinė erdvė yra vizualioji, tapybinė, koliažinė, instaliacinė (instaliavimas kaip kažko padarymas, sukūrimas net iš to, kas yra atlikę, nebereikalinga, galbūt ateina iš darbo teatre, kine, o gal ir atvirkščiai – galėjimas padaryti, materializuoti idėją, sumanymą įgalino teatro dailininkės darbą).

Yra Jutos Čeičytės darbų, kurių metrikoje pažymėta: asmeninė technika, – vadinasi, kokios nebuvo. Jau paminėtas ankstyvasis „Sužydėk, vyšnia“, vėlesnis „Feniksas“. Asmeniškumo pradas slypi ne viename techniniame sprendime, netgi netikėtuose medžiagų (tolio, fotopopieriaus, putplasčio, stiklo) pasirinkimuose. Vizualieji menai siejami su tradicinėmis technikomis, techninėmis galimybėmis. Bet jos nei apriboja, nei išsemia kūrybingos asmenybės, tapymą derinančios, pavyzdžiui, su siuvinėjimu, su išsiuvama linija. Bendriausia prasme – Juta Čeičytė abstrakcionistė, vizijų, idėjų, minčių tapytoja: laiko, kosmoso, ramybės, tuštybės. Būsenų, sužadinančių vaizduotę, joje tarsi slypinčias formų užuomazgas.

Kvadratas ir apskritimas – ne tik formos, bet ir praformos. Tapymas yra ir mąstymas, jei yra. Juta Čeičytė turi šią galimybę – mąstyti, apmąstyti atskirą mintį, suauginti ją su savivoka, savirefleksija, įvedančia į jos asmeninę techniką. „Apskritimas – iš gyvenimo, žemės, spiralės. Apskritimas – Visata, dangaus kūnai. Tai linija, kuria sekdamas gali apeiti Žemę, bet vėl grįžti į tą patį tašką. Apskritimas atsirado su pasaulio pradžia, ir iki pasaulio pabaigos nuo jo niekur nepabėgsi“; „Keturkampis yra paveikslas. Į jį turi kažką įrašyti. <…> Mano paveiksluose keturkampis kartojasi daugiau už apskritimą. Iš keturkampių gali statyti ir miestus, ir bažnyčias, kurti pasaulį. Daryti ir abstrakčias, ir neabstrakčias formas“. Baltas keturkampis tiesiosios gale – pasikartojantis sąmonės vaizdinys: ir piešiniuose, ir žodiniuose tekstuose. Formos ir žmogaus pasaulio pamatų sąlyčiai. Tapyboje pirminės formos yra abstrakčios, jų abstraktumas individualizuojamas asmenine technika, įsiveržimu, proveržiu į tai, kas kaip nors yra. Apskritimą ir kvadratą galima suvokti ir kaip tam tikras formų bei mąstymo priešpriešas (hermeneutinis ratas, semiotinis kvadratas). Bet juk į apskritimą galima įbrėžti ratą, o į ratą – apskritimą. Poezijoje pirmines programas duoda kalba, kalbos kvadratai ir apskritimai. Ištariame žemę – ir ištariame tarsi ir nejuntamai mūsų sąmonę veikiantį apskritumą, liniją, grįžtančią į pradžią, susijungiančią. Ištariame namą – ir nejuntamai ištariame keturis kampus, ištariame rytus, vakarus, pietus, šiaurę, langus.

Kompozicija – ir tokie Jutos Čeičytės darbų pavadinimai; pasaulio sudėjimas, sukomponavimas. Pavadinimas lyg praveria sąmonę, pirminius impulsus, duoda tarsi kokį išeities tašką, kalbinės interpretacijos galimybę. Jokia kita interpretacija būti ir negali – tik žodinė, kalbinė. Nebent kaip atsakas į paveikslo įspūdį būtų tapomas kitas paveikslas, bet meninės sėkmės atveju jis bus kitas. Nesėkmės – bevertis, bereikšmis, nereikalingas. Jutos Čeičytės paveikslai, būdami abstraktūs, iš tiesų tarsi laukia žodžių, kalbos, prasmių išskleidimo. Menotyrininkų tai ne kartą daryta: Nijolės Adomonytės, Alfonso Andriuškevičiaus, Gražinos Kliaugienės. Trumpa žodinė įspūdingo (pirmiausia sukauptu asketiškumu) „Lietaus“ (1968) žodinė instaliacija, atlikta Gražinos Kliaugienės – daugiau kaip prieš dvidešimt metų: „Gal tai lietaus dulksna, krintanti ant pokario metais nušautų, pamatytų pro traukinio langą. Daugybę metų nešiotas reginys palengva ištirpdo konkretybes, virsta vis dar jaudinančia ir sukrečiančia vizija. Paveiksle viso to, kas pamatyta, jau nebus. Bus abstrakti forma, bus struktūra. Bet kaip tik todėl, kad tai ne momentinis pralekiančio įspūdžio fiksavimas, toji struktūra tvirta kaip kristalinė gardelė. Nieko atsitiktinio (o tapant paveikslą tų atsitiktinių gražumų būna kiek tik nori). Atsiranda toks nenusakomas kosminis erdvės ir laiko pojūtis, lyg ir patvirtinantis, kad joks pasakytas žodis neišnyksta, o tik nuskrieja į neaprėpiamus tolius ir lieka ten amžinas“.

Neatsitiktinis puikios klausos menotyrininkės perėjimas prie žodžio, – žmogaus pasaulyje tai neabejotinai pamatinė materija. Visa, kas pastatoma ir sukuriama, turi vidinio žodžio erdvę, sąmonės erdvę, kurioje pirmiausia įsibrėžia ir garsinis, ir plastinis vaizdas. Kai vidinio žodžio erdvė kitų kūrybos būdų neapimama, neišsemiama, asmeninė technika ima įsikūnyti ir kalbos materijoje. Juta Čeičytė – toks atvejis. Ji turi pirminį sąmonės kalbumą, iškalbumą, galią, kurią imli vaikystės sąmonė perima ir iš gamtos, iš jos garsų, iš skambėjimų ir šlamėjimų. Asmeninė technika prasideda nuo sąmonės, jos pasirinkimų, apsisprendimų, laikysenų, būsenų. Kalbai, kalbėjimo intonavimui taip pat būdinga asmeninė technika. Poezija yra ir žodinės instaliacijos būdas; žodžiai išdėstomi sąmonės projektuojamais rakursais, linijomis, vaizdais. Jutos Čeičytės poetinius rakursus labiausiai lemia gamtojauta, žemės galios, sutelktos į tėviškę, į jos atsiminimus – išgyvenimus. Iki maldos intencijos ir intonacijos: „Grįžtu į savo tylą. / Saugok, Viešpatie, žemę, / mane priglaudusią“ („Šiaurės miestelis“). „Šlamėjimo“ (2002) eilėraštis kaip paveikslas; galbūt – siuvinėtas:

Mano Mamos Balta Skarelė
Siuvinėta Baltomis Žvaigždutėmis.
Mano Mamos Balti Plaukai.
Mėlynos Akys.
Šiandien Jos šviečia
Lapkričio Delčia.

Netaisyklingos didžiosios raidės lyg koliažiniai paryškinimai (arba stipresni siuvinio kontūrai, Balta su Mėlynu. Šviesa Tamsoje.

Pirmoji Juzefos Čeičytės eilėraščių knygelė – „Sakymai“ išleista 1997, antroji – „Šlamėjimas“ – 2002, trečioji – rinktinė „Akmens svajonės“ (su naujų eilėraščių skyriumi) – 2006. Bet rašyta ar rašinėta, sakyta ar sakinėta bent jau nuo 1963 metų – iš to laiko dvasinio pasipriešinimo fragmentas:

Jie viską atėmė:
                           duoną,
                                     šventes,
                                                 darbą,
                                                           maldą.

Žodžio grafikos bandymas, vizualinio eilėraščio technika, nors neoriginali, bet atitinkanti sąmonėje glūdinčią simbiotinę kalbos ir vaizdo jungties pajautą. Pažįstantys Jutą Čeičytę žino, kad ji turi lengvą žodį, yra iškalbi, gali pasakyti ir pasisakyti. Kad yra prirašiusi daug gražių laiškų.

Pavadinimas sakymais (pirmoji knyga) yra asmeninės technikos pasirodymas kalbos kūryboje. Lyg neįsipareigojama poezijai, to, kas rašoma ritminiu, eiliuotu būdu, nevadinama eilėraščiais. Sakymai – toks pat savitas žodžio galimybių įvardijimas kaip Albino Žukausko poringės, Antano Kalanavičiaus progiesmiai. Visais šiais atvejais ieškoma kalbėjimo būdo tapatybės. „Šokis po šokio“ – knyga, kurią sudaro piešiniai, eilėraščiai, sakymai. Tarsi sujungti abu kūrybos būdai: piešinio ir sakymo. Atsiranda perskyra tarp sakymų ir eilėraščių. Kaip savarankiškas žanras tarsi iš naujo pasirodo piešinys, lyg grįžęs prie ištakų, pradžių, savaip vaikiškas.

Juta silpnai bemato, akių šviesa išsemta. Jau „4 kampų“ asmeninės dedikacijos įrašas: „Nubrėžiau tamsoje / baltą tiesiąją / iki balto horizonto / apibrėžiau keturkampį, / bet šioje dangaus drobėje / nieko nebenupiešiau“. Variantas knygoje „Šokis po šokio“: „Tamsoje dulkėmis nubrėžiau baltą tiesę iki horizonto. / Pažymėjau keturis kampus. Bet šitoje drobėje nieko nebenupiešiau“. Linijos arba tiesiosios (spalvų nebeužpildoma drobė). Piešiama ir iš atminties. Atminties linijos paralelė eilėraštyje:

Akla poezija
                   mana.
Išdžiūvus kaip rugio
                   šiaudas.
Šaka sukrovus pumpurus,
                   bet nepražydus.

„Šokis po šokio“ – unikali knyga, ne tik pratęsianti tapytojos, teatro ir kino dailininkės, kelių eilėraščių rinkinių autorės kūrybą, bet ir intensyviai įsiskverbianti į aktualėjančio vizualinės bei žodinės kalbos santykio problemiką. Kaip apskritai būdinga Jutai Čeičytei, jos asmenybiniam ir kūrybiniam savitumui, netikėtu kampu – lyg suduriant sakymą (posakį, pasakymą, sutrauktą ar išplėstą frazę) ir liniją. Kampas šios menininkės pasaulėvaizdyje yra svarbus žodis: keturkampis, kvadratas, keturi kampai – ir albumo pavadinimas (2007), ir architektinis, ir bendriausia prasme archiprincipas. Namų, gyvenimo statyba arba kūryba.

Šokis yra stipriausia kūno metafora. Šokantis kūnas yra kalbiausias, iškalbiausias. Šokti – lyg skristi, jei sąmonė yra pagauta ritmo. Jutos kūryboje šokis gali užimti svarbią vietą ir dėl meno šakų jungties – dailės, teatro, kino. Teatro, kino figūros yra judančios, jei ne iš tiesų šokančios, tai tarsi šokančios; nėra ribos, kur kūno judesiai iš bendros plastinės raiškos pereina į šokį, judėjimo ir statikos dermę. Ir didieji žmogaus išbandymai tarsi sušokami viduje, užtat ir jos paveikslų, ypač tų, kuriais atkakliai siekiama prisisiekti iki ritmo (pasikartojantys „Ritmų“ pavadinimai, „ekspresija labiau vidinė nei išorinė“. Puikūs piešiniai „Vakaro šokis“ (I, II). Šokanti viduje, vaikščiojanti: jaučianti šalia savęs lekiant šešiolikmetę; tai vidinio judrumo, šoklumo jausenos liudijimai. Šokio įvaizdžiai ir vaizdiniai ankstesniuose: šokimas – peršokimas, lyg ribos įveikimas: „Peršoku horizontą, pasiveju saulėlydį“ („Sapnas“). Itin iškalbus: „Ji šoko viena“. Viena šoka ta, kuri šoka viduje. Šoka nepertraukiamai. Kas šoka savo viduje, šoka ir po šokio. „Šokio po šokio“ preliudiją galima suvokti ir kaip paaiškinimą, bet galima ir kaip sakymą, kuris galėtų tapti ir eilėraščiu, bet yra lyg sustojęs pusiaukelėje:

Šios knygos lyg ir neturėjo būti.
Tačiau aplinkybės klostėsi palankiai,
ir tereikėjo pasakyti – tebūnie!
Tai prieblandos knyga.
Ranka juda iš įpročio ir iš nuojautos.
Judesys – įprotis ir nuojauta.
Judesys prieblandoje.
Tokia ši knyga.
Sutemų piešiniai.
Čia daug figūrų:
einančių, šokančių, griūvančių.
Ir tylos.
Bet su kiekvienu brūkšniu ciksi laikrodis.

„Tai prieblandos knyga“ – pradžia ir pradžios akcentas, aiškinantis situaciją ir situacija tampantis. Kūno ir sąmonės galimybės: ranka juda iš įpročio ir iš nuojautos, juda prieblandoje, sutemose, bet figūriškai. Eina, šoka, griūva – taip atrodo šokis po šokio. Judėjimas ir statika. Garsas ir tyla. Lyg užbrūkšniuojamas laikas. Šiame įžangos tekste, kalbos tekste, veikia ir kitos kalbos: kūno, piešinių, laiko, tylos, glūdinčios prieblandoje, sutemose. Pasikeitusios ir vizualinės kalbos priemonės – piešinys įvairių spalvų flomasteriais ant įprastų A4 formato lapų. Lyg būtų grįžtama į pradžią; flomasteriais piešia vaikai, bet kaimiečių, gimusių praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje, gyvenime šių priemonių nebuvo (pieštukas, kurio vienas galas raudonas, kitas mėlynas – brangenybė), jos yra naujos, neišbandytos, atitinka dailininkei būdingą išbandymų poreikį. Ir visišką laisvę – piešti jau nebūtinai reiškia nupiešti, pasiekti rezultatą. Grįžimas į pradžią, kartu redukuojant (suskliaudžiant) didžiulę kūrybos patirtį, medžiagas, būdus. Piešimas iš naujo suartėja su rašymu ir raštu. Ir pavardės grafikoje padaugėjo paukščiukų, ne tik virš abiejų č. Ankstesnėje tapyboje, nors visada turėjusioje daug piešybos, nebuvo ir tiek figūrų, jų šokimo – netgi griūvant. Piešinys, kuriuo ir paklausiama: „Jis griūna ar šoka?“ Šokis įveikia griuvimą, griuvimas – šokį. Bet yra lyg kokia tarpinė būsena – jau griūva, bet dar šoka, netgi atlieka sudėtingas meninio šokio figūras. Vienarankė figūra su sparnais ir užrašas: noriu skristi. Energija, įveikianti nepagalią. Skridimo geismas ir R.M. Rilke’s „Apankančioje“. Juzefos Čeičytės piešiniai susidaro iš linijų, tiesių, suraizgytų, iš brūkšnių, įvairiausių konfigūracijų, iš taškų. Iš geometrinių ženklų, kartais ir lyg iš kokių piktogramų. Paukščiai – piktograminis raštas. Raštas – dailininkę neabejotinai domina raštas, pasirašymas popieriuje, jo galimybės.

Linijos gali likti neužbaigtos, toks ryškus prasidėjimas, kad tarsi ir matyti, kur ji pasisuks, ką nubrėš. Arba nužymės tokiais ekspresyviais sukiniais, kad aliuzija į nesulaikomai ne tik einantį, bet ir verpetuojantį laiką susidarys savaime. Žinojimas, nuojautos, intuicijos brolis, asketiškos juodos linijos brūkšnius sujungia į medžio ciklą – „Šitaip augo medis“, I–IV; šitaip priklauso epui, žodinei kūrybai apie pasaulio pamatus. Linija labai laisva, ekspresyvi iš laisvės, šokanti. Atvira, bet ir labirintiška, nerodanti išeities. Spirališka, prisisukanti ir išsisukanti, atsileidžianti. Atkakli: sustojau, bet eisiu toliau.

Kelių linijų užtenka ir dekoracijai, bent jos užuominai, grįžimui į teatrą, į scenovaizdį. Nuorodai į metalo skulptūros galimybę („Skulptūra“). Arba paminklo eskizui; liaudiško, lietuviško stiliaus varpinėlės kontūras, pritaškuota ir užrašyta: varpas verkia ašaromis. Nujaučiama, kad piešinys tarsi susilietęs su žodžiu (įdomūs prierašai, kur kažkas pasako, komentuoja, lyg koks balsas), su metafora, kad jame yra literatūros. Pirmiausia kaip mąstymo, vidinės kalbos išreiškimo – netgi reagavimo į tai, kas daroma, situatyvumo: atvejis, kai šviesi, rusva moters figūra užbrūkšniuojama juodai ir prirašoma: pagadinau tamsu tamsu tamsu. Daug kur piešinys atsiremia ir į archetipinius vaizdinius. Sukurtus („Skrynios raštai“) ir gamtinius: trys banguotos linijos (vanduo), išgaubta linija (kalnas), trys į abi puses pasvirę brūkšneliai (žolė), elipsės kontūro pusė (akmuo). Ir užrašas: ant kalno akmenėlis / pakalnėj ežerėlis. Arba: ant kalno namelis… Netikėtas junginys: sostas kalnas medis... Archetipiniai ženklai ramina sąmonę pasikartojimu, patiriamu amžinumu, ritmo alsavimu, tarsi sugrąžinančiu namus, į namus. Ritminiai piešiniai, – toks įspūdis, kad tai, kas prieblandoje vedžioja ranką, yra ritmas; ritmais kai kurie ir pavadinti. Ritmo pojūtį stiprina ir spalvų kontrastai: juoda ir staiga labai ryšku, marga. Gali būti, kad tas margumas ir atsitiktinis, iš spontaniškų rankos judesių. Gal iš įgudusių judesių, iš matymo pačiu kūnu atsiranda ir spalviniai dėsningumai, gražumas: žydėjimo, pavasarinio margučio, sėjėjo mostų.

Daugiausia moteriškų figūrų, kartais ir teatriškų, dekoratyvių, scenovaizdiškų („Dama su kamelijomis“, „Kortų dama“). Scenos pojūtis yra persmelkęs Jutos pasaulėjautą: gyventi – vadinasi, būti scenoje arba prieš sceną. Šokti – žiūrovams, jei net tik sau.

Gamtovaizdis juk taip pat scenovaizdis. Jame per amžius juda žmonių, gyvulių siluetai. Stovi medžiai, teka vanduo. Kinta apšvietimas. Keičiasi artistai, dekoracijos. Bet sąmonė išlaiko nekintamus pavidalus – namų, pirmųjų namų; jei kas juos turėjo, kitur nebebus namie. Kaip ištarta ir Onės Baliukonės: „Sakau namai, bet nesakau namie“. Prisiminimo ir kaip grįžimo į pradžią linijos žodiniuose Jutos Čeičytės tekstuose; kai kurie jų prasideda iš (ir nuo) tėviškės gamtovaizdžio, regimo tarsi mistinio veiksmo scena:

Tėviškėje saulė leisdavosi neišpasakytai gražiai.
Didelė, raudona. Ramiai pasislėpdavo už miško.
Ant mūsų kalno sėdėjo mūsų žmonės:
kaimynai, vaikai, ant rankų laikomi kūdikiai.

Aštriažvilgsnė, ironikė, ji tarsi pabūgsta vaizdo, kylančio iš pasąmonės gelmių, jo metafiziškumo, paslaptingumo, skubiai braukia po juo brūkšnį, keičia kalbėjimo būdą: „Tai ne sentimentalios apysakos, o buitinis vaizdelis, / kuriame ir aš, paauglė, dalyvavau“. Bet atsiveriančio, pasirodančio scenovaizdžio neįmanoma pridengti kita užuolaida – tik ontologinio praradimo, begalinio gailesčio, persmelkiančio sąmonę:

O, kaip gražiai leisdavosi saulė!
Nebebus gražių saulėlydžių, nes nebėra žmonių,
kad ant kalno susėdę ant akmenų žiūrėtų į
besileidžiančią saulę.

Saulėlydžio grožis priklauso nuo žmonių – nebėra žiūrinčių, nebėra ir gražaus saulėlydžio. Tai teatro principas. Žiūrėjimo ir matymo. Tekstas rašomas tarsi iš scenos atsiminimo, tai atsiminimo scenarijus. Jis gali būti įprasmintas kaip simbolinės prasmės reginys, regesys (pagal Vydūną). Arba kaip vizija (kad ir pagal Mačernį). Nedaug dėmesio teskirta kalbinio teksto dailinimui; tekstas ir neveržiamas formos rėmų, jo paskirtis – išreikšti egzistencinę patirtį, susigrąžinti patirtį kaip regėjimą. Arba kaip prisiminimą, kurio vaizdinių paralelių nesunku rasti ir piešiniuose. Archetipinės būties metaforos, jų centrai – ir piešiniuose, ir žodiniuose tekstuose: eiti–praeiti–išeiti, laukti–atsisveikinti, žydėti–nužydėti, skristi–kristi. Kartojasi tyla, naktis, debesis, langas, medis, kelias, akmuo, žolė, žiedas. Miestas, įsigyvenęs sąmonėje, – Vilnius, nuo 1941-ųjų, su Klaipėdos pertrauka. Miestas, sukurtas kaip didžiulis scenovaizdis – ir sieloje: „Man gaila palikti tave. / Tarytum savo džiaugsmus ir sielvartus. / Išvaikščiotos tavo gatvės, gatvelės ir kiemai. / Tavoji siela manyje“ („Vilniui“). Pasakymas eiliuotu būdu, eilėraštine kalba. Pasakymas ir sakymas – ne tas pat. Labiausiai sakymai – vieno sakinio. Akmens tvirtumo: „Visada turi galėti būti padorus“; „Dirbk sunkiai, mirk laisvas“; „Man nesvarbu, kad pasaulis man uždaro duris“. Įspūdingiausias – iš klausimo, kurio gilumoje savas gyvenimas: „Langas? Man jis nebereikalingas“. Ištartys, artimos sentencijoms, aforizmams, moralinio padorumo, išdidumo, net jei ir vienatvės, skaudumo, žodinės raĩškos. Išdidumas yra gyvenimo vertės ir prasmės išdidinimas. Galima justi, kad žodis kompensuoja (ar bando kompensuoti) tai, ko nebegalima pasiekti spalvų ir formų scenovaizdžiais. Poezija padeda pereiti į sielovaizdžius; nesunaikinama, neišnykstanti vaizduotės žemė, gaubiama paslapties:

Supratau, kad poezija yra burtas, paslaptis.
Bedugnė, kurios nesuprantu.

Toks eilėraštis – apie supratimą paslapties, kurios suprasti neįmanoma. Tiek eilėraščio, bet kaip jis išsiplečia, išsididina, užmegzdamas ryšius su piešiniais, linijomis, spalvomis, su didžiąja būties nuostaba, pažymėta trumpiausiais žodiniais ženklais: o! o! („Palauk!“).

Kalbėdama keliomis meno kalbomis, bet iš tiesų viena, ta pačia, savo kalba, Juta Čeičytė pasiekia savitų kalbumo ir vizualumo dermių, simbiotiniais ryšiais jungia gamtovaizdžius, scenovaizdžius, sielovaizdžius. Patvirtina: kūrybingumas yra giliausia būties šaknis. Praskleidžia atskirą universaliosios žemininkų programos variantą, per septynis dešimtmečius nutolusį nuo savo pradžios (praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaiga) – išsilaisvinimą iš bet kokio išorinio programiškumo, prasmės ribėjimą sekant kaip drugelio sparnų plastėjimą, klevo šlamėjimą, akmens tylėjimą, kaip neįpareigotą sakymą, piešimą.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Viktorija Daujotytė (2018 m., nr. 2)

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!