Kairėje – Aurelijus Daraškevičius – Čekistas, Olga Konošenko – Balerina. / Martyno Aleksos nuotr. | Dešinėje – Aurelijus Daraškevičius – Jorgas. / Michailo Raškovskio nuotr.

Aurelijus Daraškevičius – Vilniaus baleto mokyklos (pavadinimas keitėsi) auklėtinis (g. 1989), baleto solistas. Sukūrė vaidmenis: Rotbaras („Gulbių ežeras“), Espada („Don Kichotas“), Jasonas („Medėja“), Tebaldas („Romeo ir Džuljeta“), Čekistas („Raudonoji Žizel“), Favoritas („Rusiškasis Hamletas“) ir kt. Jo vaidmenys – ryškūs, įtaigūs. Apdovanotas Jurgio Žalkausko premija ir Konstantino Stašio baleto prizu (2004). Nuo 2009 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės pedagogas-repetitorius. Apie pašaukimą baleto menui, įdomiausius spektaklius, pomėgius kalbasi su Jūrate Terleckaite.

– Kviečiu sugrįžti į vaikystę. Kokius ryškiausius jos epizodus prisimenate?

– Vaikystę prisimenu su malonumu. Visas vasaras ir mokinių atostogas praleisdavau Prienuose. Buvau ganėtinai pasiutęs ir aktyvus, prisigalvojantis visokių nesąmonių vaikis. Patiko sportas: nesvarbu, koks – svarbu bėgti, spirti ar mesti. Ką nors pastumti ar su kuo nors susimušti. Nebuvau piktybinis, greičiau karštakošis. Šios savybės išliko iki šiol, ypač sportuojant. Tik dabar tai greičiau azartas. Šeima, rami antroji mano pusė, sūnūs pakeitė mane ir padarė išmintingesnį ir nuoseklesnį. Nors padūkti su savo mažuoju sūnumi Joriu iki šiol nevengiu.

Vaikystėje labai mėgau žvejoti. Gyvenau prie Nemuno, žuvies buvo daug. Žvejyba netgi buvo tapusi savotišku vasaros verslu. Gaudydavau žuvį ir pardavinėdavau kaimynams po du rublius už kilogramą, neblogai užsidirbdavau, nereikėdavo iš tėvų kaulyti. Juokingiausia, kad į savo pirmą žvejybą išlipau per langą iš antro aukšto (prie lango augo obelis, tad nusileisti ant žemės nebuvo sunku). Sportas lydėjo ir įstojus į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Žaidžiaun krepšinį, futbolą, stalo tenisą, bėgiojau. Jėgų užtekdavo ir po visų baleto pamokų, nesvarbu, kada jos baigdavosi ir kiek jų būdavo. Krepšinį žaidžiau už šios mokyklos rinktinę. Ten patekti nebuvo lengva – konkurencija didelė, bet man pavyko.

– Kodėl nepasirinkote sportininko kelio?

Vilniaus baleto mokykla, mokytojos Birutės Krapavičienės klasė. Šalia jos – Aurelijus Daraškevičius, už mokytojos nugaros – Artūras Bumblauskas, tolesniam plane – Aurelijus Karpavičius, dešinėje – Jaunius Kasperavičius. 1982.| Asmeninis archyvas.

Sportininku netapau dėl to, kad labai patiko Čiurlionio menų mokykla. Šeštoje klasėje „Dinamo“ stadione sutikau lengvosios atletikos trenerį, kuris mane žinojo dar nuo Prienų laikų. Pasirodo, buvo pakviestas į Vilnių treniruoti Lietuvos lengvosios atletikos vilčių. Jis mane labai kalbino važiuoti į Panevėžio sporto mokyklą. Bet draugai, na ir mama sulaikė. Prie vienų jau buvau labai prisirišęs, o mama, vyresnieji tam nepritarė.

– Ar baletas buvo užkoduotas Jūsų genuose, ar į jį atėjote atsitiktinai?

Nemanau, kad baletas buvo užkoduotas manyje, greičiau lėmė atsitiktinumas ir mano mamos noras. Ji labai norėjo, kad aš mokyčiausi didmiestyje, o Menų mokykla buvo neblogas variantas. Turėjau gerą koordinaciją, puikią klausą, pradinėje mokykloje (dabar Prienų „Žiburio“ gimnazija) šokau tautinių šokių ansamblyje.

– Kokios pirmos baleto meno pažinimo patirtys?

Turbūt negalėčiau labai tiksliai atsakyti, bet kiek atsimenu, pradžia buvo nuobodi. Mėgstančiam bėgioti pirmieji battements tendus buvo beprotiškai nuobodūs. Bet atsakingumas ir noras likti Čiurlionio menų mokykloje įpareigojo tai įveikti. Man nuo pat pradžios labai patiko mokyklos koncepcija – pamokos, baleto užsiėmimai, o toliau visas laikas tavo. Na ir auklėtojos nebuvo tokios griežtos… Mano mama labai griežta, ir labai AČIŪ, kad ji kaip tik tokia yra.

– Kada jau pradėjote mėgautis šokiu, pajutote „skonį“?

Baleto skonį pajutau ganėtinai vėlai, gal kokių dvidešimt penkerių, kai sukūriau pirmąjį savo solinį – Espados vaidmenį „Don Kichote“. Kaip galima mėgautis tuo, kas tave kiekvieną dieną kankina fiziškai ir morališkai? Tai tikriausiai metafora, nes turbūt pasąmonėje buvau jį įsimylėjęs jau seniai.

– Ką baletas davė Jums? Kurias asmenybės savybes jis padėjo labiausiai išugdyti, kuo esate stiprus?

Pirmiausia akcentuočiau loginį mąstymą, be kurio – niekur. Fiziškai buvau ganėtinai ištvermingas, baletas išmokė paskirstyti savo jėgas taip, kad nenumirčiau ar neuždusčiau anksčiau laiko. Taip pat ugdė atsakomybę už save ir šalia esantį kolegą ar kolegę. Įskiepijo punktualumą: tiesiog negalėjau vėluoti, nes reikėjo paruošti savo kūną. Iš tiesų niekados niekur nevėluoju, nebent tai priklauso ne nuo manęs.

– Kuo, Jūsų manymu, ypatinga baleto artisto profesija? Kuo ji išsiskiria iš kitų? Kuo baleto artistas išsiskiria iš kitų profesijų atstovų?

Baletas – unikali profesija. Jeigu lyginsime su sportininkais, kurie rengiami konkrečiam startui Europos, Pasaulio čempionate ar Olimpiadoje, tai baleto artistas visada olimpiadoje. Jis negali pasirodyti prastai ar būti pusėtinos formos. Žiūrovas labai greitai pastebi, kuris artistas transliuoja energiją, vaidmens suvokimą ir yra nuoširdus.

– Kurie mylimiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos mokytojai? Ką iš jų išmokote, kokias gavote vertingiausias šokio pamokas rinkdamasis gyvenimo kelią?

Aurelijus Daraškevičius – Čekistas, Olga Konošenko – Balerina. Baleto spektaklis „Raudonoji Žizel“. Choreografas – Boris Eifman. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2011. | Martyno Aleksos nuotr.

Nenorėčiau ir tiesiog negalėčiau išskirti kurio nors mokytojo ar mokytojos. Jų buvo labai daug, ir jie visi pabrėždavo, kad viskas priklauso nuo tavęs, na ir nuo šokio, muzikos ir meno dievų. Jei jie tave pasirinks, būsi laimingas savo kelyje. Vis dėlto išskirčiau klasės auklėtoją Aureliją Kunigėlienę. Jos paskatinti mes skaitėme Šapokos „Lietuvos istoriją“ ir „Atgimimo“ leidinius. Ji įkvėpė domėtis tikrąja Lietuvos istorija ir tapti tikrais patriotais, savo šalies fanais.

– Ką Čiurlionio menų mokykla Jums davė? Ar jautėtės, kad esate ugdomas, lavinamas kaip visapusiška asmenybė?

Turbūt negalėčiau konkretizuoti, ką davė mokykla. Manau, kad viską, ką dabar turiu – šeimą, karjerą, menų suvokimą, mokėjimą juos vertinti ir jais grožėtis. Mokykloje, ypač vyresnėse klasėse, draugavome ir su dailininkais, ir su muzikais. Jie padėjo plačiau suvokti jų meno ypatybes ir subtilumą. Ačiū draugams ir mokyklai, kuri suteikė tokią nuostabią galimybę.

– Gal galite paminėti LNOBT pedagogus, repetitorius? Kas iš jų labiausiai padėjo Jums augti kaip menininkui?

Niekada nebuvau nuolankus ir beatodairiškai tikintis pedagogų tiesomis mokinys. Gal todėl niekada neturėjau pedagogo, kuris repetuotų su manimi asmeniškai. Visą laiką stengiausi kuo daugiau paimti iš choreografo ar jo asistento, statančių spektaklius. Nauji pastatymai, skirtingos baletų stilistikos, visiškas atsidavimas ir atidumas repeticijų metu padėjo man augti, tobulėti, suprasti savo profesiją ir dar labiau joje paskęsti (gerąja prasme).

– Į kurį baleto artistą lygiavotės, kas buvo Jūsų „guru“, kai mokėtės mokykloje, pradėjote karjerą teatre?

Pasakyti, kuris artistas buvo mano „guru“, nelengva. Mokykloje buvome labiau susikaupę į pačius save. Na ir galimybės buvo nedidelės, medijų tais laikais buvo nedaug, o ir jos sunkiai prieinamos. Atėjus į teatrą, plačiau atsivėrė akys. Buvo daug artistų iš Sovietų Rusijos, kurie pagal paskyrimą dirbo mūsų teatre. Išskirčiau Aleksandrą Semionovą, kuris žavėjo savo technika ir judesių atlikimo jėga. Genadijus Skorobogatovas labai patiko savo darbu scenoje, vaidmenų pateikimu. Šokdamas charakterinius šokius, bandydavau jį kopijuoti. Na, ir mano uošvis Vytautas Kudžma tiesiog žudė meile baletui, jo suvokimu ir analize. Labai sunku namuose diskutuoti apie baletą, nuomonės ir požiūrio taškai labai skirtingi. Stebėdavau daugelį vyresnių baleto artistų. Per baleto pamokas mokiausi iš jų sukti piruetus ar šokinėti turus ore. Iš kiekvieno šokėjo galima ko nors išmokti.

– Ar dėsningas buvo Jūsų atėjimas į LNOBT, ar to siekėte mokydamasis mokykloje?

– Į LNOBT patekau labiau tikslingai nei dėsningai… Jeigu jau ko mokaisi ar stengiesi siekti, privalai pasiekti geriausių rezultatų. LNOBT buvo aukščiausias mano tikslas. Tiesiog aukščiau Lietuvoje nieko nebuvo.

– Koks mėgstamiausias Jūsų vaidmuo? Kas labiausiai padėdavo kurti vaidmenis?

– Mėgstamų vaidmenų turiu daug, sakyčiau visi, kuriems rengiausi ir kuriuos šokau. Visada stengdavausi maksimaliai dirbti repeticijose, kad spektakliuose galėčiau kurti personažą, o ne galvoti apie judesių atlikimą. Betgi turiu ir numylėtinius. Tai – Čekistas („Raudonoji Žizel“) ir Favoritas („Rusiškasis Hamletas“). Abu spektakliai pastatyti Boriso Eifmano. Labai patikdavo juose gyventi, abu daugiaplaniai ir tragiški savo istorija. Buvo labai daug vietos interpretacijai ir buvo labai sudėtingi fiziškai ir emociškai. Repetuojant Favoritą nesisekė dirbti „puse kojos“, nes tiesiog nieko nepavyktų atlikti. Pasekmės būdavo tragiškos, iš ryto negalėdavau išlipti iš lovos… tekdavo išsiridenti ant grindų ir iš lėto susiriesti į kamuoliuką. Tik tada pavykdavo atsistoti ir eiti į pamoką, kuri visada gelbėdavo sustingusius raumenis ir suragėjusius raiščius.

– O koks mėgstamiausias Jūsų baletas, nebūtinai sukurtas tik LNOBT?

Aurelijus Daraškevičius – Favoritas. Baleto spektaklis „Rusiškasis Hamletas“. Choreografas – Boris Eifman. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2003. | Michailo Raškovskio nuotr.

Labiausiai įstrigęs ir pirmas į galvą šaunantis spektaklis – Eifmano „Broliai Karamazovai“. Net nežinau, kodėl: ar dėl to, kad patiko šio choreografo mąstymas ir choreografiniai sprendimai, ar todėl, kad mačiau vaidmenį, kurį norėjau sukurti. O atsakant nuoširdžiai – labai daug gerų spektaklių sukurta. Ir juos visus žiūriu su malonumu ir pasigėrėjimu. Ir visiškai nesvarbu, kokiu stiliumi jie pastatyti.

– Vienas ryškiausių Jūsų vaidmenų – Čekistas „Raudonojoje Žizel“. Kiek jis Jums buvo brangus, padėjo atsiskleisti Jūsų asmenybei?

– Čekisto vaidmuo – labai brangus. Emociškai labai stiprus ir kartu jautrus. Niekada nepavykdavo jo sušokti emociškai vienodai. Ir tai buvo tarsi dovana ir atlygis už „kruviną“ darbą repeticijų salėse. Prieš eidamas į sceną visados norėdavau pabėgti, manydavau – vis tiek niekas nieko man nepadarys. Labai bijodavau, kad nepavyks, kad neįtikinsiu žiūrovų. Bet įžengus į sceną viskas totaliai pasikeisdavo. Niekas neegzistuodavo aplinkui, tik partnerė ir savos emocijos. Supratau, kad galiu gyventi scenoje…

– O nepavykęs vaidmuo? Ar tokių buvo?

– Mano manymu, nepavykęs vaidmuo – tai nepavykęs spektaklis. Ar tokių buvo – tikriausiai taip. Bet palikime tai spręsti baleto gerbėjams ir kritikams.

– Kaip jausdavotės gavęs solinį vaidmenį?

Aurelijus Daraškevičius – Čekistas, Olga Konošenko – Balerina. Baleto spektaklis „Raudonoji Žizel“. Choreografas – Boris Eifman. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2011. Martyno Aleksos nuotr.

– Solinio vaidmens paskyrimas visados sukeldavo džiaugsmingą virpesį: tave pasirinko choreografas! Tai labai pakeldavo pasitikėjimą savimi ir užsidegimą. Atrodydavo, kad dabar jau gali viską. Tačiau labai dažnai tai subliūkšdavo jau pirmoje repeticijoje. Tada sugrįždavo realybė. Suvokimas, jog reikės nemažai pasistengti, kad kas nors pavyktų, kartais įstumdavo į neviltį. Bet darbštumas, šimtaprocentinis susikaupimas, noras padaryti tai, pasitikėjimas savimi ir mąstymas visada grąžindavo darbinę būseną. Na o toliau viskas jau baleto gerbėjų „rankose“. Patikės jie tavimi ar ne.

– Na, o svajonių vaidmuo, kurio taip ir neteko sušokti?

– Svajonių vaidmuo – tai visi nesušokti vaidmenys. Kartais net pavydžiu dabartiniams artistams, jie turi daug daugiau galimybių. Vieni stiprūs klasikoje, kiti neoklasikoje, treti šiuolaikiniame šokyje ar dar kokiame kitame stiliuje. Mes daugiausia šokome klasiką, kartais neoklasiką. O jie turi didelį pasirinkimą.

– Kokie įdomiausi, labiausiai Jūsų asmenybę atliepę choreografas ar choreografė, su kuriais teko dirbti „gyvai“?

– Jei kalbėtume apie choreografą, kuris labiausiai atliepia mano asmenybę, manau – tai Jurijus Smoriginas. Labai daug su juo dirbome. Jis man netgi padėjo išmokti kurti vaidmenis. Nežinau, koks katinas tarp mūsų perbėgo, bet mūsų bendradarbiavimas baigėsi po pirmos rimtos traumos. Po jos atsigavau tik po pusantrų metų. Gaila, bet tuomet santykiai su šiuo choreografu nutrūko.

– Kas buvo ryškiausia partnerė, su kuria buvo malonu šokti, iš kurios galbūt mokėtės?

– Visos su manimi šokusios partnerės buvo ryškios ir nepakartojamos. Negaliu įvardinti vienos, kad neįžeisčiau kitos. O mokiausi iš visų: iš vienų kantrumo, iš kitų švelnumo, užsispyrimo, tikėjimo ir vilties, kad viskas puikiai pasiseks.

– Gal pamenate kurioziškų, linksmų situacijų iš baleto šokėjo karjeros ir pedagoginės veiklos?

– Šokant visada įsimena kritimai, paslydimai ir šiaip nepavykę techniniai dalykai. Tačiau labiausiai įsiminė situacija jau dirbant repetitoriumi. Buvo praėję ketveri metai nuo artisto karjeros baigimo. Atsitiko taip, kad, likus vienai dienai iki „Raudonosios Žizel“ spektaklio, iškrito visi Čekisto vaidmens atlikėjai… Likau tik aš, šokęs šį vaidmenį. Teko gelbėti spektaklį… Savijauta buvo tragiška, jaučiausi kaip pionierius, kuris metasi ant priešo ambrazūros ir tuoj bus suplėšytas į gabalus. Ačiū dievams, viskas baigėsi laimingai ir netgi puikiai. Tiesa, po to įvykio pradėjau intensyviai ruošti „Čekistus“. Nenorėjau dar kartą pakliūti į tokią situaciją.

– Kokių sunkumų, susijusių su sveikata, traumomis, patyrėte, kaip tai paveikė Jūsų šokio techniką, charakterių kūrimą?

– Traumos tiesiogine prasme – baleto artistų palydovai, visą laiką su tavimi. Į mikrotraumas net nekreipdavome dėmesio, išgeri piliulę nuo skausmo ir toliau dirbi.  Juokinga būdavo, kai gydytojai klausdavo: „Ar skauda?“ Jų klausdavau: „Ką reiškia skauda?“ Skausmo kartelė buvo labai aukštai iškelta. Jeigu gali judėti, gali ir šokti. Skaudėdavo visados, jei ne kojas, tai nugarą, jeigu ne nugarą, tai raumenis ir t. t. Tikros traumos buvo tokios, kada jau negali paeiti arba nebedirba rankos ar nugara. Tokių irgi turėjau bent kelias. Be chirurginio įsikišimo nebūtų pavykę grįžti į sceną.

Pamokų metu nutraukiau visus kelio raiščius, liko vienas išorinis sveikas. Labai gerai atsimenu minčių seką: iššokau į orą daryti dvigubą kabriolį ir mintyse pagalvojau: ohooo, kaip aukštai aš čia!.. ir tada labai žemai nusileidau, išgirdau trūkstančių raiščių garsą, persmelkė žvėriškas skausmas ir mintis: velnias, keturi spektakliai ant nosies, pastatyminis su Smoriginu (po šitos traumos jis ir supyko ant manęs visam likusiam gyvenimui). Raminau save, kad gal dar nieko baisaus. Deja, buvo baisu, gydytojas, atlikęs tyrimą, sakė, kad „pasistengiau“ kaip įmanydamas.

Tai buvo pirma rimta trauma po septyniolikos sezonų. Nė vienas artistas niekados nepagalvoja, kad taip gali atsitikti, bet, deja, atsitinka. Visai atsistačiau tik po pusantrų metų. Visiškai tiksliai, kaip ir sakė gydytojas Vytautas Tutkus. Labai jam AČIŪ už jo auksines rankas ir padrąsinimą. Jis yra sakęs: įgręžiau tau trigubą raištį, dabar jau jo nenusitrauksi.

Aurelijus Daraškevičius – Wilde’as, Rūta Kudžmaitė – Constance. Šokio spektaklis „boHema“. Choreografas – Jurijus Smoriginas. Choreografinių projektų teatras „Vilniaus baletas“, 2004. Michailo Raškovskio nuotr.

Kita rimta trauma pasivijo po trejų metų. „Rusiškojo Hamleto“ spektaklyje, antrame veiksme paskutinis adagio su Egle Špokaite. Ji kabo man ant kaklo visu savo svoriu, aš imu už vienos kojos, kita ranka už klubo ir keliu ją aukštyn virš galvos. Staiga nugaroje lyg kas lygintuvą būtų pridėjęs, atrodė – sudegsiu, bet tai buvo milisekundinis pojūtis. Spektaklis praėjo puikiai. Po kokio pusantro mėnesio pajutau, kad negaliu pakelti jokios balerinos. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl. Tačiau pažiūrėjęs į veidrodį supratau, kad neturiu dešinės pusės raumenų, jokių – visi kažkur dingę. Paaiškėjo, kad trūkusi išvarža tarp šešto ir septinto kaklo slankstelio… Buvau pirmasis Lietuvoje, kuriam įstatė guolį į kaklą. Operacija truko apie septynias valandas, dabar ją atlieka per keturiasdešimt penkias–šešiasdešimt minučių.

Praėjus trims mėnesiams po operacijos, šokau tą patį „Rusiškąjį Hamletą“ su ta pačia partnere. Šios traumos lyg ir buvo signalas, kad jau viskas, kūnas nualintas ir išsunktas. Pamokos buvo skaudžios, bet pamokančios: nepamesk koncentracijos, nepervertink galimybių ir būtinai visapusiškai treniruok savo kūną. Ir visiškai nesvarbu, kad tu labai stiprus ir savimi pasitikintis.

– Jūsų uošvis – buvęs baleto primarijus Vytautas Kudžma. Ar šis ryšys padėjo, ar trukdė baleto karjerai?

Taip, mano uošvis – Vytautas Kudžma, kurio pristatinėti tikrai nereikia. Jis lietuviškasis baleto Guru didžiąja raide. Tai ir padėjo, ir trukdė. Visą laiką buvai įpareigotas rodyti pavyzdį kitiems artistams, ypač trenažo metu. Kita vertus, tai lyg ir skatindavo būti atsakingesniam, atidesniam, analizuoti ir suprasti savo profesiją.

– Dabar savo patirtį perteikiate jauniesiems baleto artistams. Kas labiausiai padeda, be, žinoma, sukauptos patirties? Ar konsultuojatės, tariatės su buvusiais pedagogais, kolegomis, prašote jų patarimų?

– Vis dėlto pirmą vietą užima patirtis. Dabar interneto platybėse labai daug informacijos, netgi su judesių analize. Daug videomedžiagos. Mano antroji pusė Rūta Kudžmaitė dirba ir puoselėja baleto ištroškusias mažąsias balerinas. Tikrai paanalizuojame vieną ar kitą judesį. Turiu progos kai ką prisiminti, kartais netgi iš naujo išmokti, kaip koks judesys atliekamas. Ir svarbiausia, kad ji man padeda suprasti, kaip tai paaiškinti artistams. Manau, ji puiki pedagogė. Aš pavydžiu jos mažosioms balerinoms.

– Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduriate? Kas pedagoginiame darbe teikia didžiausią džiaugsmą, pasitenkinimą?

– Teatro pedagoginėje veikloje baisiausia yra artistų rotacija. Ji labai aktyvi. Labai sunku surepetuoti sinchroną, kada prieš tave stovi penkių šešių skirtingų mokyklų artistai. Atrodytų, pagrindai – vienodi, tačiau šokėjai labai skirtingi. Taip pat svarbu trupės kompaktiškumas. Kada užpuola ligos ar traumos, labai sunku netgi surinkti sudėtingesniems spektakliams šokėjus. Galų gale kai jau viską sustyguoji, artistai ateina (ypač užsieniečiai), padėkoja už kartu praleistus metus ir… išvažiuoja į kitą, daugiau mokančią ir didesnę trupę. Štai ir vėl viskas iš naujo, tik jau su kitais artistais… Tačiau šitas kančias kompensuoja puikiai pavykę spektakliai arba pasiteisinęs naujo artisto ar artistės įvedimas į solinius vaidmenis. Tai neapsakomas džiaugsmas, lyg būtum pats viską šokęs.

– LNOBT pasigendu dalies Čiurlionio menų mokyklos auklėtinių. Kodėl kai kurie, trumpai padirbėję, išeina?

– Mūsų šalis laisva, ačiū dievams ir Lietuvos tautai, todėl artistai renkasi patys. Vieni išvažiuoja susiradę geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas. Kiti tiesiog neatlaiko krūvių. Visuose spektakliuose šoka tie patys šokėjai, be to, tuo pačiu metu visada statomi nauji spektakliai. Patikėkit, tai tikrai nežmoniški krūviai. Užtat mūsų artistai, kurie sugeba ir moka iš savęs pareikalauti, labai giriami užsienio trupių choreografų. Tada ir supranti, kad ir mes, repetitoriai, esame prie to pridėję ranką. Mūsų repertuaras labai platus, nuo šiuolaikinio šokio iki klasikos. Užtai ir artistai universalūs. Aš juos labai myliu ir gerbiu.

– Kiek žinau, abu Jūsų sūnūs turi gabumų baletui. Kodėl nusprendėte jų neleisti į Čiurlionio menų mokyklą?

– Todėl, kad baletas – nuostabi, bet ir labai žiauri profesija. Nė vienas savo vaikus mylintis baleto artistas nenorės, kad vaikui skaudėtų, kaip jam skaudėjo, kad jis netaptų savigrauža, nes be šito nesuprasi savęs, kad nesudužtų viltys… Tikrai ne visiems pavyksta pasiekti aukštumų. Aš labai myliu savo sūnus. Nors mažyliui dar viskas prieš akis, jam tik aštuoneri.

– Ar turite hobį?

– Labai mėgstu gaminti valgį. Po sunkių spektaklių, kad atsikratyčiau įtampos, sugrįžęs į namus, sukuosi virtuvėje. Maisto gaminimas tapo hobiu. Šeimyna sako, kad gaminu skaniai. Įtampa ir krūvis kartais atveria net sau pačiam nesuvokiamas galimybes.

Aurelijus Daraškevičius – Jorgas. Baleto spektaklis „Graikas Zorba“. Choreografas – Lorca Massine. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2007. | Michailo Raškovskio nuotr.

– Ką labiausiai mėgstate gaminti ir valgyti? Iš kur pasisemiate žinių, idėjų? Jūsų „stichija“ – mėsiški patiekalai, sriubos ar saldumynai?

– Neturiu mėgstamiausio patiekalo, tiesiog mėgstu gaminti įvairiai ir skaniai. Aš pats labiausiai mėgstu mėsinius patiekalus, Rūta labiau mėgsta daržoves ir žuvį, vaikai tiesiog dievina mano sriubas. Tenka laviruoti ir taip parinkti meniu, kad visi pratintųsi prie įvairaus maisto. Galiu pagaminti bet ką, išskyrus saldžiuosius patiekalus. Saldumynai – Rūtelės „arkliukas“. Receptai reikalingi tik patiekalų skoniams praturtinti. Mėgstu jungti europietišką ar Lotynų Amerikos virtuvę su rytietiškais prieskoniais. Patikėkit, pavyksta puikiai!

– Ar laikydavotės dietos mokykloje, dirbdamas teatre?

– Mokykloje dietos tikrai nesilaikiau, visada jausdavau alkį, nes kartais tiesiog nebūdavo laiko pavalgyti. Kai kada net vakarienę praspardydavome stadione. O kitąsyk, ypač prieš apsirengiant baltą triko, tekdavo vakarais pabadauti. Bet šiaip krūvis, kurį turėjau LNOBT, pakoreguodavo linijas. Tačiau dabar reikia labai sekti, kiek ir ko suvalgau. Kai baigiau baleto artisto karjerą, per porą metų priaugau šešiolika kilogramų… Teko susirūpinti. Atradau dviratį, juo nuvažiuoju daug kilometrų. Na, dabar galiu kontroliuoti svorį stipriai nekeisdamas mitybos raciono.

– Ko palinkėtumėte profesionalių šokėjų ir kūrėjų bendruomenei bei mėgėjams Lietuvos baleto devyniasdešimt penktojo jubiliejaus proga?

– Pirmiausia noriu padėkoti visiems buvusiems ir esantiems baleto artistams. Jų meilė šokiui darė ir daro stebuklus. Kūrybingumas ir atsidavimas įkvepia nepakartojamiems vaidmenims ir spektakliams. Noriu palinkėti užgulus sunkumams neprarasti vilties ir visada stengtis atkaklumu ir meile puoselėti baleto meną. Ir patikėkit… Gyvenimas pradės šypsotis plačiai nuoširdžia šypsena, o jūsų mintys įsikūnys ir padės džiaugtis tuo, kas jums brangu. Baleto gerbėjams linkėčiau ir toliau mylėti šį nuostabų meną. Ir mylėti artistus, kurie nuoširdžiai tikisi jūsų palaikymo ir plojimų.

Dėkoju Jums už pokalbį.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Jūratė Terleckaitė (2021 m., nr. 1).