Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 28 liepos d. 17:06
Baleto artistė, choreografė Živilė Baikštytė: „Man patikdavo nepatogūs vaidmenys“

Živilė Baikštytė su močiute aktore Julija Gascevičiūte | Asmeninio archyvo nuotr.

Baleto meno asmenybė Živilė Baikštytė per daugiau nei dvidešimties metų baleto solistės karjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukūrė daug ryškių ir reikšmingų vaidmenų, pelnė svarių įvertinimo ženklų. Pokalbyje su Ž. Baikštyte – apie visa tai, kas buvo ir kas bus baleto pasaulyje.

Baleto artistės Živilės Baikštytės kelias pažymėtas ne vienu svarbiu pasiekimu: 1993 m. bronzos medalis Niujorko tarptautiniame baleto konkurse, 1995 m. dalyvavimas Helsinkio tarptautinio baleto artistų konkurso finale, 2001 m. „Kristoforo“ – tuo metu aukščiausias Lietuvoje teatro meno apdovanojimas. 2004 m. baigtos studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurios kartu su scenine patirtimi atvėrė repetitorės kelią, sėkmingai plėtojamą nuo 2011 m. Ž. Baikštytė save taip pat išpildo kaip choreografė, kuria šokio miniatiūras Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviams ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams, kūrybinė raiška vis drąsiau skleidžiasi – 2019 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko „Baletų triptiko“ premjera, vienas iš kūrinių – Ž. Baikštytės darbas, pavadinimu „Pradžioje nieko nebuvo“.

Mokantis baleto

– Gerbiama Živile, 1991 m. baigėte tuometinę Vilniaus baleto mokyklą (dabar – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius). Prisiminkite ir pasidalinkite ryškiausiais savo vaikystės atsiminimais, kuriuose galbūt esama to patyrimo ar įvykio, nulėmusio Jūsų kelią – tapsmą balerina.

Živilė Baikštytė, Giedrius Savickis, Eligijus Butkus. „Meilė“ . Anželikos Cholinos teatras | Asmeninio archyvo nuotr.

– Baigiau Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Kad noriu būti balerina, kad ateityje save matau balerina, suvokiau dar gerokai iki mokyklos. Šokau nuo penkerių metų, mamos teigimu, – nuo trejų. Kada per televiziją transliuodavo „Gulbių ežerą“, visą laiką būdavau prilipusi prie ekrano, man būdavo gražu. Visiems nuobodu, o aš šokdavau priešais televizorių, tai pasakojo mama, pati neprisimenu.

Turbūt pradėjusi lankyti šokio kolektyvą „Liepsnelė“ ant Tauro kalno Vilniaus profsąjungų rūmuose, kurių dabar jau nebėra, kurie irgi jau istorija, būtent ir pajutau tą begalinę šokio laimę. Baletas, pirmieji puantai, kruvinos kojos, juos apsiavus ir bandant vaizduoti baleriną, viskas buvo tenai… Atsimenu, tas skausmas labai nustebino, galvojau, oho, kodėl taip yra?… Iš tiesų mus mokė apsiauti puantus, prisimenu, kad buvau vatos prisikišusi, visokių dalykų sugalvodavau ir vis mąsčiau, kodėl man neišeina atsistoti ant tų puantų?… Vėliau pavyko – atsistojau su puantais ant pirštų galų, bet Lidija Motiejūnaitė, būrelio vadovė, sakė: „Anksti šokti jums su jais. Reikia truputėlį padirbėti.“

Ji pasiūlė mano tėvams pabandyti mane leisti į choreografinę mokyklą. Tėvai labai apsidžiaugė, nes turėjau labai daug energijos, tiesiog nebuvo kur jos dėti, o ir šiaip labai patogu, kai vaikas visą dieną mokykloje. Nuvažiavome ir mane priėmė. Man tai buvo net nebuvo kažkas ypatingo, daugiau natūrali tąsa viso to, kas jau buvo. Jokia ne Dievo apvaizda – o, būsiu balerina! Neturiu tokios istorijos, kaip pasakoja kiti, kad užsirakino kambary ir iškėlė tėvams ultimatumą, kad vos ne venas pjaunasi… Mano atveju nebuvo nieko panašaus. Taip tolygiai, aptakiai įslydau į mokyklą.

Prisimenu, kad mokykloje viskas, ko buvau išmokusi būrelyje, buvo ne taip. Tai man buvo šokas. Reikėjo persimokyti iš naujo. Girdėjau burbant: „Tie, iš būrelio, ateina ir viską reikia perdaryti.“ Na taip, reikėjo kažkiek… Tačiau vaikai gabūs, imlūs, greitai orientuojasi. Toks tas mano kelias mokykloje, ėjau, ėjau, ėjau…

Kada mūsų klasę pradėjo vesti amžiną atilsį Leokadija Dumšaitienė, tada ryškiau supratau, kas yra baletas,  kas aš balete, ko jam reikia iš manęs, ir ko man iš jo reikia. Tuo metu tarsi suaugau, tapau sąmoningesnė, ir viskas pasidarė aiškiau. Nebe tai, kad patinka šokti, bet ką ir kaip reikia daryti, kad šokčiau geriau. Žinoma, didžiulis džiaugsmas buvo, kai mane paskyrė šokti Pelenę. Buvau tik penkiolikos, kai man patikėjo šį vaidmenį mokykloje. Tai buvo tikras sprogimas.

– Kokioje šeimoje augote? Kaip reagavo tėvai į dukros pasirinkimą tapti ir būti balerina?

– Šeimoje buvo menininkų, bet mano tėvai – ekonomistai. Tėtis – labai artistiškas, jis dėstė ekonomiką ir buvo labai mylimas studentų už charizmą. Mano dėdė, amžiną atilsį, buvo dailininkas, o močiutė Julija Gascevičiūtė, – amžiną atilsį, – dramos aktorė, ir gera aktorė, Šiaulių dramos teatre vaidino.

Repeticija su Kristina Gudžiūnaite | Asmeninio archyvo nuotr.

Tėvai reagavo normaliai, kaip sakiau, jiems patiko, kad laiką leidau mokykloje. Mama iš pradžių gal kiek jaudinosi dėl didžiulio krūvio, bet tais laikais niekas pernelyg į tai nekreipė dėmesio: jeigu vaikas turi tikslų, tegul siekia. Aišku, visko buvo: ir ašarų, ir neišsimiegojimo dėl pamokų ruošos; laiko stokos, kai atrodo, jog nieko nespėji… Bet tuos sunkumus jaunas žmogus tik ir gali pakelti. Kuo toliau, tuo, manau, sudėtingiau.

Iš tiesų tėvai mane palaikė, ne tik kad palaikė, bet ir reikalavo iš manęs labai daug. Jeigu jau aš tai pasirinkau, turiu rimtai siekti tikslo, turiu tai daryti šimtu procentų. Jie visais būdais siekė išugdyti manyje atsakomybę už savo veiksmus, savo pasirinkimus. Neprisimenu, kad norėčiau mesti, išeiti iš mokyklos, kad atrodytų, jog per sunku. Taip, būdavo momentų, kada tarytum niekas nepavyksta – viskas blogai – „šoksiu pro langą!“ Mama atidarė langą, sako: „Varyk! Šok!“ – ir nusiraminau (juokdamasi)… Tokia drama buvo…

– Užsiminėte apie mokymosi krūvį, sudėtingumą, reikalavimus sau ir kitų lūkesčius. Šiandien esama prieštaringų Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, konkrečiai – Baleto skyriaus mokymo programos, metodikos vertinimų. Pasidalinkite savo mokymosi patirtimis. Kokios yra esminės savybės, svarbios besimokančiajam?

– Spaudimo buvo, kaip ir visur tuo metu, tai buvo normalu. Pavadindavo mus ir taip, ir taip, bet daugiau tai kėlė šypsnį, o ne pyktį. Dabar galbūt vaikai, o ypač jų tėvai itin reaguoja į kiekvieną pasakytą žodį, gestą… Mes tiesiog norėjome mokytis. Iš tikrųjų vaikui, kuris nori kažko pasiekti, labai svarbu drąsa. Galbūt dabar turima daugiau savivertės problemų, nežinau. Aš paverkdavau, kai pykdavo mokytoja, ir pati ant savęs pykdavau. Man atrodo, kad dabar pykstama ant mokytojų (juokiasi), o seniau mes ant savęs pykdavom, jeigu kas nepavyksta. Reikia vidinio užsispyrimo ir žinojimo, ko tu nori. Galbūt dabar vaikai vėliau sužino ko nori. Aš supratau labai anksti.

Kelias gyvenant svetimus gyvenimus, išbandant ir plečiant savo galimybes

– 1991 m. baigus mokyklą tapote LNOBT baleto trupės nare. Prisiminkite savo atėjimą į teatrą. Kaip atrodė toji pradžia, kaip ją prisimenate, vertinate iš šiandienos perspektyvos? Kuo ir kaip tuomet gyveno, ką ir kaip kūrė baleto trupė?

– Žinokite, buvo labai baisu. Labai džiaugsminga, kad mane pasirinko operos ir baleto teatras, tai buvo kaip pasiektas tikslas. Man tai buvo labai labai svarbu. Po egzaminų drebėjau, kai nusivedė į kabinetą pasakyti, kur esu paskirta, nes seniau būdavo paskyrimai. Operos ir baleto teatras, Klaipėdos muzikinis arba Kauno muzikinis teatras, o daugiau alternatyvų kaip ir nebuvo. Gavusi paskyrimą į operos ir baleto teatrą, buvau labai labai laiminga.

Visa tai kaip sapne prisimenu. Supratau, kad mano gyvenimas realiai pasikeitė: aš – nebe vaikas, bet kartu, atrodo, nesupratau viso to. Ir aš buvau tikrai vaikas. Galvoju, kad mokykloje nebuvo gyvenimo mokyklos, mūsų neparuošdavo gyvenimui – kaip nuomotis kur gyventi, kaip mokėti mokesčius ir visa kita… Kai su tais dalykais susiduria jaunas žmogus, tai pradžioje būna tragedija.

Živilė Baikštytė. Anželikos Cholinos „Ana Karenina“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Baleto trupėje buvo labai nelengva. Aišku, mes neturėdavome tiek drąsos. Mums paskirdavo vietą, kur stovėti prie atramos, o vyresni artistai su mumis, naujaisiais, nekalbėdavo, žiūrėdavo iš aukšto, būdavo ir patyčių… Tokie laikai buvo. Taip buvo elgiamasi, visa tai perėjome. O, be to, pirmais metais reikia išmokti visą repertuarą, tada nebuvo jokių įrašų youtube, tai pirmieji pusantrų metų buvo tikras košmaras. Reikėjo pritapti trupėje, prisitaikyti; matai, kokie visi čia talentingi, jau patyrę, o tu toksai šapas ateini ir viskas iš naujo, ir lyg ant kojų nestovi…

Vyresnės balerinos pašiepiamai žiūri, o tau reikia prieiti ir prašyti, kad rodytų choreografinį tekstą… Jos laidydavo visokius juokelius, mus tai šiek tiek žeisdavo. Tad pradžią teatre prisimenu siaubingai (juokiasi). Tačiau po truputėlį integravausi. Viena trupės dalis buvo tų vyresnių, kita – panašaus amžiaus kaip aš. Pamažu visi susibendravome, susidraugavome, ir trupė man pradėjo patikti.

Aišku, nėra ko lyginti tų laikų vadovavimo principų su tuo, kaip yra dabar. Iš tiesų buvo sunku, bet jeigu turi tikslą, tas variklis šokti, kurti vaidmenis tave veda. Kiekvienas randa savo kelią, kaip tai pasiekti. Jeigu viena kryptimi nepavyksta, imi ieškoti kitos. Kaip sakoma, reikiamu laiku atsiranda reikiami žmonės, padeda išpildyti norus.

– Jau daugiau nei dvidešimt metų išpildote įvairius vaidmenis. Kaip regite savo karjerą? Ko gero, kiekvienas įkūnytas vaidmuo yra svarbus, reikšmingas ir brangus jo kūrėjui. Vis tik įdomu, kuris vaidmuo, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, išsiskiria dėl Jums svarbių reikšmių ir prasmių balerinos kelyje, o gal apskritai kaip žmogui – Jūsų asmenybei?

– Hm… (Atsidūsta.) Sunku atsakyti į šį klausimą, todėl, kad kiekvienas vaidmuo, kurį gaudavau, mane augino – visaip: tiek fiziškai, tiek emociškai. Kuo skirtingesni vaidmenys, tuo labiau jie mane mokė ir kaip žmogų, ir kaip baleriną. Man patikdavo nepatogūs vaidmenys, man nepritaikyti. Su dar didesniu užsidegimu bandydavau juos įveikti. Negaliu sakyti, kad visą laiką pavykdavo, bet visada norėdavau, kad tik kuo sunkesnis… Įsimintiniausias – Džuljeta. Aišku, Mieganti gražuolė, kuri nežmoniškai techniškai sunki,– ištverti tą spektaklį…

Živilė Baikštytė su Mikhailu Baryshnikovu po Anželikos Cholinos spektaklio „Idiotas“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Beje, šokau ir pas Anželiką Choliną. Tuo metu operos ir baleto teatre vyravo klasikinis repertuaras. Paskui Eglei Špokaitei specialiai buvo kviečiamas Krzystofas Pastoras, kad atsirastų kažkas naujesnio, bet labai sunkiai tas „naujesnio“ rado vietą mūsų klasikiniame repertuare. Pas A. Choliną – Karmen vaidmuo ir ne tik Karmen. A. Cholina man suteikė laisvę kurti save kaip aktorę – kaip šokėją-aktorę, išplečiant savo visas ribas: ir fizines, ir aktorines. Esu labai jai dėkinga už tai.

Jurijus Smoriginas reikšmingai dirbo su manimi. Aš labai labai norėjau dirbti su juo, bet iš pradžių jis kažkodėl manęs neėmė – neėmė ir viskas! Visą laiką seilę varvinau, ir galų gale pradėjome. Jis išplėtė absoliučiai visas mano choreografines galimybes. Iki tol net nežinojau, ką aš galiu, ko ne. Mano koordinacija, pasirodo, – puiki! Tada supratau, kiek įvairių dalykų aš galiu atlikti. Labai daug vaidmenų, iš tiesų vardinčiau ir vardinčiau…

Romantinius vaidmenis irgi labai mėgau; dramatinius – taip pat. Mano sielos muzikoje nėra viduriuko – arba labai dvasingas, pakylėtas, arba tokia kaip Bona Sforca. Dėl to sudėtinga išskirti esminį ar kertinį vaidmenį. Jie man visi esminiai, aš juos tokius pasidarydavau sau. Man labai įdomu buvo kurti vaidmenį. Labai mėgau, kaip sakiau, gyventi svetimus gyvenimus – pasinerti visiškai. Tiesiog nuostabu. Ir vis bandyti savo fizines galimybes. Kirilo Simonovo Dezdemona „Otele“ irgi buvo didžiulė dovana – choreografinė ir emocinė.

– Balete ypatingai svarbi sceninė partnerystė. Kaip ji sukuriama? Ar dažnai išsipildo ta tikroji dvasinė ir fizinė artuma spektaklyje?

– Hm… sceninė partnerystė… Žinote, ji – visokia. Kada su savo tiesioginiu partneriu ruoši vaidmenį, tai jūs esate kaip minikomanda. Taip turi būti, nes priešingu atveju sunku būtų pasiekti reikiamų dalykų. Seniau galbūt sudėtingiau būdavo rasti savo partnerį, būdavo, kad su vienu partneriu šoktum visą savo sceninį gyvenimą. Kai kuriems pasisekdavo, kai kuriems – ne. Aš turėjau partnerių įvairovę.

Bet kokiu atveju partneriai turi siekti bendro tikslo – vaidmens sukūrimo, taip išsipildo nuostabūs duetai. Turi nesimatyti jokių pastangų, jokio netikėjimo vienam kitu. Taip, reikia įdėti labai daug darbo. Tačiau kada partneriai sutampa, jiems malonu kartu dirbti, jie drauge nuo spektaklio prie spektaklio augina savo vaidmenis ir tą dueto vienį. O dar visi kiti spektaklio dalyviai, jie taip pat labai svarbūs. Antraplaniai vaidmenys irgi yra labai reikšmingi. Visa spektaklio komanda yra tandemas, jungiamas idėjos, temos, ir tai yra nuostabu. Tik bendru darbu, visų bendra analize pasiekiamas spektaklio išsipildymas.

– Kiek ir kokios įtakos, reikšmės vaidmens sukūrimui Jums turėjo scenografija, kostiumai, grimas?

– Bent jau man, pagrindinis dalykas – vaizduotė, kaip save įsivaizduoji tame vaidmeny. Aišku, visi kiti atributai  padeda, ypatingai, kai prasideda sceninės repeticijos. Apsirengi kostiumą, žvelgi į save veidrodyje, ir tada jau įvyksta tas tikrasis susitapatinimas, tikrasis perėjimas į vaidmenį. Aišku, ir scenografija, kai išeini į sceną ir matai, kur vyksta tavo gyvenimas dabar. Nuostabūs pojūčiai. Aš visą laiką ateidavau prieš spektaklį susipažinti dar kartą su scena – kur aš gyvenu, apžiūrėti savo valdas (su šypsena)… Tai užaugina emocijas, kurias spektaklio metu perduodu partneriams ir drauge transliuojame publikai.

– O kai spektaklis baigiasi, kaip greitai, kaip lengvai balerina atsiskiria nuo personažo? Ar vaidmuo paleidžia greitai, o gal vis tik ir nesinori, kad paleistų?

– Žinote, aš turiu talentą momentaliai įeiti į vaidmenį ir lygiai taip pat išeiti. Dėl to man nebuvo labai sudėtinga, kai yra daug spektaklių, atlikti juose skirtingus vaidmenis. Žinau, jog kai kuriems žmonėms labai sunku įeiti į vaidmenį ir išeiti – reikia laiko. Žmogus save žaloja dvasiškai. O mane Dievas apdovanojo galėjimu tiesiog įlįsti ir išlįsti.

Labai keista: spektaklis – viskas nuostabu, būni, gyveni jame, tačiau, kai jis baigiasi, aplodismentai – man visada nesinorėdavo eiti į sceną. Visą laiką tai būdavo šiek tiek per prievartą. Jausdavausi labai dėkinga žiūrovams, bet man atrodydavo, kad nusilenkimai viską sugadina… (Juokiasi.) Tuo momentu, kada nusilenkimai, aplodismentai, ir išeini iš vaidmens. Viskas baigiasi, scenoje vieni kitiems padėkoja, kažkas aptariama, analizuojama, ir palieki savo personažą. Bet viena, ką galiu pasakyti: iš teatro išeidavau – nežinau kada. Aš negalėdavau greitai persirengti ir šiaušt namo – niekaip! Man reikėdavo lėtai rengtis, pasėdėti, pamąstyti… Apie ėjimą miegoti – net kalbos nebuvo. Visa ne tai, kad sapnuoji, bet kurį laiką esi labai aukštame emociniame pakilime. Nuovargis – didžiulis, o viduje – emocijų sūkurys, kuris tik su laiku po truputėlį ima rimti. Turėtų praeiti bent jau septyniasdešimt dvi valandos, kad atsigautų fizinis kūnas ir stabilizuotųsi dvasinė būsena. Labai dažnai to laiko neturime.

Živilė Baikštytė su Kristina Gudžiūnaite po „Gulbių ežero“ premjeros | Asmeninio archyvo nuotr.

– Gyvenimas po spektaklio – kritika ir savikritika, apdovanojimai– kiek ir kokios reikšmės, įtakos tai turi?

– Kritika – svarbu, nes parodo tarytum kitą pusę, kurios nematai, tai yra tam tikras akstinas tobulėti. Kartais būna ir neadekvati – įžeidžianti, žiūrint, kas ir kokių tikslų turi… Bet, pavyzdžiui, repetitoriaus kritika, tai ji yra būtina. Todėl, kad repetitorius yra akis, kuri tave stebi iš šono ir veda, padėdama siekti tikslų ir tobulėti.

Dėl apdovanojimų, tai aš jų neturėjau labai daug, aš – žmogus be apdovanojimų, tad jie man nesuteikė kažkokio ypatingumo… Neturėjau tokio siekio – užsidirbti apdovanojimą. Aišku, labai dėkinga būdavau, kai mane pažymėdavo, kuris žmogus nenori įvertinimo?..

Manau, jog labai ankstyvi apdovanojimai yra tam tikra grėsmė. Juk turi nuolat kelti ir kelti kartelę. O tokiu atveju – jau ne po truputį augama, tobulėjama, o tarsi viskas iš karto įvyksta, pasiekta, ir kas tada?.. Aš neturiu tokios patirties. Mano apdovanojimas atėjo pakankamai vėlai. Nepasakyčiau, kad tie vaidmenys buvo vertingiausi, turėjau ir vertesnių. Tiesiog taip nusprendė tuometinė komisija.

Žinoma, jauti apdovanojimo džiaugsmą ir stimulą, be abejo. Daugiau galėtų pasakyti tie, kurie apdovanojimų krūvas turėjo, kaip jiems?.. (Juokiasi.)

Dešimtoji dalis visatoje

– Baleto solistė – kas ji? Kokia tai profesija? Ko ji reikalauja, kam įgalina, o ko neatleidžia?

– Sunkus klausimas. (Juokiasi.) Baleto solistė… Kai pasiryžti tokiam gyvenimui ir nori būtent taip gyventi, turi daug ko atsisakyti. Iš tiesų žmogus turi būti pasiruošęs atsisakyti visokių dalykų, kurie vyksta aplinkui, jų net nematyti, todėl, kad tą neilgą laiką, kiek trunka mūsų profesija, reikia paskirti scenai, kūno tobulinimui, savo psichologiniam vystymui, emociniam vystymui, daugelio dalykų pažinimui, kad taptum turtingu artistu ir galėtum duoti kitiems tą turtą, kurį augini savyje; kad perduotum emocijas, muziką, istoriją.

Baleto solisto kelias yra išties asketiškas, bet labai įdomus. Per savo profesinę karjerą nugyveni krūvą gyvenimų, išklausai krūvą muzikos, krūvas choreografijų išbandai… Tai, aišku, kartu ir labai plečia, ir verčia daug atsisakyti – tu negali šokti vakarėliuose iki ryto; negali valgyti sunkesnio maisto, nors kartais ir norisi, nes žinai, jog kitą dieną bus sunku, kažkas ne taip… Tu išmoksti girdėti savo kūną, visas jo stygas. Žinai, jeigu pasielgei ne taip, rytoj bus blogai: neatlikai pamokos iki galo, rytoj kažko nepajausi. Tai nuolatinės saviklausos gyvenimas. Turi stengtis ir iš tiesų girdėti savo kūną. Vieną dieną – girdi, paskui kažką praleidi ir vėl nebegirdi, vėl viskas iš naujo. Tai yra pastovi baletinė rutina. Ji išvysto žmogaus sensorinius pojūčius. Kartais nieko nereikia net sakyti, kad pamatytum, pajaustum. Su laiku savo profesijoje mes pastebime tokias mažiausias smulkmenas, kurios labai svarbios, bet kitiems gal ir visiškai nematomos.

Nežinau, ar tai didelė kaina? Man ji buvo normali. Aišku, daug lemia sveikata. Mano kūnas irgi jau prieš pat pabaigą nebeatlaikė krūvių, patirtų traumų… Dabar jau tai normaliai priimu, tarsi dešimtoji dalis visatoje, kažką turi atiduoti, kad gautum – ir viskas.

– 2011 m. tapote LNOBT baleto trupės repetitore. Kokios tai pareigos?

– Taip, kada jau karjera ėjo į pabaigą, tada supratau, kad mano kūnas nebetemps ilgai, po truputėlį ėmiau padėti jauniems artistams teatre. Kaip tik buvo toks periodas, kada repetitorių nebuvo, repertuaras – labai didelis: spektaklis po spektaklio, tiesiog reikėjo padėti jauniesiems artistams. Kaip sakiau, kad aš į baletą taip įplaukiau, taip ir į repetitoriaus darbą įplaukiau. Be jokių ryškių dramų ar Dievo pirštų, viskas natūraliai susiklostė iš didelio noro padėti jaunajai kartai – palydėti juos į sceną, duoti tai, ko aš negavau. Atsimenu, atėjusi pirmą dieną į teatrą, kai pajutau tą visą atšiaurumą, pagalvojau ir pažadėjau sau: aš niekada nedarysiu šitaip jauniems žmonėms, – ir ištesėjau savo pažadą. Visą laiką stengiausi jiems padėti.

Repetitoriaus darbas labai įdomus, pusiau ekstrasensas turi būti, kadangi turi matyti, jausti, suprasti artistą, suvokti, kodėl jam nepavyksta tam tikri dalykai; išmanyti kūno anatomiją, perprasti vaidmens psichologiją ir artisto, su kuriuo dirbi; išlaikyti jo kūną sveiką, apsaugoti nuo traumų; turi stebėti, lydėti ir vesti. Mokyti ir, bendraudamas, nuolat mokytis pats.

Spektaklis „Pradžioje nieko nebuvo“ | Martyno Aleksos nuotr.

– Kaip regite jaunąją baleto šokėjų kartą? 

– Dabarties jaunieji artistai skiriasi nuo mūsų – jie žymiai daugiau žino, žymiai daugiau turi informacijos. Jau nebėra tokių paslapčių kaip tarybiniais ir dar posttarybiniais laikais buvo, kai repetitoriai su artistais – tarsi vidinės baleto grupuotės – neišduodavo savo žinomų dalykų. Dabar taip nebėra, tokių žaidimų niekas nebežaidžia. Priešingai, visi kartu analizuojame, bendradarbiaujame, ir ne tik su vedamomis poromis, kurios ruošia tą pačią choreografinę medžiagą, bet apskritai dalinamės plačiai, visi žiūrime, kaip galėtume padėti, ir stengiamės padėti vieni kitiems.

Manau, kad taip baleto meilė ir pasireiškia – domintis ir norint pasiekti kuo daugiau, viską atlikti kuo geriau, suprantant vaidmenį, jo fiziką ir, žinoma, psichologinį paveikslą. Jaunieji artistai yra žymiai drąsesni, jie daug greičiau ir geriau supranta, ką gali pasiekti savo kūnu, taip pat kas jam gali pakenkti. Todėl, sakyčiau, dabar tas baletinis kelias yra švaresnis ir laisvesnis. Nors krūvis taip pat nežmoniškas, reikalavimai – išaugę dar labiau. Be viso to, kas sužinota, suprasta, techninė atlikimo kartelė ir spektaklių kokybė labai aukštai iškelta.

Repeticija | Martyno Aleksos nuotr.

Labai daug kas priklauso nuo pačių artistų, charizma, pojūtis yra prigimties dalykai, jeigu nėra, tada reikia daug ir sunkiai dirbti, kad pavyktų pasiekti – ištraukti. Tačiau baleto meilė vienija. Nemanau, kad ateitų dirbti į teatrą ir nemylėtų baleto. Kokia tai būtų nesąmonė! Juk realiai atiduodi daugiau, negu gauni, tikros tolygios pusiausvyros – nėra. Reikia labai mylėti šį darbą, kad jį dirbtum, nes jis iš tiesų labai sunkus. Per daug.

– Jūsų patyrimu, kiek baletas reikalauja prigimtinio talento, o kiek įmanoma pasiekti darbu, atsidavimu?

– Taip, ta garsioji frazė ir amžinas neatsakytas klausimas, kad gali būti vienas procentas talento ir devyniasdešimt devyni procentai darbo – aš nesutikčiau. Iš tiesų, remdamasi sava patirtimi, – taip, gali būti tie devyniasdešimt devyni procentai darbo, ir jie turi būti – turi būti visur (!), bet manau, kad tie žmonės, kurie yra scenoje, jie – ypatingi, nebūna kitaip. Tie, kurie kažką reiškia scenoje, jie yra ypatingi, ir to talento, manau, yra žymiai didesnis procentas. (Juokiasi.)

– Kas Jums pačiai šiandien balete įdomu, galvojant tiek apie LNOBT, tiek apie Europos ir viso pasaulio scenas?

– Dabar visko yra tiek daug pasaulyje… Džiaugiuosi, kad didieji Europos teatrai, ir ne tik Europos, bando išsaugoti klasiką. Yra realus didelis pavojus, kad jos neteksime, bet vis tik nemanau, ji bus visada, kitaip neįmanoma! Tiesiog forma keisis, spektaklių struktūra, vis labiau bus artinama šiuolaikiniams laikams, bet klasika turi išlikti ir išliks. Ir mūsų teatrui – LNOBT – labai linkiu ją išlaikyti – statyti klasikinius spektaklius, galbūt ieškant naujų formų perteikti istoriją, bet saugoti klasiką, nes ji yra pagrindas. Jeigu prarastume, tai būtų tas pats kaip mums savo Gedimino pilį nugriauti… (Juokiasi.)

Žinoma, man patinka ir nauji pastatymai, pavyzdžiui: atvažiuoja Manuelis Legris su savo nauju „Korsaro“ pastatymu – nuostabu! Darbas su juo – nuostabu! Mane labai įkvepia talentingi žmonės. Kad tik jie galėtų atvykti į mūsų teatrą, tos didžios asmenybės, ar naujo spektaklio pastatymo, ar teatrų bendradarbiavimo perkeliant spektaklius atvejais. Nauji, kitokie požiūriai labai įkvepia, plečia supratimo ir suvokimo akiratį. Ypač dabar, pandemijos metu, galėjome žiūrėti daug įvairių ir skirtingų tų pačių spektaklių variantų – ir „Gulbių ežerų“, ir „Miegančiųjų gražuolių“… Žinoma, viskas tobulėja: technikos kartelė kyla vis aukščiau ir pačių pastatymų, istorijos papasakojimo, aktorinės raiškos spektakliuose. Gražu visa tai matyti. Tikrai manau, kad dar ne vieną kitokią versiją, naują požiūrį pamatysime.

– Prakalbus apie naujus pastatymus, verta prisiminti Jūsų kūrinį „Pradžioje nieko nebuvo“, kuriame pasitelkta lietuvių mitologija, ji perteikiama, varijuojama, skambant Antano Jasenkos muzikai. Kaip jaučiate save choreografijoje, kiek Jums artima ši kūrybinė raiška? 

– Choreografinė kūryba lydi mane nuo pat vaikystės. Aš dar Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto klasėje pirmoji sumaniau ir visus uždegiau statyti baletą. Neatsimenu, ar Kalėdoms, ar kitai progai mano iniciatyva su visa klase statėme „Žydrąją paukštę“ – piešėm dekoracijas, siuvomės kostiumus, šokom… Tai jau dariau ir darželio grupėse – visur! Man tai yra įdomu, labai įkvepia.

Kada mano tėtis vykdavo į darbo komandiruotes, visada jo prašydavau parvežti vinilinių plokštelių, nes tais laikais Lietuvoje buvo sunku gauti klasikinės muzikos. Jis parveždavo man pilnas dėžes, aš klausydavausi ir  perstatinėdavau baletus: ir „Žizel“, ir „Miegančiąją gražuolę“ – ką tik įmanoma (juokiasi) – kurdavau savo versijas.

Turbūt tai niekur nepradingo, man visą laiką norėjosi ir reikėjo tam tikros saviraiškos. Iki „Kūrybinio impulso“ daug kur dalyvavau, statydavau nedidelės apimties smulkius kūrinėlius, iš tiesų niekada to nesureikšmindavau… Tačiau „Kūrybinis impulsas“ yra labai nuostabi erdvė, tau suteikia sceną, gauni artistus, apšvietimą, visą kūrybinę komandą – tiesiog įstabu! Tai skatina realizuoti savo idėjas. Truputėlį sudėtinga, kad visa tai vyksta repertuaro akivaizdoje. Dirbti reikia daug, kurti… Bet tai yra tavo pasirinkimas, jeigu nori kurti – kursi.

Živilės Baikštytės spektaklio „Pradžioje nieko nebuvo“ akimirka | Martyno Aleksos nuotr.

Nuostabu lyg W. A. Mozarto muzika

– Jūsų žodžiais, kas yra baletas, šokis apskritai? Kaip nusakytumėte patį šokio jausmą žmogui, kuris jo niekada nematė, kuris galbūt turi regos ar judėjimo negalią?

– Ach… Galiu pasakyti tiktai apie save: jausmas – nuostabus! Kai supranti, kad gali valdyti savo kūną; kai supranti, kad tavo kūnas tampa muzika; kai supranti, kad gali valdyti puantus ir reikšti tą muziką kūnu… gali ir moki pasakoti istoriją savo kūnu ir netgi atlikti visokius sudėtingus elementus: posūkiai, aukšti šuoliai, su partneriu įvairūs pakėlimai ir atvedimai į posūkius – nuostabus jausmas iš tiesų. Bet iki to yra labai labai daug…  Turi treniruoti kūną, koordinaciją… Kas yra svarbiausia balete? – turbūt kūno ir proto kombinacija šokant. Man tai tas jausmas kaip Wolfgango Amadeus Mozarto muzika… Jis gali būti visoks – nuo švelnaus iki dramatinio, pompastiško…

– Ką Jums gyvenime reiškia muzika, garsas apskritai? Kokia muzika perteiktų, išskambėtų mūsų pokalbį ir Jus jame?

– Mano gyvenime muzika reiškia daug. Manau, kadangi nuo vaikystės gyvenu su klasikiniu baletu, tai dėl to klasikinė muzika mane labiausiai žavi ir pakelia. Be galo myliu Wolfgangą Amadeus Mozartą, Gustavą Mahlerį. Muzika man suteikia labai daug, bet priklauso nuo nuotaikos, jeigu reikia stipraus nusiteikimo, padeda Ludwigas van Beethovenas. Tačiau išties muzika lydi mane visą gyvenimą. O dabar kažkodėl – W. A. Mozarto fortepijono koncertas Nr. 23 Adagio.

– Pokalbio pabaigoje nusakykite savo gyvenimo, savo asmenybės choreografiją.

– (Skambiai juokiasi…) Mano gyvenimo istorija… Nemanau, kad tai galėtų būti klasikinė choreografija, manau – neoklasikinė. Iš tiesų – įvairiažanris žmogus. Manyje telpa daug žmonių vienu metu. Kartai jie visi rėkia, kartais – po vieną…

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!