Tanzanietis rašytojas, 2021 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Abdulrazakas Gurnah | EPA nuotr.

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš portalo bernardinai.lt

Kiekvienas rašytojas visą gyvenimą apdirba tą vieną gana nedidelį žemės lopinėlį, tiesiog kaskart žvelgdamas į jį iš kitos pusės. Tai vyksta ne specialiai – tiesiog mus visą gyvenimą jaudina tie patys dalykai. Net jeigu norisi imtis kitų temų, vis tiek autoriui iškyla tie patys reikšmingi klausimai. Jie atspindi rašytojo mąstymo būdą, o retsykiais jį netgi formuoja. (Abdulrazakas Gurnah, iš šiuolaikinių rašytojų interviu rinktinės „Rašant skirtinguose pasauliuose“ (Writing Across Worlds, 2004 m.)

„Aš skiriu šią Nobelio premiją Afrikai ir afrikiečiams, taip pat visiems savo skaitytojams. Ačiū!“ – išgirdęs žinią savo tviteryje brūkštelėjo A. Gurnah. Jis yra šeštasis afrikietis, pelnęs Nobelio literatūros premiją per visą jos teikimo istoriją.

Aiškindamas tokį laureato pasirinkimą, Nobelio premijos komiteto pirmininkas, rašytojas, profesorius, literatūrologas Andersas Olssonas keletą sykių įvairiuose kontekstuose pakartojo žodį „(po)kolonializmas“. Ir iš tiesų A. Gurnah – vienas geriausių kandidatų, galvojant, kokia asmenybė galėtų atspindėti vertybėmis grįstą požiūrį į šiuolaikinį globalizuotą pasaulį.

72-ejų Abdulrazakas Gurnah gimė ir užaugo Zanzibaro saloje Indijos vandenyne (dabartinėje Tanzanijos teritorijoje). Jo gimtoji kalba – suachili, vis dėlto, aštuoniolikos atvykęs į Didžiąją Britaniją ir priverstas čia prašyti prieglobsčio, kaip prozininkas jis debiutavo rašydamas angliškai. Tik po 16 metų A. Gurnah vėl grįžo į Zanzibarą, kad atsisveikintų su tėvu prieš jo mirtį. Kai kurie Nobelio laureato kūriniai dedikuoti būtent pabėgėlių temai ir prarastų namų nostalgijai – visų pirma „Mėgaujantis tyla“ (Admiring Silence, 1996 m.) ir „Prie jūros“ (By the Sea, 2001 m.).

Tanzanietis rašytojas, 2021 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Abdulrazakas Gurnah | EPA nuotr.

Tanzanietis rašytojas, 2021 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Abdulrazakas Gurnah | EPA nuotr.

Sudėtingai konstruojama tapatybė mėginant suderinti praeitį ir naują realybę, sutraukyti giminystės tradicijos saitai, saugios gyvenamosios vietos paieškos, nuolatinė kaita, kraustymasis ir atsiminimų nepatiklumas – šie motyvai atsikartoja visuose iki šiol dešimtyje Nobelio laureato romanų. A. Gurnah – labai kokybiškai ir įdomiai rašantis pokolonijinės prozos autorius. Taip pat iš tų retųjų, aprašančių vokiečių įsigalėjimą Rytų Afrikoje, kur kas žiauresnį nei britų ir nedažnai sutinkamą literatūroje.

Iškilus rašytojas, pasakojantis apie išties svarbius dalykus

Londono leidyklos „Bloomsbury Publishing“ vyriausioji redaktorė Alexandra Pringle, gėrėdamasi A. Gurnah proza, prisimena ryškų vaizdinį iš jo romano „Prie jūros“: pabėgėlis atsidūręs Londono Hitrou oro uoste rankose laiko raižytą dėželę su ladanu, aromatine derva smilkalams, ir tai viskas, ką jis teturi iš ankstesnio gyvenimo. Argi galima sugalvoti tikslesnę ir sutelktesnę žūtbūt norimų išsaugoti atsiminimų viziją?

Vienas pačių pokolonijiškiausių autorių, būtent taip tanzanietį A. Gurnah įvardijo A. Olssonas. Ne mažiau svarbus nei nigerietis Chinua Achebe, teigė A. Pringle. Tačiau nederėtų jo prozą, anot literatūrologų, suvokti supaprastintai, vien ideologiškai: A. Gurnah nesistengia sukurti idiliškos Afrikos vaizdinio, kaip rojaus žemėje, kol čia neįžengė baltasis žmogus atsinešdamas visas savo problemas. Rašytojui Afrika įdomi tuo, kad sujungia skirtingas kultūras, kad vaizduojama ne kaip vienalytė teritorija, pasisavinta svetimo, bet kaip sudėtingas konstruktas, neapibūdinamas vien keliais egzotiškais ženklais.

„Iki žemėlapių radimosi pasaulis neturėjo sienų. Tai žemėlapiai jam suteikė formą ir padarė panašų į teritoriją“, – rašo A. Gurnah. Ir šioje frazėje dera įžvelgti ne siaubą sandūroje su globalizacijos paženklinta būsena, kai pasaulis pro lėktuvo langą atrodo tarsi iš atraižų sudėliotas užtiesalas, bet greičiau kaip kvietimą į A. Gurnah tėvynę pažvelgti su atidumu ir meile, horizontaliai, o ne iš viršaus.

Tanzanietis rašytojas, 2021 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Abdulrazakas Gurnah | EPA nuotr.

A. Pringle pabrėžė, kad A. Gurnah visada rašo apie kaitą, kraustymąsi, tačiau jo istorijose kalbama nebūtinai apie prieglobsčio paieškas. Šių poslinkių priežasčių gali būti daugybė – prekyba, komercija, išsilavinimas, meilė. „Jo kūriniai persmelkia grožiu ir rimtumu ir kartu pilni humoro, gerumo bei jausmų. Jis – iškilus rašytojas, pasakojantis apie išties svarbius dalykus“, – aiškino „Bloomsbury Publishing“ leidėja.

Karališkoji Švedijos mokslų akademija skirdama Nobelio laurus rašytojui A. Gurnah tęsia praėjusių metų tendenciją pagerbti universitetinę literatūrą, kitaip tariant – kūrinius, vertus garbingos vietos knygų lentynoje, kurių autoriai nesistengia privilioti plačią skaitytojų auditoriją. A. Gurnah romanai yra slogios nuotaikos ir sudėtingi, kuriuos, kaip sakoma, pasiimti skaityti į rankas ryžtamasi tik jau įveikus visą Salmaną Rushdie ir visą Beną Okri. A. Gurnah skrupulingai viską apmąsto ir yra itin dėmesingas savo pasakojimo stiliui, o tai ateina iš jo literatūrinės patirties. Jis daug metų dėstė literatūrą Kento universitete ir šiandien yra vienas autoritetingiausių literatūrologų, tyrinėjančių pokolonializmą.

A. Gurnah nelinkęs savęs vadinti nei pokolonijinio pasaulio kritiku, nei netgi rašytoju. „Iš tiesų nesu tikras, kad vadinsiuosi dar kaip nors kitaip nei savo vardu“, – yra sakęs jis viename 2016 m. interviu.

Kūriniai absoliučiai kosmopolitiški

Pagerbdamas laureatą Nobelio komitetas kartu reiškia padėką jo kartai, kurią geriausiai įprasmina, matyt, indų kilmės prozininkas Salmanas Rushdie: A. Gurnah ne tik analizuoja šio savo kolegos tekstus, bet ir yra Kembridžo „A Companion to Salman Rushdie“ redaktorius (straipsnių ir S. Rushdie kūrybos tyrimų rinktinė). O britų kritikai savo recenzijose kaip tik tiesia paraleles tarp šiųdviejų autorių. Beje, pasak A. Pringle, kitaip nei S. Rushdie, A. Gurnah tebebuvo likęs vienu iš labiausiai neįvertintų savo kartos autorių: „Jis – vienas šiuolaikiškiausių afrikiečių rašytojų, ir tai, kad į jį nebuvo kreipiamas dėmesys, mane tiesiog žudė.“

A. Gurnah yra aktyviai įsitraukęs į literatūros procesą. Jis ne tik skaitė kursus ir paskaitas įvairiuose Europos universitetuose, bet ir ilgą laiką buvo šiuolaikinės pokolonijinės literatūros žurnalo „Wasafiri“ vyriausiuoju redaktoriumi. 2006-aisiais tapo Karališkosios literatūrinės draugijos nariu, o 2016-aisiais – „Bookerio“ premijos žiuri nariu. 1982-aisiais A. Gurnah apsigynė daktaro disertaciją Kento universitete, vėliau ten dėstė anglų kalbą ir pokolonijinę literatūrą. Neseniai išėjo į pensiją.

Pokolonijinės Afrikos ir Karibų literatūros tyrinėtojas Erikas Falkas, dirbantis Karlstado (Švedija) universitete, savo tyrime rašo: „Abdulrazako Gurnah kūriniai absoliučiai kosmopolitiški. Jo romanuose pasakojamos migracijos ir sunkumų istorijos personažų kraustymosi iš vienos vietos į kitą fone, to, kaip jie tai daro – savo noru ar prievarta – iš Zanzibaro į žemyninę Afrikos dalį ar Angliją arba iš Rytų Afrikos pakrantės į žemyno gilumą. Šios istorijos apie kraustymąsi arba tremtį yra dalis didžiulio masto demografinio judėjimo, kurį sukėlė britų imperializmas.“

Ir sykiu, pasak E. Falko, A. Gurnah knygose esminga, kad šios kraustynės yra dalis daugialypės praeities, kai iki įsitvirtinant anglams ir vokiečiams Rytų Afrikoje viešpatavo arabai ir indų pirkliai. „Kultūrinių sandūrų, kurios esti A. Gurnah siužetų centre, istorijos atspindi socialinį nestabilumą ir skatina daugybinį tapatybių persipynimą, itin būdingą Rytų Afrikos pakrantės bendruomenėms“, – samprotauja mokslininkas.

Nuolat keldamas priklausymo ir migracijos klausimus, A. Gurnah, E. Falko nuomone, nesupriešina namų ir tremties sąvokų, veikiau parodo, kad susvetimėjimas gali būti ypač nestabilios bendruomenės padarinys, sudėtingo konkuruojančių ir persipinančių kultūrinių kodų, įstatymų ir lūkesčių iš socialinės realybės tarpusavio veikimo rezultatas.

Tanzanietis rašytojas, 2021 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Abdulrazakas Gurnah savo namuose Kenterberyje (Didžioji Britanija)| EPA nuotr.

A. Gurnah: stinga gailestingumo migrantų atžvilgiu

A. Gurnah – dešimties romanų ir daugelio apsakymų autorius. Nobelio premijos komiteto pirmininkas A. Olssonas pabrėžė, kad tanzaniečio rašytojo romanuose, nuo debiutinio kūrinio „Atminimas apie išvykimą“ (Memory of Departure, 1987 m.) iki naujausio puikaus „Gyvenimas po visko“ (arba galbūt galima versti „Likimai“, Afterlives, 2020 m.) atsisakant stereotipinių aprašymų prieš akis veriasi kultūriškai įvairialypė Rytų Afrika, nepažįstama daugeliui žmonių, gyvenančių kitose pasaulio dalyse.

Nobelio premijos komitetas rašo, kad literatūrinėje A. Gurnah visatoje sutelpa viskas: atsiminimai, vardai, tapatybės. Begalinis tyrimas, judinamas intelektualinės aistros, vyrauja visose jo knygose, jis lygiai taip pat regimas ir dabar rašytojo knygoje „Gyvenimas po visko“, ir anksčiau, kai tik pradėjo rašyti, būdamas 21-erių metų pabėgėlis.

„Visuose savo darbuose Gurnah stengiasi išvengti stiprios nostalgijos nepaliestai ikikolonijinei Afrikai. Jo paties biografija – tai kultūriškai įvairialypė sala Indijos vandenyne, į kurios istoriją įeina vergų prekyba, įvairios priespaudos formos viešpataujant skirtingoms kolonijinėms santvarkoms: portugalų, indų, arabų, vokiečių ir britų, ir prekybos ryšiai su visu pasauliu“, – pažymi Nobelio komitetas.

„Daugelis [migrantų] atvyksta ne tik iš būtinybės, bet ir todėl, kad, tiesą sakant, jiems yra ką duoti. Jie atvyksta ne tuščiomis. Daugelis jų – talentingi, energingi žmonės, kuriems yra ką duoti“, – interviu Nobelio premijos komitetui kalbėjo A. Gurnah. Jo nuomone, dabar pasaulis kur kas žiauresnis nei septintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, todėl šiandien saugumą galinčios užtikrinti šalys patiria didesnį spaudimą, jos neišvengiamai pritraukia daugiau žmonių.

Kanalui „Euronews“ jis kalbėjo: „Būtent gailestingumo stinga visuose negailestinguose turtingų Europos valdžių pareiškimuose, kai jos susiduria su į neviltį puolusiais žmonėmis iš pačių įvairiausių vietų. Ir iš tiesų jų skaičiai visai ne astronomiški, tačiau su šiais žmonėmis elgiamasi kaip su ligoniais, kaulytojais, todėl trūksta jų atžvilgiu gailestingumo. Ir supratingumo atsakant į klausimą, kaip seniai vyko tie patys dalykai. Prieš tris–keturis dešimtmečius daugelis žmonių Europoje buvo atsidūrę sudėtingoje situacijoje.“

Europa turėtų sutikti migrantus su empatija, o ne spygliuota viela. Šie žodžiai nuskambėjo iš A. Gurnah lūpų per interviu „Reuters“. Rašytojo nuomone, reikia nepaprasto ryžto ir drąsos, kad išdrįstum vykti į tolimą kelionę, bėgti iš savo šalies į naują gyvenimą. Tačiau visuomenėje migrantai suvokiami kitaip.

„Lyg migracija būtų amoralus dalykas. Jūs žinote, jie vartoja frazę „ekonominis migrantas“, tarytum būti ekonominiu migrantu būtų kažkoks nusikaltimas. Milijonai europiečių amžių amžius palikdavo savo namus būtent dėl šios priežasties ir užkariavo pasaulį irgi dėl tos pačios priežasties“, – teigė A. Gurnah.

„Jūs turėtumėte užduoti klausimą: kokių siaubingų dalykų vyksta toje vietoje, kur šie žmonės gyvena, kad šitaip rizikuoja?“ – pridūrė.

Tanzanietis rašytojas, 2021 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Abdulrazakas Gurnah | EPA nuotr.

Dešimt romanų

Pirmuosiuose savo trijuose romanuose – „Atminimas apie išvykimą“ (Memory of Departure, 1987), „Piligrimų kelias“ (Pilgrims Way, 1988 m.) ir „Doti“ (Dottie, 1990 m.) – A. Gurnah aprašo imigrantų, gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, patirtį, tirdamas daugiaribę gyvenimo tremtyje realybę.

Romane „Rojus“ (Paradise, 1994 m.), gimusiame po tiriamosios kelionės į gimtinę, veiksmas nukelia į kolonijinę Rytų Afriką Pirmojo pasaulinio karo metu. Tai vienas garsiausių A. Gurnah romanų, patekęs į trumpąjį „Bookerio“ premijos sąrašą ir tapęs savotišku atsaku europiečių įsivaizdavimui apie Afriką, kurį aprašė lenkų kilmės rašytojas Josephas Conradas savo „Tamsos širdyje“. Kartu tai ir pasakojimas apie brandą, graudi meilės istorija, kurioje susiduria skirtingi pasauliai ir sistemos Rytų Afrikos kolonizacijos fone. Pagrindinis herojus turi atsisveikinti su mylimąja, kad prisijungtų prie nekenčiamos vokiečių kariuomenės. Graudus finalas, prieštaraujantis žanrui – A. Gurnah būdingas bruožas.

Plėtodamas pabėgėlių patirčių temą rašytojas susitelkia į tapatybės paieškas ir savo paties vaizdinius, apie tai byloja jo romanai „Mėgaujantis tyla“ (Admiring Silence, 1996 m.) bei „Prie jūros“ (By the Sea, 2001 m.). Abiejuose pasakojimuose pirmu asmeniu pabėgėlio strategija tampa tylos siena, kuria atsitveriama nuo rasizmo, išankstinių nusistatymų ir išvengiama praeities ir dabarties susidūrimo. 

Klajojantys A. Gurnah personažai atsiduria prarajoje tarp kultūrų ir žemynų, tarp buvusio ir begimstančio naujo gyvenimo, ir šios nesaugumo būsenos neįmanoma pakeisti. Apie šią prarają – septintas A. Gurnah romanas „Dezertyravimas“ (Desertion, 2005 m.). Veiksmas vyksta sandūroje su XX a. Britui Martinui Pirsui, netekusiam sąmonės gatvėje, pagelbėjęs vietos prekeivis vedasi jį miesto labirintais į nepažįstamos kultūros ir religijos pasaulį. Pirsas, kadangi kalba arabiškai, užmezga ryšį su jo šeima ir įsimyli merginą Rechaną. A. Gurnah puikiai išmano epochą, kurią vaizduoja, ir tai visai ne nuotykinis romanas ar melodrama apie egzotišką princesę. Vėliau veiksmas nusikelia pusę amžiaus į priekį, ir tai jau visai kita istorija, tačiau kultūriniai įtrūkiai lieka tie patys.

A. Gurnah romanas „Paskutinė dovana“ (The Last Gift, 2011 m.) temiškai susijęs su „Piligrimų keliu“, o knygoje „Žvyro širdis“ (Gravel Heart, 2017 m.) plėtojama jauno žmogaus pasipriešinimo blogiui ir jo nepriimančiai aplinkai tema.

Naujausiame romane „Gyvenimas po visko“ (Afterlives, 2020 m.) veiksmas vyksta XX a. pradžioje iki vokiečių kolonizacijos Rytų Afrikoje pabaigos 1919 m. Jaunas vyras Chamza priverstas kovoti vokiečių pusėje, be to, yra seksualiai išnaudojamas karininko. Patyręs sužeidimų jis grįžta į gimtinę, tačiau čia neranda nei šeimos, nei draugų. Knygos finalas – netikėtas, vis dėlto joje pasikartoja ta pati mintis: žmogus nesijaučia saugus, jeigu viešpataujanti ideologija, šiuo atveju – rasizmas, reikalauja paklūsti ir aukotis.

A. Gurnah visada lieka ištikimas tiesai ir nieko nesupaprastina. Dėl to jis toks niūrus ir bekompromisis, tačiau kartu žmonių likimus stebi su didžiule užuojauta ir įsipareigojimu.

Kadangi buvo priverstas anksti palikti gimtinę, visą gyvenimą A. Gurnah ieškojo galimybių grįžti į Afriką, prisiliesti prie savo šaknų, išsiaiškinti jausmus, kuriuos kelia šis grįžimas, ir perteikti juos savo knygų personažams. Patekę į didmiestį jie ieško kompromiso tarp savo kilmės unikalumo ir naujųjų namų universalių taisyklių. Kartu atskleidžia kolonistų – pirmiausia britų, užkertančių jiems kelią tapti saviems naujoje žemėje, politikos trūkumus.

Literatūrologai, tiriantys A. Gurnah kūrybą, nėra vieningi, kas toks jis yra – juodaodis britų rašytojas, afrikietis autorius ar tiesiog anglakalbis prozininkas, turintis savų interesų ir pasaulėžiūrą, suformuotą jo asmeninės istorijos.

A. Gurnah nelinkęs savęs vadinti nei pokolonijinio pasaulio kritiku, nei netgi rašytoju. „Iš tiesų nesu tikras, kad vadinsiuosi dar kaip nors kitaip nei savo vardu“, – yra sakęs jis viename 2016 m. interviu. A. Gurnah manymu, literatūra turi skatinti visuomenę augti ir įsisąmoninti savo problemas. Todėl jis ir darąs tai, ką suvokia ir jaučia geriausiai – psichologiją žmonių, kuriems gyvenimo lemta būti tarp dviejų pasaulių: Afrikos pietų ir Europos šiaurės. Be to, A. Gurnah, jo paties žodžiais tariant, pirmenybę teikia idėjoms, o ne siužetams.

„Aš tiesiog noriu rašyti kiek galėdamas įtikinamiau, nemėgindamas pasakyti ką nors kilnaus“, – taip apie savo kūrybą sako Nobelio literatūros premijos laureatas.