Bona Sforza | Dail. L. Cranachas Jaunesn., XVI a. vid.
„Vilniaus galerija“ dalinasi dar viena ištrauka iš knygos „Vilniaus vardai“ (ankstesnius tekstus skaitykite čia). Joje autorius Tomas Venclova pristato Lenkijos karalienę ir Lietuvos kunigaikštienę Boną Sforzą. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.
Bona Sforza, Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė (1518–1548). Italė iš galingos kunigaikščių šeimos, Giovannio Galeazzo Sforzos dukra, gimė 1494 m. Lombardijoje. Bonos tėvą nužudė jo brolėnas Ludovico il Moro (istorijoje labiausiai žinomas kaip Leonardo da Vincio globėjas). Motina, kilusi iš Neapolio karalių giminės, su Bona turėjo bėgti į Neapolį, gavo valdyti Bario kunigaikštiją. Jau suaugusiai Bonai, gavęs jos portretą, pasipiršo Žygimantas Senasis. Už jo ištekėjusi Bona pagimdė Žygimantą Augustą ir keturias dukteris. Turėjo didelę įtaką vyrui, stengėsi suimti valdžią ir krašto turtus į savo rankas, prekiavo vyskupų skyrimais. Rėmė katalikus, bet palaikė ryšį ir su protestantais — be ko kito, užtarė Abraomą Kulvietį.
Bonai pavyko užtikrinti sosto paveldėjimą savo sūnui, bet Lietuvoje jos galia neįsitvirtino, ji tiktai kurį laiką valdė Kauną, Gardiną ir Platelius. Lietuvių diduomenė jos nemėgo, nes Bona bandė varžyti Lietuvos savarankiškumą ir jos magnatų veiksmus.
Žygimantui Augustui tapus tėvo vietininku Lietuvoje (1544) ir Žygimantui Senajam mirus (1548), Bona Sforza nebeteko įtakos, bet dar turėjo plačių valdų, ypač Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Tose valdose ji plėtojo sėkmingą ūkinę veiklą, diegė itališkas daržoves ir vaismedžius. 1552–1555 m. Bona įvykdė savo žemėse reformą, kurios pagrindus nustatė pati. Pagal tos reformos modelį Žygimantas Augustas įvykdė Valakų reformą visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Bona priešinosi Žygimanto Augusto santuokai jau su pirmąja jo žmona Elzbieta, bet buvo ypač nepalanki antrajai žmonai Barborai Radvilaitei. Sklido gandai, kad ji Barborą (taip pat ir Elzbietą) nunuodijusi. Nesugyvendama su savo sūnumi, 1556 m., jau 62-ejų metų, Bona išvyko gimtojon Italijon, vėl apsigyveno Bario mieste ir bandė tapti Neapolio vicekaraliene. 1557 m. buvo nunuodyta savo įgaliotinio Pappacodos; jis pagrobė ir Bonos turtus. Palaidota Šv. Mikalojaus bazilikoje Baryje.
Istorikų ir dramaturgų Bona dažnai vaizduojama kaip žiauri ir ciniška intrigantė, tipiškas neigiamų Renesanso valdovės bruožų įkūnijimas. Turbūt jos ydos iš dalies perdedamos. Šiaip ar taip, Bona buvo energinga, išsilavinusi karalienė. Vilniui jos viešpatavimas reikšmingas: tada į miestą pradėjo skverbtis italų kultūra — architektūra, muzika, politinio gyvenimo papročiai (beje, Bonos laikais pradėta vartoti šakutė).
Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 35)
