Commedia dell’arte – ankstyvoji profesionalaus teatro forma, kilusi iš Italijos. Jai būdingi improvizuoti dialogai ir itin ryškūs personažai. Europoje klestėjo XVI-XVIII a. Seniau vadinta tiesiog „itališkąja komedija“. Po commedia dell’arte atsiradimo itin išpopuliarėjo improvizacijos ir trumpi improvizuoti „vaizdeliai“. Pasirodymai vykdavo lauke, miestų aikštėse, ant pakylų, platformų. Aktorių trupės keliaudavo ne tik po Italiją, bet ir visą Europą.

Commedia dell’arte personažai (kaukės) dažniausiai reprezentuoja tam tikrą visuomenės sluoksnį, ydą ar stereotipą. Vaidinama pabrėžtinai ryškiai, komiškai, karikatūriškai. Kiekvienas personažas turi savo fiziologiją, judėjimą, rankų gestus.

Pirmoji žinoma commedia dell’arte trupė susiformavo 1545 m. Žymiausioji jų – Gelosi, kuriai vadovavo vyras ir žmona Francesco ir Isabella Andreini. Jie rengė pasirodymus 1568–1604 m. Profesionaliausios trupės (Gelosi, Confidenti, Fedeli ir kt.) tapo žinomos visoje Europoje ir pasirodymus rengdavo kilmingųjų dvaruose. 1653 m. Comedie–Italliene įkurta ir Prancūzijoje. Ji gyvavo iki 1697 m., kuomet karalius Liudvikas XIV įsakė nutraukti veiklą. Commedia dell’arte taip pat buvo paplitusi Anglijoje, Ispanijoje ir Bavarijoje.

Puslapio unsplash.com nuotr.

Kiekviena commedia dell’arte trupė turėjo savo scenarijų kolekciją ir kelioliką aktorių. Dažniausiai kiekvienas aktorius susikurdavo savo kaukę arba kuo nors papildydavo jau egzistuojančią. Taigi, žymiausi commedia dell’arte aktoriai iki pat šių dienų yra asocijuojami su tam tikra kauke.

Tipinė commedia dell’arte vaidinama istorija pasakodavo apie du įsimylėjusius jaunuolius, kurių meilei trukdo jų tėvai. Veikdavo du senyvi žmonės, du įsimylėjėliai, du tarnai ir keletas kitų personažų.

Commedia dell’arte personažai skirstomi į keturias pagrindines grupes:
1. Zanni – tarnai, klounai (Arlecchino, Pulcinella, Pedrolino ir kiti).
2. Vecchi – senyvi, pasiturintys vyrai (Pantalone, Il Dottore)
3. Innamorati – jauni, aukštesniosios klasės įsimylėjėliai (Flavio, Isabella).
4. Il Capitano – pagyrūnai. Moterys vadinamos La Signora.

Šie personažai neatskiriami nuo juos reprezentuojančios kaukės. Laikui bėgant žodžiu „kaukė“ (it. maschere) pradėti vadinti commedia dell’arte personažai, tiek dėvintys kaukę, tiek ne.

XVIII a. commedia dell’arte ėmė prarasti populiarumą. Tai nulėmė keletas faktorių. Didelė dalis humoro buvo paremta itališkais dialektais, kurių negalėjo suprasti kitų šalių publika. Aktoriai nustojo plėtoti savo personažus, todėl visi siužetai tapo nuspėjami, gerai žinomi. Nepaisant to, commedia dell’arte padarė didelę įtaką ateities žanrams bei dramaturgams. Moljeras savo kūryboje naudojo daug commedia dell’arte elementų. Šekspyras iš šio žanro skolinosi siužetus. Commedia dell’arte palikimą galima jausti Buster Keaton ir Charlie Chaplin kūryboje, taip pat šiuolaikinėje operoje, sit com bei improvizacijos žanruose. Iki šių dienų commedia dell’arte naudojamas, kaip mokymosi technika įvairiose aktorinio meistriškumo mokyklose.