Kęstučio K. Šiaulyčio akvarelė

Rugsėjo 16–18 dienomis Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje ir jo prieigose trečią kartą vyko festivalis „Salve!“, kurio metu savo kūriniais dalinosi teatro kūrėjai, šokėjai ir muzikai. Šis profesionalus sutelkęs festivalis, kurį organizavo teatras „Arbatvakariai“, kaskart vis labiau atspindi su Vilniumi ir jo tradicijomis susijusius reiškinius, pavienes asmenybes.

Reikia nusilenkti Šlapelių muziejaus direktorei Jolantai Paškevičienei, kuri šią išskirtinai brangią vietą atvėrė įdomiems menininkams. Šioje erdvėje vyksta ne tik parodos, bet ir įvairių žanrų spektakliai. Festivalio „Salve!“ metu namo vartai padabinti muziejininkų pinta girlianda iš žalių šakelių ir raudonų putino uogų, iškeltos specialiai šiam festivaliui sukurtos vėliavos, kiemelyje vilniečiai gali pasivaišinti kava ar arbata.

Moterys moka sukurti jaukumą. Festivalis šįmet Lietuvos kultūros tarybos paramos nesulaukė, todėl dėkingumą dalyviams teatras „Arbatvakariai“ išreiškė viską pagaminę savo rankomis: anyžiniai medaliai springerle ­– iš Pietų Vokietijos kilęs kulinarinis paveldas – iškepti naudojant vaškines XVIII a. formas. Jų ornamentai prilygo mažiems paveikslėliams, lyg būtų skirti Karalienei Elžbietai pagerbti. Dar 1598 m. Williamas Shakespeare’as „Tuščiose meilės pastangose“ rašė: „Jeigu turėčiau nors vieną skatiką, atiduočiau jį tau nusipirkti meduoliui“. Taip pat atlikėjai buvo apdovanoti rankų darbo knygų skirtukais, kruopščiai pagamintais iš sudžiovintų šalia Vilniaus rinktų įvairių gėlelių. Šių grožybių autorės – Rūta ir Lina Krasnovaitės.

Be Eglės Tulevičiūtės ir Kristijono Sipario šis festivalis neegzistuotų. Tęsdami teatro „Arbatvakariai“ tradicijas jie, lyg tikrieji kultūros sąjūdiečiai, festivaliui sugrąžina ne tik Vilniaus istorijas ir jos žmones, bet visą festivalį apjungia įvairiomis smulkiai apgalvotomis ir jaudinančiomis detalėmis. Pilies gatvėje „Salve!“ skirti patrankų šūviai taip pat buvo skirti pagarbai išreikšti – vienas iš šūvių skirtas neseniai mus palikusiems menininkams – Regimantui Adomaičiui, Vytautui Paukštei, Agnei Gregorauskaitei, Vytautui Tomkui, Ferdinandui Jakšiui, taip pat ir Gražinai Mareckaitei, kuriai Vilnius ypatingai rūpėjo. Neatsitiktinai pagal Mareckaitės kūrinius teatre „Arbatvakariai“ sukurti net trys spektakliai. Ir šįkart Gražina dar ketino apsilankyti festivalyje, apgailestavo, kad po kojos traumos nespės pasveikti. Deja, netrukus likimas jai užvėrė visus Vilniaus vartus. Mareckaitė kažkuo buvo panaši į Šlapelienę: išsiskyrė kuklumu ir nuosekliai bei atsidavusiai nudirbtais dideliais darbais.

D. Šabasevičienės nuotr.

Spektaklį ir jo dalyvius bei žiūrovus akylai stebėjo dailininkas Kęstutis Kazys Šiaulytis. Jis pasitikdavo svečius, čia pat, jų akyse piešdamas kiekvieną norintįjį, ir, svarbiausia, dalyvavo pačiuose spektakliuose ir portretavo jų atlikėjus. Pasibaigus surengdavo parodėlę, o pasirodžius persirengusiems atlikėjams, jiems įteikdavo savo pieštas dovanas. Šį talentą yra paveldėjusi ir dukra – scenografė Medilė Šiaulytytė, kurios talentu, nors ir retai, turime galimybe žavėtis, lankydamiesi įvairių teatrų spektakliuose. Šiaulyčio paroda – „Vilnius mano atvirukuose“ – veikė muziejaus kieme. Tai buvo puiki introdukcija ne tik temos prasme, bet ir pačia gyvybe: kai viso festivalio metu dalyvauja toks menininkas, kiekvienas jį aplankęs pasijunta lyg būtų atėjęs ne į muziejų, o į namus, kuriuose kiekvienam svečiui skiriamas maksimalus dėmesys.

Festivalį iškilmingai atidarė choras „Unia“, kurio vadovas – Pavelas Gonca. Skambėjo ir lietuviškos operos „Birutė“ ištrauka, ir ukrainiečių liaudies dainos. Įdomu tai, kad chore dainuoja ne tik lietuviai, bet ir nuo politinių represijų priversti pasitraukti Baltarusijos bei Ukrainos vyrai. Pilies gatvėje eismas nebuvo sustabdytas, jis pats sustojo, – choristų klausė visi, kas tik tuo metu ėjo pro šalį gražiuoju Vilniaus senamiesčiu.

Salę, kurioje numatyta dauguma festivalio spektaklių, papuošė Domicelės Tarabildienės (1912–1985) fotografijų paroda „Sėdinti ant mėnulio“, skirta dailininkės 110-osioms gimimo metinėms, ir Valerijos Dichavičienės (1930–2019) nuotraukos, atspindinčios paskutinįjį Tarabildienės gyvenimo laikotarpį. Nustebino ne tik nuotraukų kokybė ir jų avangardiškumas, bet ir Vijos Valerijos Tarabildienės kalba, kurios metu dailininkė glaustai, tiksliai ir šiltai papasakojo apie anytą, iki pat gyvenimo pabaigos nešusią kūrybos šviesą.

Muzikinis spektaklis „Gekumen“ vyko ir lauke, ir uždaroje erdvėje – Signatarų namuose. Profesionalūs menininkai – ispanas režisierius Adrianas Schvarzsteinas, dainininkas Nerijus Masevičius, šokėja Jūratė Širvytė-Rukštelė, aktorius-šokėjas Petras Lisauskas, smuikininkė Justė Martinkėnaitė, akordeonistas Vytautas Dovydauskis, liuto forte ir barokinės gitaros atlikėjas Saulius S. Lipčius – prikaustė praeivių dėmesį. Penkiose „stotyse“ – nuo Šlapelių muziejaus iki Signatarų namų – buvo šokama, dainuojama, vaidinama, muzikuojama, improvizuojama. Nuotaika buvo pakili, nes gatvės spektaklis gyvai ir labai šiltai charakterizavo istorinį Vilnių, jo personažus – gydytojus, pardavėjus, kavinių savininkus. Žydiškoji kultūra pateikta linksmai ir tiksliai. Nors personažai tarytum išgalvoti, tačiau atmintis atgamina begalę istorinių aplinkybių, kurios mus pasiekia per pasakojimus, skaitytus liudijimus. Spektaklis prasidėjo teatralizuotu batų valymu Pilies ir Didžiosios gatvių sankirtoje skambant Danielaius Dolskio dainoms, o pasibaigė Signatarų namuose. Kiekvieną atlikėją galima buvo pamatyti, išgirsti ir ypač pasigėrėti Nerijaus Masevičiaus išskirtinai gražaus tembro balsu.

Muzikinis spektaklis „Gekumen“ | D. Šabasevičienės nuotr.

B. Mar „Neparašytas laiškas“ | D. Šabasevičienės nuotr.

Pirmąjį vakarą vainikavo spektaklis-impresija rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877–1930) gyvenimo ir kūrybos tema „Neparašytas laiškas“. Tai naujausias „Solo teatro“ sumanymas, kurio premjera turėtų įvykti po Naujųjų metų. Scenarijaus autorė ir režisierė Birutė Mar jau kelintame spektaklyje, atskleidžiančiame lietuvių asmenybes ar dramatiškas temas, susijusias su Lietuva, neketina atsisakyti tekstų ir juose slypinčios ne visada į istorijų paviršių ištrauktos informacijos. Kai kuriems teatro „gurmanams“ atrodo, kad „žodinis teatras“ nebeįdomus, nepaveikus, tačiau dabar kaip tik tas metas, kai „žodinis teatras“ tampa ir svarbesnis, ir įdomesnis už formos teatrą. Pirmiausia, jo auditorija yra be galo plati ir išprususi. Tai ne tik vyresnės kartos žmonės – tokį teatrą išpažįsta dalis visuomenės, norinti teatrinio nuoseklumo, harmoningos minties gelmės. Tokie žiūrovai pirmiausia nori raiškaus teksto, skaidrių minčių. Todėl tekstinis, žodinis teatras žiūrovui gali tapti įdomiu atradimu. Spektaklis „Neparašytas laiškas“ – būtent toks. Su kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės ir dailininkės Indrės Pačėsaitės pagalba Birutė Mar suformavo estetizuotą aplinką, kurioje „apsigyveno“ Šatrijos Ragana. Panaši aplinka buvo sukurta ir 2009 metais gimusiame spektaklyje „Jis ir ji“ pagal rašytojo Jono Biliūno ir jo žmonos Julijos laiškus ir kūrybą. Spektaklyje „Neparašytas laiškas“ aktorės partneris yra ne aktorius, ne gyvas jo balsas, o smuikininkas Artūras Šilalė. Viskas smulkiai apgalvota: smuiko garsai liejasi su mintimis, paliktomis už žodžių. Kartais jie pratęsia Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ teksto nuotaikas, o kartais atstoja sopulingus, ilgesio sklidinus pačios rašytojos išgyvenimus. („Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien dar yra, o rytoj jau nebebus… Ir aš, ten vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu… Ir iš kur manyje, pelene ir dulkėje, tarp pelenų ir dulkių, tas amžinybės jausmas?“)

Birutė Mar veiksminę dramaturgiją formuoja kaitindama „detektyvinę“ intrigą: pristatydama Šatrijos Raganos gyvenimą, siekia ne tik naujai prikelti šią rašytoją-intelektualę (neatsitiktinai dėl jos neeilinio išprusimo, kelių kalbų mokėjimo kaimiečiai ją vadino „ragana“), bet ir išnarplioti rašytojos gyvenimo peripetijas. Kilusi iš apsišvietusių dvarininkų šeimos, studijavusi Varšuvoje, Šveicarijoje ryškia dvasine gija ji buvo susijusi su jai itin svarbiu žmogumi – kunigu Kazimieru Bukantu. Istorija daug faktų fiksuoja, yra išlikusių daug rašytojos laiškų, tačiau tarp jų – nė vieno, skirto išskirtinai svarbiam žmogui – Bukantui. Pamilusi kunigą, ji savo meilę išsaugojo iki gyvenimo pabaigos. Spektaklyje smuiko garsai kartais kuria nuotaiką, kartais aplinkybes nusako, o kartais tampa neregimu, bet nuolat Šatrijos Raganą lydinčiu Kazimiero Bukanto „balsu“. Rašytoja savo seseriai liepusi sudeginti jos dienoraščius… Šatrijos Raganos išpažintis aktorės lūpose virsta neparašytu, o gal sudegintu laišku. Trečią festivalio dieną smagu buvo išgirsti klausimą, ar mačiau šį spektaklį, nes tai – ypatingai jaudinanti istorija. Kartais nutinka taip, kad šalia mūsų gyvenusios asmenybės ir jų likimai žmones sukrečia labiau, nei teatre dirbtinai įvairiomis priemonėmis sukurtos istorijos.

B. Mar ir A. Šilalė „Neparašytas laiškas“ | D. Šabasevičienės nuotr.

Nors ir trumpai, bet labai taikliai Birutė Mar į spektaklį integruoja lietuvių tautinio atgimimo kartos žmones, patriotines jų nuostatas. Ji neslepia ir savo asmeninio požiūrio į Lietuvos geopolitinę situaciją. Remdamasi Šatrijos Raganos laišku, kartu cituoja ir Maironį, taip XIX a. emocinės bendruomenės nuostatas išplėsdama iki šių dienų. „Graži šalis ta Šveicarija. Tiek įspūdžių, net galva sukasi. Neseniai buvau ant Rigi. Kas do grožybė… Rodėsi man, jog stovėjau dangaus prieangyje. Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, / Užmatyt negali Lietuvos; / Vien tik dunkso aplinkui vainikas kalnų, / Apsisupusių rūbais žiemos.“ Per Birutę Mar, per Šatrijos Raganą mums buvo leista dar giliau suprasti Maironio eilių gražumą.

Jau ne pirmame spektaklyje stebina Birutės Mar sugebėjimas apvaldyti sudėtingą medžiagą, išryškinti jos prasmes ir turinį. Inscenizacijos autorė ir režisierė pademonstravo puikų scenaristės sugebėjimą: iš gausybės įvairaus pobūdžio tekstų taikliai atrinko tai, kas svarbiausia, ir perteikė glausta bei jaudinančia teatro forma.