Jokūbas Brazys | Asmeninio archyvo nuotr.

Teatras įdomus, kai jį kuria menininkai, turintys idėjų. Toks yra jaunasis režisierius Jokūbas Brazys. 2021 metais baigęs režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas – Oskaras Koršunovas), jis asistavo savo dėstytojui kuriant spektaklius „Remyga“ ir „Otelas“, OKT / Vilniaus miesto teatre pristatė savo režisuotą spektaklį „Žuvėdra“, o rugsėjo 9 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko naujausia Jokūbo Brazio premjera – Peterio Shafferio „Equus“.

Apie naujausią premjerą ir apie teatro dabartį kalbamės su režisieriumi Jokūbu Braziu.

Kaip atrodote Peterį Shafferį? Ar jį ištraukėte iš savo „režisieriaus lagaminėlio“?

Shafferį atradau visai netyčia. Buvo tarpsnis, kai nieko nestačiau, o ieškojau medžiagos. Studijų metu pjesių, kurias norėčiau statyti ateityje, nebuvau prisikaupęs. Tad leidau sau gerai paklaidžioti toje paieškoje. Mano požiūris į medžiagą – ezoterinis, man atrodo, kad ji tave pasirenka, o ne tu ją. Taip įvyko ir su Shafferiu. Prisimenu, perskaičiau pirmus puslapius ir pasakiau sau: „Užteks“. Jaudinanti kūrinio tema, kuri atsispindėjo pačioje pradžioje, buvo aukščiau rašymo ar dramaturgijos stilistikos. Ir padėjau šią mintį „į stalčių“. Vėliau, po kelių mėnesių, pjesę perskaičiau visą, – taip ją ir atradau.

Ar kūrinyje yra temų, susijusių su Jūsų asmeniniu gyvenimu?

Šį kūrinį pamačiau gal kiek kitokį, nei jis buvo parašytas. Aišku, taip įvyko dėl didelės šio kūrinio analizės. Svarbiausia – Dievo tema, kuri mane labai sujaudino. Pjesę „Equus“ galima skaityti ir analizuoti visiškai kaip antikinę tragediją. Kaip tik buvo toks periodas – gilus sielos išjudinimo troškimas. Ligi tol buvau lyg ir primiršęs atsigręžti į Antiką, o ši pjesė mane tiesiogiai į ją atgręžė. Pjesėje vaikinas nužudo, „užmerkia“ savo Dievą. Visų pirma, labai paveikė tai, kad jis turi ką nužudyti. Jis yra apčiuopęs Jį. Kam žudyti? Tai mane jaudino ir gąsdino. Gal tai sutapo ir su manimi: bedievystės periodas, bet didžiulis troškimas šaknis perkelti į kitą žemę, kad galėtum prisikelti.

Žinoma, ir karo kontekste kilo klausimas – ką skaityti ir ką daryti? Shafferio pjesė priminė, ko reikia žmogui, kad jis liktų žmogumi.

Šitas spektaklis buvo asmeninė kelionė. Tai – tam tikra paieška.

Sėkminga paieška, nes Jūs išjudinote daug dalykų, kurie teatre gana sunkiai išjudinami. Tai – tikrai spektaklis, ne „atvirukas“.

Daug analizavom pjesę ir savo santykį į ją. Tokiu būdu išsigrynino kelias, kurį pasiryžom nueiti. Vis dar pažindinuosi su scena, atrandu, kas joje veikia, kas ne. Kas tą akimirką tampa įdomu, tą ir judini.

O žiūrovas?

Nuo pat pradžių siekiu, kad jis suprastų spektaklį. Galvoju, kaip jį paimti už rankos ir vesti šiuo keliu. Būna – pasiklystu, arba žiūrovas lieka užnugaryje. Bet yra viltis, kad kas nors, ko nereikia už rankos laikyti, eina drauge.

Jokūbas Brazys | Asmeninio archyvo nuotr.

Ar Jūs jodinėjate, ar kaip nors kitaip esate susijęs su arkliais?

Esu su jais susidūręs. Buvo periodas, kada gyvenau arti jų.

Jausmų nedaug. Per protą – į intelektą, o per intelektą – į jausmą. Taip suformuojate gana stiprų intelektualų lauką, kuriame yra ką veikti. Ima ryškėti temų gausa, jų tarpusavio ryšiai. Visa tai labai svarbu Peteriui Shafferiui.

Repetuojant susidūriau su problema: pjesėje pritrūkau santykių, kurie paveiktų ar per kuriuos su veikėjais tiesiogiai tapatintųsi žiūrovas. Šioje istorijoje jie daugiau yra stebėtojai, bet ne dalyviai. Tai – ne dramaturgijos problema. Tai – mano akistata su pjese, joje atrasti veikiantys ar neveikiantys dalykai. Pjesę teko redaguoti, palikau tik apie penkiasdešimt puslapių. Šią pjesę galima statyti psichologine kryptimi, kaip daugiausia ir statoma – kaip psichiatro ir ligonio akistatą. Šis rakursas man pasirodė neįdomus. Mes atradome visiškai kitą kelią – užsikabinome ant Dievo savinimosi minties. Pjesėje psichiatras Daisartas pradeda savo monologą jau nuėjęs tam tikrą istorijos kelią. Ir jis jau yra paveiktas.

Pačioje pjesėje, finalinėse scenose užkoduota antikinė tragedija. Vaikui sukeistas tikėjimas – netyčia tėvo padaryta nepataisoma trauma. Tėvas į šiukšliadėžę išmeta Kristaus paveikslą ir pakabina arklio. Ir arklys jam pakeičia pačią esminę tiesą. Vaikas žino atsakymą. Finale įvyksta akistata su Dievu. Tarsi antikinėje tragedijoje: pasirodo, kad tas Dievas yra baisus, pavydus. Nieko švento… Istorija  prasideda nuo prakeiksmo. Daktaras irgi yra prakeiktas nuo pat pradžių, nes, „eidamas“ į vaiko pasąmonę, jis buvo suviliotas. Kad galėtų vėl pajusti širdies plakimą, jis turi išsitraukti vaikino Dievą ir pasiimti sau. Pjesę rakinau tarsi per Dantės prizmę. Vergilijus veda jį per Pragaro ratus.

Senosios medžiagos – lietuvių teatrui dar blogai pažįstamos žemės.

Apskritai, „įkristi“ į Antiką ir ją analizuoti, bent jau tam tikrą gyvenimo tarpą, yra dovana ir atsakomybė. Dabar, kai reikia pastatyti spektaklį per kelis mėnesius… Kaip tuomet apskritai įmanoma galvoti apie Antiką? Tai pasityčiojimas. Tu negali leisti sau puse kojos lipti į senuosius tekstus. Dėl to man labai liūdna. Kokie variantai? Arba truputį sušlapti kojas, arba apskritai neiti maudytis.

Kokius aktorius labiau vertinate – pasiduodančius improvizacijai ar sugebančius būti partneriais?

Tai yra du tolygūs bruožai, kurie tiek pat vertingi ir tiek pat svarbūs. 

Džiugas Grinys – Alenas Strengas. Peter Shaffer. EQUUS. Režisierius – Jokūbas Brazys | D. Matvejev nuotr.

Peter Shaffer. EQUUS. Režisierius – Jokūbas Brazys | D. Matvejev nuotr.

Kaip prasideda Jūsų darbas: rašote režisūrinę eksplikaciją, stipriai ruošiatės ar einate į pirmuosius skaitymus ir žiūrite, kur krypsta situacija pačioje darbo eigoje?

Ruoškis nesiruošęs, bet  medžiagą visada „nešiojiesi“ su savimi ir su ja kamuojiesi. Išmokau nesiruošti būtent prieš repeticijas – dėl galimybės patirti Atsitiktinumą ir galimybę kurti, o ne realizuoti sumanymą. Atsitiktinumas – tai įkvėpimo momentas, ir jis atsiranda repeticijų metu.  Jei save iš tiesų „įmeti“ į rizikingą situaciją, kažkas ranką ištiesia.

Šiuo metu dirbu taip, anksčiau – kitaip.

Jūsų spektaklių galima ir nepriimti, bet abejingu tikrai neliksi. Tai yra labai svarbu: sutelkti dėmesį į sceninį veiksmą, o ne likti stebėtoju. Tokia režisūrinė pozicija teatre sutinkama vis rečiau. Ar apie tai galvojate, ar tai jau yra rezultatas, kurį patiria tik žiūrovas?

Antrame kurse po režisūros egzamine parodyto darbo vienas dėstytojas pasakė, kad visiškai nieko nesuprato, bet buvo labai įdomu. Šią repliką priėmiau kaip komplimentą ir netgi savotiškai išvydau savo kelio viziją. Bandau eiti į tą pusę – konkrečiai veikti pasąmonę, žiūrovų jusles. Jokiu būdu žiūrovui nepakišti atsakymų, bet leisti jam pačiam susapnuoti, išjausti… Paveikslą nutapyti būtų gal lengviau…

Ko Jūs teatre nesuprantate? Kas Jus skaudina?

Nieko nesuprantu. Skaudu tai, kad teatras tampa darbu. Gal esu kategoriškas, bet jaučiu, kad kažkas trupa, ir tai yra skaudu. Aš laikausi pozicijos, kad teatras, vaidyba, režisūra – arčiausiai vienuolystės.

Viskas priklauso nuo patyrimo. Dar Akademijoje mes susibūrėme ir pradėjome mąstyti teatrą. O per visokias mąstymo prizmes atsiranda įvairios tiesos. Vienareikšmiškai, aš einu savo keliu… Suprantu, kad žmogus daugiau ar mažiau lieka vienas. Ir, matyt, čia nėra kitų kelių. Belieka kaip Kristui – šventykloje vartyti prekiautojų stalus arba nusiraminti. Nežinau, bet jaučiu, kad kažkokia skausmo gyslelė bręsta, tikrai.

Peter Shaffer. EQUUS. Režisierius – Jokūbas Brazys | D. Matvejev nuotr.

Ar yra žmonių, su kuriais galėtumėte pasitarti režisūros klausimais, kurdamas vieną ar kitą spektaklį?

Jų yra, bet gal nelabai tariuosi. Šie klausimai ir atsakymai gimsta iš dialogo su kvėpuojančiais teatru, iš konfliktų. Visada galiu kreiptis į kurso vadovą Oskarą Koršunovą. Jis ypatingai įžvalgus režisierius.

Ar yra autoritetų, kuriais remiatės?

Turėjau daug autoritetų. Skaudu, kai jie nusileidžia iš padangių ir tampa mirtingais. Tuomet apima liūdesys. Bet aišku, galvojant apie teatrinį dialogą, visada atsimuši į tuos pačius teatro reformatorius – Antoniną Artaud, Peterį Brooką ir kitus. Su visais jais vyksta įdomus dialogas.

Po paskutinės premjeros sėdėjau bare, pasakiau, kad spektaklį reikia kurti taip, kad šviesaus atminimo režisierius Eimuntas Nekrošius jį žiūrėdamas neišeitų, išžiūrėtų. Tai neturi nieko bendro su simboliais ar teatrine kalba, tai susiję su ištikimybe. Kūrėjas turi jausti atsakomybę, bent jau būti ištikimas sau. Manau, tai jausdamas, jis gal ir neišeitų.

Kas Jus gyvenime labiausiai intriguoja, domina? Kas vėliau padeda kurti spektaklius?

Daug semiuosi iš kelionių. Tikrąja kelione vadinu tai, kai visiškai atsiduoti likimui. Ir tai yra didžiausias įkvėpimas, nes niekada nebūni toks vienas ir pilnas, kaip iškeliavęs su kažkokia vedančiąja ranka.

Ką manote apie gatvės madas, kurios įsiveržė į teatrą – tatuiruoti kūnai, kurie „keliauja“ iš spektaklio į spektaklį, kaip nenuplaunami kostiumai? Ar merginų ryškiai dažyti nagai, žiedai? Ar Jums netrukdo tokie „paruošti“ kūnai?

Tatuiruotės „neša“ istoriją. Manau, aktoriui reikia į tai atsakingai žiūrėti. Akivaizdu, teatro kaip šventyklos idėja vis labiau nyksta. Tatuiruotės ar mados nesukuria žmogaus, o pasąmonė bet kokį gestą „traktuoja“ kaip simbolį.

Koks teatro vaidmuo karo kontekste?

Kokias filosofijas ir kiek jų bevystytume karo kontekste, jos vis tiek bus tik šydas, melas, savęs, kito įtikinėjimas. Kam čia ką iš vis reikia įtikinėti? Svarbu, kad kiekvienas surastų savo viltį – kuo tikėti. Karas visiems sukūrė labai aiškų priešą. Turint iš tikrųjų su kuo kariauti, kažkas gimsta.

Pats gyviausias, turtingiausias žmogus yra tas, kuris turi dėl ko numirti. Ką teatras išties galėtų padaryti, tai kiekvienam priminti, į ką jis tiki, dėl ko jis gyvena, dėl ko galėtų numirti.

Taip, mąstymo kultūra – labai svarbu. Teatras turėtų ją ugdyti.

Nesvarbu, kad teatro žiūrovų statistika liūdnoka – jį lanko tik nedidelė visuomenės dalis, bet spektaklio idėja gyvuoja ir sklinda neapsakomu greičiu. Vienas ar du žmonės nuėjo ir pamatė spektaklį… Jei juos sujaudins, idėjiniame lygmenyje jie privers ir savo rato žmones išgyventi kažką panašaus. Svarbu, kaip veikia pati idėja, kaip ji greitai sklinda, kiek žmogus turi jėgos, kuri gali išjudinti kitą.

D. Matvejev nuotr.