Kristina Norvilaitė-Geniušienė | Asmeninio archyvo nuotr.

Dailininkės Kristinos Norvilaitės-Geniušienės darbų paroda „Impresijos“ pasitinka visus Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (Aušros Vartų g. 5, rugsėjo ir spalio mėnesiais); jos akivaizdoje kalbamės su menininke apie garsą kaip liniją, kreivę, spalvą, kaip vizualų pasaulį, suskambantį tavyje – kuriančiajame-žvelgiančiajame, patiriančiame ir imančiame regėti meną kaip būtį.

Gerbiama Kristina, Jūsų kūrinių paroda „Impresijos“, eksponuojama muzikos pasaulio erdvėje – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Pasidalinkite savuoju santykiu su šiais „muzikos meno namais“?

Būnant filharmonijoje justi, jog kiekviena šio pastato erdvės ląstelė užpildyta muzikos. Galėdama čia eksponuoti savo darbus – labai džiaugiuosi, nes man atrodo, kad darbai dar prisipildys nematomų garsų, muzikos. Jie privalo „pagyventi“ šioje erdvėje, nes besiklausant filharmonijoje koncertų ir gimė idėjos mano vaizduotėje.

Be galo daug muzikinių patyrimų čia išgyvenu. Tenka pamatyti ir orkestro repeticijas, būti užkulisiuose, matyti, kaip atlikėjai ruošiasi, jaudinasi; taip pat matyti įvykstantį rezultatą, atėjus publikai. Čia ateinu kaip į šventę.

Pratęskime namų koncepto mąstymą – kokie buvo, yra ir visada bus Jums ir Jūsų vaikystės namai? Kokia aplinka, koks pasaulis supo, (su)formavo Jūsų asmenybę?

Pramogų mano vaikystėje buvo mažai, taigi daugelis žaidimų – sugalvoti pačios. Lėlėms darbužius išmokė siūti mama, tėtis sumeistraudavo lėlių namelius. Mano tėvai ir seneliai suteikė didžiulę laisvę vaikystės žaismui. Daug teatro, muzikos, parodų, kino, Kauno botanikos sodo (gyvenome Kaune netoliese), močiutės pasakų ir dainų. Žiemą botanikos sode kalnai ir rogutės, pavasarį lėkdavome tulpių skinti, vasarą eidavome uostyti rožių, stebėti gulbių.., o taip pat nuolatinė kova už būvį. Patyčių ir nepagarbos mano laikais buvo daug. Muštis mokėjau, ne tam, kad skriausčiau – kad apsiginčiau.

Patys gražiausi interjerai vaikystėje man buvo žurnaluose pamatytos menininkų dirbtuvės. Pasidėdavau nuotraukas ir tyrinėdavau, kaip teptukai sudėti, kokie stalai, daiktai, darbai. Ta žmonių vadinama „betvarkė“ dirbtuvėse, – man atrodo, – pati tobuliausia tvarka. Net nesuvokdama, ką tyrinėju, tarsi pati sau kūriau kelią į savo dailininko pasaulį.

Kristina Norvilaitė-Geniušienė. „Įdėmiai klausausi dirigento“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Kristina Norvilaitė-Geniušienė. „Įkvėpimas ateina prieš koncertą“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Kristina Norvilaitė-Geniušienė. „Ispanijos soduose skambėjo muzika“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Ką šiandien Jums reiškia namai, kaip raiškos, kūrybos vieta ir erdvė?

Vieta kūrybai yra svarbi, nes ji padeda „persijungti“ atėjus iš kasdienybės problemų. Ji mane ramina ir suteikia jėgų. Nors ne visad vietą kurti turėjau. Dabar jau vienuolikti metai esu Užupyje. Šio rajono atmosfera labai įkvepia kurti. Šalia nuostabi Vilnelė.

Kai nebuvo Užupio, tiesiog dirbdavau namuose. Kūrybai prašantis į pasaulį, svarbu ją išleisti kuo greičiau. Bet pirmiausia kūrybos vieta turi būti tavyje. Nesvarbu, kur esi ir ką turi. O kūryba mane subalansuoja, tik tada jaučiuosi rami.

Kalbamės akivaizdoje naujausios parodos „Impresijos“, kurioje dailės kalbà įprasminate muziką, kas Jums, dailininkei, yra muzika?

Muzika man – kitas pasaulis, tarsi kita planeta, kuri suteikia begalines inspiracijas. Už muzikos visada „kabinuosi“, kad surasčiau ką nors neįprasto sau.

Kristina Norvilaitė-Geniušienė.  „Šiandieną aš buvau koncerte“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Nors atrodo, jog dailė ir muzika – skirtingos meno rūšys, vis tik pačioje gelmėje, tai yra matematika, susitikusi su jausmais, emocijomis, unikalia žmogaus esatimi ir savita jo raiška, kiek Jūs, kaip menininkė-kūrėja, o taip pat žmogus plačiausia ir asmeniškiausia prasme, esate racionali, pragmatiška ir tiksli, kiek vis dėlto – jausminga asmenybė, besivadovaujanti gyvenime ir kūryboje intuicija, aplankančiu ir užplūstančiu įkvėpimu?

Visas mano kelias paremtas intuicija. Esu be galo emocionalus ir jausmingas žmogus. Kažkuriuo gyvenimo etapu supratusi ir pajautusi savo kūrybos veikimo principus, išmokau intuicijai atsiduoti. Daug kartų ji nuvedė mane naujais keliais. Jei girdžiu naują koncertą, jei būnu parodoje, kuri mane įkvepia, ar įvyksta nuostabus ir gilus pokalbis, labai dažnai mano vidų kyla tikriausias kūrybos cunamis. Jam pasiduodu – lekiu į savo galeriją kurti. Nesakau sau: „Kada nors padarysiu“, – darau dabar. Atsiduodu tam procesui besąlygiškai ir nesvarbu, kiek jis užima laiko. Laikas dingsta. Atsibundu tarsi iš transo ir žiūriu, kad jau gili naktis, Petras (Kristinos Norvilaitės-Geniušienės vyras – Petras Geniušas, – past. E. B.) skambina ir klausia, ar ateiti pasitikti.

Šioje parodoje įprasmintas ne vienas muzikos instrumentas, pasidalinkite savąja pajauta.

Instrumentai man tiesiog yra labai gražūs. Kai muzikantas instrumentą „prakalbina“ – su juo sukuria misteriją, man tai atrodo Dievo dovana. Juk daugelis iš mūsų neprakalbintume nė vieno jų.

Gerbiama Kristina, kas Jums yra koncertas?

Geras koncertas mane stipriai transformuoja, tarytum kas iš tavųjų „Lego“ kaladėlių sudeda visiškai kitokią, netikėtą figūrą. Paskutinis man labai netikėtas lūžis įvyko per Šarūno Nako koncertą „Kosminės vibracijos“.

Esate daugybės knygų dailininkė – jų apipavidalinimo, įkūnijimo autorė. Pasidalinkite autoriais, jų kūriniais, lydinčiais visą gyvenimą, o galbūt visai neseniai atrastais, parodžiusiais visai kitokį, unikaliai savitą pasaulio vaizdinį.

Nuolat lydi daugelis knygų, ypač poezijos. Pavyzdžiui, Alfonso Nykos-Niliūno „Būties erozija“ ir Wisławos Szymborskos „Poezijos rinktinė“. Šiuo metu „užsidegusi“ skaitau Rimanto Kmitos „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“.

Netikėtai smagiai nuteikė Johno Perry „Prokrastinacijos menas“, o Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“ sukėlė nemažai sentimentų.

Jei keliaujame į kitas šalis, pirmiausia aplankau knygynus. Būnu juose ištisas valandas. Tose nematytose knygose randu ir parsivežu naujų įspūdžių.

Kristina Norvilaitė-Geniušienė. „Pagrosiu tau šią vasaros naktį“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Kristina Norvilaitė-Geniušienė. „Pasirinkau aš groti fleita“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Kristina Norvilaitė-Geniušienė. „Pilotas klausosi šventinės muzikos“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Gyvename postmodernizmo laiku, galbūt jau postpostmodernizmo, galvojant apie meno pasaulį, būtent dabarties meninėje raiškoje dažna, labai priimtina žaisti stiliais, žanrais, meno rūšimis. Kas ir kokie Jums ypatingiausi, artimiausi menai?

Domiuosi daugelio menininkų kūryba, seku tiek Lietuvos, tiek užsienio kūrėjus. Įdomu stebėti kolegas,  matyti jų kūrybines mintis. Klausau daug klasikinės muzikos. Kino filmų taip pat peržiūriu begalę. Skaitau. Tai man atrodo vertinga ir nuolatos suteikia naujų įspūdžių. Vaikštau vis kitais maršrutais, kad matyčiau skirtingus miesto rakursus. Tiesiog tylėdama sėdžiu ant suoliuko ir stebiu žmones. Apeinu visas Vilniaus bažnyčias. Mano viename paveiksle gali sutilpti ir susitaikyti labai skirtingos idėjos ir patirtys. Paliečiu religines, mokslines, erotines temas.

Kristina Norvilaitė-Geniušienė. „Vaikystės svajonės“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Muzika, kalba, net ir dailės meno kūrinys gimsta iš tylos, nesatis tampa esatimi. Kas Jums yra tyla? Kas yra tamsa ir šviesa – absoliuti juoduma ar absoliuti baltuma ir skaidruma? Kiek tai artima, svarbu, reikalinga kūrybai?

Tyla man yra tik šviesa, joje gimsta mano kūryba. Galiu ilgai tylėti ir būti su savimi. Vienatvė kuriant man yra būtina.

Parodoje „Impresijos“, kaip ir kitose parodose, Jūsų darbai turi pavadinimus, neretam menininkui įvardinti savąjį kūrinį, suteikti jam pavadinimą kaip vardą, yra nelengva, galbūt todėl, jog pavadindamas pasakai, kas tai yra, pavadindamas kartu tarytum žymi, kad tu, autorius, jau baigei kurti. Ką Jums reiškia ir ko reikalauja darbų pavadinimai?

Labai dažnai pavadinimas yra jau bekuriant. Tikrai nežinau kodėl, bet taip jau yra. Tiesiog stebiu sąmonėje meno kūrinio pavadinimo radimąsi, jis dažnai nori pabėgti minčių gausybėje ar pasirodyti nereikšmingas. Išmokau pagauti tą pavadinimo debesį ir iškart užsirašyti.

Gerbiama Kristina, nusakykite, įžodinkite savo esatį dabartyje, akivaizdoje parodos, pavadinimu „Impresijos“.

Galiu pasidalinti savo būsena belaukiant koncerto. Visados einu būdama atvira. Galbūt šiandien aplankys palaima, galbūt kas šokiruos ir net atstums, gal sukrės. Net ir nusivylimas turi savo nepakartojamą žavesį. Visa tai yra šventė, tai yra Koncertas.