Ar „Lietuvos“ kino teatro randas užgijęs?
Na, mes gi negalime visąlaik – 10 ar 15 metų – dejuoti dėl to, kas nutiko. Aišku, tai yra praradimas, rodantis žmonių mąstymą, mąstymo defektus, leidžiantis abejoti tuo, ar mes save suvokiame kaip galinčius imtis atsakomybės už miestą, ar ne. 2000-aisiais buvo toks mentalitetas – yra namai, kur aš kaupiu daiktus, ir miestas, kur išeinu išgerti kavos, alaus ir grįžtu. Buvome privatininkai. Kita vertus, ne teatras buvo svarbu, o vieša erdvė ir tos baisios griozdiškos architektūros grėsmė. Negana to, erdvė prie „Lietuvos“ kino teatro kažkada buvo puiki vieta susitikimams. Išeini į miestą, „nu, kur tu?“ – „Prie „Lietuvos“.
Ir apskritai kalbant, nebesitikiu gerų viešųjų erdvių, nes, va, yra istorija su Žaliuoju tiltu ir, man atrodo, tuo viskas pasakyta. Dabartis virš visko. Dabarties sąskaita reikia braukti, naikinti, trinti visą praeitį, kuri nepatinka. Tai yra ypač kompleksuotų žmonių požiūris į istoriją.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
O be ko tau Vilnius nebūtų Vilnius?
Turbūt tai nutrintas, nuvalkiotas pavyzdys, bet be Vilnelės tilto ir be Užupio. Ir be parkų, be medžių. Ir be to laukiniškumo, kurį mes vis rečiau patiriame. Mano erdvė, be kurios negalėjau gyventi, tam tikra Vilniaus ašis buvo Bernardinų kapinės. Dabar sutvarkė tą priešais esantį rajoną ir aš kartais pamąstau, kad ant to naujai pastatyto Paupio galėtų kas nors nukristi.
Gyvybė, esanti mieste, yra kultūriškai suvokta gamta ir ją visąlaik išstumia kažkoks balastas – plytelės, trinkelės… Civilizacija, kuri nekvepia civilizacija.
Galime kalbėti apie Kunčino Vilnių, kuris buvo labai gyvas. Mano Vilniaus įsivaizdavimas labai artimas jam. Vilnius, kuriame galima nuveikti kažką beprotiško, pavyzdžiui, prisigerti gamtoje, išsimaudyti nuogam upėje. Švęsti gyvenimą. Prisimenu, kai gyvenau Londone, ten per pusmetį tegalėdavau nueiti į kelis renginius – iš anksto reikia planuoti, milžiniški atstumai; tada grįžau į Vilnių ir per vakarą nuėjau į penkis vakarėlius ir į tris koncertus. Kaip upė nunešė.
Vilnius yra snobiškas. Manau, žmonės čia labai atsirenka, kur eiti, kam ploti: jeigu truputėlį kas nepatinka, neploji. Prisipažinkime, kad puikiai išmanome tuos dalykus ir skaitome tai, kas rašoma dabar. Beje, dar viena vieta, be kurios man nebūtų Vilniaus, tai knygynas „Eureka!“ – ten aš susijungiu su savo išoriniais diskais, su tuo, ką man labiausiai reikia žinoti.
Kodėl renkiesi gyventi Vilniuje?
Man Vilnius yra nepaprastai patogus miestas. Aišku, galėtų jis kaip avelė pasipurtyti ir dalį savo centro restoranų, kavinių permesti į rajonus. Juk būtų žymiai smagiau važiuoti valgyti vietnamietiškų patiekalų į Karoliniškes arba Jeruzalę. Arba galėtų būti, tarkime, pakistaniečių rajonas kur nors Fabuose, arba žydų rajonas Pašilaičiuose. Kur atėjęs jau randi tam tikrą aplinką ir atmosferą.
Miestu pradėjau domėtis nuo situacionistų.
Jeigu negali paklysti mieste, tai koks čia miestas. Jeigu negali pakliūti į tam tikrą vietą ir būti priblokštas jos naujumo, visiškai kitokio – čia kalbu ir apie tokius fenomenologinius dalykus kaip, tarkime, ypatingas šviesos kritimas, ypatingi kvapai… Miestas gali būti savas ir svetimas.
Miestas nėra tauta, nėra valstybė. Miestas turi savo pulsą.
Tauta, valstybė bando statyti sienas, o mieste to nelieka.
Ar sutinki, kad, norėdamas pakeisti save, turi pakeisti miestą?
Dviprasmiškas klausimas. Atsakysiu taip – keisdami save, keisdami savo poreikius, keičiame ir miestą. Tikiu, kad mieste įmanoma eksperimentuoti, kad miestas nėra privatus. Mieste tu gali kurti tvarką, bet niekada neapsisaugosi nuo chaoso. Mieste gali kurti discipliną, bet niekada neišvengsi pažeidėjų. Ir dėl to čia yra įdomu.
Mane labiausiai domina ne tai, kaip suvaldyti miestą, o kaip mes galime išardyti visa tai, kas dabar, kaip tikima, palikta savieigai.
