Kaip jus suėmė?

1980 m. Maskvoje vyko olimpinės žaidynės. Narkomanus, gėjus, disidentus, valkatas – visus susėmė. Jie tai vadindavo valymu. Buvo toks Rimas Burokas – garsus poetas – irgi panašiu laiku pateko į kalėjimą ir ten numirė. Tais laikais po kokių rungtynių kartais vykdavo ir demonstracijos. Žmonės iš stadiono pereidavo pontoninį tiltą, spontaniškai pasukdavo į Lenino prospektą ir eidavo šaukdami: „Laisvę Lietuvai!“ Nevaldoma minia. Su Vytautu Bogušiu ir Andriumi Tučkumi irgi kelis kartus ėjome ir galvojome – kaip neblogai būtų Molotovo kokteilį mesti į CK pastatą – dabar ten „Gedimino 9“. V. Bogušis buvo nusipirkęs benzino. A. Terleckas sužinojęs išvadino mus begalviais. Už tokias kalbas galėjome ilgam sėsti. Tuo metu Saugumas mums ant kulnų tiesiog lipo. Naktį prie namų budėdavo. Važiuoji su taksi – jie iš paskos. Šitaip gąsdindavo. Atrodė, jei seka, turi sekti koks bjaurus diedas. Taip ir būdavo – baisūs degeneratai. Tačiau kai norėdavo ne tik pagąsdinti, o išties sekdavo, būdavo, pavyzdžiui, jauna porelė eina iš paskos, vaikinas su mergina – tokių niekada neįtarsi.

Vieną ankstų rytą pasibeldė į duris ir išsivežė. Buvau 20-ies. A. Terleckas jau buvo suimtas. Galvojau, kad dar grįšiu. Naiviai paklausiau: „Gal dar galėsiu atsisveikinti?“ Sako: „Jau turbūt neteks.“ Savaitę buvau kaip trenktas tarp tų keturių sienų. Sapnavau sapną sapne. Pamažu atsigavau, prasidėjo tardymas, kažką miglotai su kameros draugu aptardavom, nors jis buvo užverbuotas. Galiausiai atsirado knygos. Tiesiog nesveikai jas rydavau. Po 500 puslapių per dieną. Pamėgau skandinavų literatūrą, Thomą Manną, kitus autorius, kurių šiaip neperskaitytum.

Kameros langai išėjo į vidinį kiemą, kuriame buvo įrengta tokia pasivaikščiojimų erdvė. Kiekvieną dieną išleisdavo valandą pasivaikščiot ar pasėdėt ant suoliuko. Buvau prisijaukinęs katinų. Vakarienei gaudavom šlykščios žuvies. Pro lango groteles iškišdavau ją katinams. Vėliau jie kažkur dingo. Gal išnuodijo, gal įtarė, kad kokius laiškelius nešioja.

O langai į Konservatorijos pusę vakarais būdavo uždengiami užuolaidomis, kad nesimatytų, kur dega šviesa. Iš ten girdėdavosi muzika.
A. Terleckas Vytautui Landsbergiui yra sakęs: „Mes sėdėjom, o jūs grojot kitoj pusėj.“

Žinojau, kad A. Terleckas sėdi ketvirtoje kameroje. Kaip sužinojau? Šeštadieniais atnešdavo skudurą su kibiru, kad išsiplautume grindis. Padeda prie durų, išsiplauni ir atgal pastatai. Prie durų guli kiliminė danga ir pastačius kibirą lieka šlapias ratas. Vieną kartą tą ratą pamačiau prie ketvirtos kameros ir supratau, kad ten – A. Terleckas. Nors mus skiria 30 metų, jis man buvo labai svarbus žmogus, idealas, draugas. Paauglystėje juk ieškai… Ir šiandien, kai vertinu politikus, visada atkreipiu dėmesį, ar jie turi mokinių. Sakyčiau, politikas, o ir kunigas turi turėti mokinių, turi vesti žmones. Po teismo kas mėnesį galėdavau pasimatyti.

Gaudavom ir siuntinių iki 5 kilogramų. Įdėdavo lašinių. Na, ir prižiūrėtojai. Vieną praminėm Kvadratu, kitas – Borbosas. Bulbašas dar buvo, nes baltarusis. Tas geras, tas negeras. Patys bjauriausi, beje, buvo lietuviai.

Koks jausmas dabar einant pro tą vietą?

Pamenu, kai grįžau į Vilnių po seminarijos, ten jau buvo kažkoks mėgėjiškas muziejus. Vedžiojo buvę partizanai. Džiaugiausi, kad viskas baigėsi. Nebeliko vietos, kurioje kentėjau. Labai paveikė, kai ten nuvykau su delegacija iš Prancūzijos ar Vokietijos. Jau buvo rastos durys į rūsį, kuriame šaudė. Atlupo grindis, o ten padarytas latakas, kad būtų lengviau kraują nuplauti. Atkūrė, kaip viskas vyko. Tie prancūzai ar vokiečiai klausėsi ir pradėjo giedot. Nes nieko negali pasakyti. Koridoriaus gale yra išlikusi biblioteka. 18-oje kameroje. Po teismo ten galėdavai patekti, degdavo labai silpna lemputė, skaityti neįmanoma. Esu radęs knygų su užrašais – išduota antrai kamerai. Skaitydavau laikydamas pieštuką ir taisydavau klaidas – „dievas“ į „Dievas“ ir panašiai. O bibliotekininkė Nelė Viktorovna, iki šiol atsimenu jos vardą, knygas tikrindavo ir tuos pataisymus rado. Pradėjo šaukt ant kažkokio žmogaus: „Aš jums nebeduosiu knygų, mozojat.“ O aš nedrįsau prisipažinti. Taip ir liko. Vienaip ar kitaip, ten buvusios knygos daug kam padėjo ištverti. Patekdavai į paralelinį pasaulį.

Į kokį pasaulį patekote po kalėjimo?

Po kalėjimo mane vežė į tremtį. Įsodino į lėktuvą. Saugumas juokavo, kad padarė man dovaną. Labai nekankino. Už tai jiems reikėtų padėkoti. Normalus keleivinis lėktuvas „Vilnius–Maskva“, kareiviai mane įvedė su antrankiais. Dvi jaunos kartvelės pradėjo šaukti: „Paleiskit jūs tą vaiką!“

Kalėjimas man parodė, kokie žmonės yra gražūs. Visi iki vieno. Labai buvau jų išsiilgęs. Ir šiaip, kai po pusantrų metų atsistojau ant žemės (ne ant grindinio ar kokių lentų), įkvėpiau jos kvapo, koks buvo džiaugsmas, kad visa tai yra.

Jei nebūtų dabar Lietuvos Respublikos, aišku, būtų skaudu. Lengva kalbėti, nes išsipildė tai, apie ką kadaise nebūtum galėjęs net pasvajoti. Prisimenu, A. Terleckas sakė: „Jūs atsidursite Lietuvos istorijoje, o jei dar mestumėte rūkyti…“ Po šių žodžių ir buvau metęs.

Kentėjau ne tik aš, bet ir mano aplinkiniai. Man kalėjime buvo lengviau nei tiems, kurie eidavo pro šalį, pro konservatoriją ir negalėdavo nieko pakeisti. O šiaip kiekvienas esame žmogus. Buvo ir baimių, bandžiau ir išsisukti.

Šiandien suprantu, kad viskas turėjo prasmę. Matau laisvėje gimusius žmones, jų elgesį, mąstyseną ir suprantu, kad verta gyventi laisvoje visuomenėje. Nors radosi kitokių baimių, nebėra to dvigubo dugno. Nebėra agresijos.

Kas vyksta su atmintim ir prisiminimais pasauliui keičiantis?

Kalėjime dažnai sapnuodavau Šv. Jono bažnyčią. Ten nemažai laiko praleista. Arba Šv. Mikalojaus parapiją, kur viskas prasidėjo – 15 metų ten patarnaudavau… Kad ir kiek norėtum pristeigti memorialinių muziejų gyvenime, jų nebepristeigsi. Galima dėkoti, žinoti, kad ta vieta buvo. Vis noriu į Sibirą dar nuvažiuoti. Po tremties esu jau 3 kartus važiavęs. Ten liko ir geras draugas. Niekas manęs tada nesuprato.

Seminarijos laikais mėgdavau Kaune santakos vietą – ten ir parūkyt gerai, ir pasikalbėt su savimi ar Dievu.

Saugau ir visokius popierėlius, dokumentus. Norisi sustabdyti akimirką, ją išsaugoti. Bet va, pavyzdžiui, atmūrys šiuos vartelius ir kursis naujos istorijos. Kai čia gyvenau anksčiau, buvo tarpuvartė, vyko man svarbūs susitikimai. Dabar bus kažkas kito.

Bet atmintį svarbu perduoti.

Dar mokykloje buvau, ateidavo karo dalyviai pakalbėti, 1917-ųjų revoliucionieriai, tokie kretantys seniai. Mes juokdavomės. Ne iš senatvės, tiesiog komiškai atrodydavo. Šiandien vyksta daug visokių projektų. Mokiniai renka informaciją iš tremtinių ir panašiai. Buvo ir pas mane atėjusios dvi merginos. Man labai patiko paskutinis jų klausimas: „Ar šių dienų jaunimas padarytų tą patį?“ Manau, viskas priklauso nuo poveikio. Jei šiandien tie žmonės būtų veikiami taip, kaip mes, žinoma, kad darytų tą patį. Jie nėra nei mažiau jautrūs, nei mažiau drąsūs.

Kita vertus, norėtųsi Vilniuje atgaivinti senąsias kavines. Jų pavadinimus. Būtų smagu apsilankyti Literatų kavinėje ir išvysti tokias pačias servetėles. Žinau, kad yra keletas išsaugota.

Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020

Ką matote laisvame Vilniuje?

Sėdžiu kavinėje, Pilies gatvėje, ir matau – moksleiviai susitikę apsikabina, išsiskirdami vėl apsikabina. Paprasčiausi klasės draugai, ne meilužiai. Mes to nedarėm. Yra tik kvailos nuotraukos, kur Brežnevas bučiuojasi su Vokietijos kancleriu. Šiandien neliko tos agresijos. Tas pats Bernardinų sodas – ten anksčiau galėdavai gauti į kaulus. Ypač po šokių rinkdavosi grupės įvairios. Į Užupį mes kojos nekeldavom. Arba turi pažinot kažką, pasakyti vardą, kad tavęs neliestų, arba gausi į nosį, nes esi kitoks. Visa šalis buvo apimta smurto, nes su ja irgi buvo smurtaujama. Sibire irgi, prisimenu, didesni žmonių susibūrimai kone visada baigdavosi muštynėmis. Iš pradžių dar glėbesčiuodavosi, o į naktį susikaldavo.

Vos už 30 kilometrų nuo Vilniaus, Baltarusijoje, žmonės kovoja už laisvę. Esame taip arti, bet nieko reikšminga negalime padaryti – neteisybė, bejėgystė. Kaip jaučiatės jūs?

Man labai artima Romano Protasevičiaus istorija – mus suėmė panašaus amžiaus. Kai pamačiau pirmąją filmuotą medžiagą, o ten juk matosi, kad jis sumuštas ir buvo kankinamas, pasidarė negera. Kankinimo, tardymo metodai nesikeičia. Smurtas, manipuliacijos, šantažas, artimųjų kankinimas. Tai supratau skaitydamas apie sukilėlių perlaidojimą. Buvo paskelbta tardymo protokolų iš tvirtovės prie Neries, yra išleisti Apolonijos Sierakauskienės prisiminimai…Baltarusija per amžius labai daug prisikentėjo – čia pralieta nemažai kraujo. Diktatorius padėjo baltarusiams užsiauginti tautinę savimonę. O pastarieji įvykiai parodo, kad susidarė kritinė masė norinčių tikros laisvės ir ji niekur nedings. Žmogus – galinga jėga, laisvės troškimas – nenugalimas. O mes esame labai susiję. Iš Budslavo upėmis gabeno medieną mūsų bažnyčiai atstatyti…

Vilniaus tapatybei svarbūs Gedimino laiškai apie toleranciją, svetingumą.l Šiandien mums, regis, trūksta jėgų ar empatijos priimti pabėgėlius, kitataučius, socialines ir kitas mažumas. Ką reikėtų daryti, kad sveiktume?

Gediminas greičiausiai nebuvo išvažiavęs į ekskursiją, į Vakarus. Jis matė tik vienuolius atvykėlius, jų išsilavinimą. O pagoniška visuomenė buvo uždara, ir kai atėjo krikščionybė, tuometiniam pasauliui buvo atsiverta. Atgimimo pradžioje irgi buvo labai didžiulis noras išlaikyti šeimą, tautiškumą. Bet, pasirodo, neveikia. Ir Dievas, visų pirma, mus kreipia į susikalbėjimą. Popiežius Pranciškus sakė, kad pabėgėliai yra laiko ženklas, kuriuo mums reikia matuoti save. Kitas laiko ženklas yra LGBT+. Net jei nesi su tuo tiesiogiai susijęs, tai pagarbos žmogui išraiška. Jei kalbame apie teisę išpažinti tikėjimą, spaudos laisvę, turime kalbėti ir apie LGBT+.

Bažnyčia šiandien stumiama į kitą krantą. Atėjo kito kranto laikai. O Baltarusija ir kitos šalys išgyvena nekonvencinį hibridinį karą. Norėčiau, kad pabėgėlius vadintume pabėgėliais, o ne Aliaksandro Lukašenkos ginklu. Popiežius teigia, kad visi pabėgėliai yra broliai ir seserys. Užtektų juos tik taip vadinti, nieko daugiau, ir karo nebebus. Jie juk mūsų iš namų neišvarys. Tas pats galioja ir Partnerystės įstatymui. Jei tik pabendrauji su kitokiu nei tu, pamatai, kad jis toks pats. Jis yra žmogus, turintis svajonių, lūkesčių – kaip tu, turintis žmogaus teises, orumą. Atsisakęs pripažinti žmogaus teises, nelaikai jo žmogumi. Priešų išties nėra. Šiandien gražus žodis „tradicija“ tampa politikos įrankiu. Mačiau, kad šeimų gynimo marše buvo ir protingų žmonių, šeimų, bet su kuo jie susidėjo?

Laisvė yra didelė atsakomybė.

Nelaisvė yra didesnė atsakomybė. Tu nusprendi už kitą žmogų. Ir dažniausiai nusprendi klaidingai. O laisvė daug kainuoja. Visada kartoju, kad būti savimi nėra lengva, nes turėsi brangiai susimokėti. Bet tai labai svarbu.