„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako tapytoja Mykolė Ganusauskaitė.
Mykolė Ganusauskaitė. Fot. Arvydas Gurkšnis
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina jus kurti? Kas ir kodėl tampa jūsų kūrybos objektu, tema, motyvais?
„Mūsų žvilgsnis perbėga erdvę ir mums duoda reljefo ir distancijos iliuziją. Nuo čia mes sukonstruojame erdvę: su viršumi ir apačia, dešine ir kaire, priešais ir užnugaryje, arti ir toli.
Kai niekas nesustabdo mūsų žvilgsnio, mūsų žvilgsnis neša labai toli” (Georges Perec „Especes d’espaces“ („Erdvių rūšys“)).
Nuo čia 2008 metais prasidėjo mano peizažai, čionai slypi jų pamatas. Mane domina erdvė, kurią tyrinėju, pasitelkdama peizažus. Mano peizažai – tai opozicija šurmuliui, perkrautam ir užterštam informaciniam fonui. Peizažas mus palieka vienumoje su savimi, nuteikia meditatyviai, jame nėra istorijų ir veikėjų. Tai pamatyto gamtovaizdžio įsimylėjimas, norisi jį pasiimti kartu su savimi, tad įamžinu jo akimirką ir išsinešu į savo tapybos studiją. Norisi patirti tą vaizdą ir jausmą vėl ir vėl, jį atkartoti piešiniuose, tapybos darbuose, trumpuose video. Peizažo erdvę konstruoju tarsi uždarą patalpą su sienomis, lubomis, grindimis. Erdvė yra tai, kas sustabdo žvilgsnį. Tai tam tikra optinė iliuzija. Peizažą matau kaip vertikalių elementų masę, kuri suformuoja horizontalias formas: žolės stiebas – pieva, medis – miškas. Visa augmenija stiebiasi vertikaliai į viršų, tačiau kirsdama horizontą, taip pat ir sminga gilyn į žemę. Vanduo dar labiau sustiprina šį pojūtį, atspindėdamas ir pratęsdamas linijas. Tasai vanduo mano kūryboje jaučiamas visur: danguje, atspindžiuose, medžių kamienuose, šakose ir šaknyse, visoje augmenijoje. Jo pilna visa gyvastis. Kūrinius galite pamatyti mano svetainėje www.mykole.com ir Facebook paskyroje Mykolé , kurioje rasite visos mano veiklos dokumentaciją. O čia dalinuosi nuotraukomis iš personalinės parodos „Promenada parke” (M.Oginskio rūmuose Plungėje 2023/05/13 -2023/07/23, kuratorė Raminta Jurėnaitė).
Mykolės Ganusauskaitės paroda „Promenada parke“. Fot. Arvydas Gurkšnis
Kur studijavote ir kas buvo/yra jūsų pagrindiniai mokytojai? Koks jūsų santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
Didelę įtaką paliko Paryžiaus meno mokyklos Prep’art ir Beaux-arts de Paris (ENSBA), kuriose baigiau mokslus. Jos užkūrė kūrybiškumą, padėjo atrasti save, nes akademinių mokslų metu Lietuvoje buvau save pametusi. Studijos užsienyje padėjo suformuoti mano stilistiką ir užvedė ant peizažo siužeto paieškos, kuri visada buvo mano širdyje. Taip pat suformavo santykio tarp studento ir mokytojo pavyzdį. Čia studentas laikomas savarankišku jaunu menininku nuo pat pirmo kurso, kuris konsultuojasi kartas nuo karto su savo dėstytoju bei lanko savo paties pasirinktas paskaitas tomis dienomis, kuriomis nori ir gali. Santykis su mano dėstytoju tapytoju Dominique Gauthier iki šių dienų šiltas. Dėstytojas mokymo metu būdavo labiau kolegos-patarėjo pozicijoje, mokančio, kaip geriau atlikti, pateikti ir realizuoti savo idėją, kaip užauginti save, nepažeidžiant savo branduolio, kurį kiekvienas atsinešame su savimi. Mokslai Beaux-art de Paris buvo viena nuostabiausių patirčių. Studijos pasaulio meno sostinėje Paryžiuje suteikė prieigą prie pasaulinių parodų ir nuostabiausių meno šedevrų. Muziejuose ir parodose matyti kūriniai įtakojo meno pasaulio suvokimą ir įkvėpė kūrybai. Susipažinau su Peter Doig, Anselm Kiefer, David Hockney, Caspar David Friedrich, Sam Szafran ir dar daugelio klasikų kūryba, tapusia mano kūrybinio kelio etalonu. Lankydama garsiausių meno muziejų parodas, susikūriau sau vaizdinį, kaip turi būti rengiamos parodos, reprezentuojami darbai ir pateikiama informacija.
Na, o Lietuvoje mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, ten nemažą įtaką padarė akademinis struktūriškas piešimas ir patsai Čiurlionis. Jo darbus, dar būdama maža, eidavau perpiešinėti į Žilinsko meno galeriją. Tada lankiau meno būrelį ir mus, vaikus, dėstytojai vesdavosi piešti Čiurlionio. Ir šiandien pamenu tas dienas, kaip didžiausią magiją. Kas žino, gal iš čia ir liko potraukis peizažui.
Mykolė Ganusauskaitė „Apsemtas miškas”. Fot. Vidmantas Ilčiukas
Ar jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?
Mano menas nėra apie šiuolaikines problemas, bet kadangi įamžinu gamtą, o į tuos vaizdus pakliūva ir žmogaus suformuotas ar įtakotas peizažas, išeina, kad mana kūryba atspindi urbanizacijos, žmogaus įtakos gamtai, klimato kaitos pasekmes ir problemas. Nykstančios ir atkūrinėjamos pelkės, kertami miškai, žmogaus palikti daiktai, konstrukcijos gamtoje, tolumoje matomi namai, angarai, šiltnamio atspindžiai upėje, medžiai, primenantys namus ar architektūrinius pastatus, – visa tai atspindi mano pajutimą, kad laukinės gamtos mūsų kraštuose nėra, visur juntama žmogaus esatis gamtoje.
Peizažo žanras, pasirinktas intuityviai besimokant Paryžiuje, sutampa su globalia tendencija ir globaliu peizažo žanro atgimimu mene. Apie tai rašo Michel Collot knygoje „La Pensee – paysage“ („Mintis – peizažas“):
„Greitas vystymasis, kurį patyrė bendruomenės ir ekonomikos sritys nuo II pasaulinio karo, sekė kartu su masine urbanizacija ir aplinkos degradavimu, kas galėjo duoti pretekstą manyti, jog iš žvilgsnio praradome peizažą. Rodos jis net prarado savo vietą mene ir literatūroje, kurią buvo užkariavęs 19 amžiuje. Ir tą momentą, kai rodėsi, jog peizažui kilo grėsmė išnykti, peizažas vėl tampa susidomėjimo objektu, atsinaujinusiu visose srityse: socialinėje, intelektualinėje, meninėje ir literatūros. Viskas įvyko taip, tarsi mūsų bendruomenės staiga suprato peizažo vertę, kurį mūsų augimas grasino sunaikinti: jos įrodo šiandieną poreikį apie jį kalbėti, rodyti ir atgaivinti“.
Mykolės Ganusauskaitės paroda „Promenada parke“. Fot. Arvydas Gurkšnis
Taikliai apie mano kūrybą ir josios aktualumą atsiliepia ir menotyrininkė prof. dr. Raminta Jurėnaitė:
„Mykolei peizažas taipogi visados yra kultūrinių ir ekonominių santykių atspindys, tačiau jai tai neužgesina gamtos ilgesio, poreikio grožėtis gamtovaizdžiu. Menininkė vaizduoja pagal žmogaus poreikius pertvarkytus kraštovaizdžius, vietas, prie kurių galima privažiuoti, prieiti.
Į Mykolės akiratį patenka gamtovaizdžiai miestų prieigose, kur veržliai skverbiasi nesustabdoma urbanizacija. Keliai – asfaltuojami, takai – grindžiami plytelėmis, vandens telkiniai – apjuosiami betono plokščių juosta. Medžių grupės, krūmai, pievelės – traukiasi. Prarandamas balansas tarp natūralaus ir dirbtinio. Ieškodama mažiau paliestos gamtos, menininkė vyksta prie ežerų, į upių slėnius, miškus ir raistus. Visi šie peizažai – tušti. Nėra net mažyčių žmonių stafažo figūrėlių. Tačiau ir čia palikti žmogaus „invazinės“ veiklos pėdsakai – pamiškėje numestos senos automobilio padangos, funkcijas praradusios statybinės konstrukcijos. Savo paveiksluose Mykolė tokių radinių neretušuoja iš romantiškų gamtovaizdžių. Nuostabaus grožio žydinčiame raiste klimpstanti betoninė sija – ne iš karto pastebimas svetimkūnis. Tačiau reginys ilgam sutrikdo žiūrovą. Tokie žmogaus veiklos pakeisti gamtovaizdžiai savo ruožtu keičia ir patį žmogų.
Mykolės peizažuose nėra nieko grėsmingo, pavojingo ir paslaptingo. Ji negrasina ekologinėmis katastrofomis, o tiesiog reflektuoja peizažą, kaip lūžį tarp nostalgijos ir vartojimo.“
Mykolės Ganusauskaitės paroda „Promenada parke“. Fot. Arvydas Gurkšnis
Mykolė Ganusauskaitė „Apsemtas miškas 3″. Fot. Vidmantas Ilčiukas
Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėt Lietuvos menininkų bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi?
Menininkas – ir individualistas, ir bendruomenės žmogus. Kiekvienas funkcionuoja pagal save. Vieni – puikūs bendruomenės dalyviai, mezgantys šiltus santykius ir investuojantys savo laiką į ryšius, kiti – labiau patys sau. Save priskirčiau prie antrosios grupės. Kuriu tai, kas man patinka, rengiu parodas tam, kad pamatyčiau savo kūrybą erdvėje. Mane džiugina rezultatai ir naujos galimybės. Turiu menininkų draugų, nemažai pažįstamų, kuriuos gera sutikti, bet nelaikau savęs bendruomenės dalimi, nes savo laiko čia neinvestuoju. Ne dėl to, kad nenorėčiau. Tiesiog man taip išeina. Nuo pat mažumės mane domino kitokie žmonės, nei aš. Visas mano laisvalaikis ir hobiai nesusiję su kūryba. Mokiausi Čiurlionio meno mokykloje, o mano draugės buvo iš jodinėjimo žirgais pasaulio. Vėliau – užsienio lietuviai, tuomet folkloro bendruomenė, žygeiviai, verslininkai. Dalyvauju jų renginiuose ir susitikimuose, o į parodų atidarymus retai kada nueinu, vis laiko neužtenka arba, kaip sakoma, matyt, ne tie prioritetai širdyje. Tad sunku ką pasakyti apie menininkų bendruomenę Lietuvoje, gerai josios nepažįstant. Pastebiu, kad daug konkurencijos, kritikos, nesaugumo, nesidalinimo informacija, bet kartu daug smagių kalbų ir šiltų šypsenų, žmonės susisieja ryšiais ir, būdami drauge, rengia parodas ir smagius susibūrimus. Žinoma, pasitaiko ir apkalbų, bet kas gi nepaliežuvauja. Norėčiau, kad būtume atviresni, padėtume vienas kitam, dalintumės ir džiaugtumės vienas kitu ir pačia kūryba, kad ir kokia skirtinga ji bebūtų. Juk tokia maža šalis esam, neverta konkuruoti tarpusavy, geriau drauge žengti ir užkariauti pasaulį.
Mykolė Ganusauskaitė. Fot. Arvydas Gurkšnis
Ar galėtumėte išvardinti 3-5 (arba daugiau) labiausiai patikusius filmus? Ar turite mėgstamų kino režisierių? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu? Ar jūsų kūrybai būdingas siužetiškumas?
Mano kūrybai didelę įtaką padarė Jono Meko eksperimentinis kinas. Paryžiuje bendravau su Pip Chodorov ir jo eksperimentinio kino galerija „The Film Gallery“, įsikūrusia 2005 metais Paryžiuje. Galerija užsiima ekperimentinio kino ir menininkų viešinimu, nuomoja įrangą juostinio kino rodymui, bendradarbiauja su garsiausiais muziejais ir galerijomis. Šioje galerijoje atlikau meno praktiką, o jos metu titravau ir visus atnaujintus Jono Meko filmus. Per tą pusmetį žinojau visus atmintinai. Skendau vaizdų ir teksto poezijoje, tuo pačiu susipažinau su daugeliu menininkų, naujai kylančių ir jau žinomų visur: Agnes Varda ir pačiu Jonu Meku, net nuvykau į Kanų kino festivalį. Ši meno kertelė ir ją supantys žmonės liko mano širdyje. Tai buvo vieni iš magiškiausių metų, praleistų Paryžiuje. Kai prisimenu visas tas netikėtas istorijas ir susitikimus, atrodo, kad tai kadrai iš filmo. Vienas iš jų, kai netikėtai buvau užkelta ant scenos privačiame Agnes B. vakarėlyje Paryžiuje, kurio metu Jonas Mekas su draugais koncertavo scenoje. Nesuvokdama, kaip atsidūriau ant scenos priešais mikrofoną, dainavau, nors net prieš draugus drovėdavausi dainuoti! Buvau oficialiai įtraukta į Jono Meko grupės sudėtį! Net turiu jo draugo Lionel Foxx išleistą knygą „Crilium Delirium. Psichodelinė kelio knyga“, kurioje aprašytas šis koncertas, yra nuotrauka ir grupės dalyvių sąrašas su mano pavarde. Va tokie tie keisti nutikimai.
Gal iš ankščiau, bet ir meninės praktikos patirties galerijoje ir ją supusių žmonių įtakota, gamtoje ne tik fotografuoju, bet ir filmuoju, o vėliau kuriu trumpo metro eksperimentinius video. Kol kas juos tik kaupiu. Tiesa, savo bakalauro darbų parodos 2011 metais Beaux-arts de Paris metu pristačiau ir tapybą, ir video darbus. Video kūryboje dominuoja fiksuoti nejudantys kadrai, kuriuose kažkas vyksta. Tai šlama medžių šakos, tai saulės ar žaibo šviesos žaismas, tai vandens tekėjimas, tai atspindžiai ir t.t. Iš šių sustingusių, bet savo viduje judančių kadrų, kuriu seką. Ją vienija metų laikas, ta pati gamtinė vieta. Žinomiausias video darbas yra „Barkodas“. Jį eksponavau parodoje „Centras – IX tarptautinis medijos menų ir muzikos festivalis“ Kauno centriniame pašte. Video vaizdų filmavimas – tarsi papildomas būdas užfiksuoti peizažą, įamžinti tai, ko sustabdytas foto kadras negali.
Mykolės Ganusauskaitės paroda „Promenada parke“. Fot. Arvydas Gurkšnis
Fotografuodama gamtoje, peizažą įamžinu per daugelį kadrų, kiekvienas kadras šiek tiek kitoks. Neretai taip ir gimsta paveikslų serijos ar diptikai, triptikai, tarsi iš skirtingų foto ar kino juostelės kadrų, esančių juostoje greta vienas kito. Tarsi jaučiu, kad aprėpčiau savo matomo reginio esmę, neužtenka vieno kadro, prireikia jų kelių, kartais ir daugelio, neretai ir video papildymo. Man norisi ir žiūrovui matytą peizažą atskleisti per visą seriją paveikslų. Pačios fotografijos – tai galutinės mano darbų kompozicijos, nes foto kameros langelį naudoju, kad galėčiau surasti kompoziciją gamtoje. Tad ir mano peizažai iš tolo atrodo tarsi fotografijos, tačiau prisiartinus, iliuzija išsisklaido, tarsi miražas, žiūrovas pamato iš abstrakčių potėpių susidedantį vaizdą. Apie mano peizažų fotografiškumą yra užsiminęs ir Pranas Gailius, kurio studijoje Paryžiuje teko lankytis, ir Vidas Poškus išleistame „Nemuno rinktiniai vaizdai 2017-2020“ leidinyje:
„Mykolės tapyba yra labai fotogeniška. Fotogeniškiausios tapybos rinkimuose ji turbūt laimėtų Mis Efekto nominaciją ir iš mykoliškų stiebų bei nendrių nupintą karūną. Beje, kartais tarp tapytojų iki šiol sklando mitas, kad tikras paveikslas gali gimti tik esant natūraliam apšvietimui (lyg daugelyje galerinių erdvių visuomet pliekstų saulė), o pats artimiausias ir nuoširdžiausias kontaktas su kūriniu įmanomas „gyvu“ tête-à-tête formatu. Kažkada filosofas Arvydas Šliogeris, deklaravęs, kad dailės albumo vartymas namuose yra priimtinesnis, nei stumdymasis su turistų minia prie kokio nors originalaus šedevro, bet kuriame pasauliniame muziejuje, nelabai buvo ir suprastas… Bet mūsų laikais, ypač paaštrėjus karantinui ir kitoms socialinėms atskirtims, meno kūrinio fotogeniškumas, jo pilnakraujis cirkuliavimas virtualiu, skaitmeniniu, reprodukuotu, publikuotu pavidalais yra kaip niekad aktualus. Juk didžiąją nuošimtį kūrinių mes pamatome ir suvokiame tik tokiu būdu. Aišku, pritariu, jog tai gal kažkiek primena bandymą užmegzti ilgalaikius santykius internetinių pažinčių svetainių pagalba, tačiau menas nėra būsimasis šeimos ar lovos partneris…“
Mykolė Ganusauskaitė „Promenada parke 1“. Fot. Gediminas Trečiokas
Kokios muzikos klausote? Kokie atlikėjai, grupės yra jūsų klausomų dainų sąrašuose? Koks jūsų / jūsų kūrybos santykis su muzika? Ar (ir jei taip – ko?) klausote kūrybinio proceso metu? Jei jūsų gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?
Nuolat kažko klausau. Jei muzika – tai prancūziškas radijas FIP. Jau metai su puse, kaip atradau audio knygas. Kurdama klausau jas viena po kitos. Ankščiau turėjau sopulį – jaučiau, kad per mažai esu skaičiusi. Panirau į psichologinių paskaitų bei įvairiausių knygų pasaulį ir dabar esu jų prisipildžiusi. Net laukiu tų akimirkų, kai užsidarysiu viena studijoje ir įsijungsiu audio knygą.
Ar jautriai reaguojate į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kaip vertinate Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien? Kieno nuomonė, kalbant apie jūsų kūrybos vertinimą, jums svarbiausia? Ką laikote didžiausiais autoritetais šioje srityje?
Lietuvoje yra įprasta prieiti ir patarinėti, kaip, ką čia dar reikia tam paveikslui padaryti, kur dar faktūros įdėti ir t.t. Šito pakęsti negaliu, todėl nusišypsau, palinksiu ir nusipurtau. Ypač vyresni menininkai taip įpratę. Bet kartu ir suprantu. Mūsuose tokia jau meno mokykla, kur dėstytojas lenda į savo studento dažų paletę. Turi tai savų pliusų ir savų minusų. Nesakau, kad tai negerai, bet studijos Paryžiuje nuo to atpratino. Kažkada pirmame kurse po mokslų Lietuvoje paklausiau Paryžiuje dėstytojo, ar gerai čia ta spalva ir kompozicija. Jis pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Neturiu teisės šito komentuoti, pati turi pajausti, o jei turi klausimų, nutapyk tokį pat antrą paveikslą ir pamatysi pati“. Tada buvo keista, nes likau be atramos, į kurią buvau pratusi remtis, t.y. svetimo nuomonės. Likau pati su savimi. Pradžioje buvo nejauku ir jaučiausi neužtikrintai, o dabar mano geriausias patarėjas yra manoji širdelė ir pajautimas. Šiuo metu mane kuruoja menotyrininkė prof. dr. Raminta Jurėnaitė, tad josios nuomonė man labai svarbi, daug ko iš jos išmokstu. Ir kaip Beaux-arts de Paris, mes nekalbame kaip, ką man tapyti, bet kalbame apie tai, kaip geriausiai pateikti mano kūrybą. Na, o meno kritikų straipsnius visada įdomu paskaityti. Labai nustembu, kai perskaitau visa, ką išties noriu pasakyti savo kūryba, tik pati tam nebuvau suradusi taiklių žodžių. Ne kartą taip buvo nutikę. Meno kritikų tekstai tarsi apibendrina mano kūrybą. Ne sykį esu atsispyrusi nuo perskaitytų įžvalgų apie mano darbus, kad galėčiau žengti į priekį su aiškesne ir tikslesne mintimi savo kūryboje.
Kokie jūsų kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
Patekti į užsienio muziejus, rengti dideles parodas, sudalyvauti Venecijos bienalėje, atidaryti meno mokyklą pagal Prancūzų dailės mokyklos standartus.
