Mano tėvai turi butą šeštame aukšte. Su kaimyne dalijasi vonia ir tualetu. Vaikystėje dėl to nekildavo klausimų. Taip pat turi visiškai atskirą kambarį su balkonu, vadindavo „raudonuoju kambariu“. Anksčiau jis buvo naudojamas bendrabučio aukšto užsiėmimams, šventėms ir kitiems reikalams, o artėjant Nepriklausomybės laikams, naikino tą bendrabutį, visi įsirengė savo virtuves, tas kambarys atlaisvėjo, gimė brolis ir kambarį paskyrė mums. Turėjome du kambarius skirtinguose aukšto galuose. Visas aukštas turėjo vieną virtuvę, o prie virtuvės – mažas sandėliukas, kur visi laikydavo konservus, uogienes ir kt.: atsidarai savo lentyną, pasiimi savo raugintus agurkus ir eini. Keista juk.
Kaip vadindavai rajoną, kuriame gyvenai?
Tik būdamas studentu pradėjau vartoti žodį Markučiai. Anksčiau sakydavom Subačiovkė, kartais Puškinovkė, Markučiai būdavo tik žemėlapyje.
Kaip apibūdintum Markučių gyventojus?
Dabar į Markučius keliasi daug įvairesni žmonės. Ryškesni, jaunimo daugiau. Seniau čia gyveno – nesugalvoju žodžio – gal pilkesni žmonės, bet ne blogąja prasme. Mažiau išsišokantys.
Lankiau Antano Vienuolio mokyklą, prie Aušros vartų, važiuodami namo, eidavome į stotelę prie Tymo turgaus. Kai buvau koks trečiokas, belaukdamas autobuso matau: prieina kokie aštuntokai ir jau tuoj prisikabins. Prisiartina ir vienas sako: „Pala, pala, jis iš mūsų rajono, viskas gerai.“ Aną kartą likau nenuskriaustas.
Denis Vėjas. Iš serijos „Vilniaus sekretai“, 2020
Pasakysiu kitaip – niekada nesijaučiau nesaugus. Tik darželyje vyresni mašinėlę buvo atėmę. Bet šito nesureikšmindavau tais laikais.
Kokios tau čia svarbios vietos?
Mano žemėlapis nėra labai didelis. Namai, darželis už tvoros, stadionas, parkas, parduotuvė ir autobusų stotelė. Čia pat žaisdavome vasmiorką, o rudenį kratydavome kaštonus, dabar, mačiau, nupjautos apatinės šakos – gal saugo vaikus. Dar pirmos klasės mokytoja vesdavosi į savo namus tarp dviejų kalnų. Bet čia, kur stovime, baigiasi mano Markučiai, o jie juk daug didesni – ta visa kalvota dalis, kur aš labai mažai buvęs. Dabar net pats pagalvoju, kodėl nepereidavau gatvės ir nepatyrinėjau apylinkių.
Ką veikdavote parke?
Vasarą eidavome pasivaikščioti, pamėtyti akmenų į prūdą. Eidavome prie geležinkelio pažiūrėti, kaip važiuoja traukiniai, ant bėgių palikdavome centų. Žiemą čiuožinėdavome.
Ar lėktuvai ir traukiniai yra Markučių garsyno dalis?
Traukiniai matydavosi ir iš mūsų aukšto, bet nesigirdėjo. O lėktuvai leidžiasi virš namo, labai garsiai, vaikystėje šito nepastebėdavau. Tik kai atvažiuodavo kas nors aplankyti, prišokdavo prie langų ir sakydavo: „Pas jus čia taip garsiai lėktuvai leidžiasi!“
Koks jausmas tau čia stovėti?
Mano kolega savo vaikus gąsdina, kad, jei nesimokys, turės tokiame rajone gyventi. O man čia sava.
Šiandien į Markučius veržiasi gentrifikacijos procesai. Kaip tu į tai žiūri?
Dabar visos statybos vyksta pramoninėje dalyje, uždarose teritorijose, buvusiose gamyklose ir pan. Todėl atrodo, kad gentrifikacijos procesai į Markučius nesiveržia, o greičiau juos plečia.
Visi sako, kad Markučiai keičiasi, daug statybų, bet senosios dalies juk niekas nekeičia. Turbūt sunku ją pakeisti palaikant ir išlaikant senuosius gyventojus. Dažniausiai kaita eina paskui pinigus arba pinigai lemia greitesnę kaitą, greitesnius pokyčius.
