Istorijų opera „Klaipėda“ | Martyno Aleksos nuotr.

Baigėsi borisų godunovų laikai. Lietuviškos operos atgimimas jau kelinti metai vyksta Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Laimos Vilimienės dėka šis teatras tapo tikru traukos centru. Nėra paprasta mažoje tautoje surasti talentų, galinčių ne tik reflektuoti tautos istoriją, bet ir savo kūryba kilstelti vieną ar kitą meninį žanrą aukščiau, nei iki tol buvo. Vilimienė tarytum tęsia neseniai mus palikusio operos šviesuolio Jono Bruverio programą. Kiekvienas naujas darbas – apgalvotas, turintis rimtus teorinius pagrindus, su tiksliai parinktais kūrėjais ir, aišku, atsižvelgiantis į rizikos faktorių, be kurio jokia meninė slinktis neįmanoma.

Originali opera Lietuvos teatruose prigyja nelengvai. Kiekvienos iš jų gyvenimas gan trumpas, jos tradicijos geriau žinomos tik muzikologams, o eiliniam lietuviui kiekvienąkart iššūkis girdėti ir regėti gilių tradicijų neturinčius naujus muzikinius kūrinius.

Šįmet Klaipėdos kraštas mini prijungimo prie Lietuvos 100-metį, tad didžiuliu įvykiu galime laikyti naująją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijų operos „Klaipėda“ premjerą. Neatsitiktinai šį kūrinį režisuoti pakviestas Gytis Padegimas. Jis – ne tik daugiausia įvairiose scenose pastatęs lietuviškų kūrinių, bet ir visą savo nuoseklų kūrybinį gyvenimą budinęs istorinę lietuvių sąmonę. Tad nieko nuostabaus, kad ir šiandien Klaipėdoje atgijo šimtmečio senumo įvykiai, Teatro aikštėje sustingusi Taravos Anikė (baleto artistė Yuliia Kovalenko) leidosi šokti, o miesto centre stovinti Vienybės arka tapo pagrindiniu operos įvaizdžiu. Tik arka dalinė – antroji jos pusė žemės nesiekia. Vienybės Lietuvoje nėra – dekoracija medinė, iš gabaliukų. Vos pamačius tokį Birutės Ukrinaitės sukurtą scenovaizdį atrodė, kad finale po atviru dangumi Klaipėdos elinge atliekama opera baigsis ugnimi, tačiau kūrėjai liko nuoseklūs ir rimti, siekdami kuo didesnės istorinės tiesos, atsisakydami atvirose erdvėse įmanomų efektingų scenų. Todėl vietoj sunkiai pasiekiamos Lietuvos vienybės operos finalas paskendo patriotinėse citatose – suplevėsavo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vėliavos, tapusios operos paskutiniuoju akcentu. Išvydus šią atributiką beliko tikėtis, kad istorinės operos tradicija Lietuvoje tęsis, įgydama pačias įvairiausias interpretacijas. (Atmintin sugrįžo šmaikšti, pilna humoro ir netikėtumų Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui skirta Sigito Parulskio, Gintaro Sodeikos ir Oskaro Koršunovo opera „Post Futurum“, skirta Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, 2018 m. pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.)

Istorijų opera „Klaipėda“ | Martyno Aleksos nuotr.

Arvydas Juozaitis parašė sodrų libretą, kurį įveiksminti ir kompozitoriams, ir kitiems kūrėjams buvo nelengva. Veiksmas vyksta Mažosios Lietuvos kaime ir Mėmelyje-Klaipėdoje 1922 gruodį – 1923 sausį. Veikėjai – istorinės asmenybės, ir Klaipėdos krašte gyvenę lietuvininkai, ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusieji. Politiniai, socialiniai, kultūros veikėjai, kurie Mažosios Lietuvos intelektualams žinomi, tačiau daugumą žiūrovų paskatino atskirai pasidomėti jų gyvenimo aplinkybėmis. Akivaizdu, kad kūrėjams viena iš užduočių ir buvo maksimaliai išplėsti žinių lauką, nesistengiant supaprastinti istorinių aplinkybių, atsisakant vieno ar kito daugiažodžio istorinio vaidmens. Libreto autoriaus Juozaičio pagrindinis siekis buvo sukurti filosofinę dramaturgiją, kurioje kryžmintųsi pagrindinės istorinius Klaipėdos krašto įvykius ženklinančios aplinkybės – asmenybės, religija ir šišioniškių tarmė. Režisierius Padegimas šioje operoje pasitelkdė mokytojos Vaidos Galinskienės žinias: ji įkūnijo Šišioniškę dvasią ir unikaliu kalbos dialektu ir sodriu balsu papuošė istorinę operą.

Visi istoriniai įvykiai buvo nulemti asmenybių. Šis faktas – labai svarbus ir vertintant šios dienos sociopolitinį gyvenimą, ir galvojant apie karo Ukrainoje pabaigą. Paprastai net ir istorinėse dramose viskas susiveda į filosofinių idėjų, abstrakčių jėgų apibendrinimus, o „Klaipėdoje“ nuo pradžios iki pabaigos visų įvykių vairininkais išliko asmenybės.

Režisieriaus pagrindinė užduotis buvo istorinį libretą įvilkti į romantizmo rūbą, būdingą lietuvių klasikų kūrėjams. Todėl istorinė migla, kuri ypač aktuali ir ateityje skatins dar ne kartą sugrįžti prie šios unikalios temos, operoje pro mūsų akis plaukė baltų dūmų šuorais, primindama ne tik užmarštin grimztančią praeitį, bet tarytum suformuojant istorijos laivą, išmetusį inkarą senajame Klaipėdos elinge. Lyg iš laivo kamino balti dūmai smarkiais vėjo šuorais ridenosi išilgai scenos, leisdami suprasti, kad režisierius libreto neketina paversti mokumentu, tačiau, užmetęs ant jo teatrinį šydą, bando supoetinti žiaurias istorines aplinkybes.

Veiksmą sušvelnina masinių scenų choreografija. Aušra Krasauskaitė labai įdomiai išsprendė, atrodytų, pačias nepaslankiausias „militaristines“ kompozicijas. Kai kuriose scenose išraiškingai šokantys lietuvių ar prancūzų kariai spektakliui suteikė gyvybiškai svarbios dramaturgijos, nes bendras operos veiksmas – gana statiškas.

Istorijų opera „Klaipėda“ | Martyno Aleksos nuotr.

Operą „Klaipėda“ kūrė keturi kompozitoriai. XXI amžiui – normalu, bet kaip jie patys jautėsi, sunku įsivaizduoti. Kita vertus, akivaizdu, kad nugalėjo pragmatizmas: visi laikėsi savo meninių pozicijų, pasiskirstę tris veiksmus stengėsi juos sukurti kaip savarankiškas mini operas su joms priklausančiais prologais ir epilogais. Loreta Narvilaitė sukūrė I veiksmą, Vladimiras Konstantinovas – prologą, II veiksmą ir epilogą, III veiksmo XII ir XIII paveikslus – Donatas Bielkauskas, Kristijonas Lučinskas – III veiksmo XV–XVI paveikslus. Stilistiškai muzika įvairi, tačiau garsų polifonija tam tikru metu susiniveliuoja, tarytum neleisdama išskirti kompozitorių savitumo. Šią stilistinę įvairovę geriausiai suvaldė režisierius, neleisdamas dominuoti vienai ar kitai temai. Šioje operoje didžiąją dramaturgiją kūrė net ne muzika, o minties šuorai. Kiekvienas kompozitorius, kruopščiai įsigilinęs į libretą, naudojo net ne po vieną tam atpažįstamą kūrinį ar dainą, kuri buvo aranžuojama arba tapo vienos ar kitos temos muzikinės dramaturgijos leitmotyvu. Kai kurios dainos dainuojamos ir dabar Kalėdų metu, tad natūralu, jas įsimeni geriausiai, tačiau svarbi išliko visuma. Kiekvienas kompozitorius sukūrė intensyvių istorinių peripetijų sklidinus muzikinius paveikslus, kurie tiksliai charakterizuoja ir šiuolaikinę Klaipėdą, jos urbanistinį, tik šiam uostamiesčiui būdingą garsinį lauką. Kompozitoriai, nusilenkdami muzikinei Klaipėdos krašto istorijai, nepabūgo šiuolaikinio požiūrio kuriant gan sudėtingą operos žanrą.

Muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis su visu orkestru buvo kruopščiai paslėpti palapinėje. Dainininkai batutos lazdelę sekė ekrane. Bet žiūrovams labai trūko gyvo orkestro vaizdo. 2009 metais teko matyti dar ekstremalesnėmis oro sąlygomis ant Stavangerio fiordų vandens vykstančią operą, kur orkestras išliko kaip vienas iš esminių spektaklio komponentų. Dabar įgarsinimas buvo toks, kad atrodė, jog skamba įrašas. Gal šiai istorinei operai toks aktyvus garsinis fonas ir netrukdė, bet matomas orkestras ir dirigentas spektakliui būtų suteikę daugiau atpažįstamumo, o tai reiškia – ir džiaugsmo.

Operose retai nutinka, kad personažų charakteristikos priklausytų ne nuo muzikos, bet nuo balsų įvairovės. Kadangi šįkart libreto autorius labai įdėmiai išanalizavo kiekvieną istorinę asmenybę, o kompozitoriai buvo net keturi, tai visi atlikėjai drąsiai mėgavosi savo ne tik atlikimo galimybėmis, bet ir vaidybos charakteristikomis. Valdas Kazlauskas – Jonas Budrys, iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas, Mindaugas Rojus – spaustuvininkas Martynas Jankus, Ernesta Stankutė – jaunoji rašytoja Ėvė Simonait (Simonaitytė), Rita Petrauskaitė – Simonait mama Ėtmė, Aurimas Raulinavičius – Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, Šarūnas Šapalas – Klaipėdos sukilimo politinis vadovas Erdmonas Simonaitis, Šarūnas Juškevičius – evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis, Giedrius Gečys – Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė, Beata Ignatavičiūtė – Petisnė moteris, Rosana Štemanetian – Jankaus dukra Elzė, Judita Butkytė-Komovienė – Katrė, Kęstutis Nevulis – Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, Martynas Stankevičius – Vydūnas, Virginijus Pupšys – Mikas Bajoras, Gytis Šimelionis – Steponas Darius, Valerijus Gončarovas – Petisnė adjutantas sukūrė istorinėms asmenybėms būdingus bruožus: vieni remdamiesi dokumentine išvaizda, kiti pasitelkę raiškesnę plastiką. Kadangi opera pakankamai statiška, tad kiekvienas išradingiau judantis personažas jai suteikė papildomos dinamikos.

Istorijų opera „Klaipėda“ | Martyno Aleksos nuotr.

Kostiumai tokio tipo operoje galėjo atlikti lemiamą vaidmenį, tačiau taip neatsitiko. Kostiumai čia svarbūs dar ir dėl to, kad režisierius dažnoje scenoje veikėjus naudojo atmosferai sustiprinti ar net sceninei elingo erdvei užpildyti, veikėjus komponuojant scenos šonuose. Viename – greta retai naudojamų žvakidžių su žvakėmis, kitame – tarp medinių vertikalių rąstų, arba susodinant ant laiptų. Nors akivaizdu, kad kuriant kostiumus buvo laikomasi istoriškumo, tačiau estetiniu požiūriu jie kartais tarpusavyje disonavo. Klaipėdos krašte gyvenusius lietuvininkus ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusius lietuvius vaidino folkloro ansamblio „Alka“ atlikėjai ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choristai. Jeigu ansambliečiai vilkėjo originaliais tamsokų spalvų kostiumais, tai choristams buvo pasiūti margi rūbai, moterų sijonai – iš balto audinio, su dėmėmis ar dryžiais pajuodintomis palankomis. Galbūt skirtingų audinių naudojimą sąlygojo ribotos finansinės galimybės, tačiau koloritui taip pat stigo vientisumo – labiausiai visame ansamblyje disonavo aitriai žalia Ėvės Simonait (Simonaitytės) suknelė.

Istorijų opera „Klaipėda“ | Martyno Aleksos nuotr.

Kompoziciškai spektaklis sutelktas scenos centre, tad paveikslų kaitą kartais įvairino arkos puslankyje įtaisyta pakyla, ant kurios užlipdavo siužetiškai svarbūs personažai. Tokiu, rodos, paprastu būdu buvo suformuota sceninė pakyla, leidžianti žiūrovams ne tik geriau pamatyti, bet ir suprasti istorinių peripetijų reikšmes.

Istorijų opera „Klaipėda“ | Martyno Aleksos nuotr.

Istorijų opera „Klaipėda“ tapo akstinu labiau pažinti Klaipėdos kraštą, kuriame vyksta visai Lietuvai reikšmingų kultūrinių dalykų. Atnaujintas skulptūrų parkas paliko malonų įspūdį. Nors ir išlygintas, suvienodintas reljefas (nežinia kodėl), nors ir per daug suoliukų, tačiau jame atsirado pakankamai akcentų, menančių, jog čia buvo senosios miesto kapinės. Reikia tikėtis, kad miestiečiai taps sąmoningesni ir šios atminties vietos nepavers šunų dresavimo ir pavedžiojimų vieta.

Be to, Prano Domšaičio galerijoje rugpjūčio 3 d. atsidarė puiki Žilvino Kempino darbų paroda – „Šviesos skulptūros“. Laiku ir vietoje. Taip pat šioje galerijoje dar tebeveikia Vytauto Kašubos paroda, Alvydo Lukio ypatingos išminties ir turinio paroda „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ ir „Ars Botanica“. Fotografijos gurmanai gali susipažinti su Pietų Korėjoje, Taivane pabuvojusia Lietuvos fotografijos paroda „Atodangos. Tapatybės paieškos Lietuvos fotografijoje“. Tad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijų operos „Klaipėda“ premjera dar labiau sustiprina šio miesto meninį kontekstą.