Keičiasi mūsų požiūris į viešąsias erdves. Savo gyvenimą vis glaudžiau siejame su technologijomis. Galbūt jau visai arti ta diena, kai nebereiks vairuoti automobilių, užteks įsėsti ir įvesti kelionės kryptį, automobiliai seks eismą bendraudami programine sistema. Vadinasi, nebereiks šviesoforų ir susiaurės sankryžos. Galbūt nebeliks parkavimo vietų palei gatvę, nes užuot statęs automobilį, galėsi paspausti mygtuką ir automobilis grįš į garažą ar važiuos paimti kito žmogaus, ir šią gatvės dalį bus galima išnaudoti, pavyzdžiui, platesnei žaliajai erdvei kurti. Galbūt…. Vienaip ar kitaip geras miestas yra toks, kuris geba prisitaikyti prie kintančių mūsų poreikių.
Ar Vilnius – geras miestas?
Vilnius yra žalias, o gamta – neįkainojama vertybė. Klausimas – kaip ją išsaugoti miestui tankėjant? Medis šiaip gatvėje neauga. Kad augtų miesto centre, reikia daug sumanių inžinerinių sprendimų, reikia daug žemės, deguonies ir vandens, gero mikroklimato. Turime tai suprasti ir stengtis išsaugoti tuos šimtamečius, daug mačiusius medžius.
Eidamas gatve greičiausiai stebi pokyčius ar užtikęs nišą pasvajoji?
Taip, tarkim, Naugarduko gatvė kerta visą Naujamiesčio mikrorajoną. Primena Barseloną, turinčią gatvių tinklą su keliomis alėjomis, kertančiomis visą miestą. Šios alėjos puikiai atlieka ne tik susisiekimo, bet ir viešos žaliosios erdvės funkcijas, žmonės čia mėgsta leisti laiką.
Naujamiestis yra nutolęs nuo gamtinių masyvų, tad norisi Naugarduko gatvę perkurti pagal Barselonos pavyzdį, paversti ją žalesne lėto eismo gatve su daugiau parkelių, kavinių, turgelių, erdvių vaikams ir t. t.
Yra kritikuojančių, kad Vilnius tampa eiliniu Vakarų Europos miestu.
Išlaikyti miesto autentiką išties yra išbandymas, reikia aukšto lygio meistrystės ir laiko. Globali tendencija, kad didėjant architektūrinei sklaidai, vienodėjant standartams, sprendimai daug kur panašėja. Vien kompiuterinės programos, pasitelkiamos projektuojant pastatus ir erdves, turi standartinius elementų katalogus. Jais naudojantis galima sukurti vidutinio lygio architektūrą, kurią atrasi Kaune, Vilniuje ar Kopenhagos priemiestyje.
Kita vertus, nepamenu nė vieno projekto, prie kurio esu dirbęs ir kuris būtų tuščiame sklype, kaip sakoma, tabula rasa. Kiekvienas objektas turi savitą kontekstą, kurį reikia išgirsti. O išgirstas kontekstas reiškia projekto unikalumą.
Ką manai apie sovietmečio paminklų nukėlimą, miesto desovietizaciją?
Visų pirma, paminklas stovi erdvėje, daro įtaką jos atmosferai. Mano nuomone, sėkmingos erdvės apima daug – aikštės, kuriose vyksta protestai, per Kalėdas įžiebiamos eglutės, vaikai važinėjasi riedlentėmis, o netoliese senjorai geria kavą – tokios erdvės jungia skirtingus žmones. Sakyčiau, Katedros aikštė yra sėkminga – čia telpa ir maratonai, ir šeimų maršai. Ir tas multifunkciškumas yra gerai. Negerai, kai tokią įvairialypę erdvę uzurpuoja ar privatizuoja, tarkim, kažkas ima ir atsiskiria tvora tiesiogine ar perkeltine prasme.
Grįžtu prie paminklų temos… Būtina parodyti, kad sovietmetis jau praeityje ir mes atsikratėme nuskriausto vaiko sindromo, labiau savimi pasitikime ir gatvėje mūsų šypsenos vis platesnės; tai gražu. Užtenka liūdėti. Tačiau nenoriu pasakyti, kad turime užmiršti – nereikia šių paminklų griauti, bet nereikia jų ir garbstyti, juos galbūt galima interpretuoti, adaptuoti, bendrauti su jais, juk miestas keičiasi, architektūra keičiasi, kodėl negali keistis ir jie?
