Svetlana Batura. Fot. Artur Politov

Pirmą kartą Kaune vykstantis Fotografijos ir medijų meno festivalis (IPMA) kviečia domėtis ir diskutuoti apie dirbtinį intelektą ir jo sąveikas su fotografija ir medijų menu. Spalio 1 – 31 dienomis festivalio programa paruošė net 7 paskaitas ir daugiau kaip 15 parodų bei meno instaliacijų su Lietuvos ir užsienio kūrėjais. Kalbiname IPMA sumanytoją ir vadovę Svetlaną Baturą apie tai, kaip gimė festivalio idėja ir kaip pavyko parengti įspūdingą ir daug žadančią programą.

Apie tai, kaip gimė mintis inicijuoti Tarptautinį fotografijos ir medijų meno festivalį, jau esate užsiminusi „[…] Kaune panašaus pobūdžio festivalių nebeliko“. Ar galėtumėt įvardinti kitus renginius, festivalius, kurie Jums patinka, žavi, domina?

Įkvėpimu galėčiau įvardinti Kaunas Photo festivalį, prieš daugelį metų gyvavusį Kaune. Tuo metu tai buvo turbūt vienas įdomiausių reiškinių Lietuvoje. Prisimenu, kaip į Kauną suvažiuodavo draugai fotografai iš visos Lietuvos ir tai buvo didžiulis įvykis. Turbūt nostalgija tam procesui buvo vienas iš elementų, pastūmėjusių mane susimąstyti apie kitą festivalį. Labai svarbus momentas buvo tai, kad savarankiškai dirbdama čia, Menų akademijoje, pradėjau organizuoti tokius tarsi mini festivalius. Vienas iš jų –  kiekvienais metais organizuojama studentų praktika, kurią mes transformavome į tam tikrą fotografijos studentų ir profesionalių fotografų plenerą. Kitas momentas – paroda „Lietuvos analoginė eksperimentinė fotografija“, kurią mes organizavome spontaniškai, norėdami suburti tuos žmones, kurie dirba su analoginėmis, tiek senosiomis, tiek naujosiomis technologijomis ir sukuria kažką unikalaus.

Vienas iš organizuojamo festivalio tikslų, atvežti į Lietuvą žinomus užsienio menininkus, kuriančius, darančius įdomius, įspūdingus projektus, o tuo pačiu skleisti žinią apie Lietuvą, apie mūsų labai stiprią fotografų ir menininkų bendruomenę. Norėtųsi, kad šis festivalis apimtų ne tik fotografiją, bet ir šiuolaikines technologijas, kitas medijas. Tai atsispindi ir festivalio pavadinime. Nors fotografija lyg ir įeina į medijų meno lauką, bet ją norėjosi išskirti. Festivalyje pristatome ir fotografijos klasiko Vitalijaus Butyrino darbus, paskaitas skaitys ir parodas eksponuos savo srities profesionalai, teoretikai ir menininkai iš Lietuvos ir užsienio, Jukka Hautamaki (Suomija), Zane Cerpina ir Stahl Stenslie (Norvegija), Ornela Ramašauskaitė, Gleb Divov, Vėtrė Antanavičiūtė, taip pat kitų autorių naujausiomis technologijomis kurtus projektus ir instaliacijas, tarpdisciplininius projektus. Mums norisi suburti tokią bendruomenę, kurioje profesionalai susitinka su studentais, jaunais menininkais, su tais, kas domisi naujausiomis technologijomis ir menu apskritai. Norėjosi  užkurti kažkokį veiksmą, kuris įkvėptų naujiems kūriniams, bendriems projektams.

Taigi, visos šios priežastys pastūmėjo sukurti platformą, kurią, mūsų džiaugsmui ir nuostabai, pilnai finansavo Kauno kolegija. Taip pat svarbu paminėti, kad Kauno dramos teatras prisideda prie festivalio neatlygintinai, suteikdamas erdves numatomiems renginiams.

Boris Eldagsen. Fot. Alex Schwander

Paminėjote keletą renginių ir festivalių, vykstančių Lietuvoje, kurie Jus žavi ir motyvuoja organizuoti IPMA, gal yra kokie užsienio renginių pavyzdžiai, kuriais remiatės, kurie atrodytų kaip siekiamybė?

Daugiau yra tokių pavyzdžių, kurių iš karto norisi atsisakyti ir jais nesiremti. Todėl jų net neminėsiu. Yra pavyzdžių, kurie mane įkvepia, pavyzdžiui, šiuolaikinio meno centre nuolat vykstantys renginiai (Copenhagen Contemporary), bet tai nereiškia, kad norėčiau jį atkartoti. Įžvelgiu mūsų regioninę specifiką, kurią norėtųsi pabrėžti, pasitelkiant Kauno miesto erdves ir vietinės kultūros bendruomenes. Kitais metais šį festivalį norėtųsi šiek tiek praplėsti. Sąmoningai festivalio pavadinime nėra paminėtas Kaunas, nes ateityje norisi įtraukti ir Vilnių, ir Klaipėdą, ir kitus miestus.

Viena vertus pasirinkta festivalio tema apie dirbtinio intelekto ir meno sąveiką atrodo itin aktuali ir iki šiol mažai nagrinėta fotografiniame kontekste, gan mažai apie tai kalbama Lietuvoje. Kodėl būtent ši tema? Ar turėjote kitų pasvarstymų?

Taip, aktualių temų yra ir daugiau, bet panašu, kad labiausiai kankinanti šiuo metu yra dirbtinio intelekto problema: ką su tuo darysime ateityje ir kaip tai pakeis mūsų kasdienybę, kaip pakeis menininkų kūrybą, kaip visa tai įsilies į mūsų veiklą? Iš tiesų, festivalio tema buvo suformuluota dar prieš skandalingąjį Boris Eldagsen, laimėjusio prestižinį „Sony Photography awards“ atvejį. Tai išjudino diskusijas, kas yra dirbtiniu intelektu sukurtas vaizdas? Ar tai yra fotografija? Ar mes turime teisę DI vaizdus rodyti šalia fotografijos? Tai vis dar atviras klausimas. Kiekvienas menininkas, kūrėjas, kiekvienas žmogus, besidomintis šia tema turi teisę turėti savo nuomonę, todėl dabar privalome diskutuoti tam, kad išgrynintume tiesą ir suprastume, kaip turėtume elgtis šioje situacijoje. Galime įžvelgti tam tikras paraleles su fotografijos atsiradimu sukeltu nerimu, piktorialistiniu judėjimu, taip pat interneto atsiradimu, kokius sujudimus visuomenėje tai sukėlė. Galime daryti spėjimus, bet DI neturi analogų ir niekas nežino, kas konkrečiai mūsų laukia.

IPMA programa atrodo labai įspūdinga ir daug žadanti. Kiek laiko prireikė suburti komandą, sukviesti kūrėjus, dalyvius? Kas kėlė daugiausiai iššūkių, o kas vyko sklandžiausiai?

Festivalio idėja gana aiškiai susiformavo mano galvoje ir kas įspūdingiausia – visi, su kuo dalinausi, labai teigiamai ją priėmė ir vienaip ar kitaip įsitraukė. Su Borisu Eldagsenu apskritai pavyko labai paprastai susisiekti – vieną dieną skaičiau eilinį jo straipsnį – interviu ir nusprendžiau parašyti jam žinutę. O jis atsako, kad festivalio idėja jam įdomi, ir kad taip, norėtų ir galėtų atvažiuoti pas mus į Lietuvą su savo projekto pristatymu ir paskaitomis. Man tai pasirodė labai svarbus ir reikšmingas įvykis ne tik fotografijos ir medijų meno, bet ir istoriniame ir filosofiniame kontekste. Naujausiame savo projekte, kuriuo pirmas pristatymas vyks Lietuvoje, festivalio metu, B. Eldagsen kolektyvinės traumos problemą, tačiau Vokietijoje, , Augsburo mieste, rugsėjį, turėjęs įvykti jo parodos pristatymas buvo atšauktas, dėl parodos kuratoriaus galimo visuomenės pasipriešinimo baimių. „Trauma Porn“ niekur nebuvo rodoma, apie ją mažai kalbėta ir diskutuota. Po ekspozicijos Kaune visgi jau jau numatyti parodos pristatymai ir Vokietijoje. Dabar įdomiausia, ar Lietuvos visuomenė yra pasirengusi kalbėti šiomis temomis. Mes Lietuvoje irgi turime daug traumų, turint omeny, kad traumos išgydomos ne per vieną kartą. Mes vis dar nešiojame savo senelių, protėvių traumas ir turime kažkaip su tuo gyventi, dirbti, priimti pasaulį, gal net mokytis iš jų…

Svetlana, o koks Jūsų asmeninis santykis su DI? Ar keičiasi Jūsų kūrybiniai įrankiai bei meninis laukas?

Kaip tik turėjau tokią diskusiją su studentais apie dirbtinį intelektą, kurios metu jie susiskirstė į 2 grupes. Vieni sakė, kad dirbtinis intelektas yra blogis ir tikras menas yra menas, sukurtas be dirbtinio intelekto. Kiti teigė, kad dirbtinis intelektas yra tai, kas mums turi padėti kūryboje, turi tarnauti mums kaip dar vienas įrankis kūryboje ir kasdieninėje veikloje. Ši situacija primena apie tai, kokia susiskaldžiusi šiuo klausimu. yra visuomenė.

Aš asmeniškai gana seniai naudoju dirbtinio intelekto įvairiausias programas ir dirbtinį intelektą, kaip pagalbinę priemonę ir kūryboje, ir darbe. Išmanant įvairias dirbtinio intelekto technologijas, mokant jomis naudotis, jos gali puikiai mums padėti greičiau, tapti mūsų asistentais darbe. Tos pačios skaitmeninės dirbtinio intelekto programos gali mums pagelbėti pasiekti tam tikrą tikslą, sukurti kažką tokio, prie ko mes galbūt dirbtume daug ilgiau. Keista, siekiame daryti viską greičiau, kad pasiektume tam tikrą rezultatą, bet ar jo atsiranda iš tiesų daugiau, pasitelkiant visas technologijas, ar mes tampame protingesniais? Neturiu atsakymo į šį klausimą.

Papasakokite apie festivalio komandą. Kas esate Jūs, IPMA festivalio komanda?

Festivalio komanda kito turbūt su kiekvienu mėnesiu, bet yra vienas žmogus, kuris buvo šalia manęs tuo metu, kai man gimė ši mintis. Jurgita Buožienė ir Laura Končiūtė yra su manimi nuo pat idėjos atsiradimo momento ir aktyviai ją palaikė. Laura ir svetainės puslapį sukūrė visiškai elementariomis sąlygomis, ir dizainą, ir su tekstais dirbo, ir tiesiog buvo tas žmogus, su kuriuo buvo galima pasitarti ir dalintis. Kai festivalio idėja tapo labiau apčiuopiama, kai jau galėjau nusipiešti būsimo festivalio viziją, pradėjau ja dalintis su draugais, kurie dirba panašioje sferoje, su nuostabiąja Kaunas 2022 komanda ir visais, kas dirbo su Kaunas – kultūros sostine programa. Tai buvo tie žmonės, kurie entuziastingai mane palaikė, stiprino mano tikėjimą, kad viskas įmanoma, tiesiog eini ir darai. Ir tai buvo ne tik žodžiai. Norėčiau paminėtiEglę Nevedomskę, Agnę Pinigienę, Jurijų Dobriakovą už konsultacijas ir pagalbą. Ieva Klimaitė, kuri atsakinga už festivalio komunikaciją. Toliau yra fantastiška Kauno kolegijos komanda, kurie tiki ir padeda, pasitiki manimi. Bendradarbiai, studentai, kurie įsitraukia visapusiškai ir turi labai daug motyvacijos, palaikydami ir atlikdami įvairiausius darbus.

Mes negavome finansavimo iš kultūros fondų, nes tuo metu, kai reikėjo priduoti projektą, turėjome tik pačią idėją, bet negalėjome patvirtinti dalyvių, programos, konkrečių erdvių, komunikacijos planų. Jiems nepatikėjus festivalio idėja, visą finansinį krūvį prisiėme Kauno Kolegija.

Kiek matau, jau vyksta bendradarbiavimas Vilniaus dailės akademija, kitomis institucijoms. Programoje matau ir studentų, ir dėstytojų vardų.

Taip, tiesiog būtina paminėti labai svarbų žmogų, kuris prisidėjo ir patikėjo festivalio svarba nuo pat jo užuomazgų. Tai Jurijus Dobriakovas, kuris suteikė labai konkrečią informaciją ir pasiūlė suburti akademijos kūrėjus, kad jie taptų festivalio dalimi, sukuriant jų ekspozicijoms tinkančias erdves, kas, manau, labai svarbu jauniems menininkams. Festivalio programoje eksponuosime ir VDU absolvento bei vienos studentės kūrinius, pateikusius darbus atviro kvietimo metu.

Gal yra kažkas, kuo norėtumėt pasidalinti, kas atrodo svarbu, bet nebuvo paminėta pokalbyje?

Taip, naujausia naujiena – spontaniškai buvo nuspręsta surengti ne tik festivalio atidarymą, bet ir uždarymą. Sužinojusi apie Algio Kriščiūno naująjį projektą, kuris vykdomas su Dariumi Žičkumi, kuriame persipina tapyba, dirbtinis intelektas, muzikinė improvizacija, A. Kriščiūno skaitomas tekstas, buvo nuspręsta tai įtraukti į festivalio programą. Spalio 30 d. Romuvos kino teatre vyks festivalio uždarymas su Algiu Kriščiūnu. Tai džiugu, kad atsiranda vis naujų festivalio dalyvių veidų ir bendradarbiavimo formų.