„Kino pavasaris“ yra didžiausias metų kino renginys Lietuvoje, šiais metais vykstantis net 19 šalies miestų ir jų žiūrovams rodantis 170 filmų. Kad nereiktų vargti, renkantis iš galybės kino juostų, „Vilniaus galerija“ siūlo savo dešimties rekomenduojamų filmų sąrašą. Festivalio favoritų turite ir jūs? Kviečiame atradimais pasidalinti komentaruose, po straipsniu.
10) „M“, 2018 (rež. Yolande Zauberman)
Prancūzija | „Festivalių favoritai“, „9 salė“
Dokumentinis filmas „M“ – tai kelionė į ultraortodoksų žydų sostinę Bnei Braką kartu su Menahemu Langu, garsėjusiu savo atsidavimu religijos studijoms, kilnumu ir angelišku balsu. Būdamas dvidešimties, Menahemas ištrūko iš šio dievobaimingo pasaulio ir persikėlė gyventi į laisve pulsuojantį Tel Avivą. Palikęs šeimą ir viską, kas iki tol reprezentavo jo pasaulį, jis nepabėgo tik nuo vienos paslapties – metų metus prievartavimo jį dievinusios bendruomenės narių. Po 15 metų Menahemas praveria šio uždrausto pasaulio duris.
„Tel Avivas ir Bnei Brakas turbūt tiksliausiai iliustruoja Izraelio kontrastus. Vedami įširdusios režisierės ir meilės bei neapykantos savo, ortodoksų, bendruomenei kupino Menahemo, žiūrovai atsiduria pasaulyje, kurį valdo archajiška kultūra ir primityvūs instinktai. Menahemas bando atskleisti užburto rato, per amžius prievartos aukas verčiančio prievartautojais, paslaptį“, – sako viena festivalio filmų programos sudarytojų Izraelyje gyvenanti Aistė Račaitytė.
9) „Vis dar filmuoja“, 2018 (rež. Saeed Al Batal, Ghiath Ayoub)
Sirija, Libanas, Kataras, Prancūzija, Vokietija | „Metų atradimai“
Unikali dokumentinė medžiaga atskleidžia ketverius Sirijos istorijos metus, kuriuos fiksuoja du draugai – meno studentai Saeedas ir Miladas. 2011 metais jie nusprendė iš Damasko persikelti į Dūmą (Rytų Gutą) ir prisidėti prie Sirijos revoliucijos. Viskas įvyko staiga: sukilėliai išlaisvino Dūmą, revoliucijos entuziazmas pasklido tarp jaunimo, po to prasidėjo karas, apgultis, badas… Saeedas ir Miladas kartu su kitais jaunuoliais filmavo ir pradinę euforiją, ir vėlesnį kasdienį vargą bei nusivylimą.
„Net septyniais apdovanojimais Venecijos kino festivalyje įvertintas filmas išliks kaip vienas paveikiausių liudijimų iš karo zonos, kur snaiperio pokalbis telefonu su mama gretinamas su sugriauto miesto gatvėmis bėgiojančio vyro ryžtu – kasdienybė neišsitrina iš karo“, – sako kino kuratorė Mantė Valiūnaitė.
8) „Juodaodis iš Kukluksklano“, 2018 (rež. Spike Lee)
Jungtinės valstijos | „Meistrai“
Kanuose Didžiuoju žiuri prizu apdovanota komiška drama nukels į XX amžiaus 8 dešimtmetį JAV, kovų už žmogaus teises laikus. Ronas tampa pirmuoju juodaodžiu baltoje Kolorado Springso policijos nuovadoje. Kartą aptikęs laikraštyje vietinio Kukluksklano reklamą, jaunasis pareigūnas paskambina grupuotės nariui ir, apsimetęs baltuoju, susitaria susitikti. Žinoma, Ronas vykti negali, vietoj jo siunčiamas kolega Flipas. Tai, kas prasidėjo kaip nekaltas pokštas, tampa pavojinga policijos infiltracijos į rasistinę grupuotę operacija.
„Spike’as Lee niekada nebuvo patogus režisierius. Toks jis nėra ir šį kartą. Atsispyręs nuo tikros istorijos ir „blaxploitation“ kino tradicijos, jis sukūrė ne tik stilingą ir komišką pasakojimą, bet ir aštrų komentarą apie šių dienų Donaldo Trumpo valdomą Ameriką“, – filmą pristato kino kritikas Gediminas Kukta.
7) „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“, 2018 (rež. Aistė Žegulytė)
Lietuva | „Europos debiutų konkursas“
Taksidermistas, elnių augintojas ir zoologijos muziejaus darbuotojas gyvena aplinkoje, kurioje riba tarp gyvenimo ir mirties tapusi beveik nepastebima. Tai – archajinis pasaulis, kuriame medžiojami ne tik elniai, šernai, bet ir plastikiniai aligatorių manekenai. Kol pagamintos žvėrių iškamšos rungiasi dėl gyviausios pozos bei tikriausio žvilgsnio, žmogus vis bando sustabdyti laiką ir sugrąžinti gyvybę daiktams, kuriuose jos seniai nebėra.
„Tiek trumpametražiai darbai, tiek šis ilgametražis debiutas, kurio premjera įvyko senas tradicijas turinčiame Leipcigo kino festivalyje, įrodo, kad lietuvių kine įsitvirtina savito braižo režisierė. Kantri, subtili, savito estetinio pojūčio, kalbanti vaizdais. Man šis filmas – kaip religinė misterija“, – teigia G. Kukta.
Ana yra sėkminga teisininkė, dirbanti su vaikų ir jaunimo bylomis. Laimingoje santuokoje su Peteriu jie augina dvynes dukras. Tačiau šeimos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai pas juos atsikrausto nerūpestingas Peterio sūnus iš ankstesnės santuokos. Kol Peteriui sunku atkurti santykį su ilgai nematytu Gustavu, Anai, įpratusiai dirbti su probleminiais jaunuoliais, pavyksta su juo užmegzti ryšį. Kai palengva stiprėjanti draugystė perauga į moters aistrą, ant kortos pastatoma jos karjera ir šeimos gerovė.
„Neabejoju, kad filmas taps vienu įtaigiausių 2019 metų filmų, įsiminsiančiu ne tik dėl sunkiai nuspėjamos istorijos, bet ir dėl tokio išsamaus, kine retai aptinkamo moters aistros vaizdavimo. Filmas atsispiria nuo geriausių Danijos kino tradicijų, tačiau su visai kitokiu, moterišku jautrumu ir subtilumu“, – pastebi A. Račaitytė.
5) „Išgyventi vasarą“, 2018 (rež. Marija Kavtaradzė)
Lietuva | „Europos debiutų konkursas“, „Jaunųjų programerių pasirinkimas“
Ambicinga pradedanti psichologė Indrė sutinka į kliniką pajūryje nuvežti du pacientus: bipolinio sutrikimo manijos fazę išgyvenantį Paulių ir savyje užsisklendusią Justę. Kelyje besigalinėdama su savo vidiniais demonais, trijulė pamažu atranda tarpusavio ryšį. Rodos, lengva vasariška kelionė virsta pirmuoju žingsniu pasveikimo link. Tai šilta ir jaudinanti istorija, kuri, kaip ir vasara, kupina šviesos, netikėtumų ir vilties, kad viskas yra įmanoma.
„Ilgai lauktas debiutinis Marijos Kavtaradzės filmas pateisino lūkesčius – tai viena tų, regis, lengvai, bet užtikrintai sukurtų juostų, kurioje daug tikrumo, meilės žmogui ir pačiam kinui bei noro palengvinti buvimą tiems, kuriems to labai reikia“, – įsitikinusi M. Valiūnaitė.
Japonų kino meistro Hirokazu Kore-edos „Auksinę palmės šakelę“ laimėjusiame filme Osamu ir jo sūnus, grįždami namo po eilinės vagystės, randa šaltyje sustirusią keturmetę. Nors Osamu žmona iš pradžių nesiryžta priimti dar vienos valgyti prašančios burnos į jau ir taip skurdžią šeimą, prievartos ženklai ant mergaitės kūno priverčia pakeisti nuomonę. Nors šen bei ten vagiliaudami šeimos nariai sunkiai suduria galą su galu, šeima gyvena laimingiau už daugelį. Bent jau tol, kol netikėta paslaptis tampa rimtu išmėginimu jų bendrystei…
„Šiame itin subtiliame ir šiltame neįprastos šeimos portrete režisierius derina socialinę kritiką ir švelnų humorą. Tačiau ilgiausiai išliekantys atmintyje yra su nepaprasta meile ir atidumu kuriami tų kasdienybės herojų, miesto džiunglėse atkakliai kovojančių už savo laimę, portretai“, – sako A. Račaitytė.
Jaunas, arogantiškas rašytojas Sinanas po universiteto studijų grįžta į gimtąjį miestą, tikėdamasis rasti pinigų savo pirmajai knygai išleisti. Vaikino ir jo tėvo, žirgų lenktynėse prasilošusio, pagarbą praradusio miestelio mokytojo, tarpusavio santykiai tampa istorijos pagrindu. Personažų būsenos kinta drauge su metų laikais ir jų veikiama stulbinančia Turkijos gamta. Kanų festivalyje ne kartą apdovanotas (2014 metais – ir už geriausią filmą) režisierius N. Ceylanas, kaip jam įprasta, pasakoja ramiai, išmintingai ir įtraukiančiai.
„Naujausias perfekcionisto Nuri Bilge Ceylano filmas – labai gili, ilgalaikė patirtis. Žiūrėti jį – lyg skaityti gerą knygą. Apmąstant, prieštaraujant, susitaikant su likimo neišvengiamumu. Tėvo personažas – tiesiog rėžiantis širdį“, – įspūdžiais dalinasi viena iš festivalio filmų programos sudarytojų Dovilė Raustytė.
Libanas, Prancūzija, Jungtinės Valstijos | „Kritikų pasirinkimas“
Teisėjas klausia 12-mečio Zaino: „Kuo kaltini savo tėvus? Jis atsako: „Tuo, kad suteikė man gyvybę“. Vėliau siužetas atkurs visus įvykius, atvedusius prie šios situacijos. Mažasis Zainas, nelyginant Kristus, Kafarnaume prieš 2000 metų daręs stebuklus, pasižymi gražiausių pasakų herojams būdinga drąsa ir stiprybe. Filme susipina mitas ir realybė, o režisierės atrastų neprofesionalių aktorių magnetizmas priverčia likti neabejingiems istorijai, kuri, kaip teigia režisierė, tėra tūkstančių tikrų liudijimų kompiliacija.
„Herojaus akimis matomas pasaulis dar ryškesnis ir baisesnis, nei gali pasirodyti realybėje, todėl jame labiau suspindi ir vidinė šiluma bei įkvepiantis žmogiškumas. Šalia vaizduojamo žiaurumo, ryškių spalvų ir lengvo humoro filme kuriamas įtaigus pasaulio paveikslas, kuris primins „Lūšnynų milionierių“ ir „Floridos projektą“, – lygina A. Račaitytė.
1) „Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius“, 2018 (rež. Jonas Mekas)
Jungtinės Valstijos | „Meistrai“
„Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius“ nėra lengvas žiūrėti filmas. Tai – nervuotas, poetiškas, nechronologiškas amerikietiškojo avangardo kino pradininko, vieno žymiausių lietuvių kilmės menininkų Jono Meko, mirusio 2019 metų pradžioje, kino dienoraštis, apimantis beveik trisdešimt metų – nuo 1977-ųjų iki 1999-ųjų. Kasdienybės fragmentai, kelionių po Europą nuotrupos, metų laikų Niujorke atsiminimai, grožio ir laimės blyksniai – viskas sutelpa į 16 mm kameros objektyvą. Viskas šlovina gyvenimą, gamtą, draugystę ir jausmus. Tą, kas amžina.
„Niekada nesugebėjau suprasti, kur mano gyvenimas prasideda, o kur baigiasi. Niekada, niekada negebėjau šito suprasti. Apie ką visa tai, ką visa tai reiškia? Kai tik pradėjau visas šias kino juostas verti į visumą, norėjau pateikti jas chronologiškai, kad eitų viena po kitos. Bet pasidaviau ir pradėjau jas jungti atsitiktinai, taip, kaip rasdavau padėtas ant lentynos. Nes iš tiesų nežinau, kur bet kuri mano gyvenimo dalis turėtų priklausyti“, – kadaise yra sakęs filmo režisierius J. Mekas.
Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.
Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!
Ačiū!
Jūs sėkmingai prisijungėte prie naujienlaiškių prenumeratos.
