A. Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“: „Ramunė“
B. Žilytės iliustracijos pasakai „Ramunė“.
„Vilniaus galerija“ dalinasi jau ketvirta ištrauka iš Aldonos Liobytės pasakų knygos „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ ir kviečia skaityti apie mergaitės Ramunės nuotykius. Vaizdingus rašytojos tekstus palydi ir Nacionalinės premijos laureatės Birutės Žilytės iliustracijos. Knygą įsigyti galite 2di.lt internetinėje parduotuvėje bei 2di pardavimo vietose.
Ištraukos iš pasakos „Ramunė“.
* * *
Gyveno kartą mergaitė, tokių šviesių plaukų ir tokių tamsių akių kaip ramunės žiedelis, todėl žmonės ir praminė ją Ramune. Nieko jai namie nestigo: nei tėvų meilės, nei raudonpusių obuolėlių sode, nei paukščių čiulbėjimo ant langinių, nei rūtų mėtų kvepėjimo darželyje.
* * *
Bet kitaip laimė lėmė, negu jų buvo manyta. Susirgo tėvelis – išdžiūvo kaip skiedrelė, vėjo papučiamas dar kiek tupinėjo apie namus, kol visai pasiligojo. Nieko nepadėjo nei užkalbinėjimai, nei rūkymai žolėm gyduolėm, nei patys stiprieji šaknelių užpilai.
* * *
Ir prisisapnavo tėveliui, kad jis pasveiksiąs, tegu tik Ramunė nueinanti į patį girios vidurį, prie didžiojo akmens, kur trykšta šaltinis, tegu tik parneša to šaltinio vandens, ir ligą kaip ranka atims.
* * *
B. Žilytės iliustracijos pasakai „Ramunė“.
Jau buvo besemianti Ramunė vandens, tik staiga išlindo bjauri varlė kaip kultuvė ir sako:
– Čia mano vanduo. Duosiu tau pasisemti, jei tekėsi už manęs, Ramune.
* * *
Tėvelis godžiai atsigėrė ir kietai užmigo. Kitą rytą jis paprašė valgyti ir moterys nebežinojo, ko jam betaisyti: viena kiaušinienę kepė, kita medų sviestu tepė. Net dainelę bandė Ramunė niūniuoti, tik girdi pažįstamą balsą:
– Atkelk, Ramune, vartelius, ar negirdi, kad piršliai atkako?
* * *
Sukliko Ramunė nesavo balsu ir puolė lauk iš trobos, bet čia pasigirdo tėvo žodžiai:
– Varlė man sveikatą grąžino, paklausyk jos, dukrele.
– Paklausyk, dukrele, – pritarė ir motina. – O mudu su tėvu visą naktį budėsim, kad tau kas pikta neatsitiktų.
– Nieko man pikta neatsitiks, – tarė Ramunė. – Aš pasidėsiu baslį prie šalies ir nudobsiu šitą šlykštynę.
Ir atsigulė Ramunė su basliu rankoje, varlę nudrėbė į kojūgalį, o vos tik seneliukai suknarkė kamaroje, ji užsimojo basliu, norėdama visam laikui varle nusikratyti, – tik staiga nušvito visa troba ir priešais jos akis pasirodė neregėto dailumo jaunikaitis, visas perlais tviskantis, ir tarė jai liūdnu balsu:
– Jeigu būtumei nors vieną meilų žodį man tarusi, Ramune, šiąnakt aš būčiau žmogumi atvirtęs ir tave per pačią į savo pilį pasiėmęs. O dabar išeinu į Neišsipildžiusių Norų žemę ir niekados čia nebegrįšiu. Jeigu po trejų metų piktu manęs neminėsi, ateik pas mane.
B. Žilytės iliustracijos pasakai „Ramunė“.
* * *
– Laba diena, – nedrąsiai pasveikino jas Ramunė.
– Dėkui už labą, – atsakė merginos ir toliau linksmai skaras kultuvėmis daužė.
– Kokia čia žemė, – klausė Ramunė, – ir kieno skaras velėjate?
– Čia Neišsipildžiusių Norų žemė, o velėjame skaras mūsų šeimininkės, karaliūno jaunos pačios, ją jis neseniai į savo pilį parsivedė.
Nubalo Ramunė, nutirpo jai rankos ir iškrito aukso vištukė iš prijuostės ir aukso verpstukas, ir aukso stoveliai.
* * *
– Eikš su mumis į karaliūno dvarą. Jo pati labai keista ir visokių keistenybių vaikosi. Jeigu jai patiks šitie tavo daikteliai, gal kokia akmistrine dvaran įsisuksi.
* * *
B. Žilytės iliustracijos pasakai „Ramunė“.
Žodis po žodžio išgirdo karaliūno žmona, kad jos tarnaitė turi aukso vištytę, ir įsigeidė pati vištytę turėti. Pasikvietė Ramunę ir sako:
– Kam tau, prastai merginai, aukso vištytė? Duok man ją; ji perlus pas mane les ir midum užsigers. Svečiams iš tolimų šalių nosys ištįs, kai ją mano dvare pamatys.
– Leisk man vieną naktį karaliūno kambary išbūti, – tarė Ramunė, – tuomet ir vištytę galėsi pasiimti.
* * *
Kai nuėjo Ramunė paskutinę naktį į rūmus, ji nei aimanuoti, nei skųstis jau nebandė, tik atsižiūrėjo lig valiai į miegantį karaliūną ir išeidama tarė:
– Trejus metus žmonės juokėsi iš manęs ir „varlės pačia“ vadino, o tu kitą pačią vedei. Tris gražias dovanas aš gavau iš geros širdies žmonių, kad palengvėtų man kelias pas tave, ir visas tris tavo pati pasiėmė. Aš išeinu iš šitos negeros Neišsipildžiusių Norų žemės, nes žmonės čia mane įskaudino labiau negu skustuvų tilto ašmenys.
– Pasilik, – tarė karaliūnas. – Anas naktis aš kerais buvau užmigdytas, bet ištikimieji tarnai man viską papasakojo. Užburtą drobulę aš sudeginau židiny ir jos pelenai išlėkė į orą; lygiai taip išlėks nedoroji mano pati, burtais ir žolėmis mane apžavėjusi.
Sucypė, suinkštė kažin kas už uždangalų ir pamatė Ramunė su karaliūnu, kaip išskrido pro atdarą langą ragana ant pagaikščio.
Ištrauka: Aldona Liobytė, „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2019, p. 53-67)
