Vargonininkas Virginijus Barkauskas. Niujorkas ǀ Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Niujorke gyvenančiu vargonininku Virginijumi Barkausku.
„Susitikus su Virginijum Barkausku ir jo žmona Asta Vilniuje prieš pat Kalėdas visiškai nesijautė, kad šią jaukią popietę nuo pirmojo pasimatymo Niujorke skiria Atlantas. Koncertų planai, nauji kūriniai, prisiminimai apie Mokytojus… Jau apkeliavęs kelis didelius miestus, sutikęs visą plejadą muzikų, galiu paliudyti – jiems valstybių sienos reiškia nedaug. Muzika yra pasaulis su kita geografija“, – sako A. Baltėnas.
Vargonininkas Virginijus Barkauskas. Niujorkas ǀ Arūno Baltėno nuotr.
Vargonininkas Virginijus Barkauskas. Niujorkas ǀ Arūno Baltėno nuotr.
Virginijus Barkauskas: Į Ameriką, Indianos valstiją, mokytis Sent Joseph’s College bažnytinės vargonų muzikos atvykau 199-aisiais. Gyvenau Rensselaeryje. Tada dar neplanavau: liksiu, ar neliksiu Amerikoje, bet kai pabaigiau magistratūrą, taip susiklostė, kad likau, ir į Lietuvą nuolat gyventi jau nebegrįžau.
Kokius penkerius metus ir negalėjome grįžti – finansinės sąlygos neleido. Gyvenime buvo daug įtampos, reikėjo čia įsikurti. Iš pradžių, atsimenu, buvo sunku net ir paskambinti į Lietuvą – minutė kainavo 2–2,5 dolerio, o pajamos buvo menkos… Dar nebuvo nei elektroninio pašto, nei skaipo, – nieko. Pagrindinis ryšys buvo laiškai. Mums rašydavo giminės, draugai, ir mes rašydavome.
Išvažiavome iš Lietuvos dar studentai, tad neturėjome didelių įgeidžių. Kaip ten būtų tekę pradėti gyvenimą, taip ir čia, tad kažkaip buvo lengva tobulėti ir augti. Visą laiką Amerikoje jautėmės labai patogiai: turėjome darbus, pareigas, statusą. Visą laiką užsiėmę, tik gal pareigos šiek tiek keitėsi.
Muzikos pradėjau mokytis devynerių, bet rimtai ja užsiėmiau nuo kokių 15 metų, kai įstojau į aukštesniąją mokyklą. Nuo tada muzika tapo pagrindine veikla, pagrindiniu stimulu, ji ir atvedė mane į Ameriką. Ta pati muzika sugrąžino ir į Lietuvą: jau apie 14 metų tiltus tarp Amerikos ir Lietuvos tiesia būtent muzika.
Nuolatos lankydavau gimines, bet parvažiuoji–išvažiuoji, ir viskas tuo baigiasi. O dabar, atkūrus ryšį per muziką, gyvenimas vyksta Amerikoje, o mintys – Lietuvoje. Vieni projektai baigiasi, kiti prasideda, ir visada jie yra susiję ir su Lietuva.
Vargonininkas Virginijus Barkauskas. Niujorkas ǀ Arūno Baltėno nuotr.
2018 m. Lietuvos šimtmečiui surengiau septynis koncertus, kurie vyko didžiosiose Amerikos katedrose – Vašingtone, Pitsburge, Monrealyje, Niujorke, Longailande, paskui vėl Vašingtone. Ir vos ne visą šių koncertų repertuarą sudarė lietuvių kompozitorių kūriniai. Dviejuose iš jų pirmą kartą pristačiau ne tik muziką iš Lietuvos, bet ir Robertą Beinarį, profesorių, gerą mano kolegą, turbūt vieną geriausių muzikų, iš visų specialybių. Ir dviejų lietuvių kompozitorių kūriniai pirmą kartą buvo atlikti Amerikoje. Lietuvių autoriai ir lietuviai atlikėjai!
Šiuos koncertus įtraukė į amerikiečių ir kanadiečių koncertų serijas, tad jie buvo labai plačiai reklamuojami, pasiekė didelę auditoriją. Lietuvos vardas skambėjo muzikos pasaulyje!
Už Lietuvos ribų tai sunkiai pasiekiamas dalykas. Dėl to aš labai džiaugiuosi. Dar liepos 14 dienos koncerte Vašingtone ir mūsų ambasadorius sakė kalbą, nors šioje Katedroje tokių dalykų paprastai nebūna.
O dabar vėl planuojame koncertus Lietuvoje…
