Šunų viešbučio šeimininkė Sigita. Torontas ǀ Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Toronte gyvenančia šunų viešbučio šeimininke Sigita.
„Atvykus į Torontą vietinė lietuvių bendruomenė („paskutiniosios bangos“ emigrantai) suorganizavo susitikimą aludėje, kur jie paprastai renkasi. Tarp susirinkusiųjų buvo viena kvatoklė – tikras vulkanas. Pasidarė smalsu, ką gi ji galėtų dirbti? Taip ir susipažinau su Sigita“, – sako A. Baltėnas.
Šunų viešbučio šeimininkė Sigita. Torontas ǀ Arūno Baltėno nuotr.
Šunų viešbučio šeimininkė Sigita. Torontas ǀ Arūno Baltėno nuotr.
Sigita: Čia toks kaip ir šunų dienos centras. Išvedu juos kokiai valandai, kad išsilakstytų, o paskui parvežu atgal. O jei kas išvažiuoja atostogų (savaitei, dviem ar net visai vasarai), augintiniai lieka pas mane, namuose. Labai myliu šitą darbą, augintinius, ir jie mane myli.
Daugiausia turėjau per Kalėdas ir Naujuosius metus – net aštuoniolika. Aišku, šiek tiek pasižiūriu, visai chuliganų neimu, kitaip nesusitvarkyčiau… O tarp jų yra ir gudručių – visai kaip žmonių visuomenėje. Visai kaip žmonės.
Aš nedėviu gražių rūbų, ir mašina „kvepia“, bet I don‘t care! Visada važiuojam į Tim Hortons – užsuku į Drive Thru pasiimti kavos. O tie kinai, kurie parduoda kavą, duoda šunims sausainių. Tai įsivaizduokit, Arūnai, aš da neprivažiuoju Tim Horton‘o, o jie jau spurda! Kaip jie supranta, aš nežinau!
Šunų viešbučio šeimininkė Sigita. Torontas ǀ Arūno Baltėno nuotr.
Šunų viešbučio šeimininkė Sigita. Torontas ǀ Arūno Baltėno nuotr.
Kanadoj man labai patinka – gamta čia užburianti, nepaliesta, o aš – gamtos žmogus. Net planuoju išvažiuot gyventi kažkur į mišką. O šią vasarą, birželio mėnesį, važiavom su motociklais į Hudson Bay. Kai nuvažiavom kokius 700 kilometrų, temperatūra nukrito iki dviejų laipsnių ir ištisai lijo. Permirko kojos, rankos, viskas. Lėkėm apie 130 km/h su pakrautais motociklais ir nuvažiavom 1700 kilometrų: nuo Richmond Hill iki pat Hudson Bay!
Paskui jau nebebuvo net plento, važiavom tokiu baisiu žvyrkeliu, kol pasiekėm užšalusį vandenyną – birželio mėnesį! Na, su indėnais pabendravom, o jie akis išspragino – su kuo mes čia atvažiavom? Dar trumpai papasakojo, kokias ten žuvis pagauna…
Ta Hudson Bay labai plati, ten toliau jau ir baltosios meškos ateina. Tai mes pernakvojom porą naktų, o po to dar nuvažiavom į Kvebeko hidroelektrinę, sakoma, vieną didžiausių.
Ir juodą mešką matėm…. Aš visai šalia jos motociklu pravažiavau, bet jinai nebijojo. Juodąsias gali pabauginti, o grizlio nepabauginsi… Beje, šį pavasarį mešką net nufilmavau – už šimto kilometrų nuo Toronto! Įdėjau ir į vietinį laikraštuką…
Šunų viešbučio šeimininkė Sigita. Torontas ǀ Arūno Baltėno nuotr.
Aš einu į tokias vietas, kur nieks nėra įžengęs. Matau ir meškų pėdsakų. Aišku, bijau, bet man smagu: nenoriu jų baidyti, tiesiog einu pažiūrėti, kaip jos ten gyvena.
Į Kanadą tiesiai iš Tauragės atvažiavau. 2002 metais gavau turistinę vizą, po to jau susitvarkėm čia, migracijoj… Aš norėjau pasilikti, na, pabandyti. Aišku, buvo minčių ir grįžti, bet dabar džiaugiuosi. Man atrodo, kad žmogus turi būt savyje laimingas, nesvarbu, kur esi. Ir turi būt darnoj su gamta.
Nežinau, reik mylėt pasaulį, koks jis yra, ir viskas. Tas gyvenimas vis tiek toks trumpas…
