„Šiandien“ – laikas, kuris yra, ir nors trunka labai trumpai, bet ženklina tai, kas esame dabar, kuo džiaugiamės, žavimės ir dėl ko nerimaujame. Šis žodis buvo pasirinktas knygai, kuri buvo išleista prieš 20 metų, 2000-aisiais. Jos atsiradimą lėmė ne tik per keletą metų sukaupta baleto kultūros vartotojo ir vertintojo patirtis, bet visų pirma Michailo Raškovskio (1959–2009) fotografijos, suteikusios baletui – trapiam, vieno vakaro, vieno judesio, vienio šuolio ir įkvėpimo menui – galimybę išlikti amžiams. Michailas paliko įspūdingą archyvą, kuriame įamžinta baleto, šiuolaikinio šokio, operos, teatro istorija.
Michailas buvo surengęs daug asmeninių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo grupinėse parodose, tarp kurių – ir IV Europos šokio fotografijos bienalė, vykusi Paryžiuje, Luvre. Jis buvo pirmojo konkurso „Lietuvos spaudos fotografija 2001“ temos „Kultūra“ nugalėtoju, o konkurse „Lietuvos spaudos fotografija 2004“ pelnė „Auksinio kadro“ apdovanojimą. Kartu su juo esame parengę nedidelį leidinį „Baletas artimu planu“ – jo fotografijų ir skulptoriaus Romo Vilčiausko darbų parodos katalogą, taip pat atvirukų rinkinį „Lietuvos baleto solistai“ (Krantų redakcija, 2005).
Ši tęstinė publikacija – pagarbos ženklas Lietuvos baleto menui (šiais metais minime profesionaliojo baleto devyniasdešimt penkerių metų jubiliejų), dabar jau iš aktyvios kūrybos pasitraukusiai baleto artistų kartai, kurios nemažai atstovų šiandien dirba pedagoginį darbą, o taip pat – fotografui Michailui Raškovskiui, kurio dėka šio laikotarpio baleto menas liko labiau apčiuopiamas, labiau įtikinamas, patvirtina tuos įspūdžius, kurie išliko tuometinės žiūrovų kartos atmintyje ir širdyje.
Tekstai apie tuo metu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare buvusius spektaklius palikti tokie, kokie buvo 2000 metais išspausdintame leidinyje.
Knygoje „Lietuvos baletas šiandien“ pristatomi šiuo metu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare esantys baletai – klasikiniai kūriniai „Žizel“, „Silfidė“, „Kopelija“, „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“, „Don Kichotas“, „Spragtukas“ bei moderniosios choreografijos spektakliai „Graikas Zorba“, „Karmen“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Kontrastai“, „Šventasis pavasaris“, o taip pat choreografinės miniatiūros, sukurtos pastarajame dešimtmetyje Lietuvos baleto šokėjams. Istorinė informacija apie spektaklius papildoma pastabomis apie juose šokančius artistus bei naujausius jų debiutus ir 150 Michailo Raškovskio fotografijų, kuriose užfiksuoti spektaklių vaizdai bei pastarųjų metų Lietuvos baleto žvaigždžių – Eglės Špokaitės, Rūtos Jezerskytės, Živilės Baikštytės, Astos Bazevičiūtės, Mindaugo Baužio, Edvardo Smalakio ir daugelio kitų artistų sukurti vaidmenys.
Léo Delibes’o baletą „Kopelija“ (ilgesnis pavadinimas – „Kopelija, arba Mergaitė mėlynomis akimis“) pirmą kartą – 1870 metų gegužės 25 dieną – pamatė Paryžiaus operos žiūrovai. Choreografiją šiam trijų veiksmų baletui-pantomimai sukūrė Arthuras Saint-Leonas.
Po daugiau nei penkiasdešimties metų šiam veikalui buvo lemta pradėti profesionalaus Lietuvos baleto kelią: „Kopelija“ tapo pirmuoju prie Valstybės teatro suformuotos baleto trupės savarankišku spektakliu. Nuo jo premjeros 1925 metų gruodžio 4 dieną skaičiuojame profesionalaus Lietuvos baleto amžių. Nors teatrinio šokio tradicijos Lietuvoje gana gilios – siekia XVII a. karališkojo, universitetinio, XVIII a. dvarų teatro bei XIX a. viešojo teatro laikus, vis dėlto sistemingiau ir nuosekliau baleto menu imta rūpintis tik XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje, Kaune įsteigus visų pirma Olgos Dubeneckienės baleto studiją, o vėliau į Valstybės teatrą pakvietus rusų šokėją ir baletmeisterį Pavelą Petrovą. Jis ir buvo pirmasis „Kopelijos“ režisierius bei Franco vaidmens atlikėjas; Svanildą pirmajame spektaklyje šoko Olga Malėjinaitė, Kopelijaus paveikslą sukūrė operos artistas Stasys Dautartas. Pirmojoje mūsų „Kopelijoje“ taip pat šoko puiki charakterinių vaidmenų kūrėja Jadvyga Jovaišaitė. Po kiek laiko šiame spektaklyje Franco vaidmenį parengė ryškiausias prieškario Lietuvos baleto solistas Bronius Kelbauskas.
1933 metų gruodžio 14 dieną rodytoji „Kopelija“ buvo atnaujinta 1931–1935 metais Kaune Valstybės teatre dirbusio Nikolajaus Zverevo – jo statytam spektakliui stilingas dekoracijas bei puošnius kostiumus sukūrė Mstislavas Dobužinskis; Svanildą šoko Vera Nemčinova, Francą – Anatolijus Obuchovas, Kopelijų – pats N. Zverevas, Kopeliją – Tamara Dobertaitė. Šio pastatymo žiūrovai tarp Svanildos draugių pastebėjo ir Mariją Juozapaitytę – V. Nemčinovai išvykus, ji tapo Valstybės teatro primabalerina, su Broniumi Kelbausku šoko beveik visuose to meto baleto spektakliuose, taip pat ir Svanildą „Kopelijoje“. Svanildą atnaujintame pastatyme yra šokusi ir Olga Malėjinaitė, Francą – Vytautas Aukščiūnas. „Kopelija“ su pasisekimu rodyta 1935 metais Valstybės baletui viešint Monte Karle ir Londone. 1941 metų gegužės 25 dieną atnaujintoje „Kopelijoje“ Svanildą šoko tada dar visai jauna Tamara Sventickaitė, Francą – Vytautas Aukščiūnas, Kopelijų – Petras Baravykas.“Kopeliją“ pirmajam savo pasirodymui pasirinko ir Augsburge susitelkę pabėgėliai lietuviai iš čia suformuotos baleto trupės: spektaklį, įvykusį 1947 metų liepos 28 dieną, režisavo Eugenijus Bandzevičius, Svanildą šoko Aldona Šlepetytė, Francą – Alfonsas Liepinis; Svanildos vaidmenį parengė ir Tamara Babuškinaitė, o Franco – Simonas Jasinskas. N. Zverevo „Kopeliją“ dar sykį atkūrė P. Baravykas (premjera – 1949 m. sausio 16 d.): Svanildą šoko Genovaitė Sabaliauskaitė, Francą – Henrikas Jagminas, kiek vėliau – Henrikas Kunavičius.1954 metų gruodžio 30 dieną žiūrovai išvydo G. Sabaliauskaitės kartu su dailininku Feliksu Navicku ir jaunąja šokėjų karta parengtą naują „Kopelijos“ variantą. Šiame spektaklyje Svanildą šoko Ramutė Janavičiūtė, Irena Kalvaitytė, Leokadija Šveikauskaitė, Francą – Stasys Bilida, Sergejus Gončarovas.
Po keliolikos metų pertraukos, 1980-ųjų gruodžio 4 dieną, jau naujajame Operos ir baleto teatre įvyko Vytauto Brazdylio pastatytos „Kopelijos“ premjera (spektaklio dailininkas – Henrikas Ciparis); Svanildą šoko Leokadija Aškelovičiūtė, Svetlana Masaniova, Francą – Vytautas Kudžma, Jonas Katakinas, Kopeliją – Loreta Bartusevičiūtė, Olga Fedosova, Gražina Sakalauskaitė. 1983 metais spektaklis pakoreguotas – naujas dekoracijas ir kostiumus jam sukūrė estų dailininkas Eldoras Renteris. Šiame spektaklyje ilgą laiką šoko puiki devintojo dešimtmečio Lietuvos baleto pora – Nelė Beredina ir Petras Skirmantas; kaip neprilygstamą šio laikotarpio Kopeliją žiūrovai prisimena L. Bartusevičiūtę, kuri vėliau parengė ir Svanildos vaidmenį; įtaigų Kopelijaus vaidmenį čia sukūrė Valdemaras Chlebinskas, Vytautas Kudžma, Kopeliją šoko ir Jolanta Valeikaitė.
V. Brazdylio „Kopelija“ iki šiol išliko Lietuvos baleto repertuare – tai vienas stilingiausių ir originaliausių senojo baleto repertuaro pastatymų tiek režisūriniu, tiek choreografiniu požiūriu. Šiame spektaklyje turėjo laimės debiutuoti ir dabartinė Lietuvos baleto artistų karta: Svanildą šoka Eglė Špokaitė, Živilė Baikštytė, Nelė Beliakaitė, Francą – Edvardas Smalakys, Kopeliją – Ingrida Cvietkovaitė, Kristina Kanišauskaitė, Vilija Putriūtė.
Ištrauka iš knygos „Lietuvos baletas šiandien“, Krantų redakcija, 2000 (redagavo Nijolė Kvaraciejūtė)