Garso menininkė Enrika Myskovskaja (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia garso menininke Enrika Myskovskaja.
„Enriką sutikau „Panke“ klube Berlyne (apie šį klubą dar bus atskira kalba) visai netikėtai – iki tol apie ją nebuvau girdėjęs. Bet tai Berlynas, kuriame visai netyčia gali išgirsti nuostabiausią istoriją. Kitą dieną prisiminiau, kad sužinojau tik Enrikos vardą… Įšliko atminty to susitikimo nuoširdumas – visai nenustebsiu, jei vėl susitikę nežinia kokiam pasaulio mieste, mes paprasčiausiai pratęsime pokalbį“, – sako A. Baltėnas.
Garso menininkė Enrika Myskovskaja (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Garso menininkė Enrika Myskovskaja (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
E. Myskovskaja: Dirbu su garsu – nuo technologijų iki menų. Esu iš Šiaulių, nuo šešerių lankiau muzikos mokyklą, klasikinio pianino specialybę, po to – Šiaulių konservatoriją (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija), tada mane kvietė į LMTA, bet radau Kaune, KTU, Muzikos technologijų studijas, galvojau, kad ten išmokys visko, kas susiję su technologijomis, elektronine muzika, parodys visokių elektroninių instrumentų ir t. t. (buvom pirmoji šių studijų laida).
Baigusi KTU, dirbau Kaune Žinių radijuje ir su įvairiais menininkais prie bendrų projektų. Paskui neprisimenu, kas man šovė į galvą, bet išvykau: truputį padirbau pas draugus Šveicarijoje, Ženevoje, paskui dar truputį Prancūzijoje, tada kažkaip užsukau į Londoną ir ten pragyvenau 5 metus…
Visur, kur tik galėjau, dirbau su garsu – radijo stotyse, su garso menininkais… Bet Londone man buvo per intensyvu, pagalvojau, kad reikia truputį nusiraminti. Tada draugai mane pakvietė į Mičiganą, Detroitą, prieš išvažiuodama pasišnekėjau su tėvais, ir mama sako: „O kodėl ne į Berlyną?“ Berlynas manęs visai netraukė, bet nusprendžiau pabandyti, ir man šitas miestas prilipo – gyvenu čia jau 5 metus. Susiradau ir studijas, baigiu magistrantūrą. Pažįstu čia beveik visus žmones, susijusius su garso menu – tas ratelis mažas. Žinoma, daug atvažiuojančių, bet padirba ir vėl išvažiuoja – toks tas Berlynas…
Garso menininkė Enrika Myskovskaja (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
A. Baltėnas: Tai tavo pasaulis – garsas?
E. Myskovskaja: Taip, garsas. Tai labai labai tikras pasaulis. Padedu Justui su Erika (Erika Šiekštelytė ir Justas Rudžianskas Berlyne yra įkūrę klubą-kavinę-galeriją „Panke“), baigusi universitetą galvoju prie jų prisidėti, jie jau turi kryptį ir gerų idėjų, gal suorganizuosime ir kokių garso meno renginių. Žiūrėsim, ką čia galima padaryti.
Kiekvieną dieną galvoju apie visokius garso projektus. Dabar mane labai traukia gamtos garsai. Dirbu su vandeniu: kuriu visokius povandeninius mikrofonus, įrašinėju garsus, kad paskui galėčiau kurti kompozicijas. Dar pradėjau domėtis visokiais akmenimis, žemės mokslu. Aš pati esu gamtos vaikas, o Berlyne labai daug gamtos. Visur kitur miestai nuo gamtos atitolę, o čia – pusvalandis kelio, ir jau esi dideliame miške, taip pat daug ežerų – tikrai yra, kur nueiti, į ką pasižiūrėti ir ko pasiklausyti. Ir žmonėms, visą laiką girdintiems miesto triukšmą, norisi parodyti daugiau tų gamtos garsų.
Garso menininkė Enrika Myskovskaja (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Čia, Vokietijoje, garso menas prasidėjo tuo pačiu metu, kaip ir Niujorke, nuo 1970-ųjų, bet niekas per daug apie jį nežino – dirbantys su garsu net nevadinami menininkais, tad ir projektinį finansavimą jiems sunku gauti. O garso menas apima labai daug ką – ne tik garsą, bet ir dailę, žodžius – absoliučiai viską. Tad mes bandom visa tai skleisti.
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
