Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.

Šiandien aptariame prancūzų rašytojos Marguerite Duras autobiografinį romaną „Meilužis“ („Vaga“, 2014), kuris pelnė Goncourt’ų premiją ir vis dar yra vienas iš skaitomiausių prancūzų literatūros kūrinių. Nenuostabu – Duras pasakojimui sunku atsispirti: nuoširdi refleksija, egzotiškas siužetas, poetiški sakiniai, pasvertas žodis. „Meilužis“ – tai trumpas, per vakarą perskaitomas romanas, tikrai neleisiantis jums užmigti prie naktinės lempos šviesos.

Romano veiksmas nukelia į egzotišką 1930-ųjų Indokiniją, kurioje prabėgo rašytojos jaunystė. Gyvenimas šioje šalyje Duras paliko gilius įbrėžius, ir net prabėgus daugeliui metų, pamačiusi kitokį pasaulį, ji vis grįždavo prie prisiminimų apie šią Prancūzijos koloniją. Duras romano ašis – jaunos prancūzaitės romanas su vyresniu kinų turtuoliu ir merginos brandos istorija.

Knygoje susiduriame su savarankiška, kiek arogantiška ir per anksti subrendusia penkiolikmete Duras. Jai puikiai sekasi mokslai, nors negalėtum pasakyti, kad mokytis ji stengiasi; mergina žino, kad nori tapti rašytoja, tačiau jos ir motinos nuomonės apie ateities planus nesutampa: Aš noriu rašyti. Jau sakiau motinai: nieko daugiau nenoriu, tik rašyti. Iš pradžių patylėjo. Paskui paklausė: ką rašyti? Knygas, romanus, atsakiau. Tada kaip kirviu nukirto: kai laimėsi konkursą matematikos mokytojo vietai gauti, tada rašyk, jei nori, tada man nesvarbu. Ji – prieš, tai nevertas užsiėmimas, tai netgi ne darbas, o kažkoks pokštas – vėliau pasakys: vaikiškos sapalionės.

Tokia mergina, kurios kūnas liesas, beveik geibus, dar vaikiškos krūtys, blyški rožinė pudra ir raudoni lūpdažiai, vieną dieną įsitaiso meilužį. Kodėl? Nes ji suvokia, kad yra paskutinė šeimos viltis išsikapstyti, susimokėti vyresniojo brolio, laiką leidžiančio opijaus rūkyklose, skolas, ir grįžti į Paryžių. Tai suvokia ne tik mergina, bet ir patys broliai, motina, kuri leidžia mergaitei vaikščioti mažos prostitutės drabužiais. Todėl mergaitė kone viską puikiai žino ir išmano, moka pasinaudoti jai rodomu dėmesiu, supranta, kad tai gali jai atnešti pinigų.

Kai penkiolikmete susidomi turtingas kinas, mergina sutinka būti jo baltąja meiluže. Ji įsitikinusi – laiką leidžianti su juo tik dėl to, kad jai reikia pinigų, tad šiam romanui negali sutrukdyti niekas: nei licėjaus direktorė, nei šeima. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių šis romanas naudingas visiems. Duras negailestingai demaskuoja visuomenės ir savo pačios dviveidiškumą. Vyresnio meilužio glėbyje ji atranda ne tik malonumą, ne tik pinigų teikiamą saugumą, bet ir tylią paguodą po tėvo mirties šeimą užklupus negandoms ir skurdui:  Aš sakau: tai, kas atsitiko man, – ne tik mano nelaimė. Pasakoju, kaip mums buvo sunku – maitintis, gyventi vien iš motinos atlyginimo. Man vis sunkiau ir sunkiau kalbėti. Jis klausia: o kaip jūs gyvenote? Atsakiau, kad mes gyvenome gatvėje, skurdas pagriaužė šeimos pagrindus, ir kad mes visi atsidūrėme gatvėje, ir kad kiekvienas darė, ką norėjo. Mes praradome gėdą. Štai kodėl aš čia, su tavimi <…> Aš verkiu. Jis padeda galvą man ant peties ir verkia todėl, kad aš verkiu.

Romano veikėja leidžia sau būti silpnai ir verkti tik meilužio, kuriuo žavisi, bet apsimestinai nemyli, glėbyje. Kad ir kas nutiktų – namie savo jausmų ji niekam be jo neatskleidžia. Viena vertus – tai jos stiprybė, o kita vertus –  atskleidžiamas begalinis jaunos moters vienišumas. Nors turi du vyresnius brolius ir motiną, vis dėlto ji yra priversta savo kūnu visiems išpirkti laisvę.

Galbūt iš čia ir ta neapykanta vyresniajam broliui. Nors šeimoje labiausiai pagarbos ir meilės nusipelno dukra, tačiau motinos mylimiausias – jis. Knygoje ne kartą minima, kad mergina norėtų jį užmušti už visą skausmą, kurį jis sukelia motinai savo elgesiu: Šitas žmogus rausdavosi spintose, turėjo uoslę, mokėjo ieškoti, surasdavo tas baltinių krūvas, kur būdavo slėptuvės. Vogė net vestuvinius žiedus, niekučius, brangenybes, maistą. Apvogė Do, tarnus, jaunesnįjį brolį. Ir mane – dar kaip! Būtų pardavęs net ją, savo motiną.

Nors atrodytų, kad merginos santykiai su meilužiu ir jos nesupratimas, kaip motina gali taip besąlygiškai mylėti savo sūnų palaidūną, neturi nieko bendra, tačiau atsargiai nagrinėdami kūrinį galėtume rasti priežastį, kodėl autorė bus pasirinkusi istoriją papasakoti būtent šitaip. Meilės nesuvaldysi. Kaip motina negalėjo nemylėti sūnaus, taip ir Duras, nors ir kiek kartų teigė, kad su savo meilužiu yra tik dėl pinigų – nemylėti jo negalėjo.

Apskritai, Duras romano siužetas, pasakojimo poetiškumas – daugiau, nei galima tikėtis iš labiau apsakymui, o ne romanui prilygstančio kūrinio. Tai šeimos nelaimės, neapykantos, meilės ir augimo alchemija, patikima skaitytojui kaip rašytojos, kuri stebi mergaitę (save pačią), plaukiančią keltu į Saigoną, išpažintis. Ji patiks poetiško žodžio, pikantiškų autobiografijų ir rafinuotos prancūzų literatūros mėgėjams.

1992 m. prancūzų režisierius Jean-Jacques’as Annaud išdrįso ekranizuoti vieną sėkmingiausių prancūzų literatūros kūrinių, tačiau kino juosta susilaukė prieštaringų kritikų įvertinimų. „Meilužis“ („The Lover“ / „L’Amant“) tuomet lygintas su skandalingąja erotine juosta „Emmanuelle“ (1974 m.), nors kaži ar šis lyginimas pagrįstas? Viena aišku – juosta „Meilužis“ tikrai neprilygsta Duras žodžio gyliui, tačiau smalsiesiems skaitytojams siūlome pasimėgauti gana neblogu kinematografijos perlu.

Paliekame su romano ištrauka:

Dabar žinau: pačioje jaunystėje, kai man buvo aštuoniolika, penkiolika metų, mano veidas jau turėjo požymių tapti alkoholikės veidu – tokiu, kokiu jis tapo brandos metais, kai daug gėriau. Alkoholis padarė tai, ko nepadarė Dievas, jis atliko žudiko vaidmenį, norėjo mane pribaigti. Bet alkoholikės veidą aš įgijau prieš pradėdama gert. Alkoholis visa tai tik išryškino. Manyje tarsi apsigyveno nuopuolis – aš tą žinojau, – bet apsigyveno stebėtinai anksti. Kaip ir geismas. Mano, penkiolikmetės, veidas buvo paženklintas geismo, bet aš jo dar nebuvau patyrusi. Ta veido išraiška labai krito į akis. Net mano motina tikriausiai ją matė. Ir broliai. Taip viskas ir prasidėjo – nuo pernelyg ryškaus, pervargusio veido, nuo įkritusių akių, prasidėjo daug anksčiau, negu tai patyriau.