Artūras Mitinas (Monikos Kornilovos nuotr.) ir kūrinys iš serijų „Aplink“ (III), 2018 (asmeninio archyvo nuotr.)

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo „Menas. Kultūra. Laisvalaikis“ rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius, aktualiausius pačiam pašnekovui. Šįkart į juos atsako Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros absolventas Artūras Mitinas (g. 1991).

– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?

– Tapyba man reiškia juntamus, sensorinius dalykus. Joje aš siekiu sutelkti ir perteikti įspūdžio momentiškumą, jo svetimumą. Noriu, kad tai būtų sutelktas momentas, o ne žinojimo išklotinė.

Darbo procesas prasideda nuo fiksacijos, žymėjimo (tarsi dienoraštyje) ir juda link transformacijos. Kartais tam užtenka vienos drobės, o kartais tapau serijomis. Bet kokiu atveju noriu užauginti įtampą, įsijausti. Tik ši įtampa man susijusi ne su ekspresionistišku ar dekoratyviu siautėjimu, o su susitelkimu.

Motyvais dažnai pasirenku kasdienius pastebėjimus, vietas, pro kurias vaikštau, kartais prisiminimus. Dažniausiai jie būna nenaratyviško charakterio arba tokiais tampa procese. Esminis dalykas yra tam tikras įspūdis ir jausmas, kuris tapant gali išryškėti ir tapti aštresnis, tiesesnis. Tai ir paskatina mane mėginti – labiau nei bet kas kita.

„Didžioji vegetacija“, 2019 | Asmeninio archyvo nuotr.

Iš ciklo „Krematoriumas“, 2016 | Asmeninio archyvo nuotr.

Iš serijų „Aplink“ (III), 2018 | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo idėjoms?

– Yra tam tikra linija menininkų, jeigu taip galima pasakyti, ar bent jau aš juos dedu į vieną liniją – tie, kurie, nors ir visiškai skirtingais būdais, siekė įveikti psichologizmą ir pasakojimą kaip vidinių projekcijų seką, judėdami link kažko betarpiškesnio, artimesnio patyrimui.

Henri Michaux to siekė, atsigrežęs į „vidų“. Ne į fantazijų pasaulį (fantazija tik suteikė trumpalaikius, neesminius pavidalus), bet į nervų sistemos fiksacijas, jos „seismografiją“. Jis paradoksaliai, atsigręždamas į vidų, perkopė asmeniškumą.

Kitas man svarbus tapytojas Francis Baconas (kuriam buvo artimi Michaux ieškojimai) ėmėsi figuratyvo deformacijos, perkurdamas išorišką, juslinį patyrimą.

Antonin Artaud teatre kovojo su psichologizmu ir kalba, pasitelkdamas atletiškumą, gestą, spontaniškumą, scenografiškumą ir visa kita, kas jam taip pat padėjo siekti išoriško poveikio; jo žodžiais tariant, veikti „labiau per odą nei per smegenis“.

Visa tai nėra kažkoks „formalizmas“ ar „estetinių problemų“ sprendimas. Smarkiai apibendrinant ir nesigilinant į kiekvieno iš autorių asmenines kūrybos priežastis, galima pasakyti, kad jie visi labai skirtingais būdais kovojo su reprezentacija. Jie vadavosi iš mentalinių vaizdinių erdvės – ne tik ta prasme, kad nieko nevaizdavo tapyboje (ne tai yra svarbiausia), bet ir pačiame mąstyme. Nes mąstymas taip pat gali būti iliustratyvus – su savo šablonais, jų kombinacijomis, jų inercija. Kaip yra teigęs Ronaldas Davidas Laingas, mums reikalingas tam tikras atsimokymo procesas tam, kad mes galėtume mąstyti ir jausti. Aš tai išgyvenu kaip aktualų dalyką. O šių menininkų kūryba, jų proveržiai mane įkvepia.

Viso to, ką čia sakau, taip pat nereikėtų nurašyti norui „grįžti į gamtą“, neigti civilizaciją. Kalba čia – ne apie tai.

Iš serijų „Aplink“ (I), 2018 | Asmeninio archyvo nuotr.

Iš serijų „Aplink“ (II), 2018 | Asmeninio archyvo nuotr.

„Užrašai iš pogrindžio ir užrašai iš po lovos“(eskizai), 2018 | Asmeninio archyvo nuotr.

– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintum (jaunąją) Lietuvos dailininkų bendruomenę ir ar laikai save jos dalimi? Kokias problemas joje matai?

– Turbūt menininkas, nors ir privalo išsiugdyti tam tikrą nepriklausomybę, vis tik negali gyventi be prasmingo ryšio su savo laiko visuomene ir kultūra. Jis negali įsikurti visiškoje dykumoje (ar miraže). Aš pats asmeniškai prasmės jausmo daugiau atrandu už oficialiosios kultūros, už galerijų ir pagrindinių meno vartojimo vietų – pavienių žmonių veikloje, DIY kultūroje ir panašiai. Iš jų aš mokausi pozityvumo, bendradarbiavimo, paremto gyva idėja ir gyvu jausmu. Nesvarbu, kokioje srityje. Net jeigu ir nedalyvauju tame tiesiogiai, bent jau nesijaučiu tam svetimas.

Kalbant apie galerijų ir institucijų legitimuojamą meno pasaulį, jų atžvilgiu aš noriu turėti truputį daugiau vidinės laisvės. Noriu būti labiau nepriklausomas nuo to, kaip sėkmingai esu įteisinamas žmonių akyse. Nors dar neseniai galvojau, kad nesirūpinti tuo, kaip esi vertinamas, yra šiek tiek veidmainiška. Bet tuo pačiu pastebėjau, kad jeigu imuosi žodžiais atakuoti kažkokius nusistovėjusius požiūrius, dėl kurių jaučiuosi nesuprastas, imu darytis panašus į gatvėje šaukiantį beprotį, kuris skelbia pasaulio pabaigą. Ir kuo labiau kimbu žmonėms į rankoves, norėdamas jiems parodyti, kad jie kylsta, tuo labiau jie nuo manęs bėga, manydami kad man, o ne jiems, reikalinga pagalba. Taigi, tai nėra teisingas kelias. Tiek jau išsiaiškinau. Tad dabar mieliau kreipiu energiją į naujas pozityvias jungtis, o ne stengiuosi daryti esmines revizijas jau nusistovėjusių, legitimių požiūrių atžvilgiu.

Parodos „Raw power: patyrimo horizontas“ fragmentas UMI projektinėje erdvėje | Asmeninio archyvo nuotr.

Parodos „Raw power: patyrimo horizontas“ fragmentas UMI projektinėje erdvėje | Asmeninio archyvo nuotr.

Galiausiai pačioje tapytojų bendruomenėje ar, greičiau, tapytojų susibūrimuose aš atrandu ir kitokio pobūdžio nemalonumų. Pavyzdžiui, jeigu tarpdisciplininis menininkas pakeistų savo darbo kryptį ir imtųsi kažko visiškai naujo, niekas dėl to perdaug nenustebtų ir nereikalautų, kad šis reprodukuotų savo braižą. Tuo metu tapyboje mes sakome: „Štai čia Mitinas, čia Tas, o čia Tas.“ Vadiname vieni kitus pavardėmis ir siejame jas su kūriniais. Čia vis dar yra per daug asmenų, asmenybių ir asmeniškumo. Ir šis asmeniškumas, kartais taip atrodo, daro mus kažkokiais reakcingais manekenais, nelyginant politikoje, skubiai rikiuojantis ir pozicionuojantis vienas kito sąskaita. Yra dar tokio sudegusio teatro efekto, bet galbūt jis nyksta. Gal atsiranda daugiau vidinės laisvės.

Bendrai kalbant, jeigu iš tiesų egzistuoja kažkokia tapytojų ar dailininkų bendruomenė, aš neskubėčiau savęs jai priskirti. Kas žmones iš tiesų jungia, tai mąstymas ir jautimas, o ne medija.

Iš katalogo „Nature and energy“ VDA ir Lodzės technologijų studentų plenero paroda, 2015 | Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tau svarbus tarpdiscipliniškumas? Ar skirtingų dailės, meno rūšių kūriniai papildo vienas kitą, ar konkuruoja tarpusavyje? Koks jų santykis? 

– Tarpdisciplininiu menu domiuosi, esu ir pats dirbęs skirtingomis medijomis. Užsiimu kūryba ir už tapybos ribų. Tačiau aš nesistengiu tų veiklų sieti tarpusavyje – man patinka, kad jos yra atskiros ir kad galiu į kiekvieną iš jų susitelkti atskirai.

Kalbant apie tapybą, man patinka, kad ji šiais laikais yra netekusi savo ankstesnės auros, nors galbūt tai daugiau lemia publikos, o ne kuriančiųjų santykį su menu. Tas, kuris dirba tam tikroj medijoj, mažiausiai ją idealizuoja ir yra mažiausiai sąmoningas jos atžvilgiu – jis mato tai, ką nori padaryti. Jis nefetišizuoja savo įrankių, savo darbo stalo, jam yra ir apie ką geriau galvoti.

Ir dar šis tas apie tapybos ir tapdiscipliniškumo santykį mūsų meno lauke (šiek tiek pakreipiant jūsų klausimą): gana juokinga, kad tapyba imta sieti su „estetinėmis problemomis“, priešinant tarpdisciplininio ir šiuolaikinio meno socialiniam jautrumui. Tarsi tapytojai negyventų tame pačiame pasaulyje, bet tik užsidarę spręstų kažkokią užburtą algebrą. Tie patys žmonės, kurie teigia, kad medija yra nesvarbi, tapybai priskiria kažkokią ypatingą – blogąja prasme – rolę. „Menas menui“ rolę, kuri yra visiška mistifikacija ir nesąmonė. O kalbant apie socialinį įsitraukimą, ne viskas šitame gyvenime turi būti išreikšta vienodu būdu, sakytum, mes visi visuomet jaustume ir gyventume tuo pačiu režimu (nors kartais populiarus, vartotojiškas menas kuria būtent tokį įspūdį).

Daugiau A. Mitino darbų rasite autoriaus feisbuko puslapyje.  

Artūro Mitino kūryba | Asmeninio archyvo nuotr.